Tylus atkakliosios R.Šerelytės bėgimas (3)

Renata ŠerelytėŠiuo metu rašytoja Renata Šerelytė yra Vienoje, savo romano „Mėlynbarzdžio vaikai“, išleisto vokiečių kalba, pristatyme. Apie tai atsitiktinai prasitarė jos sutuoktinis. Jis ir priminė, kad pernai žmonos knyga laimėjo „Austria Bank Literaris“ premiją, atveriančią laureatui kelią į pasaulio leidyklas: prestižinė premija teikiama geriausiam prozos kūrinio autoriui iš Rytų ir Vidurio Europos, o Renata pernai įveikė net 140 pretendentų.

Tačiau laureatė apie tai – nė šnipšt. Užuot čiužinėjusi ant parketo ar blizgėjusi spaudos kronikose, ši grakšti tamsiaplaukė kasryt apibėga Antakalnio kalvas, o paskui sėda rašyti. Ranka. Visi Renatos kūriniai – ir skiautiniai, ir romanai – yra rankų darbo. Neįtikėtina!

Neraštingas kompiuteris

Nepasitikite technika?

Rašyti reikia ranka, kitaip rankos atrofuosis. Spaudyti mygtukus – ne tas pats, kaip užrašyti raidę rašalu ant popieriaus. Japonai kaligrafų meistriškumą tikrindavo tamsoje, o mes taip įnikome į techniką, kad jau nebemokame rašyti. Neraštingumas interneto platybėse (turiu galvoje komentarus) tiesiog stulbina. Be to, jei kompiuteris raudonai pabraukia retesnius lietuvių kalbos žodžius kaip klaidas, ar turėčiau aklai juo pasitikėti? Gal ne aš, o jis yra neraštingas?

Prieš 40 metų gimėte Šimonių kaime Kupiškio rajone, tačiau pusę vaikystės prasibastėte su mama ir broliuku be savo kampo, palikdama draugus, keisdama mokyklas. Likimas buvo jus užmetęs net į Baltarusijos kaimą, už rašinėlius baltarusių kalba gaudavote dvejetus… Išgyvenote skurdą, ankstyvą mamos mirtį, taigi bijau net klausti jūsų apie vaikystę… Visgi kokie šviesiausi jos prisiminimai?

Rašau sode, pasidėjusi ant taburetės juodo rašalo buteliuką ir mirkydama į jį plunksną, o ant puslapių su juodais rašalo „kleckais“ krinta balti obelų žiedlapiai.

Kada supratote, kad būsite rašytoja? Gal slėpėte tai nuo kitų?

Kur jau čia paslėpsi. Pradėjau būdama kokių dešimties metų nuo labai ilgų, rimtų Tėvynei skirtų eilėraščių, nelabai įsivaizduodama, kokia gi ta mano Tėvynė. Žinojau tik, kad labai didelė. Tai vyko vadinamaisiais brežnevinės stagnacijos laikais. Brolis erzindavo: „Šerelytė, didžioji poetė, rašytoja…“ Niršdavau ir vaikydavausi jį ketindama užtvoti.

Mušama visada už teisybę… O kam iš tos praeities esate dėkinga?

Jei vardyčiau visus paeiliui ir dar minėčiau už ką, dėkingumas taptų panašus į serialo titrus, kur dėkojama visiems, kas tik prisidėjo prie menkiausio scenarijaus krustelėjimo. Geriau, kai dėkingumas ne įvardijamas, o neužmirštamas ir pratęsiamas.

Jūsų romanai bei novelės yra ne tik rankų, bet ir širdies atminties darbo – kritikai vadina juos autobiografiniais. Pirmas novelių rinkinys – „Žuvies darinėjimas“, jį sekė „Balandų ratas“. Nesibaiminote pasirodyti pilka it balanda kaimietė žuvimi atsiduodančiomis rankomis margame sostinės literatų būryje?

Žuvies darinėjimas, balandos šiuo atveju yra simboliai ir jie niekuo neatsiduoda. Na, nebuvau visiška kaimietė – turėjau drąsos pasisiūtu mini sijonėliu pereiti kaimo viduriu.

Anot literatūros kritikų, jūs deromantizavote buitį. Kaip pati pakeliate tą buities naštą be romantikos?

Keisti tie, kurie buitį įsivaizduoja romantiška! Bet dar keisčiau, kad jūs įsivaizduojate, jog buitį kaip Sizifui akmenį tenka risti į kalną. Tai menininkams taikomas šablonas, valytojų ir kiemsargių apie buitį niekas neklausia, nors šie turėtų ką pasakyti apie jos nepakeliamumą. Buityje yra daug džiaugsmo, paprastų kasdienių atradimų. Tai drausmės ir sveikos nuovokos mokykla.

Rašytojos dalia

„Nėra moteriai nemoteriškesnės dalios nei rašytojos“, – sakė viena žymi lenkų poetė.

Rašymas labai toli nuo to, ką vadiname „moteriška dalia“. Tai patvirtina, beje, ir kitos Nobelio premijos laureatės – Elfridė Jelinek, Herta Miuler. O jei moters dalią įsivaizduotume kaip romantizuotą rašymą, jis būtų tik tos pačios buities apeigų dalis arba, kaip mėgstama sakyti, „kūrybinė saviraiška“. Kaip ir mezgimas , nėrimas, orchidėjų auginimas ir panašiai.

Žorž Sand rašyti galėjo tik apsimetusi vyru. Virdžinija Vulf buvo prasta žmona, neturėjo vaikų… O kaip jūs suderinate savyje aršias konkurentes – žmoną, mamą, rašytoją?

Žorž Sand laisvalaikiu ir užtiesalus siuvinėdavo, ir virtuvėje sukdavosi (sergančiam F. Šopenui išvirė puikų vištienos sultinį), o rengimasis vyriškais drabužiais tebuvo šioks toks iššūkis aplinkai. Tai, kad šis darė didesnį poveikį nei Ž.Sand kūriniai, liudija, kad aplinkai svarbesni viešieji ryšiai, o ne tikroji autoriaus kūryba. Ar Virginija Vulf buvo prasta žmona, žino tik jos vyras. Tai, kad rašytoja to meto aplinkai atrodė „prasta žmona“, neturėtų stebinti – damos be vyro palydos net į biblioteką tuomet neįleisdavo. Man gi nereikia derinti savyje žmonos, mamos ir rašytojos. Jeigu jau tos trys mano dalys pradėtų konkuruoti, bijau, reikėtų kreiptis į psichiatrą – diagnozė numanoma…

O kaip Jums patinka oficialus šeimos apibrėžimas? Atotrūkis nuo realybės irgi diagnozė.

Taip apibrėžtą šeimą laikau siekiamybe, kuri skiriasi nuo realios šeimų padėties Lietuvoje. Siūlyčiau nepriimti siekiamybės paviršutiniškai, juolab laikyti asmeniniu įžeidimu.

Ko jus išmokė šeima?

Gaminti maistą. Tausoti laiką. Į visus šeimos narius žiūrėti kaip į asmenybes neišskiriant nei katės, nei šuns.

Moterų solidarumą nūnai keičia konkurencija. Gerai, kad negausios mūsų rašytojos nesirungia „kuri kurią nurašys“. Ką manote apie pamirštą moterų seserystę?

Kaip galima kalbėti apie seserystę, jei moterys nuolat vyriškėja? Užtenka pasižiūrėti, kaip „vyriškai“ jos talžosi kokio šou metu, kad suprastum, jog žodžiai „seserystė“, „brolystė“, „moteriškumas“, „vyriškumas“ yra kokčiai iškreipti.

Ar kalbas Prezidentei taip pat ranka rašote?

Dirbu prezidentūros komandoje. Redaguoju Čikagos išeivių laikraščio „Draugas“ kultūros priedą, rašau straipsnius, knygas, recenzijas. Ne, nesu vyro išlaikytinė, išlaikytinių mūsų šeimoje nėra. Kiekvienas turime savo darbą, net ir vaikai, nebent mokymasis neatrodytų darbas.

Ką veikiate pailsus rankai?

Miklinu kojas. Einu pasivaikščioti su šunimi, pasportuoju (bėgimas, įvairūs fiziniai pratimai), skaitau. Ką nors kūrybiško nuveikiu virtuvėje. Mėgstu skiautinius, neseniai pasisiuvau rankinę iš vyriškų kaklaraiščių. Apžiūriu bazilikų vazonėlius. Tuoj reiks pjauti derlių ir džiovinti, nes peraugs.

Koks jūsų požiūris į santuokinę ištikimybę, ar ji gali būti banali?

Man banali atrodo neištikimybė.

Tarp literatūros mylėtojų sklando du nepaneigti gandai: Erlickui humorą rašo žmona, Šerelytę rašyti verčia vyras. Paneikite pastarąjį gandą, jei galite.

O kam? Kaipgi literatūros paskalų mylėtojai išsivers be gandų?

Knyga turi kvapą

Visgi sakau, kad jūsų vyras, vitražinio teatro įkūrėjas ir režisierius Petras Mendeika, privertė jus rašyti ir vaikams. Itin populiarios tarp jų „Krakatukų“ istorijos. Jas skaitytojų prašymu neseniai papildėte dar viena – netruks pasirodys knyga „Krakatukai kosmose“. Tačiau ar šiais laikais knyga gali išgelbėti vaiko pasaulį, užkariautą kino ir kompiuterių žaidimų? Vos išleista populiaresnė geresnė knyga tampa filmu, ir mažieji bėga spoksoti, o ne skaityti.

Ne visos geresnės knygos tampa filmais, nors taip ir teigia vienos leidyklos reklaminė anotacija. Jeigu taip būtų, gal filmai išgelbėtų vaiko pasaulį. Reikėtų skiepyti vaikui grožio supratimą ir sveiką nuovoką, kad šis atsispirtų siaubingam šlamštui, kurio apstu ir vaikų literatūroje, ypač mėgėjų leidžiamoje poezijoje vaikams.

Įėjus į knygyną kelią pastoja „Savaitės top 10“ . Ir čia masinio skonio diktatūra. Kodėl turėtume domėtis tuo, ką skaito dauguma?

Tą stendą galima tiesiog apeiti, jis gi nepuola įėjusiojo kaip žvėris. Aš mielai perskaitau topų pavadinimus. Įdomu, kaip jie keičiasi.

Popierinės knygos netrukus gali būti suvežtos į liaudies buities muziejus vaikams gąsdinti, o elektroninių knygų laukia šviesi ateitis.

Elektroninės knygos turi pritaikymo sferą, ir puiku. Tačiau man knygos skaitymo malonumas yra individualus, ir tam tinka tik popierinė knyga, ji net kitokį kvapą turi, ypač sena, su džiovintais rugiagėlių žiedais tarp puslapių. O vaikų gąsdinimas knygomis, jei ateityje tai bus, man primena Rėjaus Bredberio romaną „451 Farenheito“: ugniagesiai medžioja dar užsilikusias knygas ir jas degina. Matyt, knygos iš tiesų baisiai galingos, jeigu jas reikia naikinti ar jomis gąsdinti. Tai ir asmenybės naikinimo metafora: beraščių visuomenei asmenybių nereikia. Bet ar yra tobulesnis išradimas už raštą ir knygą?

Nesireklamuojate pigiai, neflirtuojate su skaitytojais. O kaip nustatote pataikavimo rinkai ribas?

Kai pradeda imti juokas. Jisai – geriausias ribų nustatytojas.

Be skrupulų atskleidėte, kaip smarkiai sovietmečio traumuota mūsų tauta. Ne visiems tai patinka: sunku skaityti apie pilkas balandas, gelbėjusias nuo bado, apie prasigėrusio kaimo žmogelio vegetavimą. Jūs pati, Renata, gana daug patyrėte skausmo, tačiau gebėjote jį praaugti, net paversti kūrybos šaltiniu. Ar šitaip prisidedate prie bendro tautos sveikimo?

Tas „bendras sveikimas“ kelia man šypseną. Sveikimas visuomet yra individualus, tai ne bandos dalykas. Norėdamas pakeisti pasaulį, keiskis pats. O kad pasveiktų visa karta (tai nerealu, nes yra ligonių, kuriems patinka sirgti ir dejuoti, patinka, kai juos rydo vaistais), pradėti dera irgi nuo savęs.

Neslepiate, kad jūsų vaikystė buvo priklausoma nuo suaugusiųjų priklausomybių. Dabar girtuoklystė aiškinama mediciniškai, gal ir jūs dabar kitaip vertinate šią negandą?

Alkoholizmas vaikystėje man atrodė besąs tik „pasileidimas“, anot kaimo bobučių. Dabar – liga, kurios raginimu „gali juk negerti“ neįveiksi. Juk nesakysi žmogui, kuriam paleidžia vidurius: „Nagi, susiimk!“ Medicinos čia neužtenka. Priklausomybėms įveikti reikia ir kitų žmonių, ir Dievo pagalbos.

Ar pati esate priklausoma nuo ko nors?

Jeigu nepabėgioju kelias dienas, jau imu niršti. Atrodau sau veidrodyje kaip anoreksikė, per stora.

Agnės Marcinkevičiūtės dokumentinis filmas apie jus vadinasi „Sapno siūlas“. Gal vyrai to nesupras, tačiau ir nepaneigs, kad slogaus sovietinio sapno siūlą iš atminties ištraukė ir suvijo nepalikdama galo mergaitiškos išvaizdos, tačiau tvirta atkakli moteris vardu Renata. Ar viską galite atleisti ?

Galbūt… Bet negaliu pamiršti.

Ar esate religinga?

Esu tikinti. Tikiu žodžiu, kuris sukūrė pasaulį. Manau, kad jis dar gyvas. Tik kaip ir žmogus serga, turi priklausomybių, yra iškreiptas ir devalvuotas, neretai neša pasaulio tuštybę ir mirtiną liūdesį. Bet visgi tikiu žodžio atgimimu. Kad jis kada nors atgaus savo esmę – kuriančią ir gydančią.

Negaliu nepacituoti jūsų žodžių: „Noriu paliudyti, kad kūryba skiria žmones nuo pikto grobuoniško žvėrių ir demonų pasaulio. Demonai nėra kūrybingi, jie tik imituoja, o kūrybos kibirkštis yra dieviška…“ Linkiu jos nepamesti net rašant kalbas Prezidentei

Kategorijos: Lietuvoje, Literatūra, Visi įrašai, Žmonės | Žymos: , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *