E. Paškevičiūtė – Kundrotienė. Tautotyros etiudai – iššūkis kosmopolitinei nihilistinei mąstysenai (2)

Prof. Ona Voverienė | asmeninė nuotr.

Prof. Ona Voverienė | asmeninė nuotr.

Šiame globaliame ir kintančių vertybių pasaulyje jau susiduriame su tokiais teiginiais kaip tauta – ne vertybė, būti patriotu– senamadiška,tautinis tapatumas pasirenkamas, o ne įgaumnamas gimstant.

Tautos bei jos kovų istoriją žinoti ar tuo labiau tirti tampa nemodernu, nepopuliaru. Svarbu, kad vis dar atsiranda asmenybių, metančių tokioms erezijoms iššūkį. Viena jų – nepailstančioji profesorė Ona Voverienė su naujausia savo knyga „Tautotyros etiudai“ (Vilnius: Diemedžio leidykla, 2011.– 520 p.).

Kai regis specialiai kuriami institutai nagrinėti bei kelti pseudo vertybes, profesorė darsyk atsigręžia į tautą. O. Voverienė daugeliui žinoma tautotyros baruose – spaudoje paskelbė per 1500 straipsnių, išleido ne vieną knygą. Be profesinių mokslotyrinių ar informacinių darbų, tautiniai aspektai vienaip ar kitaip liečiami tokiose knygose kaip „Mokslotyrinės minties raida Lietuvoje 1969 – 1989“ (su bendraaut., 1990), „Lietuvos mokslo gedulo ir vilties diena“ (su bendraaut., 1995), „Informatikos teorinės minties raida Lietuvoje 1957 – 1990 metais „ (1996), „Lietuvos mokslinės mokyklos (1945 – 1990)“ (su bendraaut.,2002), „Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai“ (2009), „Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys“ (I d.,2000), „Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys. Partizanės, ryšininkės, tremtinės, kovotojos“ (II d., 2005), „Lietuva juodojo voro gniaužtuose“ (2005), „Lietuvos laisvės kovos karžygys Vaclovas Voveris – Žaibas“ (2007), „…Kad Lietuva klestėtų ir tautos dvasia tobulėtų…“ (2007), „Prie tautotyros versmių“ (2009), „Antikomunizmas“ (2010).

Kaip nurodo pati autorė „Tautotyros etiuduose“, „vienas iš knygos tikslų– sudominti, agituoti skaitytoją, paskatinti jį ne tik tautotyrinei, bet ir politinei tautinei veiklai“ (p. 18, paryškinta E. P.–K.). Neužtenka būti tik geru žmogumi, laikas prisiimti atsakomybę už savo tautos gyvenimą bei ateitį. Šiandienos iššūkiai tautos egzistencijai kiti, bet anaiptol ne menkesni nei buvo XIX a. pabaigoje ar XX viduryje. Gal būt jie sunkiau matomi, bet įgauna vis daugiau ir įvairesnių formų. Tad dažnas pilietis ar tautietis tų iššūkių ir nepastebi ar nenori pastebėti. Šiame kontekste profesorės raginimas darsyk atsigręžti į savo tautą labai savalaikis. Kaip nurodo pati autorė, rašydama susidūrusi su dilema– ar geriau mokslinė teorinė monografija, ar jau pasiteisinęs įprastesnis (bet anaiptol ne prastesnis kelias), plačiai visuomenei skirtas etiudų pobūdžio darbas. Manyčiau, autorė siekdama aukščiau įvardinto tikslo, puikiai pasirinko formą. Juk svarbu ne tik solidūs akademiniai veikalai, bet ir tokie, kuriuose atskleistos temos žadintų skaitytojo sąmonę bei savivoką, sukeltų ne tik emocijas, bet ir siekius veikti. Profesorės pasirinktas kelias neabejotinai svarbus šiandien, kai tauta nelaikoma vertybe savaime, o žmonės jau didžiuojasi nežinodami savo istorijos ir nematydami reikalo ką nors keisti.

Kiekvienas žmogus neatsiejamas nuo istorinių procesų, istorija be veikiančių asmenų būtų tik sausas datų ir faktų rinkinys. Neatsitiktinai prof. O. Voverienė didelį dėmesį skiria asmenybių veiklos atskleidimui. Juk šiandieninė kolektyvinė sąmonė formuojama ir formuojasi remdamasi asmenybėmis, svarbu tik– kokiomis. Autorė, keliuose skyriuose pristato mums pavyzdžius, kuriais derėtų sekti. Bendrais bruožais apžvelgusi lietuvių tautai , jos kilimui nusipelniusias asmenybes nuo viduramžių, autorė skyriuje „Prie tautotyros ištakų“ detaliau sustoja ties tokiais tautinio atgimimo arba romantinės dvasios tautos šaukliais kaip vyskupas Motiejus Valančius, dr.Jonas Basanavičius ar dr. Vincas Kudirka, poetas Maironis, etnologas Agė Meyeris Benediktsenas (Åge Meyer Benedictsen), kaip tautotyros pradininką išskiria Vincą Mykolaitį – Putiną. Einama chronologiniu principu, tad tolesniame skyriuje „Tautotyrinė mintis tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje“ supažindinama su neoromantikais Vydūnu, Vincu Krėve– Mickevičiumi,Vincu Mykolaičiu– Putinu, Baliu Sruoga; tautotyros teorinių pradmenų bei tautinio ugdymo pagrindų kūrėjais įvardijami Stasys Šalkauskis bei Antanas Maceina; apžvelgiamas tautinės ideologijos kūrėjų Antano Smetonos bei Vlado Putvinskio – Pūtvio vaidmuo. Svarbu, kad supažindinama su nukirstosios lietuvių tautos dalies – emigrantų veikla, pristatoma tautotyros minties vystymasis išeivijoje. Šiai krypčiai atstovaujančius profesorė nurodo Vytautą Alantą, dr. Juozą Girnių, Bernardą Brazdžionį, Adolfą ir Jadvygą Damušius. Profesorė aptaria Lietuvių chartą kaip išeivijos gyvenimo kelrodį, pristato ir Tautos fondo veiklą lietuvybės baruose.

Net gūdžiu sovietmečiu tautotyra nebuvo užmiršta. Kiek leido galimybės, vis atsirasdavo žmonių, atkreipiančių dėmesį į lietuvių tautos būklę. Tautotyros gaivintojais ir puoselėtojais sovietinės okupacijos metais O. Voverienė nurodo poetus Bronių Krivicką bei Justiną Marcinkevičių, skulptorių Antaną Kmieliauską ar filosofą Vosylių Sezemaną. Kodėl įvardintos būtent šios asmenybės– tereikia perskaityti ir taps aiškus autorės pasirinkimas. Nuomonės nebūtinai turi sutapti, vienas autorės tikslų– skatinti diskusiją, o per ją tiesos paieškas.

Regis, su nepriklausomybės atgavimu, lietuvių tauta galėjo lengviau atsikvėpti. Šiuo pereinamuoju laiku ne tik vyksta pokyčiai ne tik politine ar ekonomine, bet , visų pirma, sąmonės bei savimonės prasme, išryškėja nauji tautos šaukliai ir vedliai, tokie kaip poetas Kęstutis Genys ar prof. Vytautas Landsbergis, vėliau matome grįžusias išeivijos asmenybes – publicistą Vilių Bražėną ar prezidentą Valdą Adamkų. Vėlgi atkreipinas dėmesys į pastarąjį, kodėl būtent jis sulaukė profesorės dėmesio? Atsakymas skyrelyje „Pažadėtoji žemė: dvi Lietuvos Lietuvoje“ (233–264 p.).

Pagaliau formuojasi sava tautotyros mokykla, kurios priešakyje matome profesorių Romualdą Ozolą, akademiką Romualdą Grigą bei jų mokinį jau pokoministinės kartos atstovą Marių Kundrotą. Tikriausiai šiame skyriuje turėtų būti ir pati profesorė. Autorė savo darbų tautotyros baruose pasikuklindama nesureikšmino ir neįtraukė į etiudus, bet jos vaidmuo didžiulis. Tikimės, skaitytojai įvertins, ir kitų autorių darbuose apie tautotyrą bus skirtas deramas dėmesys profesorės O. Voverienės veiklai.

Kita knygos „Tautotyros etiudai“ dalis skirta teorinėms tautotyros problemoms nušviesti. Profesorė pirmiausia imasi apibrėžti sąvokas: tautinė savimonė, tautinis mentalitetas, nutautėjimas, tautos idėja, tautinė valstybė ir kt. Tai, kas jau buvo nusistovėję, su laiku keičia prasmę ir gali tapti ne tik diskusijos, bet ir nesusikalbėjimo pagrindu. Sąvokos, déjà, taip pat kinta, tad reikia suteikti joms naują svorį ir apibrėžtumą. Tam profesorė paskiria tikrai ne kelis puslapius, o beveik visą šimtą. Beje, ar žinojote, jog terminą „tautotyra“ į mokslinę apyvartą paleido tarpukario panevėžietis mokytojas Petras Būtėnas, o daugeliui sąvokų esmę suteikė dr. J. Girnius ?

Toliau autorė aptaria regis savaime suprantamą dalyką– tautines vertybes. Išskirtos tautiškumas, tautos kultūra, teisingumas, dvasinis tautos paveldas ir netgi šeima. Panašiai kaip ir sąvokos, vertybės įgauna naujas reikšmes. Tai,kas buvo laikoma savaime suprantamu dalyku, pvz. šeima, XXI amžiuje tampa labai kvestionuojamu. Iškyla nauji iššūkiia, kuriuos atremti pasirengęs turėtų būti kiekvienas tautos narys. O pasirengti padės neabejotinai ir „Tautotyros etiudai“.

Situacija tautotyros baruose Lietuvoje nėra beviltiška. Skyriuje „Tautiškumo sklaida dabarties Lietuvoje“ profesorė vėlgi atkreipia dėmesį į atskiras asmenybes bei organizacijas, nepailstamai besidarbuojančias tautos labui. Čia randame įvairaus podūdžio nuo kultūrinių švietėjiškų iki politinių tikslų siekiančias organizacijas.

Pabaigos žodyje autorė dar kartą primena mums, kokie nauji iššūkiai kėsinasi į tautos savastį bei kaip juos įveikti. Scile ir Charibde įvardijamos komunizmo–kagėbizmo ir vakarietiškojo globalizmo ideologijos. Tautinė savimonė ir savivoka gali sustabdyti tiek vieną , tiek kitą. Ši knyga tarsi moko tapti savos tautos dalimi.

Ši knyga įspūdinga savo apimtimi bei apžvelgtų asmenybių sąrašu vertinga jau vien tuo, kad išvydo dienos šviesą. Autorė siekia parodyti, kad tauta nėra atgyvena, ji gali ir turi būti ne tik tyrimo objektu, bet ir atgauti savo vertę bei vietą. Reikia manyti, kad ši knyga bus naudinga tiek bręstančiai, tiek galbūt pavargusiai ar kryžkelėje atsidūrusiai asmenybei. Juk čia tiek daug pavyzdžių, kaip lietuvių tauta, nepaisant visų negandų, išliko ir vis dar pajėgi kurti ir gyvuoti. Tad tiek tautinio identiteto formavimuisi, tiek jo tvirtėjimui „Tautotyros etiudai“ neabejotinai pravers. Naudinga bus ir skeptikams. Tikimės, autorės nubrėžtos gairės paskatins veikti ir skyrius „Tautiškumo sklaida“ neabejotinai plėsis ir ilgės.

Profesorei O. Voverienei norisi palinkėti toliau darbuotis tautotyros baruose, o skaitytojams– nelikti abejimgiems ir būti atsakingiems už savo tautą.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Literatūra, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: