Įstatymas priimtas, tačiau tautinių mažumų problemų nesumažėjo

Rugsėjo 14-16 dienomis Liubline vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Tautinės, etninės ir kalbinės mažumos Europos Sąjungoje”. Ji surengta pradedant Lenkijai pirmininkauti ES tarybai. Tai jau antroji panašios tematikos konferencija Liubline. Prieš metus paminėtas Lenkijos tautinių mažumų įstatymo įsigaliojimo penkmetis. Tuomet konferencijos dalyviai svarstė, kaip per penkerius metus pasikeitė šalyje gyvenančių tautinių mažumų padėtis.

Šį kartą tris dienas buvo analizuojamos tautinių mažumų teisės Lenkijoje bei bandoma prognozuoti, kokia būsianti jų padėtis ateityje. Vakarų Europoje įprasta teigti, kad tautinių mažumų problemos labiau būdingos Vidurio ir Rytų Europai. Labiau įsigilinus matyti, jog mažumų padėtis ir teisės įvairiose ES šalyse skiriasi. Dalis šalių net nėra iki galo integravusios į savo teisinę sistemą Europos Tarybos ir ES institucijų keliamų reikalavimų, tačiau tai netrukdo tautinėms mažumoms puoselėti savo tradicijas ir kultūrą. Pastebėta, kad ne visas problemas galima išspręsti teisinėmis reguliacijomis, o daug kas priklauso nuo visuomenės išprusimo, demokratijos tradicijų, nerašytų elgesio taisyklių.

Prasidedant konferencijai Lenkijos Seimo Tautinių mažumų komisijos pirmininkas Marek Ast pažymėjo, kad Lenkija pirmauja Europos Sąjungoje pagal tautinių mažumų traktavimą ir gali tuo pasigirti, o Lenkijoje galiojantis Tautinių mažumų įstatymas yra labai pažangus. M. Ast pridūrė, jog ne tik įstatymas yra pažangus, bet jis sėkmingai įgyvendinamas. Nepaisant šios nuomonės, po ilgų svarstymų ir diskusijų konferencijos dalyviai priėmė pareiškimą dėl išpuolių prieš tautines mažumas Palenkės vaivadijoje.

Konferencijoje dalyvavo tautinių mažumų problematika besidomintys mokslininkai, valstybės tarnautojai, politikai, tautinių mažumų atstovai.

Kalbuosi su Lenkijos lietuvių tautinei mažumai konferencijoje atstovavusiu Lenkijos lietuvių draugijos pirmininku ir Seinų „Žiburio“ mokyklos direktoriumi Algirdu Vaicekausku.

Petras Maksimavičius: Ar iš tiesų konferencijos dalyviai patvirtino šias Seimo Tautinių mažumų komisijos pirmininko išvadas?

Algirdas Vaicekauskas: Kad Lenkijoje Tautinių mažumų įstatymas yra pažangus – galima sutikti. Diskutuojama ne apie įstatymą, o labiau apie jo vykdymą. Ir dėl šito klausimo Seimo komisijos pirmininkas susilaukė daug tautinių mažumų atstovų pastabų. Kad vykdymas nėra pažangus, mes, lietuviai, įsitikiname ne kartą. Įstatymo vykdymo netobulumų patiria ir kitos tautinės mažumos. Vienas svarbiausių įstatymo nuostatų – sudaryti tautinei mažumai sąlygas plėtotis, draudžiant visas veiklas, kurios kokiu nors būdu skatintų asimiliaciją. Ir čia prasideda diskusija, ar, tarkim, nepakankamas švietimo finansavimas, vadovėlių lietuvių kalba trūkumas skatina asimiliaciją, ar ne. Kitas klausimas – sudarymas sąlygų, kad tautinė mažuma jaustųsi saugiai. Čia vėl prasideda diskusija, ar, tarkim, žmogus, pasinaudojęs įstatymo numatyta galimybe ir savo pavardę užrašęs gimtąja kalba, vėliau susidūręs su institucijų tarnautojais ir išgirdęs, kad pavardė yra keista, jaučiasi saugiai, ar ne. Taigi tų klausimų keliama labai daug. Ir vis dėlto prieita prie išvados, kad Lenkijoje nėra palankios atmosferos tautinėms mažumoms plėtotis ir jaustis saugiai, kadangi visuomenė nemėgsta kitokių negu lenkai.

Ar kitos tautinės mažumos Lenkijoje susiduria su panašiomis problemomis kaip lietuviai?

Kitų tautinių mažumų problemos yra labai panašios, nors gyvename įvairiuose Lenkijos regionuose, įvairus gausumas, skirtingos veiklos apimtys ir kt. Jos, manau, ir negali būti kitokios, kadangi problemų šaltinis yra tautinės daugumos nuostata mažumos atžvilgiu, o ji yra panaši visoje Lenkijoje. Čia labai mažai kalbama apie tautines mažumas mokyklose. Per visus mokymo etapus Lenkijos mokiniui žinios apie tautines mažumas pateikiamos per tris valandas. Tai gerokai per mažai, ypač tuose regionuose, kur gyvena tos mažumos. Lenkijoje nėra jautrumo tautinių mažumų problemoms. Mes tai patiriame savo krašte, ypač Seinuose, kur savivaldybių – miesto, valsčiaus ir apskrities veikla tautinių mažumų labui yra labai ribota. Be to, vykdoma veikla dažnai skatina asimiliaciją.

Ar konferencijos metu buvo paminėtas taip pat dvikalbių lentučių Punske sunaikinimo klausimas?

Taip. Šis klausimas atsispindėjo ir konferencijos priimtoje rezoliucijoje.

Kaip kitos tautinės mažumos tai komentuoja?

Tautinės mažumos komentuoja vienareikšmiai – kad tai yra išpuolis tautiniu pagrindu, pasikėsinimas į Lenkijos piliečių, priklausančių lietuvių tautai, vieną iš tautinio tapatumo elementų. Aišku, vėlgi tautinių mažumų ir valdžios atstovų (kurie neįžvelgia tautinio motyvo) nuomonė šiuo klausimu nesutapo. Kitos tautinės mažumos turi panašią patirtį su dvikalbėmis lentutėmis. Opolės vaivadijoje šis reiškinys prasidėjo žymiai anksčiau. Vokiečių tautinės mažumos atstovas teigė, jog jokie įstatymo straipsniai neapsaugos lentučių, neužkirs kelio pasikėsinimams prieš maldos namus, paminklus ir kt., jeigu nebus pagaliau pradėta auklėti Lenkijos visuomenė kitų tautų pagarbos dvasia. Apie tai kalbama jau labai seniai, deja, valstybinės institucijos, atsakingos už visuomenės auklėjimą, nedaro išvadų. Taigi valdžios atstovų neįžvelgimas tautinio motyvo nekeičia pačios tautinės mažumos jausmų, baimės jausmas išlieka. O tai, ko gero, gali turėti gilių pasekmių, pvz., tėvams renkant vaikui mokyklą: gal geriau tegul jis lanko lenkišką, nes buvimas tautinės mažumos mokykloje išduoda jį esant nelenku, o tai, gyvenant nedraugiškoje aplinkoje, gali turėti neigiamų pasekmių.

Ar tokios konferencijos teikia realią naudą tautinėms mažumoms, ar jos labiau reikalingos valstybės institucijoms, kurios kartkartėmis turi teikti ataskaitas ES institucijoms dėl tautinių mažumų padėties Lenkijoje?

Manau, jog konferencijos yra reikalingos, kad išsakytume savo nuomonę ir išklausytume kitų nuomonių. Ši taisyklė galioja visiems, taigi ir institucijų atstovams. Pagaliau gimsta tokios rezoliucijos, kur išsakoma daugumos suinteresuotos grupės nuomonė ir ji patenka į plačią visuomenę, ir tam tikra prasme prisideda prie jos pasaulėžiūros formavimo, kartais padeda priimti teigiamus tautinei mažumai sprendimus. Tokiose konferencijose turėtų dalyvauti visų pirma savivaldybių atstovai, tie, kurie vykdo įstatymą ir tiesiogiai savo veikloje susiduria su tautinėmis mažumomis. Manau, kad jiems dalyvavimas diskusijose leistų labiau suprasti tautinių mažumų problemas, lūkesčius. Ir svarbiausia – padėtų nugalėti baimės jausmą, kurį neretai sukelia tautinių mažumų buvimas jų veiklos aplinkoje.

Dėkoju už pokalbį.

„Aušra“, 2011/19