A.Venskienė. Fizinis grožis ir jo ženkliškumas XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės lietuvių kaimiškoje kultūroje (1)

Tikriausiai kiekviena tauta turi fizinės išvaizdos, ypač veido bruožų, autostereotipą. Dažniausiai tai patrauklus, gražus žmogus, kurio išvaizda tampa ir etniniu grožio idealu, siekiamybe. Anot N. Haldeyevos [1], idealusis veido išvaizdos tipas iki tam tikro laipsnio gali būti traktuojamas kaip viena iš populiacijos charakteristikų. Kitaip tariant, susikurtas etninis grožio idealas daugiau ar mažiau atitinka realią, vyraujančią arba tam tikru istoriniu laikotarpiu vyravusią, etnoso narių išvaizda.

Šiame straipsnyje nagrinėjami gražiais, idealiais laikyti moters veido bruožai ir ženkliškos jų reikšmės XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės lietuvių kaimiškoje kultūroje [2]. Mėginama atskleisti sąsajos tarp estetinio ir etninio įvaizdžio bei moralinių žmogaus savybių. Apžvelgiamos tik pagrindinės, didžiausią estetinę ir ženklišką vertę turėjusios veido dalys.

Darbas paremtas lauko tyrimais, kurie atlikti visose Lietuvos apskrityse, Latvijoje (pietrytiniame pasienyje) ir Lenkijoje (Seinų bei Punsko krašte). Pagal autorės parengtus klausimų lapus buvo apklausti 652 įvairaus amžiaus, išsilavinimo ir socialinės padėties respondentai. Taip pat naudotasi Vilniaus universiteto, Lietuvos istorijos instituto bei kitų rankraštynų medžiaga bei ankstesnių tyrinėtojų darbais. Sąsajoms tarp realios ir idealios veido išvaizdos atskleisti remiamasi fizinių antropologų tyrimais.

Veido odos išvaizda. Antropologų teigimu daugumos Lietuvos gyventojų odos spalva balta [3], “neretai su raudonumais ant veidų” [4]. Lietuviai save apibūdina kaip “šviesaus gymio” žmones ir balta oda laikyta gražia, todėl, kad ji suvokiama kaip lietuvių etninis požymis. Tuo tarpu “tamsus gymis” buvo tiek etniškai, tiek estetiškai nepriimtinas.

Graži moteris liaudyje dažnai buvo apibūdinama kaip “iš pieno plaukus“, “tik pienas ir kraujas“. Tai reiškė, kad moters veido oda balta, o skruostai natūraliai rausvi. Lauko tyrimų duomenimis, gražiais laikyti rausvi (67 % ) ir raudoni (21 %) moters skruostai. Labiausiai vertintas švelnus, sudarantis sveiko žmogaus įspūdį raudonumas.

XIX a. Europoje tamsi, ruda, įdegusi veido oda žymėjo žemą žmogaus socialinę padėtį, o baltas, išblyškęs veidas buvo grožio ir aukštos visuomeninės padėties atspindys. Panašus požiūris užfiksuotas XX a. Lietuvos kaime, tik išblyškęs veidas vertintas skirtingai. Baltą, skaisčią veido odą respondentai vadindavo “poniška“, “miestietiška“, o nurudusią saulėje – “kaimietiška“, “mužikiška“, “vargšų“ odos spalva. 61 % respondentų visoje Lietuvoje teigė, kad balta veido oda yra gražesnė už įdegusią. Dažniausiai tokias savo estetines nuostatas motyvuodavo tradicija sakydami, kad toks veidas buvo gražus jų senelei, mamai ir visiems kaimo žmonėms. Balta veido oda buvo suvokiama kaip jaunystės, skaistumo, tvarkingumo (siejama su švara), poniško bei miestietiško gyvenimo ženklas.

Estetiniu požiūriu neįdegęs moters veidas buvo pranašesnis už įdegusį, tačiau moraline prasme odos baltumas kartais vertintas neigiamai. Veido įdegis sietas su moters darbštumu. Dirbant lauko darbus buvo labai sunku išsaugoti neįdegusią odą, todėl baltaveidė moteris kartais laikyta tingine. Tuo tarpu įdegusi saulėje – labai darbščia. Išblyškęs veidas laikytas ligoto žmogaus ženklu [5]. Taip pat veido blyškumas sietas su nuovargiu, nemiga, blogu maistu bei jo trūkumu. Kaimiškoje tradicijoje blyškumas sietas su liga, žmogui nepalankiomis gyvenimo sąlygomis, socialine aplinka.

Akys. Didelį dėmesį lietuviai skyrė žmogaus akims, jų žvilgsniui. Pagal akių išvaizdą buvo mėginama atspėti žmogaus mintis, charakterio bruožus, ateitį. 47 % pateikėjų teigė, kad pirmiausia pastebimos ir daugiausia grožio moters veidui suteikia akys. Svarbu yra bendra akių išvaizda ir jų forma, tačiau didžiausias dėmesys buvo skiriamas akių spalvai. Antropologiniai akių spalvos tyrimai atlikti 1939 – 1940 metais tarp Lietuvos moksleivių parodė, kad lietuviai yra šviesiaakiai. Šviesių akių rasta 68 %, tamsių – 21, 7. Juodakiai bei rudakiai atitinkamai sudarė 0, 6 % ir 20, 1 % Lietuvos moksleivių[6].

87 % respondentų gražiausiomis laikė mėlynas akimis. Manyta, kad mėlynakis žmogus yra geras, atviras, nes jo akys išduoda visas mintis. Jam buvo priskiriami tokie būdo bruožai kaip teisingumas, jautrumas, švelnumas, nuoširdumas, draugiškumas. Mėlynakis laikytas laimingu bei protingu. Respondentų nuomone, mėlynakės merginos labiau patikdavo vaikinams, vyrai jas labiau gerbdavo. Mėlyna akių spalva laikyta “lietuviška”. Respondentai tokią savo nuostatą grindė tradicija (taip sakydavo, tokią akių spalvą turėjo tėvai, seneliai), lietuvių liaudies folkloru (dainose dažnai apdainuojamos mėlynakės mergelės), romantizuotų istorinių herojų susikurtais įvaizdžiais (mėlynakė neva tai buvo kunigaikštienė Birutė) bei grožine literatūra (daugiausiai Maironio poezija). Taigi, mėlyna akių spalva laikoma lietuvių etniniu antropologiniu požymiu.

Jeigu mėlyna akių spalva buvo suprantama kaip lietuviška ir vertinta išimtinai teigiamai, tai kitos akių spalvos dažniausiai susilaukdavo neigiamų vertinimų. Kaip priešingybė mėlynom, dažniausiai minėtos rudos, rečiau juodos akys. Jas laikė negražiom atitinkamai 52 % ir 18 % respondentų. Tačiau rudos, juodos akys laikytos sveikesnėmis, geriau matančiomis bei “stipresnėmis“ už mėlynas, todėl manyta, kad rudakiai bei juodakiai gali užhipnotizuoti žmogų. Jos laikytos paslaptingomis, neperprantamomis ir greičiausiai todėl keliančiomis baimę. Juodakiai kartais vadinti velnio šalininkais ir vengiama su jais bendrauti. Manyta, kad juodas arba rudas akis turintys žmonės yra pikti, apgavikai, pavydūs, klastingi, savanaudžiai, kerštingi ir pan. 73 % respondentų rudų bei juodų akių turėtojams priskyrė vienokius ar kitokius neigiamus būdo bruožus.

Kitų spalvų, ne mėlynos, akys buvo išskiriamos kaip svetimos. Jas priskirdavo žydams, čigonams, rečiau vokiečiams ar lenkams bei kitiems svetimšaliams. Tradicija paremtas mėlynakių lietuvių stereotipas formavo nuomonę, kad turintys kitokią akių spalvą yra ne lietuviai. Be to, jie nei geri, nei labai gražūs.

Žinoma, patys lietuviai ne visi buvo mėlynakiai. Etninio stereotipo neatitikimas juos taip pat išskyrė iš savųjų tarpo kaip nepatikimus, blogus žmones galinčius vienaip ar kitaip pakenkti aplinkiniams. Jų bijota, stengtasi su jais kuo mažiau bendrauti, vengta tuoktis. Tokiu būdu netipinės išvaizdos žmonės buvo išskiriami iš kaimo bendruomenės.

Plaukai. Respondentų manymu, plaukų grožis gali kompensuoti veido netobulumus. Plaukai, ypač moteriai, buvo ir yra estetiškai labai svarbūs. Antropologų duomenimis, lietuvaičių plaukai yra tiesūs, kartais truputį banguoti. Daugumos antropologų nuomone lietuviai yra šviesiaplaukiai, turi rusvus, šviesiai rusvus arba tamsiai rusvus plaukus[7].

Didžiausiu moters papuošalu bei pasididžiavimu laikytos ilgos, storos kasos. Sakydavo, kad  „merga be kasų, kaip šuo be uodegos“. „Kasingos“ merginos laikytos dalingomis, manyta, kad jos ištekės už turtingų vyrų. Kalbant apie plaukų spalvą, dauguma pateikėjų pabrėždavo, kad gražiausi yra šviesūs, geltoni moters plaukai (taip manė 71 % respondentų, atitinkamai 37 % ir 34 %). Geltoni, šviesūs plaukai, kaip ir mėlynos akys, laikyti etniniu lietuvių požymiu. Tokios išvaizdos moteris laikyta „tikra lietuvaite“.

Jeigu geltoni plaukai buvo gražūs patys savaime, tai tamsių, juodų plaukų grožis sietas su veido išraiškingumu, bendra estetika. Jie vertinti todėl, kad išryškindavo odos baltumą, gražiai aprėmindavo veidą. Pati savaime juoda plaukų spalva, nelaikyta nei labai gražia, nei bjauria. Juodaplaukiai, skirtingai negu juodakiai, nelaikyti blogais žmonėmis. Socialine prasme juodi plaukai žymėjo svetimą žmogų, nepriklausantį nei etnosui, nei kaimo bendruomenei. Dažniausiai juodaplaukiai sieti su čigonais, žydais.

Raudoni („ryži“) [8] plaukai ir jų turėtojai vertinti visai nepalankiai. Lauko tyrimų duomenimis 91 % pateikėjų raudonus plaukus laikė negražiais. Raudona plaukų spalva laikyta blogo žmogaus požymiu arba, kitaip tariant, blogi žmones turėjo raudonus plaukus, kaip vizualų perspėjimą. Kartais tokius žmones drausdavo liesti rankomis. Moterys vengdavo raudonplaukio vyro nes manė, kad jam prisilietus gali likti “mučialnikėm” (neturėti vietos, tapti neramiom). Sakydavo, kad raudonplaukės yra blogos, klastingos, piktos, grubios, žemos moralės moterys. Raudoni plaukai buvo laikomi Dievo bausme merginai. Dažnai iš jos būdavo šaipomasi, be to, dėl neigiamo žmonių požiūrio į raudonplaukių charakterio bruožus bei išvaizdą, mergina galėjo likti netekėjusi.

Taigi raudonplaukės moterys, o ir vyrai, laikyti negražiais, blogais žmonėmis. Raudona plaukų spalva kaimo kultūroje buvo suprantama kaip ženklas padedantis atskirti blogus, piktus žmones ir taip nuo jų apsisaugoti.

Apibendrinant tai, kas pasakyta, galima teigti, kad lietuvės grožio idealas ir etninis lietuvės įvaizdis sutampa. Kaip turintys išskirtinę estetinę bei etninę vertę dažniausiai minimi šie bruožai: balta veido oda, rausvi skruostai, geltoni arba šviesūs ilgi plaukai, mėlynos akys. Minėti bruožai beveik sutampa su fizinių antropologų pateikiamu lietuvių antropologiniu tipu. Etniniais laikomi veido bruožai suvokiami kaip išskirtinai gražūs ir žymi tik teigiamas žmogaus savybes bei lemia jam palankų likimą. Gražia laikoma išvaizda, kuri nesusijusi su etniniu lietuvės įvaizdžiu, gali būti vertinama ir nepalankiai. Dažniausiai negražiais laikomi veido bruožai rodo neigiamus žmogaus charakterio bruožus, žemą jo moralę, nepalankią lemtį.

Fiziniai bruožai, kurie visiškai neatitiko, prieštaravo etniniam lietuvio įvaizdžiui (ypač “tamsus gymis”, juodos, rudos akys, tamsūs plaukai) dažniausiai nelaikyti ir estetiškai patraukliais bei turėjo nepalankias ženkliškas prasmes. Minėti bruožai laikyti kitataučių požymiais.

Lietuviai, savo išvaizda akivaizdžiai išsiskiriantys iš aplinkinių, dažnai būdavo išjuokiami, sunkiau integruodavosi į bendruomenę arba visai iš jos būdavo išskiriami. Vengiama su jais bendrauti, kurti šeimą. Taigi išvaizda reikšmingai įtakojo moters ir apskritai žmogaus gyvenimą, jo kokybę. Kuo labiau išvaizda atitiko etninį įvaizdį, tuo moteris laikyta gražesne ir jai, ne be pagrindo, pranašaujamas palankus likimas.

[1] Natalia Haldeyeva, “Methods of Evaluation of the Auto-Identification Test in Physical Anthropology (analysis of some morphologic and psychologic after-effects of Indo-Europeanization in Northwestern Russia)”, in: Journal of Indo-European studies Monograph, Washington, D.C.: Institute for the Study of Man, 1996, No. 17, 323-329 p.