A.Endriukaitis. Kasdien prarandame išsvajotos Lietuvos valstybės dalelę (III) (3)

Algirdas Endriukaitis | Alkas.lt, N.Balčiūnienės nuotr.

Algirdas Endriukaitis

Ėjimas vienu kaklu be galvos 

Vakarų biznio ir Europos Sąjungos projektai pakeitė sugriuvusį komunizmo prievartos ir okupacinės visuomenės projektą. Lietuvos valdžios elitas, pamatuotai atmesdamas komunizmo nusikalstamas dirbtines vertybes, naiviai prisiima absoliučiai visas neatsakingo Vakarų pasaulio, kaip kultūros vedlio, išminties, esmines gyvenžiūros nuorodas. Kritiškumo ir analizės mūsų valdantysis elitas nenori ir nesugeba iki galo suvokti ir atvirai skelbti. Kaip nurodo amerikiečių ekonomistas Lindonas Laurušas, globalistų brukama antikrikščioniška Naujojo amžiaus (New age) ideologija turi naikinamos tradicinės kultūros tikslą, nes ji ,,/…/ į masinę sąmonę įtaiguoja supratimą apie žmogų kaip iškrypusį gyvulį. Būtent dėl to masėms buvo paleista taip vadinama roko, sekso ir narkotikų kultūra. /…/ Būtent dėl to, įkvėpti Romos imperijos pavyzdžiu, naujos utopijos statytojai palaiko ir propaguoja okultizmą, narkomaniją, homoseksualizmą ir kitus iškrypimus“ .

Vokiečių filosofas Peteris Sloterdijakas pasaulyje regi: ,,Praradę daug drąsos švietimo palikuonys šiandien yra nervingi, abejojantys ir forsuotai, be iliuzijų artėja prie globalinio cinizmo, užuominos apie humaniškos kultūros idealus atrodo įmanomos tiktai pašaipos ir neigimo forma“. (,,Ciniškojo proto kritika“, Vilnius, Alma litera, 1999, p. 622).

Vokiečių rašytojas Giunteris Grasas teigia: ,,Žmonės maitinami kapitalizmo ideologijos melu, kad rinka sutvarkys visus visuomenės tarpusavio santykius“. (,,Respublika“, 2000-10-03). Kritiškas rašytojo pastebėjimas: ,,Mes matome, kaip nuo to laiko, kai kapitalizmo brolis komunizmas paskelbtas mirusiuoju, kapitalizmą apėmė didybės manija ir visiškai pasiuto. Jis kartoja savo mirusiojo brolio klaidas, dogmatizuojasi, pateikia vienintele tiesa rinkos ekonomiką, jis apsvaigęs dėl savo beribių galimybių ir beprotiškai metasi į visokius susiliejimus pasaulio mastu. Nenuostabu, kad kapitalizmas, kaip ir uždusęs socializmas, pasirodo negeba reformuotis. Jo diktatas vadinasi globalizacija. Ir vėl su puikybe tvirtinama, kad tam nėra alternatyvos“ (,,Inostrannaja literatura“, 2000, Nr. 5).

Amerikiečių sociologas Dainelis Bellas teigia: ,,Šiuolaikinė visuomenė yra jusliška, nes ji empiriška, materialistinė, ekstravertiška, orientuota į techniką ir hedonistinė.“ (,,Kapitalizmo kultūriniai prieštaravimai“, Vilnius, Alma litera, 2003, p. 83). Jis primena, kad kultūra tapo iracionali, virto preke, o tai labai svarbu.

Šventojo Sosto apaštalinis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Luigi Bonazzi neseniai pasakė: ,,Deja, turime atsižvelgti į tai, kad mūsų, Europos, visuomenė, kuri, pasak daugelio, yra viena laimingiausių visuomenių pasaulyje, iš tiesų yra mažėjanti, nerimą keliančiu ritmu besitraukianti visuomenė. Atrodo, kad tai pavargusi visuomenė, kuri nori pasišalinti iš istorijos. Kodėl?“ (,,Lietuvos žinios“, 2011-12-28, p. 11).

Jeanas Baudrillardas: ,,Dabar pasitelkus modelius generuojama tikrovė, neturinti nei kilmės, nei realybės: tai hipertikrovė.“ (,,Simuliakrai ir simuliacija“, Vilnius, Baltos lankos, 2002, p. 7).

Lietuvoje Boguslavas Gruževskis labai apibendrinančiai pastebėjo: ,,Jeigu mūsų mažėja, o mes esame ištikimi tam tikroms vertybėms – sąžiningumui, tikėjimui vienas kitu ar rūpinimusi savo žeme – suvoksime, kad tos vertybės nebėra efektyvios. Gyventojų skaičiaus mažėjimas gali būti būtent vertybinio praradimo išraiška.“ (,,15 min“,2011-03-04, p. 8). Grįžtame prie pirminio gyvenimo humanistinio klausimo – prasmės.

Kokia prieš 20 metų buvo mūsų judėjimo kryptis ir pretenzijos? Ką reiškė mūsų užmačios tapti šiaurės Atėnais (laikraštis ,,Šiaurės Atėnai“)? Kas apie tai kalba ir liko? Vietoj laikraščio ,,Tarybinis mokytojas“ 1989 m. gimė ,,Tėvynės šviesa“, bet 1992 m. tyliai tapo bešviesiu ir neaiškiu ,,Dialogu“. Vietoj žurnalo ,,Tarybinė mokykla“ (1945-1989 m. ) atsirado ,,Tautinė mokykla“, bet tais pačiais 1992 m. tapo tik ,,Mokykla“, kuri 2000 metais išvis dingo. Visa prapuolė, tik ant lauko pliko jokios savigarbos ir išdidumo neliko. Nepriklausomybės metais Vilniaus universitete panaikinta Lietuvos istorijos katedra, mokyklose neliko atskiro Lietuvos istorijos kurso. Ministro G. Steponavičiaus rūpesčiu projektuojami užsienio universitetų steigimai Lietuvoje, dėstymas anglų kalba, lietuvių dėstytojų ,,nusiurbimas“, lietuvių universitetų likvidavimas. Toliau bus aukštųjų mokyklų privatizavimas, lygiai kaip telekomo, laivyno ir t.t.

Liberalizmo pragaištis

Liberalizmas arba neoliberalizmas, atmetantis idealizmą, atjautą, pagarbą istorijai ir patirčiai, sirenų kalba suokia: vien pinigus uoliai reikia paversti lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės egzistencijos principu. Iš esmės jie atmeta žmogaus, tautos ir valstybės egzistavimo giluminę žmogiškumo prasmę, kaip bendrų moralinių resursų naudojimą ir tarnauja galingiesiems, turtingiesiems, stambiajam kapitalui, vadinamajai laisvajai rinkai, kurių siekis – pelnas, turtas, paminantis tūkstantmetę kultūrinę žmonijos dorovinę patirtį. Jiems valstybė asmeniškai yra tik pelningo biznio projektas. Rusų akademikas V. S. Stepin tvirtina: ,,Kultūros komercializacijos stiprėjimas didina jos dehumanizaciją.“ (,,Družba narodov“, 2011, Nr. 1). Vienaip ar kitaip kultūra teigia etinius humanizmo požiūrius, o šito laisvajai rinkai nereikia, yra netgi kliūtis.

Pavėluotai ir atsargiai prie idealistinio išsivadavimo kovos ir aukos už laisvę prilipę liberalai apgavo žmones, kuriems ,,Iš pradžių jiems sakyta, kad jie eina paveldėti Pažadėtąją politinės laisvės žemę; juos greitai informavo, kad į tą laisvę įeina laukinė privatizacija, socialinės saugos išdraskymas etc. etc. – ir jie vis dar yra laisvi rinktis, taigi galėtų žengti žingsnį atgal, bet kur tau! Mūsų Rytų Europos didvyriai nepanoro nuvilti savo mentorių iš Vakarų /…/“ (S. Žižek, ,,Opozicija“, 2011-01-05, 12).

M. B. Piotrovskij, Rusijos akademikas, pastebi: ,,Susikerta paveldo kultūra su pinigų kultūra. Paveldo kultūra preziumuoja, kad kultūros paveldas yra nacionalinė idėja, tautų ir civilizacijų gyvenimo prasmė. Pinigų kultūrai visuomenės raidos prasmė – pinigai. Paveldo kultūrai paveldas yra šventa, o pinigų kultūrai viršpelnis arba, atvirkščiai, pigumas, patogumas, komfortas – visų svarbiausia, o tai ir yra šventa“ (,,Družba narodov“, 2011, Nr. 1).

Paradoksas: konservatoriai, kurie turėtų būti išimtinai tradicinių kilnių humanistinių ir idealistinių pažiūrų skleidėjai ir įgyvendintojai, Lietuvos švietimą ir kultūrą pavedė tvarkyti liberalų komandai. Dabar, jeigu Lietuvos mokslas, švietimas ir kultūra neduoda greitos grąžos, vadinasi laukia jų išmetimas. Čia etika užima vietą užribyje, asmenybės formavimas suvedamas į Darvino teoriją, kur konkurencijos sąlygomis stipresnis suėda silpnesnį. Ką diegia 20 tūkst. Lietuvos vaikų apmokiusi ,,Lietuvos Junior Achievement“ įstaiga? Stovyklos, seminarai, biznelis maistu, bendrovės medienai, papuošalams, suvenyrams (netgi nelietuviškais ,,Stalita“, ,,Shine“, ,,Gold Angels“ vardais), verslo pagrindų kursai ir panašiai. Diegta dvasia pergudrauti kitą ir išspausti litą. Ir ta jaunystės branda, nežinios erdvė, dvasios jautrumas, kryptingas formavimas tuštuma, godumo troškulio ugdymas ir brukimas, nutylint kilniaširdišką gerumą ir idealizmą, atitvėrimas nuo Lietuvos istorijos, Maironio, Vaižganto dvasios ir pasaulio sukauptos išminties, kaip žmogiškumo pažinimo sąlygos ir bet kokios veiklos pagrindo.

Tas ugdytas primityvumas liks įbruktas visam gyvenimui, nes nebus suvokimo, reikalo ir noro lygiuotis su gerumu ar glaustis prie išminties. Psichologai mano, kad prasmingesnės būtų asmenybę ugdančios psichologijos, logikos ir filosofijos žinios, o ne naudos ir greitos piniginės sėkmės kultas. Ir tuoj pat, šiandien, nes paskui bus vėlu, nesuprantama ir nereikalinga. Ar tai yra Lietuvos švietimo mokymo ir ugdymo programos dalys, ar tikslinis primityvaus bedvasis žmogaus ugdymas monopolijų poreikiams? Beje, ES šalyse nuogąstaujama dėl augančios analfabetų kartos: kas penktas 15-metis sunkiai skaito ir rašo.

Primityvumo pamatus klojome patys. Stojant į ES nuo darželinukų iki abiturientų buvo organizuojami ,,balsavimai“ ir kalama: ,,Tėveliai, padovanokite mums Europą!“

Tuo buvo: diegta be jokių sąlygų absoliučiai vien materialistinio gyvenimo siekimybė, vienintelis žmogiškasis prasmingumas, kaip troškulys, Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos nevisavertiškumo, elgetos, pavargėlio būsenos ir kad tik išimtinai ten mūsų laukia nemokamų taip reikalingų ir trokštamų gėrybių gausa, įtaigavimas, kad dėl to reikia idealus, savastį užmiršti, besąlygiškai klausyti ir neginčijamai lenktis ,,naujajai tvarkai“. Kartu buvo diegiama senosios kartos idealų, istorijos atminties ir pagarbos sumenkinimas, užmiršimas ir atsisakymas, tai yra medžio be šaknų palikimas, t. y. suteiktas klaikus, išimtinai materialistinio mąstymo imunitetinis skiepas.

Apibendrinant galima pasakyti, kad į Europą nuėjome (po dviejų dienų balsavimo, intensyvaus Seime įkurto referendumo štabo (kaip būdavo sovietmetyje) darbo, nemokamo alaus dalijimo, ne su savigarbos ir išdidumo vėliava, o tik per skrandį prie nesveiko greitojo modifikuoto maisto bei dvasios stalo su kasvalandiniu aiškinimu, kad pavargęs ir nerangus Europos kūnas bei siela mūsų atžvilgiu trykšta išmintimi, gerumu ir galimybėmis. Nekalbant jau apie sprendimo įstatymines ir konstitucines politines manipuliacijas. Tą dabar ir turime, kai seną ir naują praeitį perėjome ne atvira širdimi, o dumblinomis kojomis be savasties ir išdidumo. Pirmiausia buvo sielos kapituliacija, o toliau veikė atsidavimo automatizmas. Su tokia idėjine paruoštimi dabar lengvai vyksta besąlygiška savanoriška jaunimo evakuacija iš Lietuvos.

Tarkim liberalai pamaitins, o kas toliau? Be ideologijos, kurią kai kas vertina vidurį tarp filosofijos ir religijos, sunku rikiuoti prasmingus humanistinius rūpesčius, o tuštumos nebūna ir ji šiandien užimta pramogų ir pasilinksminimų industrijos dvasios ir kūno plėšikų įžūliu luošinančiu siautėjimu.

Apie globalistų aktyvias ir primetamas užmačias šiandien byloja rėksmingą reakciją į šiuo metu Vengrijos pastangas išlaikyti savo identitetą, istorines ir kultūrines vertybes. Suvereniai valstybei nurodoma, kad ji negali spręsti savaip šeimos klausimų, neleisti konstituciniam teismui spręsti ūkinių klausimų, paleisti į pensiją 274 senojo režimo teisėjų, nustatyti priesaiką centrinio banko vadovui ir kt. Vengrai Briuselį kaltina ksenofobija, nes jis neleidžia vengrams būti ,,kitokiems“, nors tą liberalai ir propaguoja. Briuseliui nepatinka naujoje Vengrijos Konstitucijoje preambulėje konceptualus įrašas: ,,Mes didžiuojamės, kad mūsų karalius šv. Steponas prieš tūkstantį metų pastatė Vengrijos valstybę ant tvirto pamato ir padarė mūsų šalį krikščioniškosios Europos dalimi.“ (,,Respublika“, 2012-01-13, p. 3). Apie ES šalių demokratijos ir suvereniteto santykį byloja, kad šiuo metu ten prieš šalis vykdomos 951 teisinė procedūra. Masinis nusižengimas ar maištas? ES nurodo, kad transvestitai vertintini kaip politiniai pabėgėliai, o savasties akcentai kaip kitų teisių pažeidimai. 

Ambivalentiški judesiai 

Dabar dažnas pasako, kad ne už tokios teisės Lietuvą kovojome, ne tokią svajotą Lietuvą turime. Tačiau paviršutiniškai žiūrint, viskas atrodo savo vietose: skelbiami laisvės kovų metai, vyksta minėjimai, okupacijos tremtiniai, kaliniai, partizanai leidžia atsiminimų knygas, jie patys savo lėšomis stato paminklus ir kryžius pasipriešinimo atminties vietose, jiems nedraudžiama giedoti ir dainuoti iki užkimimo, netgi gauna apdovanojimus, išmoka kuklias pašalpas, o Seime kartą per metus iš garbingos istorinės tribūnos leidžiama pasakoti atsiminimus ir nubraukti ašarą. Ši iliuzinė poza iš šalies paviršutiniškai žiūrint, nuteikia, kad okupacinis ir pookupacinis Lietuvos laikotarpis yra istorinės ir kasdieninės logikos bei teisės rėmuose. Tai lakuotas paviršius.

Tarytum viskas sklandu ir visi patenkinti, visiems vietos užtenka: ant Žvėryno tilto antrosios okupacijos sovietiniai kariai, sostinės centre – aktyvaus Lietuvos pardavėjo P. Cvirkos paminklas, o prie Švietimo ir mokslo ministerijos – paminklas kolaborantui L. Girai kaip garbės ir išdidumo pavyzdžio rodyklė suverenios Lietuvos jaunuomenės ,,tolerantinės“ dvasios ugdymui. Visoje Lietuvoje daug kolaborantus primenančių lentelių, užrašų, gatvių pavadinimų, netgi paminklų. Apie tai mandagiai nutylima, jeigu kas prasitaria kitaip apie istorijos vertinimą.

Ar yra įvardinti buvę kadriniai čekistai, stribai, šnipai, išdavikai, kolaborantinis komunistinis partinis ir tarybinis aktyvas, ugningi komjaunuoliai, rinkę žinias, skundę ir įdavinėję, sekę kas ką kalbėjo, galvojo, aiškinosi dėl nubaustų giminių, gyvenusių čia arba užsienyje, pasakojo antitarybinius anekdotus ar ėjo į bažnyčią ir kitaip antiokupaciškai atrodė. Jie nustatinėjo ir sprendė kas negalėjo dirbti tam tikrų darbų, mokytis, turėjo dingti tremtyje ar lageryje? Ar jūs matėte, kad tie kolaborantiniai tuntai 1990 metais ar vėliau būtų tai pripažinę, įvertinę ir apgailestavę, organizuotai surašyti registruose, atsiprašę? O kur dar jų vaikai ir vaikaičiai, tapę direktoriais, teisėjais, prokurorais ir profesoriais! Visiems in corpore buvo atleista be prašymo. Tik nedidelė dalis kolaborantų tapo sąžiningais valstybės kūrėjais. Prisiminkime tik penkerių metų trukmės okupaciją ir denacifikaciją Vokietijoje, Prancūzijoje, Danijoje ir kitur bei palyginkime su 50 metų Lietuvos okupacijos realijų vertinimu ir turimomis pasekmėmis.

Lietuvoje peržengtos trys ribos: taikaus ir ginkluoto pasipriešinimo okupacijai aukų giluminės prasmės vertinimas, šio pasipriešinimo istorinių teisių ir reikšmingumo fundamentalus istorinės pamokos ignoravimas ir atlaidus požiūris okupacijai bei santykis su Rusijos FSB kaip netiesioginis švelnus nurodytų pirmųjų dviejų ribų išplovimo mandagus ir tylus pateisinimas. Absoliučiai materialistinės, savanaudiškos, kolaborantinės – stribinės, politinės, teisinės, istorinės, ir moralinės sąmonės dideliu mastu legitimuotos.

Klaikų neišgyventą ir neatjaustą požiūrį į pasipriešinimo istoriją atspindi sveiku protu sunkiai suvokiamas didvyrių ir budelių nepagarsinimas ir pastarųjų ,,saugojimas“. Lietuvos apeliacinio teismo teisėja Laima Garnelienė 2011-01-24, pavyzdžiui, MGB agento-smogiko Markelio Bulatovo 2010-06-11 Vilniaus apygardos teismo nuosprendį visuomenei pateikia tokiu nuasmenintu pavidalu: ,,1952 m. birželio 20 d. akte, kurį pasirašė Lietuvos TSR VSM antrosios N valdybos pirmojo skyriaus viršininko pavaduotojas majoras R., antrojo skyriaus poskyrio viršininko pavaduotojas M. ir pirmojo skyriaus vyr. operatyvinis įgaliotinis D. /…/ Atpažinti nužudyti banditai. Tai V. G., Alekso, gimęs 1929 metais, slapyvardis ,,Mikasiukas“ ir Z. C., Franco, gimęs 1929 metais, slapyvardis ,,Makulis“. Kam toks tekstas skirtas ir kokia prasmė? Kieno orumas ir garbė ginama ir saugoma? Iš mūsų atimama istorija: tauta negali žinoti nei didvyrių, nei budelių. Tokia nepriklausomybę iškovojusios Lietuvos teisinė sąmonė?! Kaip Tarybų Lietuvos teisių gynimas? Tokiu pat principu reikėtų ginti Stalino ir Berijos vardus. Nežinia, ar SS pareigūnų bylos irgi nuasmenintos?

Teisėjų Taryba 2005-09-09priima ,,įstatymą“, kad su išnagrinėta byla galima susipažinti tik po apeliacinio ir Aukščiausiojo Teismo kasacinio verdikto ir tik ,,turintiems tam pagrįstą ir saugomą interesą.“  Tai reiškia tik archyvinį galimumą, užtikrinant teismo darbo įslaptinimą, uždarumą, visuomenės nušalinimą ir galimybę vertinti tik po daugelio metų. Ir tie patys teismai, garantuodami ir gindami savo teisumą, sprendžia kam galima, o kam negalima. Taip pat pačios teisinės sistemos nustatyta tvarka stengiamasi visuomenei nepateikti tarpinius nuosprendžius ir galutinius nuosprendžius. Uždara, nepriklausoma teisinė institucija dirba savo nuostata ir sau, cosa nostra.

2007-02-02Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų Inos Kirkutienės, Henriko Sadausko, Halinos Zaikauskaitės kolegija nagrinėjo ,,Kliugerio“ bylą. Pasiremiant buvusių žinomų KGB aukštų kadrinių darbuotojų Vytauto Karinausko, Rimvydo Vžesniausko ir Andrej Židko liudijimu nustatyta, kad jis nebuvo KGB agentu. Ar gali kitaip liudyti KGB darbuotojas, jeigu iš Maskvos gauna pensiją, nes, priešingu atveju, sulaužytų okupacinio KGB priesaiką ir prarastų pensiją.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Politika ir ekonomika, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: