Minske įvyko eilinis Baltarusijos rašytojų sąjungos suvažiavimas. Valstybinės filharmonijos salėje dvi dienas kaimyninės šalies rašytojai aptarinėjo savas problemas, rinko naują valdybą, sąjungos vadovus. Iš Lietuvos suvažiavime dalyvavo trys žmonės. Be šių eilučių autoriaus – dar vilnietis rašytojas ir leidėjas Jeronimas Laucius ir vilnietis poetas, vertėjas Jurijus Kobrinas, atstovavęs ir Tarptautinę rusakalbių rašytojų federaciją.
Tik įvažiavus į Minską, atkreipiau dėmesį į statybinių kranų gausumą. Ir jie veikė būriais, kilnodamiesi, tarsi gervės vestuviniame šokyje. Kaimynų sostinėje išties daug naujų statybų, statomi ištisi gyvenamieji kvartalai. O Vilniuje veikianti statybinį kraną dabar vargu ar pamatysi. Mums ekonominė krizė skėlė tiesiai į kaktą, o baltarusiams, nors ir pridarė sunkumų, tačiau ne tokių tragiškų. Statanti tauta – gyva tauta.
Antra, kas krito į akis – tai gatvių pavadinimai, kurie dabar visi – tik baltarusių kalba. Vėliau sužinojau, kad tai šalies prezidento įsako pasekmė. Rusų kalba gatvių užrašų neliko net atokiausiame miestelyje. O mes čia turime visokių problemų su gatvių užrašais.
Susirinkimą pradėjęs Baltarusijos rašytojų sąjungos pirmininkas Nikolajus Čerginecas jau žinomas Lietuvos skaitytojui. Jo detektyvus „Tardymas tęsiamas“ ir „Krabo finalas“ į lietuvių kalbą yra išvertęs Algirdas Banevičius. O televizijos žiūrovai turbūt dar prisimena majorą Vetrovą, populiaraus televizijos serialo herojų, į ekraną patekusį iš N.Čergineco nuotykių romanų.
N.Čerginecas savo ataskaitinį pranešimą pradėjo skaityti baltarusių kalba, tuo sukeldamas didelį salės pritarimą. Diskusijose kalbėję rašytojai ir suvažiavime dalyvavę net trijų ministerijų vadovai irgi šnekėjo baltarusiškai. Baltarusių kalbos, baltarusių literatūros problemos buvo ir daugelio kalbėtojų lūpose. Šalyje dabar yra dvi oficialios valstybinės kalbos – baltarusių ir rusų. Tačiau rašytojų susirūpinimas suprantamas, jie nori, kad baltarusių kalba būtų daugiau leidžiama knygų, kad jos pasiektų visas, net tolimiausias bibliotekas, knygynus.
Problemos pas kaimynus tokios pačios kaip ir mūsiškės. Rašytojai norėtų didesnių knygų tiražų, didesnių honorarų, ieškojo kelių, kaip knyga sudominti jaunimą, populiarinti bibliotekas, kaip sumažinti interneto įtaką.
Teko suvažiavime kalbėti ir man. Kalbėjau apie lietuvių ir baltarusių literatūrinius ryšius, kurie nuo seno buvo stiprūs. Juolab garsiausi baltarusių klasikai Janka Kupala, Jakubas Kolosas, Maksimas Tankas ir kiti savo literatūrinę veiklą pradėjo Vilniuje.
Kalbėjau ir apie sunkumus, atsirandančius verčiant iš baltarusių į lietuvių kalbą ar atvirkščiai. Juk iki šiol nei mes, nei kaimynai neturi Lietuvių – baltarusių ir Baltarusių – lietuvių žodynų. O versti iš kaimynų kūrybos yra ką. Pirmuosius savo vertimus iš baltarusių rašytojų Lidzijos Arabei ir Georgijaus Marčiuko kūrybos jau padariau. Ačiū „Lietuvos Aidui“, kad juos paskelbė. Dabar eilės laukia jauna rašytoja Volga Karatkevič.
Apie prastą situaciją vertėjų, dirbančių su lietuvių ir baltarusių kalbomis, kalba ir toks faktas: Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga dabar vykdo meninio vertimo konkursą „Noriu versti“ 2011. Kviečia dalyvauti visus, dar neišvertusius nė vienos grožinės ir humanitarinės literatūros knygos. Konkurso tikslai – suteikti galimybę svajojantiems apie literatūros vertėjo profesiją išmėginti jėgas ir sužinoti apie savo sugebėjimus; ieškoti naujų talentų, skatinti diskusijas apie meninį vertimą, ugdyti vertimo kokybės sampratą.
Dalyviai gali rinktis net 23 kalbų tekstus, artimų ir tolimų Lietuvos kaimynų, net senosios graikų, hebrajų, islandų, kinų, korėjiečių ir panašiai. Tačiau artimiausių kaimynų – baltarusių kalbos tarp jų nėra. Man paaiškino, kad organizatoriai ne prieš baltarusių kalbą, o jos neįtraukė, nes nėra ekspertų, galinčių vertinti vertimo kokybę. Štai iki ko nusiritome… Suvažiavime pasiūliau imtis iniciatyvos, ir mūsų ministerijų ar universitetų lygyje susitarti ir pasikeisti keliais gabiais, literatūrinių gabumų turinčiais studentais. Tada po kelių metų mes turėsime lietuvių, gerai žinančių baltarusių kalbą ir atvirkščiai.
Suvažiavime geru žodžiu buvo minimas ir Vilnius, kuriame vis daugiau atsiranda memorialinių lentų, skirtų baltarusių šviesuoliams, rašytojams. Jau įamžintas Pranciškaus Skorinos, Jankos Kupalos, Maksimo Hareckio, kitų atminimas.
O aš dar pagalvojau – neseniai Vilniuje iškilo garsaus ukrainiečio Taraso Ševčenkos paminklas, dabar galėtų vilniečiai paminklu pagerbti ir garsųjį baltarusių kūrėją Janką Kupalą, kuris Vilniuje ilgai gyveno, čia išleido pirmąsias savo knygas, redagavo baltarusių laikraštį „Naša niva“, pelnytai dabar vadinamą baltarusių tautinio atgimimo švyturiu.
Baltarusiai labai domėjosi ir lietuvių kūryba. Kolega Jeronimas Laucius per pastaruosius metus Minske baltarusių kalba jau išleido apie dešimt knygų. Suvažiavimo metu jis sėkmingai vedė derybas ir dėl naujų vertimų. Kai sužinojo, kad baigiu knygą apie baltarusių rašytojus, dirbusius Lietuvoje, net dvi Minsko leidyklos pasiūlė ją išleisti baltarusių kalba. Su kaimynai reikia draugauti.
Vytautas Žeimantas yra Baltarusijos rašytojų sąjungos narys
saunuoliai.
musu politikams iki siu – zmoniu praraja…durniu laivas.
Džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra tokių žmonių, kaip Vytautas Žeimantas. Su kaimynais reikia draugauti, o ne mokyti juos kaip gyventi.