M. Kundrotas. Europos tautininkai ir jų vadai (II) (26)

Marius Kundrotas | respublika.lt nuotr.

Marius Kundrotas | respublika.lt nuotr.

Nuo fašizmo iki liberalaus konservatizmo – Džianfrankas Finis

Italų politinis veikėjas Džianfrankas Finis (Gianfranco Fini) iš ryškiausių Europos tautininkų perėjo bene daugiausiai metamorfozių. Lyginant su anksčiau aptartais lyderiais, jis daugiausiai pasiekė. Ir daugiausiai prarado.

Dž. Finis kilo iš tikros politikų giminės, tiksliau – iš dviejų giminių. Jo senelis iš tėvo pusės buvo komunistas, vėliau tapęs fašistu, o galiausiai perėjęs į socialdemokratų gretas. Kitas senelis, iš motinos pusės, dalyvavo fašistų žygyje iš Neapolio į Romą, žymėjusio fašizmo eros pradžią. Paties Džianfranko politinės karjeros pradžia glaudžiai siejasi su fašistų atgimimu.

1946 m. – praėjus vos metams nuo Antrojo pasaulinio karo Europoje pabaigos – Nacionalinės fašistų partijos (Partito Nazionale Fascista) ir jos režimo veteranai atkūrė savo politinę organizaciją nauju vardu – Italų socialinis sąjūdis (Movimento Sociale Italiano). Ligšiol gyvuoja versija, kad šios partijos pavadinimo abreviatūra reiškė „Mussolini sempre immortale“ – „Musolinis amžinai nemirtingas“ – užuomina apie fašistinį diktatorių Benitą Musolinį (Benito Mussolini).

Socialinio sąjūdžio vadovu tapo fašistinės Italijos kultūros ministerijos šefas Džiordžijas Almirantė (Giorgio Almirante). Iš pat pradžių sąjūdžio gretose įsitvyrojo įtampa tarp dviejų fašistų sparnų, atitinkamai pasidalijusių tarp dviejų regionų. Šiaurėje telkėsi „judėjimo“ laikų manieras išpažįstantys fašistai – revoliuciniai, socialistiniai, antikapitalistiniai ir antiklerikaliniai. Pietuose – „režimo“ laikų charakterį išsaugoję fašistai – konservatyvūs, korporatyvistiniai, artimesni klerikalizmui ir tradicionalizmui.

Geografinis pasiskirstymas – paradoksalus: juk fašistinis judėjimas pirmiausiai įsitvirtino pietuose ir tik po to užėmė šiaurę. Vis dėlto pietuose fašistinis režimas griuvo anksčiau, o šiaurėje tapo hitlerinio nacionalsocializmo satelitu. Nenuostabu, kad šiauriečiai fašizmą įsiminė būtent tokį. Tuo tarpu pietiečiai išsaugojo fašizmo „aukso amžiaus“ atmintį iš autentiško ir suverenaus režimo laikų.

Socialinis sąjūdis oficialiai pripažino demokratines pokarinės Italijos reformas ir patį režimą. Vis gi pirminę jo bazę sudarė tie patys fašistai. Jei šiaurėje daugeliui italų fašizmas asocijavosi su okupaciniu vokiečių nacių režimu, tai pietuose dar buvo gyva nostalgija. Rinkimuose Socialinis sąjūdis geriausiai pasirodė būtent pietuose. Tai leido pietų konservatoriams nurungti šiaurės radikalus pačios partijos gretose. 1950 m. radikalą Dž. Almirantę vadovo pareigose pakeitė konservatorius Augustas de Marsanikas (Augusto De Marsanich).

Partijos profilis kardinaliai pasikeitė. Iš principinės opozicijos Socialinis sąjūdis tapo sisteminės dešinės – krikščionių demokratų ir liberalų – rėmėju kovoje su socialistais ir ypač – komunistais. A. de Marsaniko vadovaujama partija ėmė remti NATO ir Italijos narystę joje.

1954 m. jį pakeitė kitas nuosaikiųjų srovės atstovas – Artūras Mikelinis (Arturo Michelini). Jam vadovaujant, šalyje prasidėjo kairiųjų ekstremistų debošai. Tai paskatino radikalizaciją ir Socialinio sąjūdžio gretose. 1969 m. mirus A. Mikeliniui, į vadovo postą grįžo Dž. Almirantė. Bet tai buvo jau visai kitoks Dž. Almirantė.

Iškilęs partinės radikalizacijos ir radikaliojo sparno dėka, grįžęs vadovas pirmiausiai perstruktūravo partijos organizaciją. Ji tapo labiau centralizuota, neliko vietos saviveiklai. Antra vertus, Dž. Almirantė sugrįžo kaip tvirtas ideologas, išplėtojęs tautiškosios – jau ne fašistinės – teorijos koncepcijas. Trečia, pakeistas partijos įvaizdis: prie senojo, socialistinio pavadinimo prikabinta iškaba „Tautinė dešinė“ (Movimento Sociale Italiano – Destra Nazionale).

Strategija pasiteisino. Prie Tautinės dešinės prisijungė monarchistai, sugrįžo anksčiau atskilę radikalai, vėliau vienas po kito ėmė pereidinėti liberalai ir krikščionys demokratai. Vis dėlto daugelis partijos atstovų vis dar tapatinosi su fašistų režimu ir ideologija. Anksčiau ar vėliau vidiniai skirtumai turėjo vienaip arba kitaip išsispręsti.

1987 m. Dž. Almirantė – nebeįstengdamas suvaldyti frakcinių konfliktų – atsistatydino. Jo vietoje iškilo du nauji lyderiai. Pirmasis iš jų – Pinas Rautis (Pino Rauti), žymus intelektualas, radikaliausio partijos sparno atstovas, garsaus ezoteriko Džiulijaus Evolos (Giulio Evola) bendražygis, kaltinamas dalyvavimu teroro aktuose – neabejotinai spalvinga asmenybė. Antrasis – dar menkai žinomas jaunuolis, gimęs jau po karo, tačiau jau užsitarnavęs autoritetą partinio jaunimo sekcijoje ir paties Dž. Almirantės patronažą – Dž. Finis. Laimėjo pastarasis.

Dž. Finis suteikė partijai visiškai naują įvaizdį. Išsilavinęs, inteligentiškas, jaunosios kartos atstovas, vietoje kariškos ar nuobodžiai biurokratinės laikysenos – jaunatviška, beveik studentiška maniera, per petį permestas švarkas, o veido išraiška – lyg iš populiarių serialų. Dž. Finis suvienijo daugumą nuosaikiųjų ir radikalų – kaip anksčiau Dž. Almirantė, o Prancūzijoje – Ž. M. Le Penas, išskyrus pačius kraštinius elementus.

1990 m. P. Rautis sugebėjo sutelkti pastaruosius ir perimti partinę valdžią, bet jo socializmas ir revoliucinė agresija atstūmė politinės legitimizacijos siekiančius sluoksnius. 1991 m. į vadovo pareigas grįžo Dž. Finis.

1995 m. Italų socialinis sąjūdis – Tautinė dešinė reorganizavosi į naują politinę organizaciją – Tautinę sąjungą (Alleanza Nazionale). Jos vadovu liko Dž. Finis. P. Raučiui neliko nieko kito, kaip atsiskirti ir atkurti senąją partiją, priduriant šį tą naujo – Socialinį sąjūdį „Trispalvė liepsna“ (Movimento Sociale – Fiamma Tricolore). Abi šios partijos įsikūrė tą pačią dieną.

Dešimtajame dešimtmetyje pasikeitė tiek nacionalinė, tiek internacionalinė situacija. Dž. Almirantės laikais Tautinė dešinė laikyta kraštutiniausia nacionalistine partija – šiaip ar taip, fašistinės šaknys, nors kiek fašizmas atspindėjo nacionalizmą – atskiras klausimas, kuriuo ligšiol ginčijasi tiek politikai, tiek istorikai, tiek politologai. Dabar kraštutiniausiųjų vaidmenį – norom ar nenorom – perėmė Ž. M. Le Penas ir jo vadovaujamas prancūzų Tautinis frontas.

Antra vertus, pačioje Italijoje į politinę areną įsiveržė nauja jėga – ambicingo kapitalistinio oligarcho Silvijaus Berluskonio (Silvio Berlusconi) sukurta personalinė partija „Pirmyn, Italija“ (Forza Italia). 1994 m. ji laimėjo parlamento rinkimus ir į kuriamą valdžios koaliciją pasikvietė Tautinę dešinę su Umberto Bosio (Umberto Bossi) vadovaujama Šiaurės lyga (Lega Nord). Abi partijos mielai priėmė šį kvietimą, o Tautinė dešinė, tapusi Tautine sąjunga ir įsiliejusi į politinę sistemą, netruko atsiriboti nuo prancūzų Tautinio fronto ir jį viešai pasmerkti.

Fašistinės partijos ir jos lyderio virsmas į civilizuotus tautininkus, o po to ir į tautinius konservatorius įkvėpė daugelį – įtikėta, jog panašus scenarijus gali kartotis ir kitose šalyse. Užtai konfliktas su visos Europos tautininkų lyderiu – suglumino. Išaiškėjo, kad ne tik radikalumas, bet ir nuosaikumas gali peržengti ribas. Amžių sandūroje italai, balsavę už Dž. Finio tautininkus ir jį patį asmeniškai, jau patys savęs klausė – kas juose liko tautiško?

Tautinė sąjunga tapo valdžios partija, Dž. Finis – vyriausybės nariu. 2004 m. S. Berluskonio vyriausybėje jis užėmė užsienio reikalų ministro postą. Bet… Europos Sąjunga tapo lyg ir priimtina. Imigracijos klausimais – vietoje griežtos opozicijos – pasigirdo raginimai paskirstyti atėjūnus po visas Europos Sąjungos šalis. Po truputį išplauta antiglobalistinė pozicija. Priimtas liberaliosios demokratijos modelis su „gerovės valstybės“ elementais. „Gerovės“ – tik nebeaišku, kam. Forma liko tautinė, turinys tapo liberalus ir kosmopolitinis.

Kurį laiką Dž. Finis dar garsėjo konservatyviais įstatymo ir tvarkos akcentais, pasisakė prieš lengvųjų narkotikų legalizavimą, kol pats pastebėtas rūkantis marihuaną. Nieko nuostabaus – susidvejinimas kelia įtampą, kurią kažkuo tenka malšinti.

2009 m. Tautinės sąjungos nebeliko. Ji susijungė su S. Berluskonio „Pirmyn, Italija“ į Laisvės liaudies partiją (Il Popolo della Libertà). Tautą pakeitė liaudis – laisva, tik nebeaišku – nei kam, nei nuo ko. Paradoksalu, tačiau „Trispalvė liepsna“, 2002 m. jos vadovybę perėmus Lukai Ramanjoliui (Luca Romagnoli), iš fašistinės partijos transformavosi į tautininkišką. Drauge pasikeitė U. Bosio vadovaujama Šiaurės lyga, anksčiau siekusi Šiaurės Italijos srityse sukurti atskirą Padanijos valstybę ir atskirą padaniečių tautą. Šiandien šios dvi partijos atstovauja itališkajam nacionalizmui. O Dž. Finio Tautinė sąjunga – jau praeitis.

Dinasto atsakomybė – Romanas Gertichas

Lenkų tautinėje politikoje galima išskirti keturias tradicijas. Žinomiausia – Lenkijos maršalo ir valstybės vado (lenkiškai – Naczelnik Państwa) Juzefo Pilsudskio (Józef Piłsudski) tradicija. Antroji, istoriškai pirmesnė – endekų (nacionaldemokratų) tradicija, įkvėpta Romano Dmovskio (Roman Dmowski). Trečioji išaugo iš nacionalistinių srovių sovietinės Liaudies Respublikos politinėje sistemoje. Ketvirtoji – iš laisvės judėjimo „Solidarumas“ („Solidarność“).

Patvariausia iš jų – endekų tradicija. 1897 m. R. Dmovskis įkūrė Tautinių demokratų partiją (Stronnictwo Narodowo-Demokratyczne), iš santrumpos „ND“ gimė vardas – endekai. 1919 m. ji reorganizuota į Tautinę liaudies sąjungą (Związek Ludowo-Narodowy), o 1928 m. – į Tautinę partiją (Stronnictwo Narodowe). 1926 m. kariniu perversmu įsitvirtinus J. Pilsudskio diktatūrai, endekai liko opozicijoje. Pirmiausiai, jie nepritarė J. Pilsudskio socializmui, antra vertus – jo daugiatautės imperijos idėjai. Endekai buvo už lenkišką Lenkiją, įskaitant užgrobtas teritorijas.

Lietuvoje šiandien lenkiškojo imperializmo įkvėpėju laikomas J. Pilsudskis. Vis dėlto jo idėja buvo daugiatautė federacija. Endekai ėjo toliau: užvaldytų teritorijų, ypač rytuose – Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje – gyventojus reikia tiesiog sulenkinti, išstumti arba išnaikinti. Įsidėmėtina, jog ultimatumai Lietuvos valstybei ir brutali tautinė asimiliacija Vilniaus krašte prasidėjo po maršalo mirties. Antrojo pasaulinio karo metais endekai sudarė pasipriešinimo naciams ir sovietams branduolį, o sovietinio režimo laikais persikėlė emigracijon.

1989 m. Tautinė partija grįžo į tėvynę. Restauracija iš pat pradžių glaudžiai siejosi su Gertichų šeima. Jendžejus Gertichas (Jędrzej Giertych) – 1920 m. Varšuvos mūšio didvyris: čia lenkų armija sumušė sovietų gaujas, sustabdydama rytų ir vakarų komunistų susijungimą. Po to J. Gertichas pasireiškė Ispanijos pilietiniame kare – karlistų pusėje. Aktyvus endekas, artimas pačiam R. Dmovskiui. Mirė Londone. Jo sūnus Maciejus Gertichas (Maciej Giertych) – Oksfordo universiteto absolventas, dendrologijos profesorius, žymus gamtininkas kreacionistas.

Atsikuriant Tautinei partijai, M. Gertichas buvo tarp atkūrėjų. Pirmuoju vadovu tapo prieškarinis endekų veikėjas Janas Matlachovskis (Jan Matłachowski), po to – Stefanas Jaržembskis (Stefan Jarzębski), dar po to – Juzefas Venclavekas (Józef Więcławek).

Gertichai partinės karjeros laiptais kopė lėtai, bet užtikrintai. 1991 m. M. Gertichas išrinktas tarybos pirmininku, užimdamas antrą postą po partijos pirmininko. Endekų jaunimo organizacijos – Visos Lenkijos jaunimo (Młodzież Wszechpolska) – vadovu tapo trečiosios Gertichų kartos atstovas, Romanas Gertichas (Roman Giertych).

Atsikurianti endekų politinė srovė iš karto skilo į kelias organizacijas, iš kurių įtakingiausios liko keturios – 1989 m. atsikūrusi Tautinė partija (Stronnictwo Narodowe), 1991 m. atsikūrusi Tautinių demokratų partija (Stronnictwo Narodowo-Demokratyczne), 1992 m. nuo pirmosios atskilusi Tautinė partija „Tėvynė“ (Stronnictwo Narodowe „Ojczyzna“) ir Tautinė partija „Ščerbecas” (Stronnictwo Narodowe „Szczerbiec”). Kiekviena šių partijų savaip interpretavo istorinę tradiciją, susidarė platus spektras nuo liberalaus konservatizmo iki socialinio populizmo.

Pirmasis dešimtmetis atgimusiems endekams nebuvo sėkmingas. Pagrindinės politinės jėgos tuometinėje Lenkijoje buvo reorganizavęsi komunistai ir „Solidarumas“, nuo tautinių akcentų perėjęs prie liberalizmo. Iš visų keturių endekų partijų tik vienos atstovas pasiekė parlamentą: 1991 m. tautinių demokratų atstovas Janas Tomašas Zamoiskis (Jan Tomasz Zamoyski) tapo senatoriumi. Permainos prasidėjo amžių sandūroje, kai prie Tautinių demokratų partijos vairo stojo Boguslavas Kovalskis (Bogusław Kowalski), o Tautinės partijos valdžią į savo rankas galutinai sutelkė tarybos pirmininkas M. Gertichas.

2001 m. Tautinių demokratų partijos suvažiavime partijos pavadinimas pakeistas nauju vardu – Lenkų šeimų lyga (Liga Polskich Rodzin). Prie jos prisijungė Tautinė partija, Lenkų susitarimas (Porozumienie Polskie), „Solidarumo“ profsąjunga, vėliau – Katalikiškasis tautos sąjūdis (Ruch Katolicko-Narodowy), Sandora Lenkijai (Przymierze dla Polski), Lenkijos atkūrimo sąjūdis (Ruch Odbudowy Polski). Vadovu tapo Tautinės partijos atstovas Marekas Kotlinovskis (Marek Kotlinowski), kongreso pirmininku – B. Kovalskis.

Lyga pasisakė už tautinę valstybę ir jos suverenumą, griežtai prieš Europos Sąjungą, už korporatyvinį ūkį, nacionalinį protekcionizmą, patriotinį švietimą ir krikščioniškąją moralę. Jungtinės politinės jėgos krikštatėvis – įtakingo „Marijos radijo“ („Radio Maryja“) vadovas, katalikų redemptoristų vienuolis Tadeušas Ridzikas (Tadeusz Rydzyk).

2001 m. ši partija tapo parlamentine – jai teko 38 mandatai Seime ir 2 mandatai Senate. 2004 m. – 10 mandatų Europos Parlamente. Drauge augo Gertichų šeimos įtaka. 2002 m. R. Gertichas tapo kongreso pirmininku, o 2006 m. – partijos vadu.

Jaunasis lyderis, vos trisdešimt vienerių perėmęs faktinę partijos valdžią, iš karto susidūrė su „labiau nusipelniusių“ ir „daugiau patyrusių“ dėdžių skepsiu. Jau 2002 m. iš parlamentinės Lygos frakcijos pasitraukė ekspremjero Jano Olševskio (Jan Olszewski) vadovaujamas Lenkijos atkūrimo sąjūdis, po to – Antonio Macerevičiaus (Antoni Macierewicz) Katalikiškasis tautos sąjūdis, 2003 m. – Jano Lopušanskio (Jan Łopuszański) Lenkų susitarimas. 2005 m. jais nusekė eksministro Gabrielio Janovskio (Gabriel Janowski) vedama Sandora Lenkijai.

Dauguma šių jėgų (išskyrus Lenkų susitarimą) 2005 m. susijungė į Patriotinį sąjūdį (Ruch Patriotyczny). Naująjį sąjūdį palaimino pats T. Ridzikas, išsiskyręs su R. Gertichu. Dar kitais metais R. Gertichas atsiribojo nuo savo giminės ir ligtolinės partijos autoriteto R. Dmovskio, labiausiai – nuo jo antisemitizmo. „Nežinau, kodėl jis nemylėjo žydų, nes aš žydus myliu“ – pabrėžė ką tik išrinktas oficialus Lygos pirmininkas.

2005 m. Senato rinkimuose apibyrėjusiai Lygai atiteko 7 mandatai – beveik keturis kartus daugiau, nei prieš ketvertą metų. Seimo rinkimuose ji gavo 34 mandatus – keturiais mažiau, nei prieš tai. „Nusipelniusių“ ir „patyrusių“ vedamas Patriotinis sąjūdis ir Lenkų susitarimas liko už borto. Dalinė Lygos netektis atsigręžė nematyta pergale – jau kitų metų pavasarį ji sudarė valdančiąją koaliciją ir vyriausybę su konservatyvia „Teisės ir teisingumo“ partija („Prawo i Sprawiedliwość“) ir kairiojo centro tautininkais – „Savigyna“ („Samoobrona“).

R. Gertichas tapo vicepremjeru ir švietimo ministru. Jo partiečiui Rafalui Viecheckiui (Rafał Wiechecki) teko jūrų ūkio ministerija.

Birželį parengtas planas mokyklose įvesti naują privalomą discipliną – patriotinį ugdymą. „Žmonės didžiuosis, jog yra lenkai, norės gyventi ir dirbti savo tėvynėje“ – pabrėžė R. Gertichas. Vis gi liko neaišku, ar kitų tautų piliečiai irgi bus mokomi didžiuotis „esantys lenkai“. Projektas išsyk sulaukė didžiulės priešpriešos – jame įžvelgta indoktrinacija, užmirštant, jog liberalios demokratijos vertybių diegimą galima pavadinti lygiai taip pat. Jau po kelių dienų nuo projekto pateikimo visuomenei R. Gertichas nutarė apsiriboti Lenkijos istorijos dėstymu.

Dar ryžtingiau atsigręžta į šeimos ir dorovės problemas. Gruodį švietimo ministerija išsiuntinėjo mokyklų direktoriams anketas su reikalavimu užregistruoti nėščias moksleives. Pats ministras tai argumentavo siekiu organizuoti joms paramą, pradedant finansine pagalba ir baigiant galimybe suderinti egzaminų laiką. Vis gi ir šis iš pažiūros kilnus siekis sulaukė prieštaravimų – pasirodė kaltinimų, jog tai gali demoralizuoti jaunimą, nėščias moksleives paversti pajuokos ar persekiojimų aukomis.

Ypač arši kova užvirė abortų ir homoseksualizmo frontuose. Jau birželį ministras atleido iš pareigų Mokytojų tobulinimo centro vadovą Miroslavą Sielatickį (Mirosław Sielatycki), skyrusį mokykloms prieštaringą brošiūrą. Šioje brošiūroje skatinamas palankumas homoseksualizmui, homoseksualių asmenų santuokoms ir įsivaikinimo teisėms, drauge raginant bendrauti su homoseksualistų organizacijomis. Nedelsiant imtas rengti įstatymas, draudžiantis homoseksualizmo propagandą. Rugsėjį pateikta Konstitucijos pataisa, ginanti gyvybę nuo pat užsimezgimo – faktinis bet kokių abortų uždraudimas.

Greta iniciatyvų iš viršaus, atitinkamų veiksmų imtasi iš apačios. Birželį Varšuvoje rengiant homoseksualistų paradą, „Visos Lenkijos jaunimo“ organizacija, atkurta R. Gerticho, suplanavo kontrparadą. Vis gi šią kontrakciją uždraudė pats R. Gertichas, pabrėžęs, jog Lenkijai mažiausiai reikia skandalo.

Šalia patriotizmo, šeimos vertybių ir doros skatinimo, švietimo ministras ėmėsi ir gamtos mokslų peržiūros. Spalį pasiūlyta iš mokyklų programų išbraukti darvinizmą. Jaunojo ministro tėvas, europarlamentaras M. Gertichas Briuselyje paragino jį išbraukti visoje Europos Sąjungoje.

Nuo pat pirmųjų žingsnių R. Gerticho politiką lydėjo nuožmi reakcija. Anarchistai ir socialistai rengė riaušes, juos palaikė liberalieji politikai ir žurnalistai. Sulaukta ir tarptautinių išpuolių, ypač iš Europos Sąjungos ir Izraelio. Šios šalies ambasadoriui užkliuvo dar prieškarinė ministro senelio antisemitinė brošiūra. Nepadėjo nei paties Lygos vadovo deklaruota meilė žydams, nei jo vadovaujamos švietimo ministerijos rengtos istorinės atminties programos.

Pažeidžiamiausia koalicijos grandimi pasirodė kairieji tautininkai – „Savigyna“. Prieš jos lyderį Andžejų Leperį (Andrzej Lepper) surengta ištisa šmeižto kampanija – pradedant žemės sklypų aferomis, baigiant seksualiniu išnaudojimu. Nors nei vienas šių skandalų teisiškai nepasitvirtino, „Teisei ir teisingumui“ (?) tai pasirodė pakankamu pagrindu nutraukti koalicinę sutartį. Kartu pasitraukė Lenkų šeimų lyga.

2007 m. įkurta jungtinė partija – Lyga ir Savigyna (Liga i Samoobrona). Vadovu (przewodniczący) tapo R. Gertichas, pirmininku (prezes) – A. Leperis. Dėsninga ar ne, tačiau oficialia jungtinės partijos vardo santrumpa tapo LiS: lenkiškai – lapinas. Lapinų partija neištempė net iki parlamento rinkimų. A. Leperis susidėjo su ekskomunistais ir „Naująja kaire“ (Nowa Lewica), R. Gertichas – su liberalais. Abi partijos žengė į rinkimus atskirai. Nei viena iš jų į parlamentą nebepateko. „Dešinės“ ir „kairės“ idėjoms užgožus tautos idėją, sąjūdis žlugo.

R. Gertichas prisiėmė atsakomybę. Tais pačiais metais jis atsisakė visų partinių postų. A. Leperis liko savo partijos vadovu. Daugelį metų kovojęs teismuose, 2011 m. rastas kilpoje. Oficiali versija – savižudybė. Jo partiečiai šią versiją atmeta ir kalba apie žmogžudystę.

Išdavusi savo partnerius „Teisės ir teisingumo“ partija į valdžią jau nebegrįžo. Ją perėmė liberalai.

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: