M. Kundrotas. Europos tautininkai ir jų vadai (I) (58)

Marius Kundrotas | respublika.lt nuotr.

Marius Kundrotas | respublika.lt nuotr.

Pažintis su svetimu dažnai padeda lengviau suprasti savą. Juo labiau, jei tautiškąją politinę pasaulėžiūrą laikome universalia – bent jau ne mažiau universalia, nei liberaliąją, socialistinę ar konservatyviąją. Kai kurie užsienio tautininkų bruožai sąlygoti vietinių kultūrinių ir politinių aplinkybių, tačiau kiti atrodo bendražmogiški.

Šįsyk – apie asmenybes. Juk jos kuria ir jos įkūnija idėjas. O pati asmenybių studija dažnai – įdomesnė už partinių programų ar struktūrų analizes. Apsiribokime dabartimi: apie ją daugelis žino mažiausiai. Dabartis šiuo atveju reiškia mūsų ir mūsų tėvų kartas.

Pjeras Ignacis (Piero Ignazi), vienas žinomesnių šiuolaikinių tautininkų tyrėjų, tiesa – apsiribojantis Vakarais – stipraus lyderio kultą laiko vienu esminių šios politinės srovės bruožų. Entonis D. Smitas (Anthony D. Smith), profesorius emeritas ir nacionalizmo studijų patriarchas, galvoja šiek tiek kitaip. Jis įžvelgia esminį skirtumą tarp nacionalizmo, fašizmo ir nacizmo – ne tik vertybinėse ir pasaulėžiūrinėse nuostatose, bet ir lyderio vaidmenyse.

Klasikinis nacionalizmas (lietuviškai – tautininkystė) iš tiesų daug reikšmės skiria lyderiui. Mahatma Gandis (Mahatma Gandhi), Teodoras Herclis (Theodor Herzl), Jonas Basanavičius pagrįstai tapo tautinės ideologijos ir net mitologijos figūromis. Vis dėlto jie buvo ir liko idėjos reiškėjais. Il Duce, der Führer, el Caudillo tapo sudėtingos hierarchinės institucinės sistemos kvintescencijomis – jie iškelti aukščiau idėjų, praktiškai jie ir buvo pagrindinė idėja.

Žymus anglų istorikas Arnoldas Toinbis (Arnold Toynbee) visas žmonijos civilizacijas aiškino dviem kategorijomis: kūrybinės mažumos ir inertiškos daugumos. Klasikinė tautininkystė – su retomis išimtimis – lyderystę taip ir suprato: lyderis – tai vedlys, lyderis – tai švietėjas, lyderis – tai mokytojas. Jokiu būdu ne viešpats ir ne pati idėja savaime.

Stipri ir aiškiai išreikšta lyderystė – anaiptol ne vien tautininkų bruožas. Ilgą laiką Didžiosios Britanijos konservatorius vargiai įmanoma buvo suvokti be Margaret Tečer (Margaret Thatcher), Vokietijos socialdemokratus – be Gerhardo Šrioderio (Gerhard Schröder), o prancūzų centro dešinieji ligšiol oficialiai vadinasi golistais – pagal Šarlį de Golį (Charles de Gaulle). Vis dėlto retas išdrįstų teigti, jog britų konservatizmo esmė – M. Tečer asmenybė, vokiečių socialdemokratų – G. Šrioderio ar net golistais pasivadinusių – Š. de Golio asmenybė.

Žvelgiant į vadų istorijas, svarbu atsiminti ir suvokti, jog tai – žmonių istorijos. Čia rasime didžiausias žmogiškąsias dorybes – narsą, išmintį, atsakomybę. Rasime čia ir ydas – godumą, pasipūtimą, prisitaikėliškumą. Vadams tinka tai, ką amžininkas pasakė apie Rusijos carą Petrą I – šiame žmoguje būta visko, kuo pasižymi dauguma žmonių, tik… Visko jame buvo daugiau.

Diktatūra per anarchiją – Mogensas Glistrupas

Danų politiką Mogensą Glistrupą (Mogens Glistrup) tik iš dalies galima vadinti tautininku. Vis dėlto jo kurta sistema daugelį šiuolaikinių tautininkų vadų gundo lig šiol.

1972 m. mokesčių teisininkas, Kopenhagos universiteto profesorius M. Glistrupas įkūrė Pažangos partiją (Fremskridtspartiet). Pirmoji šios partijos žinia buvo – jokių mokesčių! Pažangiečiams anaiptol neatrodė keista vienu ir tuo pačiu metu propaguoti mokesčių mažinimą ir socialinių garantijų išsaugojimą, jei ne plėtrą. M. Glistrupo partija šokiravo net savo idėjos giminaičius kitose šalyse raginimais paleisti Danijos kariuomenę ir visais garso kanalais transliuoti žinią rusų kalba: „Mes pasiduodame!“ „Šaltasis karas“ buvo pačiame įkarštyje.

Pažangiečius galima būtų laikyti eiline liberalių populistų partija, jei ne vėliau pasirodę akcentai – jokių svetimtaučių! Ilgainiui iš jos išaugs pirmoji moderni danų tautininkų partija, tačiau tai užtruks daugiau, nei porą dešimtmečių.

M. Glistrupo partija iš pat pradžių labiau priminė judėjimą. Viskas čia buvo neformalu. Neformali programa, susidėjusi iš skambių ir patrauklių šūkių, be jokios strateginės struktūros. Neformali organizacija, kurioje nei narystė, nei pareigybės neturėjo aiškių kontūrų. Neformali valdyba, kuri čia vadinosi nacionaliniu komitetu. Formalus čia tebuvo vienintelis institutas – partijos pirmininkas, jis gi – nacionalinio komiteto narys iki gyvos galvos.

M. Glistrupo lyderystė sąmoningai rėmėsi chaoso modeliu – viskas ir visi turėjo kunkuliuoti aplink jį, o jis pats stovėjo tarp visų srovių – tvirtas, lyg uola. Kol jis veikė, jokiems kitiems lyderiams iškilti nebuvo jokios galimybės – viskas buvo pernelyg taku. Partijos vadas garsėjo skandalu po skandalo – praktiškai tai ir buvo partijos veidas. Apie jį galima pasakyti tą patį, ką bolševikai kadaise kalbėdavo apie savąją partiją ir jos vadą: kai sakome „Leninas“ – turime galvoje partiją, kai sakome „partija“ – turime galvoje Leniną.

Negali sakyti, jog skandalistinė ir populistinė partijos linija nedavė vaisių. Jau kitais metais nuo įsikūrimo pažangiečiai gavo antrą vietą iš dešimties rinkimuose į šalies parlamentą – Folketingą, nurungdami tradicines liberalų ir konservatorių partijas. Maža to – estafetė persikėlė į kaimyninę Norvegiją, kur tais pačiais metais įsisteigė vietinė Pažangos partija (Fremskrittspartiet). Vis dėlto nei viena Folketingo frakcija nenorėjo turėti jokių reikalų su pažangiečiais ir skandalingu jos lyderiu. M. Glistrupas ir jo partija tapo politiniais parijais.

Pirminė pažangiečių sėkmė aiškinama partinės sistemos krize. Dešinieji, atėję į valdžią, faktiškai tęsė kairiųjų politiką, ypač – mokesčių srityje. Vis gi populizmas beveik visada būna vienos bangos reiškinys. Atstumtųjų statusas reiškė, jog realių permainų vykdyti šiai partijai tiesiog nebuvo galimybių, jau nekalbant apie kompetenciją. 1975 m. rinkimuose pažangiečiai smuko į trečią vietą, 1979 m. – į ketvirtą, o 1981 m. – į penktą.

Pradžioje buvę „vieno tikslo“ – antimokestinė – partija, pažangiečiai greitai suprato, jog vieninteliu akcentu ilgai politikoje neišsilaikysi. Greitai pridurtas antiimigracinis, o dar po kiek laiko – euroskeptinis akcentas. Palaipsniui pažangiečiai iš liberalių populistų transformavosi į gana griežtą nacionalistinę partiją, nors populistinė eklektika ir demagogija išliko pagrindinė jos charakteristika. Ideologinis ir struktūrinis neformalumas pritraukė į partijos gretas gana skirtingus žmones, kuriuos jungė tik ryškus lyderis ir galimybė su juo patekti į valdžią.

1983 m. didysis kovotojas su mokesčiais M. Glistrupas pateko į kalėjimą už mokesčių vengimą. 1985 m., partijos kūrėjui sėdint cypėje, vairą perėmė nauja politinė figūra – Pija Kiersgor (Pia Kjærsgaard).

Naujoji pirmininkė pasirodė tikra savo pirmtako priešybė. Valdingumo ir jai netrūko, tačiau daugelį funkcijų ji buvo linkusi deleguoti savo bendražygiams. Jei M. Glistrupas siekė būti viskuo – ideologu, organizatoriumi, ruporu ir agitatoriumi, tai P. Kiersgor apsiribojo koordinavimu ir reprezentavimu. Jos pasirinktas įvaizdis puikiai atitiko biografiją – namų šeimininkė, žmogus iš liaudies. Šiltas ir supratingas – tikra kontroversija rėksniui M. Glistrupui. Principinga, tačiau linkusi į kompromisus, jos devizas – įgyvendinkime tiek savo politikos, kiek įmanoma.

P. Kiersgor vadovaujama Pažangos partija tapo kur kas palankiau vertinama tarp parlamentinių partnerių ir net pagerino savo rinkimų rezultatus – nuo 6-ių likusių mandatų 1984 m. iki 9-ių 1987 m. ir 16-os 1988 m. Vis dėlto M. Glistrupui grįžus iš kalėjimo prasidėjusios vidinės partinės kovos visus laimėjimus vertė niekais. Jo laikysena liudijo: kas pasiekta ne mano – tai nieko neverta! Jokių kompromisų su kitomis politinėmis jėgomis: viskas arba nieko! Partija skilo į „nuosaikiuosius“ (slappere) ir „kraštutiniuosius“ (strammere).

1990  m. M. Glistrupas pašalintas iš Pažangos partijos nacionalinio komiteto. Jis įsteigė naują politinę organizaciją – Gerovės partiją (Trivselspartiet). Ši partija liko už rinkimų barjero. Pažangiečių gretose likę M. Glistrupo šalininkai per keletą metų atsirevanšavo, perimdami vadovavimą parlamentinei frakcijai. 1995 m. partijos pirmininkė su savo bendražygiais pasitraukė iš pažangiečių organizacijos ir įsteigė Danų tautos partiją (Dansk Folkeparti).

Naujoji partija iš pat pradžių užėmė tvirtą tautinę platformą. Tautos dora ir vertybės, stipri šeima, socialinė vienybė, suvereni tautinė valstybė tapo jos kertiniais principais. Per keletą metų ji atsikratė paskutiniųjų glistrupinio libertarizmo atliekų ir tapo socialkonservatyvia partija: moralės ir kultūros srityse – konservatyvia, socialinėje ir ekonominėje srityje – socialdemokratiška.

1998 m. Folketingo rinkimai buvo pirmieji danų tautininkams ir paskutinieji – pažangiečiams. 2001 m. rinkimuose Pažangos partija liko už borto. Po šių rinkimų Danų tautos partija su konservatoriais ir kairiaisiais liberalais sudarė koaliciją 2+1 ir dešimtį metų faktiškai valdė šalį. Tautininkų dėka išsaugotas socialinės gerovės modelis, stipriai apribota imigracija, su kitomis eurokritinėmis jėgomis išsaugota nacionalinė valiuta.

Aukštumon šovė ir užsienietiškas pažangiečių kūrinys. Jau 1989 m. norvegų Pažangos partija, vadovaujama Karlo Ivaro Hageno (Carl Ivar Hagen) tapo trečiąja, o 1997 m. – antrąja parlamentine jėga ir pirmąja tarp dešiniųjų. Norvegų pažangiečiai greitai iš libertarinio populizmo perėjo prie konservatyvaus nacionalizmo, ko jų daniškieji pirmtakai nesugebėjo.

Danų Pažangos partija niekada nebegrįžo į parlamentą. M. Glistrupas tapo įkvėpėju ir donoru dviems galingoms partijoms dviejose šalyse, tačiau pats didžiosios politikos arenoje nebepasirodė. Narciziškas ir chaotiškas jo lyderystės tipas jį pavertė meteoru. 2008 m. prieštaringasis veikėjas mirė – praktiškai visų užmirštas ir jau mažai kam žinomas.

Kai politikai vadovauja karys – Žanas Mari Le Penas

Ilgametis prancūzų tautininkų vadas – Žanas Mari Le Penas (Jean-Marie Le Pen) – gerai žinoma asmenybė. Mažai kur Europoje rasi tautininką, kuris šio vardo nebūtų bent jau girdėjęs. Vis gi jo politinė biografija ir jos vingiai mūsuose dar menkai pažįstami.

Ž. M. Le Penas kilo iš bretonų – airiams ir škotams giminingos keltų tautos, viduramžiais apsigyvenusios Prancūzijos šiaurės vakaruose. Netekęs tėvo, jis tapo „tautos sūnumi“. Le Peno pavardė bretoniškai reiškia galvą – taip simboliškai užkoduota būsimo politiko ateitis.

Antrojo pasaulinio karo metais jaunasis Žanas stojo į generolo Šarlio de Golio (Charles de Gaulle) vadovaujamą nacionalinės rezistencijos sąjūdį, bet jame įsitvirtinę komunistai užkirto kelią dėl amžiaus. Nežinia, ar dėl to, ar dėl vėlesnių politinių įžvalgų Ž. M. Le Penas tapo aršiu antikomunistu. Įstojęs į universitetą jis įsijungė į nacionalmonarchistinį judėjimą „Prancūzų veiksmas“ („Action Française“), o gavęs teisininko diplomą įstojo į Prancūzijos kariuomenę.

Audringos kovos Vietname ir Alžyre užgrūdino būsimojo valstybės veikėjo charakterį. Drauge susiformavo jo ankstyvosios politinės pažiūros. Kolonijinė Prancūzijos patirtis išmokė gana iš aukšto žvelgti į kitų kultūrų tautas ir jų žmones, nors laikui bėgant šis požiūris švelnėjo.

Pirmąsyk į didžiąją politiką Ž. M. Le Penas žengė po žymaus populisto Pjero Pužado (Pierre Poujade) vėliava. Pužadistai daug kuo priminė danų pažangiečius, nors susibūrė gerokai anksčiau. Pagrindinis motyvas buvo apginti smulkiuosius verslininkus, prekybininkus ir amatininkus nuo drakoniškų mokesčių. 1956 m. pužadistai gavo 52 mandatus ir penktą vietą iš devynių Prancūzijos parlamente, tarp jų buvo ir jauniausias deputatas – 27-erių metų Ž. M. Le Penas.

1958 m. rinkimuose jis jau dalyvavo su Nacionaliniu valstiečių ir nepriklausomųjų centru (Centre national des indépendants et paysans), darsyk išsikovodamas parlamento mandatą. 1962 m. kadencija baigėsi ir Ž. M. Le Penas kuriam laikui iš didžiosios politikos dingo. Po dešimties metų į ją sugrįš jau kaip aiškiai apsibrėžęs tautininkas.

Po Antrojo pasaulinio karo prancūzų tautininkai buvo nuožmiai susiskaldę. Vienoje pusėje buvo golistai – Š. de Golio sekėjai ir šalininkai, o kitoje – višistai, nacių kolaborantų Viši režimo reliktai. Nuo karo praėjo ištisa karta, o kovos tarp šių srovių – nesiliovė. Abi pusės viena kitai ir visai tautai įrodinėjo, kurie buvo didesni patriotai – kovojusieji su okupantais ar bandžiusieji išsaugoti jos gyvybingumą okupacinėmis sąlygomis. Tarp šių srovių knibždėjo gausybė smulkesnių judėjimų ir grupuočių, tačiau didesnės įtakos nei viena jų neturėjo.

1972 m. įvairių srovių tautininkai atvertė naują puslapį, įkurdami Tautinį frontą (Front national). Pavadinimas atitiko vienos iš rezistencinių organizacijų vardą Antrojo pasaulinio karo metais, nors pirmuoju smuiku įkurtos partijos gretose iš pat pradžių griežė višistai. Ypač –prieštaringasis Fransua Diupra (François Duprat), „Naujosios tvarkos“ („Ordre nouveau“) judėjimo ideologas ir vienas žymiausių holokausto revizionistų. Jis ir pakvietė į partijos pirmininko pareigas Ž. M. Le Peną.

Nežiūrint ambicijų brautis į valdžią po nauja vėliava, višistai puikiai suvokė, jog naujo partijos pavadinimo – neužteks. Reikalinga nauja figūra, nesusijusi nei su viena iš dviejų ligtol kovojusių srovių, o drauge – pasižyminti autoritetu, kompetencija ir patirtimi. Garsus karininkas, parako uostęs ne tik paraduose, bet ir mūšiuose, diplomuotas teisininkas, dviejų kadencijų parlamento narys tam puikiai tiko. Jo patriotizmas nekėlė jokių abejonių, antra vertus – jis buvo santykinai neutralus ligtoliniuose sroviniuose karuose.

Jau pirmaisiais vadovavimo metais išryškėjo svarbiausios Ž. M. Le Peno politinės savybės. Jis buvo nuosaikiausias tarp radikalų ir radikaliausias tarp nuosaikiųjų. Viena iš nedaugelio, jei ne vienintelė figūra, galinti suvienyti abu šiuos sparnus. Nuosaikieji suprato – jei ne Ž. M. Le Penas, ateis daug radikalesni. Radikalai žinojo, kad be Ž. M. Le Peno jiems nuosaikiųjų neišlaikyti. Kita vertus, užgrūdintas kareiva aiškiai pademonstravo nebūsiąs šachmatų figūra svetimuose žaidimuose. Jau 1973 m. „Naujosios tvarkos“ atstovų partijos vadovybėje nebeliko.

Radikaliausieji elementai pasitraukė, suskildami į keletą smulkių grupuočių. 1974 m. F. Diupra grupė grįžo į Tautinį frontą, o jos vadovas tapo antruoju partijos asmeniu – jau aiškiai Ž. M. Le Peno vadovaujamos partijos. Pirmininkas užtikrino požiūrių įvairovę ir de facto – frakcijas partijos viduje.

Ši strategija davė didesnių vaisių, nei buvo įmanoma tikėtis. 1974 m. į Tautinio fronto gretas grįžta „Naujosios tvarkos“ radikalai. 1977 m. įsilieja Žano Pjero Stirbua (Jean-Pierre Stirbois) vadovaujami solidaristai – konservatyvių krikdemų judėjimas, žengiantis trečiuoju keliu tarp kapitalizmo ir socializmo – korporatyvizmo keliu. 1980 m. prisijungia Bernaro Antoni (Bernard Antony) integristų komanda – katalikai tradicionalistai. 1985–89 m. – „Naujosios dešinės“ („Nouvelle Droite“) judėjimo šulai iš Orložo klubo (Club de l’Horloge), atnešę etnopliuralizmo, kultūrinio konservatizmo ir ekonominio liberalizmo idėjas.

Tautinis frontas pateisino savo vardą. Jis tapo masiniu ir visuotiniu tautiniu sąjūdžiu. Antra vertus, ideologinė įvairovė davė savo. Tautinio fronto generalinė linija keitėsi triskart. 1972 m. programa – korporatyvistinė, aiškiai orientuota į trečiąjį kelią. 1978 m. programa – akivaizdžiai įtakota anglosaksų neokonservatizmo: kultūriškai – konservatyvi, ekonomiškai – liberali. 1993 m. grįžtama į trečiąjį kelią – centrizmą.

Nežiūrint socialinių modelių kaitos, pagrindiniai akcentai – nesikeitė. Tautos dora ir tapatybė, stipri šeima, įstatymo ir tvarkos valdžia. Nuo pat 1972 m. partija – antiimigracinė, o nuo 1993 m. – dar ir euroskeptinė. Pats Ž. M. Le Penas savo poziciją įvardijo: „Ni droite, ni gauche –français“ (nei dešinysis, nei kairysis, o prancūzas).

1984 m. Europos Parlamento rinkimuose Tautinis frontas gavo 10 mandatų. Nuo tol ši jėga Europos Parlamente atstovaujama iki šiol. 1986 m. Prancūzijos parlamento rinkimuose jai atiteko 32 mandatai. Persigandusios sisteminės jėgos suskubo proporcinę rinkimų sistemą keisti mažoritarine, leidusia antrame ture susivienyti visiems kosmopolitams – nuo kairės iki dešinės – prieš antisisteminius tautininkus. Tik taip ši partija išstumta iš nacionalinio parlamento, likdama tautininkų lydere europiniu lygiu.

Ilgus metus aplink partijos pirmininką telkėsi gausi stiprių lyderių komanda, o kai kurie jų savo laiku stodavo šalia paties vadovo. 1974–78 m. tai buvo „Naujosios tvarkos“ ideologas F. Diupra, 1978–88 m. – solidaristų lyderis Ž. P. Stirbua, nuo 1988 m. – „Naujosios dešinės“ atstovas, orložistas Bruno Megrė (Bruno Mégret).

Pastarasis įgavo didžiausią įtaką, lyginant su visais kitais. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje kilo rimtas klausimas – kas gi tikrasis lyderis: B. Megrė ar Ž. M. Le Penas?

Šios dvi figūros skyrėsi visu kuo, išskyrus viena – abu jie buvo ir liko principingi tautininkai. Ž. M. Le Penas – karys, kariškos drausmės šalininkas ir karingas oratorius. B. Megrė – intelektualas ir technokratas. Jo kalbos – kur kas labiau pasvertos ir išmąstytos, tačiau daugeliui atrodė nuobodžios. Jose trūko ugnies, kuria svaidėsi Ž. M. Le Penas. Pastarasis – užkietėjęs antisistemininkas. Jo antrininkas – jau spėjęs pabuvoti golistinėse sistemos partijose.

B. Megrė – linkęs į koalicijas su sistemine dešine, idant būtų sustabdyta kairė. Ž. M. Le Penas – linkęs į vidinius kompromisus partijos gretose, tik ne su svetimais. Partiečių apklausos rodė, jog abu lyderiai pageidaujami bemaž vienodai, o labiausiai – amžina jų draugystė. Vis gi atėjo laikas rinktis.

1998 m., rengiantis Europos Parlamento rinkimams, Ž. M. Le Penas paskelbė ketinantis pirmuoju sąrašo numeriu siūlyti savo žmoną Žani Le Pen (Jany Le Pen). B. Megrė atžvilgiu tai pasirodė asmeniniu įžeidimu. Dviejų lyderių konkurencija baigėsi skilimu.

1998 m. gruodį B. Megrė su savo šalininkais išbraukiami iš partijos. Dauguma lieka ištikima pirmininkui, aiškiai pademonstruodama, jog neketina jo keisti, net jeigu alternatyva – pripažintas partijos autoritetas. 1999 m. sausį B. Megrė įsteigia atskirą partiją – ji pasivadina Tautiniu sąjūdžiu (Mouvement national), o rudenį – Tautiniu respublikonų sąjūdžiu (Mouvement national républicain). Tų pačių metų Europos Parlamento rinkimuose Tautinio fronto mandatų skaičius sumažėja labiau, nei perpus. Tautinis sąjūdis lieka už rinkimų barjero.

Senstantis Tautinio fronto vadas, ilgą laiką vienijęs pačias skirtingiausias tautininkų sroves, ilgainiui prarado savo pliuralistines savybes. Jame atgimė karys, tačiau po truputį merdėjo politikas. Prasidėjo nepotizmas. Ž. M. Le Penas ėmė proteguoti vien jam pritariančius partijos narius ir savo šeimos atstovus.

2002 m. Prancūzijos prezidento rinkimai tapo jo gulbės giesme. Sutriuškinęs patį valstybės premjerą – socialistą Lionelį Žospeną (Lionel Jospin), Ž. M. Le Penas išeina į antrąjį turą kautis su ligtoliniu prezidentu – Žaku Širaku (Jacques Chirac). Susivieniję dešinės ir kairės kosmopolitai senolį nurungė. Nepadėjo nei viską atleidęs buvęs kolega B. Megrė, tepridėjęs apie procentą balsų. Prezidentu perrinktas Ž. Širakas.

2009 m. Tautinis frontas skilo darsyk. Situacija – artima 1998-iesiems. Šįkart partijos vado favorite tapo duktė – Marina Le Pen (Marine Le Pen). Tais pačiais metais nuo Tautinio fronto atskilo Ž. P. Stirbua sekėjai – Europos Parlamento nario Karlo Lango (Carl Lang) vadovaujama Prancūzijos partija (Parti de la France). Vis daugiau tautininkų įžvelgia Le Penų šeimos „biznį“. Pasipila pareiškimai: už Prancūziją, už tautiškumą, prieš Le Peną!

2011 m. sausį Ž. M. Le Penas užleidžia pirmininko pareigas dukteriai – M. Le Pen. Jaunoji lyderė, atsiribojusi nuo tėvo radikalumo, tampa nauja tautinės politikos žvaigžde. Artėjančiuose šalies prezidento rinkimuose ji pretenduoja tapti nauja centro ir dešinės favorite. Ar tai pasiteisins – dar nežinia. Bet kuriuo atveju teks rimtai susidurti su kairiųjų kandidatūra.

Kareivos karjera baigėsi. Kartu su tuo baigėsi ištisa Europos tautininkų karta.

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

58 komentarai

  1. zemaiciu zydas:

    Labai teisingai. Inertiskoji banda plavineja paskui Koki tai apsisikusi lyderi, kurybingi ir laisvi zmones gyvena patys sau, tiems nereik jokiu lyderiu, o patiems tasytis su balvonais geda, zema ir apskritai laiko gaisimas…

  2. zemaiciu zydas:
    2012 02 02 15:08

    Labai teisingai. Inertiskoji banda plavineja paskui Koki tai apsisikusi lyderi, kurybingi ir laisvi zmones gyvena patys sau, tiems nereik jokiu lyderiu, o patiems tasytis su balvonais geda, zema ir apskritai laiko gaisimas…
    —————————————-

    Kaip tik todėl tokie “kūrybingi ir laisvi žmonės” ramiai sau stebi, kaip naikinama jų Tauta ir Valstybė – o susivienyti ir sustabdyti tą naikinimą jiems “per žemas lygis”.

    • tikras lietuvis:

      Ne jūsų ta tauta ir ta valstybė, o visuomenės daugumos, kurios interesų atstovauti nepanorėjote.
      Todėl per rinkimus balsų negausite.

      • Tikram lietuviui:

        1. Nepainiok Lietuvių Tautą su kažkokia neaiškia “visuomene”, kitaip sakant, kaip sakydavo sovietmečiu – “liaudimi”.

        2. Kiekvienoje Tautoje yra ir išdavikų, kurie tarnauja Tautos priešams, ir parsidavėlių, kurie tarnauja tiems, kas daugiau sumoka, ir kvailių, kurie apskritai nesupranta, kas vyksta aplink juos. 🙂

        • Pasaulyje visose Tautose jau seniai sukurti metodai, kaip reikia tvarkytis su tokia “visuomene”:

          – nemokytus kvailius būtina mokyti,

          – godžius parsidavėlius būtina bausti, konfiskuojant jų turtą,

          – tikrus išdavikus būtina naikinti.

          • zemaiciu zydas:

            Zygeivi, sneki kaip Leninas! Saunuolis!

          • tikras lietuvis:

            Žygeivi,
            tavo supratimas apie tautos sąvoką – sovietinis.
            Ir šnekos tavo – stalinistinės.

          • tikras lietuvis:

            Čia Žygeivis nupasakojo metodus, kuriuos jų seneliai pritaikė prieš niekuo dėtus žydus.
            Žinom žinom – galite nebesigirti.

            • Tikram lietuviui

              Mano tėvo pusbroliai (tėvas tada dar buvo per mažas, bet ir jį MGB dvi savaites cypėj kankino) ir mano motinos broliai ir motinos seserų vyrai 1941-1950 m.šaudė tik bolševikus, jų parankinius ir išdavikus.

              Už tai ir buvo Lietuvos Valstybės ordinais apdovanoti. 🙂

              O štai tavo tėvas tuo metu skundė bolševikams-emgėbistams Lietuvių partizanus.

              Už tai tu dabar ir siunti ant Lietuvių-patriotų – “obuolys nuo obels…”

              • tikras lietuvis:

                Deja, suklydai – mano tėvas to tikrai nedarė.
                Silpnos tavo žinios: sėsk – du. 🙂

                O apie savuosius dabar meluoji – prieš tai teisybę pasakojai, šnekėdamas apie metodus. 🙂

                • tikras lietuvis:

                  Bet vis tik pripažįsti – esate atsakingi už lietuvių žudymą?
                  Štai dėl ko vis stumdai tą probanditinį požiūrį.

                • Kaip tai tavo tėvas to nedarė – gal man tavo pasakojimo citatą čia įdėti?

                  Tu juk žinai, kad pas mane niekas niekada neprapuola. 🙂

                  P.S. O mano giminaičiai tikrai nesirinko, kur žydas, kur rusas, lenkas ar lietuvis – jei bolševikas emgėbistas, išdavikas-stribas, tai ir šaudė kaip pasiutusius šunis.

                  Pvz., vienas mano tėvo pusbrolis buvo Vytauto apygardos Tigro rinktinės “Skrajojančio būrio” kulkosvaidininkas – ir jis tų stribų ir emgėbistų ne vieną dešimtį paklojo per savo partizanavimo metus.

                  Už tai ir gavo ordiną atkūrus Nepriklausomybę.

          • zemaiciu zydas:

            zygeiviui. dabar sakykim tu issiaiskini, kad gyvena kaime senukas, buves kgb snipas ten koks nors. O patsai – Lietuvos tautines valstybes saugumo virsininkas. Ka tu su juo darysi – susaudysi? Parsidaveliai, heh…emigrantai irgi parsidaveliai, pagal paties apibrezima – isvaziuoja kur geriau moka. Tai jeigu jie turi turt lietuvoje, o pats turi tokiu galiu, atimsi? Ar tu tik ieskosi oligarchu, kurie siandien valdo sali, ir is ju meginsi kazka atimt? O kas del kvailiu…palikit juos ramybej, sitaip as siulau. Nemokytas durnius – nepavojingas. Jam nieko nereikia – nei kulturos, nei dometis pasaulio ivykiais, jis paprastas ir todel gali dirbti paprasta darba daug valandu. Dabar jus ji ismokysit, o jis uzsimanys i jusu vieta, kels protestus, nores buti liberalais. Nemanau kad juos imanoma, o juo labiau verta mokyti. Duokit jiems krepsini, cobra po litra i rankas ir leiskit dirbt, to pakanka – tada bus ramus:)

            • Išdavikus būtina labai griežtai bausti ne tiek tam, kad juos pačius pamokyti, o visų pirma tam, kad pamokyti potencialius būsimus išdavikus – kas jų neišvengiamai laukia.

              Tai yra bet kokios Valstybės ir Tautos “išgyvenimo abėcėlė”, patikrinta praktikoje per praėjusius tūkstantmečius.

      • arėjas:

        Kas ta visuomenės dauguma, kaip ir visada nesugebi paaiškinti (matyt “latvių gatvė” dar neinstruktavo, o paties protelis neišgali).
        Nežinau ir aš kas ta “visuomenės dauguma”, bet užtat tikrai žinau, kad šios (ir ne tik šios) svetainės lankytojų dauguma tamstą laiko absoliučiu idiotu.

        • tikras lietuvis:

          Perdaug nesidraskyk, o tai gali pasigailėti.
          O kas yra visuomenės dauguma interesų požiūriu kiekvienas, žinoma, kad ne koks nors idiotas, tai tikrai supranta.

          • arėjas:

            Gasdini stribine kgbistine homosovietine atmata. Negazdink. Jūsų dienos jau praeity. Greitai tokius kaip tu statysim prie sienos.
            Kas dėl visuomenės daugumos, tai dauguma Lietuvos žmonių yra lietuvių tautybės, dar pakankamai tautiški, konservatyvūs šeimos ir kitais vertybiniais klausimais, norintys socialinio teisingumo. Tokias pažiūras ir atstovauja tautininkai.
            O tokios šiukšlės gali kaip tu varo (labai nevykusiai) dabartinės kgbistinės-oligarchinės-pedofilinės “sistemos” propagandą.

            Tikiuosi žygeiviui užteks principingumo tamstą išspirti iš savo svetainės.

            • tikras lietuvis:

              Pats esi toks – su kuo ir sveikinu. 🙂

            • Nespirsiu – nes kai kada, kai man jau nusvyra rankos nuo nuovargio, “pasikalbu” su Tikru lietuviu apie jo mylimus stribus ir emgėbistus, ir tuoj pat vėl įgaunu energijos ir jėgų net kelioms dienoms… 🙂 🙂 🙂

              P.S. Auksinė taisyklė – jei nori palaikyti gerą formą visada po ranka turėk aršų priešą.

              • tikras lietuvis:

                Žygeivis yra man skolingas :), todėl niekur nesidės.
                Dėl jūsų berazumiškų pirmosios kovo 11 – osios eitynių dainuškų gynimo (gyniau kaip etnografines daineles) esu gavęs padėką net iš JAV lietuvių Amerikos lietuvyje.
                Taip, kad turite tik džiaugtis, kad turite tokį užtarėją. 🙂

        • zemaiciu zydas:

          dauguma yra daugiau nei 5 is 10, kas cia gali buti neaisku? Dauguma yra apolitiski, neispruse zmones, kurie tik nori buti sotus ir saugus. Dauguma yra 70% pasisakiusiu uz gerbuvi toje nelemtoje apklausoje. Kokios problemos su daugumos samprata?

    • Artūras Gotautas:

      Yra Aukštesnis Taisyklingo mąstymo lygmuo..( nei tarkim “po lytinis” gyvenimas )
      Pasaulyje du “veiksniai” sukėlė/sukelia KARUS,tai POLITIKA ir RELIGIJA…
      Posakis: Laimėtas karas-Nepradėtas karas…
      Tauta/Šeima nyksta tiek,kiek pats Ją naikini…

  3. zemaiciu zydas:

    Man kas labiausiai nepatinka tai kad jie maskuoja savo paziuras. Paklausk viesoj erdvej nacio, ka manai apie gejus, jie tyli, ka manai apie tarprasines vedybas, seimas, vel tyli. Tai lygiai taip pat tyli kgb’istas, Kai jo klausia nuomones apie nacionalizma ar lietuvybe. Tai jeigu jus ruosiates atstovauti tauta, jus turit aiskiai pasisakyt iki rinkimu. Bijoti nera ko, jus mastot lygiai taip kaip didzioji daguma, jiems jus tiktumet! Tai kame bedos? Ko nepasisakot? Kiausiai mazi? Va cia jau blogiau, isdaviku ir nusikalteliu be dideliu kiausiu Jum neiveikt!

    • tikras lietuvis:

      Žinai kodėl jie tyli? 🙂
      Todėl, kad tokie klausimai jiems yra per daug sudėtingi, nes jie išmokę tik viena: взять и поделить 🙂
      Taip, kad jie – ne tautininkai, o Šarikovai Poligrafjevičiai. 🙂

    • Tautonis:

      Kadangi nesu nacis (kuriam turėtų būti būdinga slapstytis :)), tai galiu atsakyti konkrečiai.
      Homoseksualizmas yra iškrypimas. Privačių iškrypėlių persekioti nereikia. Juos galima gydyti jų pačių sutikimu. Homoseksualizmo propaganda yra nusikaltimas, už jį turi būti baudžiama įstatymu.
      Mišrių santuokų nereikia nei drausti, nei skatinti. Mokyklose turi būti tautinis ugdymas, kad kiekvienas išmoktų gerbti kiekvieną tautą, įskaitant savo. Tautinė šeima – ir apskritai šeima – turi būti propaguojama žiniasklaidoje, tai darantiems žiniasklaidos organams – mokestinės lengvatos.

      • tikras lietuvis:

        Вопрос на засыпку:
        ar tikrai visi homoseksualūs žmonės yra vienodi pagal tų polinkių kilmę? 🙂

      • zemaiciu zydas:

        Aiski pozicija, drasu, aciu. Ar jus manote kad sitaip tiki dauguma tautininku? Nepolemizuokim manau lietuvi, nes cia bus labai jau off topas. Man tik rupi zinoti ar tautininkai yra labai suradikaleje, ar ne. As irgi galiu prisiknisti prie atskiru savoku, bet to nedarysiu nes netikiu I absoliuciai teisinga pozicija kaipo tokia apskritai, todel jeigu zmogus atviras, tai reikia vien jau tai vertinti ir gerbti.

