Lapkričio 7-8 dienomis Vilniaus universitetas kviečia prisiminti ir apmąstyti Gervėčių krašto istorinį bei kultūrinį palikimą bei dabartinę šio svarbaus Gudijos lietuviškų etninių žemių židinio būklę.
Tomis dienomis Vilniaus universitete dirbs tarptautinė konferenciją „Gervėčiai: istorinė atmintis ir kultūrinis tapatumas“. Kartu ta proga Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) lapkričio 7 d. 18 val. bus atidaryta Arūno Baltėno fotografijų parodos „Gervėčių sala“. Šiuos renginius parėmė Lietuvos mokslo tarybą (projektas VAT 17/2010).
Konferencijos dienotvarkė (pdf).
Gervėčių kraštas yra savitas lietuvių etninis regionas dabartinėje Gudijoje. Gervėčių apylinkei priskiriama 14-15 išlikusių lietuviškų kaimų. XII–XIV a. Gervėčių apylinkės priklausė Nalšios žemei. M. Strijkovskio liūdijimu Gervėčiai įkurti 1271 m. Raštuose pirmą kart minimi 1511 m. kuomet Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo sūnus, Gervėčių dvarą užrašė Vilniaus vyskupams. Nuo 1795 Gervėčiai, kaip ir didžioji Lietuvos dalis, atiteko carinei Rusijai.
Iki Pirmojo pasaulinio karo Gervėčių apylinkė įėjo į Vilniaus ir į Ašmenos apskritis. 1920 m. Lietuvos-Sovietų sutartimi Gervėčių kraštas vėl buvo priskirtas Lietuvai. 1920–1939 m. Lenkijai klastingai okupavus Vilniaus kraštą nuo lietuvos buvo atplėšta ir Gervėčių žemė. 19 lenkų okupacijos metų vietiniai žmonės aktyviai kovojo dėl savo lietuviškos tapatybės.
1939 m. Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, Gervėčiai nebuvo gražinti ir liko sovietinės Baltarusijos valdžioje, nors 1940 08 03 SSRS Aukščiausiosios Tarybos įsaku buvo planuota perduoti Astravo rajoną Lietuvai.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Gervėčių kraštas buvo okupuotas vokiečių. Vietiniai gyventojai ėmė aktyviai rinkti parašus ir siųsti prašymus į lietuvių ir vokiečių įstaigas dėl krašto grąžinimo Lietuvai. 1942 m. Gervėčiai buvo įtraukti į sudarytą Svyrių apskritį ir kartu su ja buvo prijungti prie Lietuvos. Tačiau 1944 m. Gervėčių kraštas atsidūrė Baltarusijos sudėtyje ir priklauso jai iki šiol.
Baltarusijai priklausantis Gervėčių kraštas iki šiol gyvuoja kaip unikali lietuvių sala, kurią šiuo metu sudaro lietuviški Rimdžiūnų, Girių, Mockų, Petrikų, Gėliūnų, Peliagrindos, Miciūnų ir kai kurie kiti kaimai, apjuosti Ašmenos ir Aluošos upelių. Gervėtiškių gyvensena, papročiai, savita pietryčių vilniškių tarmė, folkloras svetimos slavų (daugiausia baltarusių, iš dalies lenkų, šiuo metu atsikeliančių ukrainiečių) kultūros apsupties dėka tarsi užsikonservavo ir iki šių dienų išlaikė daugelį archajiškų bruožų.
Tačiau dėl politinių, demografinių ir sociokultūrinių priežasčių lietuviška Gervėčių krašto kultūra sparčiai tebenyksta. Šiuo metu Gervėčių krašto kaimuose, deja, begalime fiksuoti jau paskutinius etninės Lietuvos gyventojų portretus, bei rankioti nebūtin smengančios lietuviškos etninės kultūros perlų likučius…
Reklama
Susiję straipsniai:
Parašykite komentarą