    • Žyde iš Žemaitijos, gal išsamiau patikslink, kokį būtent “nacį” ir kokioje “viešoje “erdvėje tu kamantinėjei savo gudriais klausimais?

      Nes mano pažįstami, netgi jokie ne naciai, visais tais klausimais pasisako visiškai atvirai ir nesislėpdami.

      Pvz., Mindaugas Murza-Gervaldas, Žilvinas Razminas ar Visvaldas Mažonas tikrai niekada neslėpė savo pažiūrų – ir už tai ne kartą buvo tampomi mūsų “nepriklausomų teismų”.

      O ir Ričardas Čekutis interviu pateikė nemenką apie “raudonus, žydrus, juodus ir čigonus”, ir teisme po to dar papildomai viską labai išsamiai išaiškino… 🙂

      Aš taip pat esu ne nacis, o nacionalistas (koks esminis skirtumas – neaiškinsiu, nes jau atsibodo tai kartoti), bet mano svetainėje visi tavo pateikti klausimai jau seniai ir labai išsamiai išnagrinėti ir, manau, visokiems “pederastijos -tolerastijos” propagavimo kontrolierių tarnyboms jau ne kartą paskųsti, tik kad nerado prie ko prikabinti…(bent jau žydų leidžiamoje spaudoje esu apie skaitęs, kaip jie mane ir mano svetainę keikia; tikiuosi ir jūs, kaip žydas iš Žemaitijos, tai skaitėte). 🙂

      • tikras lietuvis:

        Tavo tinklapyje kas yra surašyta – tu tik pats ir teskaitai – tai iš kur kas nors galėtų tai žinoti.

      • zemaiciu zydas:

        Ne, tikrai neskaiciau. O sakyk Zygeivi, jus, nacionalistai, susije su tautininkais kazkaip? Fiziskai turiu omeny, jus bendraujat, draugaujat, palaikot vieni kitus, jusu vadai bendrauja? Ta prasme kaip politine jega jus vieningi?

      • zemaiciu zydas:

        Zodi nacis naudoju panasia potekste, kaip kad jus naudojat tolerastas – t.y. bendrine prasme. Pirmas dalykas kas man kliuna yra neapykanta oponentams, kokiu ir as pats save laikau. Bet ir tos dar velniai nemate. Ko as labiausiai nenoriu matyti politikoje tai prisitaikeliu ir marioneciu, manipuliuotoju. Jeigu tu siandien ir nesi koks nors isdavikas, bet neturi principu ir sieki tik statuso, turto ar kito meslo, tu juo tikrai tapsi. Nuo savo paziuru isdavimo iki bet ko kito isdavimo – milimetras. As turiu savo poziuri i daugeli temu kurias jus keliat. Jis nebutinai toks koks jusu, nors neslepsiu, kai kas sutampa. Pries N metu pasiraiskiau vienam is tokiu nacionalistiniu forumu. Kazkas papyle nepasitenkinimo. As parasiau i pm, daviau savo telefono numeri ir pasiuliau susitikt. Gavau tiradas prakeiksmu zinutemis, ir atgalinis numeris buvo isjungtas. Kodel dabar as, iejes i viesa vieta, negaliu pasakyti ka galvoju? Aisku kad galiu. Ar as turiu buti bendro choro kakaryne, rekti Lietuva Lietuva? Ir kas is to? As geriau rekiu uzsienyje, kai musiskiai laimi pries svetimus, va tada yra kazkokia prasme. Plius as visada 100% atviras ir nemeluoju, sakau ka galvoju. Uztai kai kuriu cia ponu rasliavojime visur pilna strategavimo, svajojimo apie kazkokius perversmus, ir t.t. kamantinet as nekamantineju, as klausiu, kaip politiku, kokia jusu pozicija tuo klausimu, kokia kitu, komentuoju kas man nepatinka. I klausima atsakiau?

  4. Simas:

    Įdomus straipsnis. Dėkavoju.

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Komentatoriai taipogi taiklūs (ir įdomiai mėto į tautinę temą). Dėkavoju.

      • tikras lietuvis:

        Kadangi čia dėkavojimo gija, tai prisidėsiu ir aš:
        ačiū Partijai, Tėvynei – už tą meilę begalinę! 🙂

        • Tautonis:

          Nesijaudinkit – esu tautininkas 🙂 Daugumos ir mažumos kategorijos mane mažai domina. Nemanau, kad nors vienas čia rašantis atstovauja daugumai, visi – mažumoms, tik tos mažumos skiriasi. Nemanau, kad tautininkai nekenčia oponentų: su kai kuriais čia diskutuojama visai pagarbiai. O jei oponentas nemoka diskutuoti ir daryti to kultūringai, yra chamas ir chuliganas, tai nėra ko paskiau verkšlenti: manęs nemyli už oponavimą 🙂 Nes ne už oponavimą, o už visai ką kita. Nebesistebiu, kad ir autorius nebeatsakinėja – tikiu, kad turi svarbesnių reikalų. O adminams nekenktų retkarčiais prasikuopti, kol šis tikrai šaunus portalas netapo delfi lygio vėmalynu.

  5. zemaiciu zydas:

    Tai kuopia kuopia. Ne paties klausiau del tautininko.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: