M. Kundrotas. Lietuva – imperija ar hercogystė? (147)

Vytis XVI a.

Vytis XVI a.

Užvirus karštoms diskusijoms, kas vis gi buvo viduramžių Lietuvos valstybė, kuria lig šiol didžiuojasi žymi lietuvių tautos dalis, reiktų pabrėžti kelis dalykus. Kas Lietuva buvo, kuo ji save laikė, kuo ją laikė kiti ir kuo ją dabar laikysime mes – anaiptol ne tas pats.

Dažną užgauna, jog politinis junginys, žemės plotais, karine galia ir tarptautine reikšme rungtyniavęs su Šventąja Romos imperija ir lenkęs daugumą Europos karalysčių, vadinamas didžiąja kunigaikštyste – prilyginant Liuksemburgui, kuris plotu vos lenkia Varėnos rajoną, o gyventojų skaičiumi nusileidžia Vilniaus miestui.

Teisūs tie, kurie sako, jog net „bendražmogiškas“ sąvokas iš vienos kalbos versti į kitą – gana keblu. Žmogus, kurį lietuvis vadina „siuvėju“, vokiečiui – „kirpėjas“. „Ginklo“ sąvoka lietuviškai kilusi iš žodžio „gintis“, rusiškai – iš žodžio „griauti“. Yra žodžių, kurių išversti apskritai neįmanoma – rusiškasis „avos“ arba „otsebiatina“.

Žinomas faktas, jog JAV ir TSRS vadovų susitikime po Antrojo pasaulinio karo jau naudota vertimo mašina – panaši į dabartines „Google“ ir „Microsoft“ vertimo programas. Amerikos atstovas pasiūlė išversti biblinę formulę: kūnas silpnas, tačiau dvasia stipri. Mašina išvertė taip, kad suprastų bet kuris tarybinis žmogus: mėsa sugedusi, bet degtinė laikosi gerai.

Jei nuo kalbos pereisime prie istorijos, keblumų kils dar daugiau. Sąvoka, kuri vienoje kalboje apibūdina viena, o kitoje – kita, bus sąlygota dar ir daugybės skirtingų patirčių, kurios lemia skirtingas sampratas.

Aišku viena: Lietuvos valdovai viduramžiais iš tiesų vadinosi kunigaikščiais – titulu, kuris vokiškai verčiamas „Herzog“, angliškai – „duke“, rusiškai – „kniaz“. Tik ar visais atvejais tai reiškė tą patį? Tiesa ir tai, jog dalies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių titulas susirašinėjimuose su kitų šalių politikais verstas lotyniškuoju „rex“ arba graikiškuoju „basileus“, kas lietuviškai paprastai verčiama į „karalių“, pastaruoju atveju – net į „imperatorių“. Tik ar tai – esmė?

Pradėkime iš toliau. Dar gerokai prieš susiformuojant viduramžinei europinei aristokratų hierarchijai, šiaurės germanų (anot kai kurių istoriosofų – artimesnių baltams) vadai vadinosi „konungais“, pietų germanų vadai – „hercogais“. Šiaurės germanams (frankams) nukariavus pietų germanus (bavarus), „konungo“ titulas, vėliau evoliucionavęs į vokiškąjį „König“ ir angliškąjį „king“, dėl istorinės sanklodos tapo aukštesnis už „hercogo“ titulą.

Įdomu, jog senovinė germaniškoji žodžio „konungas“ forma buvo „kuningaz“, lygiai kaip vyriausiojo germanų dievaičio Odino vardas – „Vodanaz“. Išgirdus šių žodžių galūnes, Česlovo Gedgaudo ir Jūratės Statkutės de Rosales hipotezės apie seniausiųjų baltų ir germanų giminystę nebeatrodo tokios jau absurdiškos.

Eikime dar toliau. Osmanų Turkijoje vienas sultonas valdė daugybę chanų. Kazachstane viskas klostėsi atvirkščiai: vienam chanui buvo pavaldūs gausybė sultonų. Taip išėjo dėl to, jog kazachų krašte mongolai (iš kurių kilo „chano“ titulas) užvaldė senesnių kultūrų atstovus, kurie iš arabiškojo islamo buvo perėmę „sultono“ titulą, o turkų valstybė, kurios valdovai iš arabų perėmė „sultono“ instituciją, pajungė totorių valdovus, kurie, kaip ir mongolų atveju, vadinosi „chanais“. Kas vienur – kunigaikštis, kitur – karalius, arba net – imperatorius.

Japonijos valdovo titulas, į daugumą Europos kalbų verčiamas kaip „imperatorius“, iš tiesų turi savą vardą – „mikadas“. Paklausus pažįstamo japono, ką tai reiškia, jis atsakė – teisingai suprasi, jei versi – „vyriausias žynys“. Krivių krivaitis. Daugelį šimtmečių taip ir buvo: mikadas buvo dvasinis vadovas, o politiškai valstybei vadovavo siogūnas – lyg ir karalius, lyg ir karo vadas. XIX a. įvykus Meidzi revoliucijai, siogūnas nuverstas, o mikadas tapo monarchu: iš pradžių – absoliutiniu (nors vis tiek – labiau simboliniu), o po Antrojo pasaulinio karo – konstituciniu.

Graikiškas titulas „basilėjas“, kuriuo vadinosi ir Lietuvos valdovas Gediminas, iš pradžių reiškė smulkų genties ar kaimo gyvenvietės vadą. Vėliau šis titulas ėmė reikšti karalių. Bizantijos imperijos laikais – imperatorių.

Grįžtant į Lietuvą – kas gi buvo mūsų valdovai? Dauguma jų vadinosi kunigaikščiais. Vienas jų – Mindaugas – popiežiaus karūnuotas karaliumi, ir neteko aptikti faktų, jog šis titulas jo įpėdiniams būtų buvęs atšauktas. Germaniškasis titulas „konungas“, atitikęs lotyniškąjį-romėniškąjį „rex“, kas į dabartinę lietuvių kalbą verčiama kaip „karalius“, pernelyg jau tiksliai susišaukia su lietuviškuoju titulu „kunigas“. Jei „kunigas“ – karalius, tai „kunigaikštis“ – karalių karalius, panašiai kaip Sasanidų Persijoje – šachinšachas, visų šachų šachas. Imperatorius.

Lotyniškasis-romėniškasis „rex“, keltiškai – „riks“ – taip pat pasižymi pernelyg jau aiškiu sąskambiu su prūsiškuoju vado-valdovo titulu „rikis“, kaip ir su indiškuoju-sanskritiškuoju „radža“. Nebūtina, kaip Č.Gedgaudas, su išvadomis eiti iki Velykų salos, remiantis sąskambiais tarp prūsiškojo „rikio“ ir polinezietiškojo „arikio“ – abu titulai reiškė „vadą“ arba „valdovą“ – tačiau kaimyniškų ir etniškai giminingų tautų žodžių sąskambiai sako užtektinai.

Tad kas gi buvo mūsų valdovai? Atsakymas – kunigaikščiai. Tik Lietuvos kontekste šis titulas reiškė visai ką kita, nei Vokietijoje – „Herzog“ ar vėlyvojoje Prancūzijoje – „duc“. Ankstyvojoje Akvitanijos ir Normandijos kunigaikščiai („duc“) reiškė daugiau už patį Prancūzijos karalių, bet tai – dar atskira istorija. Panašiai kaip su chanais ir sultonais Turkijoje arba Kazachstane. Lietuvos kunigaikščiai sodino į sostus ir vertė iš jų Lenkijos ir Čekijos karalius, totorių chanus, prieš šiuos kunigaikščius drebėjo vokiečių imperatoriai ir rusų carai.

Kiekvienos tautos istorija – savita. Užtai mums, lietuviams, nėra jokio reikalo gėdytis autentiško lietuviško vardo – „kunigaikštystė“, ją keičiant svetimomis sąvokomis – „karalystė“ arba „imperija“.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .

147 komentarai

  1. lyvis:

    Kad nustatyti kas buvo Lietuva imperija ar hercogystė? Apžvelkime Lietuvos sostinės eilės tvarka į senesnius laikus. Dabartinė sostinė Vilnius prieš tai buvo Trakai dar anksčiau Kernavė dar senesnė sostinė Naugardukas. Prieš Naugarduką buvo Karaliaučius Sarmatijos darinys, o prieš Karaliaučių buvo Ryga. Taip čia paslapčių ir miglos yra gana daug. Daugiau tokių apžvalgų . Malonų buvo skaityti. lyvis

    • tikras lietuvis:

      Paskaityk kokį istorijos tinklapį ir rasi jų tiek antiek.

    • Žygeivis:

      1. Lietuvos Valstybės sostine Naugardukas niekada nebuvo. Štai Ašmena galėjo būti tokia sostine pačioje ankstyvojoje Lietuvos Valstybės kūrimosi stadijoje – kokiame 8-9 amžiuose (“Senoji Lietuva”: Naručio – Ašmenos – Alšėnų – Krėvos sritis)…

      2. Kernavė taip pat buvo tik vienos sritinės kunigaikštystės centras.

      3. Ar Trakus tam tikru istoriniu laikotarpiu galima laikyti Lietuvos Valstybės sostine – irgi didelis klausimas.

      Nes pats terminas “valstybės sostinė” atsiranda tik gana vėlyvoje ankstyvųjų feodalinių valstybių susiformavimo stadijoje.

      O iki tol valdovas su savo dvaru paprastai visą gyvenimą praleisdavo balne, rogėse ar vežime, keliaudamas po savo valstybę ir apsistodamas kelioms dienoms, savaitėms ar net mėnesiams įvairiose pilyse bei gyvenvietėse, kur valdovą ir jo palydą (dvarą) vietiniai privalėjo maitinti ir išlaikyti. Ir tai buvo labai sunki prievolė. Taip buvo visose ankstyvojo feodalizmo valstybėse tiek Europoje, tiek ir Azijoje bei Afrikoje.

      Realiai tik Vilnių (beje, tuometinėje lietuvių kalboje Vilnius buvo vadinamas Vilnia) jau galima laikyti pastovia ir tikra Lietuvos Valstybės sostine.

  2. Marius:

    Karaliaučius tuomet vadinosi Tvankste arba Tvanksta ir vargu ar buvo sarmatų centras. Sarmatus galėjo pažinoti pietiniai prūsų giminaičiai – jotvingiai, kurie, veikiausiai, su jais dar ir kariavo. Šiaip ar taip, jotvingių palikuonys – dzūkai – turi antropologinių bruožų, kurie mano diletantiškai akiai išties atrodo iranietiški (sarmatai buvo iraniečiai).

    • Mariau, čia jaunimas kalba ne apie tuos sarmatus kurie, žinia, buvo iraniečiai, bet apie tuos sarmatus kuriais, neva, buvome net ir mes – lietuviai. Kitaip sakant remiamasi išplėstiniu sarmatų vardu, kuomet visos tautos nuo sarmatų vadinamos irgi sarmatais, nes nežinoma, arba ir nesigilinama, kas ten gyvena toliau ir kuo jie skiriasi nuo sarmatų. Taip buvo ir SSSR laikais kuomet vakariečiai nesivargino aiškintis kas ten už jiems gerai žinomos Rusijos slypi. Visus mus vadino rusais pradedant Saboniu. Bet nuo to mes rusais netapome, ačiū Dievui. Ši slavofilinė pasaka kuriama sąmoningai ir už pinigus. Kai kurie ir čia komentuojantys tų pinigų gauna iš Rusijos adeptų (kai kurie net to neslepia). Idėja paprasta: jokių baltų nebuvo ir būti negali – visi euroazijiniai sarmatai esame. Kai žlugs ES, būtent šiuo ideologiniu pagrindu tikimasi mus baltus vėl įtraukti į slavišką erdvę. Trumpai tiek.

  3. tikras lietuvis:

    Autorius klysta.
    Šitokia diskusija buvo T.Baranausko tinklapyje, kur, mano pasiūlymu, buvo nutarta, kad svarbiausia yra ne pavadinimas (panašiai autorius ir sako), o tai ar jis buvo savarankiškas šalies valdovas, ar ne.
    Mūsų vadai buvo šalies valdovai, o pavadinimus užsidėdavo tokius kokie jiems labiau patikdavo: Gediminas laiškuose save įvardijo karalium, o Algirdas – net imperatorium.

  4. tikras lietuvis:

    Žymiai įdomesnis klausimas yra ne pavadinimų, kurie visiškai neturi jokios reikšmės (nes, kalbant su kitų šalių atstovais ar Lietuvos priešininkais , reikia vartoti ne pareigų pavadinimą, o žodį valdovas), o tai kodėl ta mūsų valstybė sugriuvo.
    Ar nebuvo to pagrindinė priežastis ta, kad mūsų valdovai vietoj to, kad visus ir viską lietuvinti ( = pajungti vienai tvarkai), užsižaidė tolerancija?

  5. Valdas:

    Mariaus Kundroto tekstą paildyčiau va taip.

    Karalio – pympis, portugalų kalboje. : )
    Rašosi caralho.

  6. Lietuvos valstybė, kuria lig šiol didžiuojasi žymi lietuvių tautos dalis:

    nes kita dalis uzaugo bedvasiais moliuskais

  7. turbo:

    gerai, kad formuluojami tokie klausimai, nes, kaip parodė pastaroji konferencija, skirta M.Gimbutienei Mokslų Akademijoje ir istorijoje ir proistorėje ir archeogenetikoje problemų apstu. Viena pagrindinių – kalbinių dalykų chronologizavimas, t.y. laiko matmens leksikai ir sudėtingesniems kalbiniams reiškiniams pridėjimas. Turiu ant stalo ir Z.Zinkevičiaus Lietuvių kalbos istorinę gramatiką, tačiau su chronologija prastokai. Beje, ir šios knygos chronologizavimas yra pakankamai patrauklus dalykas – mezolito, miškų neolito ar virvelininkų migracijos pasekmė, turint “raktą”, nors ir ne “joukn darbs”, tačiau per savaitę kitą sprendžiama. Nuo 1981 m. mokslai nemažai pasistūmėjo į priekį, tačiau kalbininkų mąstymas beliko siaurai specializuotu. Dėl šios priežasties straipsnio plotmė istorijos ir kalbotyros plotmių sandūroje yra sveikintinas dalykas. Baltų kultūra (kultūrinė žinyčia (?)) iš žalvario amžiaus buvo išplitusi iki Volgos, geležies amžius su gotų ir hunų ekspansijomis vertė organizuotis į kovinius darinius, o Mindaugo-Vytauto laikų šaltiniai gal verstų kalbėti apie karinės demokratijos vietinės savivaldos prasme sąjungą, kuri savo novatoriškumu ir žmoniškumu gal net pranoko imperijas ir chanatus, tačiau netapo dėl daugelio priežasčių atspariu valstybiniu dariniu

  8. suomis:

    suomis:

    2011 10 02 20:42

    Beje, štai vienas lenkų straipsnis apie jų, savo šaknų ieškojimus.
    http://www.przeglad-tygodnik.pl/pl/artykul/nasi-przodkowie-sarmaci
    Čia, kaip tik sutinku su ponu Jonu, kad sarmatai nėra baltų giminaičiai, bet pilnai sutinku, kad lenkams(slavams) jie yra giminaičiai. Bet taip pat yra idomus faktas, kad slavai yra baltų giminaičiai. Tai yra, kad baltai (vakarų) maišydamiesi su sarmatais ir (hunais – gotais) transformavosi į slavus

    • Marius:

      Hm. Šiaip rašote rimtai, bet maišyti gotus (baltogermanus) su hunais (mongoloidais)…

      • suomis:

        Imame taip – Dunojus yra ta vieta kur susikirto hunai-alanai su baltais ir gotais-germanais. Visas šis kokteilis pribaigė Romos imperiją, bet ir patys nusilpo. Dalis liko Balkanuose, kitos dvi dalys patraukė “namo”. Vieni į šiaurę, dabartinę Lenkiją, Čekiją, Slovakiją. Kita dalis per Ukrainos stepes link galindų, juos asimiliuodami. Štai iš kur toks didelis yra slavų masyvas. Be to slavai, kaip tokie susiformavo tiktai V – VII amžiuje priimant krikščionybę. Kitaip tariant, – krikščionybė yra neatsiejama slavų dalis, kaip būtinybė jų indetitetui. Mums krikščionybė nėra prigimtinis dalykas, mes puikiai ir be jos galime apseiti, ko nepasakysi apie slavus.

      • suomis:

        Atsiprašau, bet kiek pas suomius su estais mongoliškumo? Ir kas čia per naujądaras – gotai(baltogermanai)? Gal tiksliau turėtų būti – baltai, germanai (gotai).

        • Marius:

          Dėl slavų, tai turbūt Gedgaudo persiskaitėte. Nereiktų prielaidų versti dogmomis. Kur dėsit Jarilą, Daždbogą, Triglavą? – o gal tai buvo krikščioniški dievai?
          Dėl gotų, manau, jog tai – pereinamasis etnosas iš baltų į germanus, panašiai kaip dabartiniai gudai (baltarusiai) – pereinamasis etnosas iš baltų į slavus. Pripažįstu,jog dėl gotų – tai tiktai prielaida.
          O dėl religijos, tai visai atskira tema. Apie tai yra kitas straipsnis – Tautinis judėjimas: gundymas religiniais karais. Nemanau, jog reiktų maišyti universalijas su savastimi. Nors demokratinėje visuomenėje turi teisę reikštis ir tokios pozicijos. Svarbu, kad nenusileistume iki tokių pavianų kaip Vilmantas ar tas Joniškio stribas, kurie – užuot patys ką nors konstruktyvaus sukūrę – tik drabstosi purvais.
          Dėl hunų – jų pirminis masyvas iš tiesų buvo mongoliškas-tiurkiškas, vėliau jungėsi ir kiti, įskaitant iranėnus ir ugrofinus. O dėl suomių su estais, tai jie ir su baltais, ir su germanais, ir su slavais maišėsi, tai nelabai ir liko mongoliškumo. Pas ilgiau izoliuotus samius (lapius) bei Uralo ugrofinus jo – gerokai daugiau.

          • tikras lietuvis:

            Pats tu stribas ir pats drabstaisi purvais.,

          • suomis:

            Atsiprašau, bet gotai ėjo iš skandijos, kaip vienas iš germanų subetnosų. Kas liečia slavus, tai patarčiau paskaityti, bet atidžiai, intervju su Vitalijumi Galiopa. Kaip tik šiame tinklapyje – Kultūra-Mes baltai-Baltai ir slavų etnogenezės sukurys.
            http://alkas.lt/2010/10/12/baltai-ir-slavu-etnogenezes-sukurys-i/
            Manau, kad ponas Galiopa yra labai arti tiesos, tuo labiau, kad jis yra rusas ir kažkokiu angažuotumu apkaltinti jo negalime. Netgi keista, kad jis kaip tik dėsto pro baltišką teoriją, kaip ir V.N.Toporovas.
            Taigi, toliau: finai į šiuos kraštus atsikėlė, kaip tik su hunais, tik hungarai nukeliavo prie Dunojaus. Beje, turiu pažystamą bičą, vengrą, Kaune ir kažkaip, mongoliškumo, pas jį nepastebėjau. 🙂

            • Marius:

              O-ho-ho… Na, įdomu, nesiimsiu neigti. Bet kol kas – tiktai įdomu. Apie Jarilą, Daždbogą ir Triglavą taip ir neatsakėte. Jei reikia, dar galiu pridėti Svarogą, Svarožičių, ar jau užteks? Perūno su Velesu neminėsiu, nes dar pasakysite, jog tai – iškraipyti baltų dievybių vardai 🙂 Jei slavai formavosi kaip krikščionys (tarsi prancūzai arba vokiečiai) – ką gi krikštijo Kirilas ir Metodijus, Vladimiras Skaisčioji Saulelė ir Mieškas I?
              Finai į šiuos kraštus… Kuriuos? Jei prie Dunojaus – tai tikrai taip, tik ne finai, o ugrai (skirtumas – maždaug kaip tarp baltų ir germanų, šeima – arijų, bet grupės skirtingos). O pas vengrą mongoliškumo ir negalėjote pastebėti, jo vargiai rastumėte ir pas turką ar netgi – Krymo (ne Kazanės) totorių. Asimiliacija…

              • suomis:

                Apie “bogus”. Esu davęs lenkišką nuorodą iš kur pas slavus “bogai”, kaip rašo – iš alanų. O tai, yra apie V-VIIa., kaip tik tas laikas, kada jie ir susiformavo. Prisipažinsiu, apie jų dvasinį gyvenimą nieko neišmanau. 🙂

              • suomis:

                Ir dar, jūs kaip krikščionis, turėtumėte žinoti, kad tuo metu kai jie buvo krikštijami bažnyčioje dar nebuvo įvykusi schizma.

                • Marius:

                  Nebuvo, bet jau artėjo. Tik ar tai kuo nors susiję su senąja slavų religija?
                  Dėl gotų kilmės iš Gotlando, ši versija žinoma ir tikėtina. Kitas klausimas, iš kur jie atsirado Gotlande – saloje? Iš Skandinavijos? Labai gali būti: joje gyveno tauta, žinoma vardu – gautai. O kas gi buvo senieji skandinavai ir apskritai – šiaurės germanai? Su asmenvardžiais, besibaigdavusiais germanams nebūdingomis galūnėmis “az”?
                  Paprastoji etnogenezės versija – iš bendro arijų (indoeuropiečių) masyvo išsiskyrė pirminės genčių grupės (baltai, germanai, iraniečiai, keltai ir t.t.), o jos jau skirstėsi į gentis. O kas gali tvirtai pasakyti, jog gretimų tautinių masyvų gentys nesimaišė?
                  Jau istoriniais laikais turime užtektinai tautų persiliejimo pavyzdžių: germanakalbius keltus – škotus ir airius, slavakalbius baltus – baltarusius ir Vilniaus krašto “tuteišius”, slavakalbius tiurkus – bulgarus ir t.t.
                  Ar šiaurės germanai buvo sugermanėję baltai, išlaikę dalį baltizmų savo kalbose ir kultūrose, aš nežinau. Bent jau tikrai negalėčiau to taip tvirtai teigti, kaip Gedgaudas ar Statkutė. Bet ir nedrįsčiau taip tvirtai neigti, kaip koks Bumblauskas.

                  • suomis:

                    Nepykite, bet jūs dalį paimate iš kokio Xa. p.m.e. ir tarkim iš kokio Va. m.e. o po to peršokate į Xa. m.e. Čia labai svarbu yra jausti LAIKĄ. arba tiksliau laikotarpį. Ir, kaip suprantu jus labiau “veža” kunigaikštystės laikotarpis. Manęs, jis nelabai domina. Mane, labiau domina “arėjai”. Tas laiko tarpas, kada dar krikščionybė ir “pradėta” nebuvo. Be to, yra idomu tai, kad daugelis vardina kažkokius “mistinius indoeuropičius”, Tie mistiniai indoeuropiečiai, ne kas kitas kaip “arėjai” kalbėję Sanskritu, gyvenę Indijoje ir tapę indoeuropiečiais tik tada, kai atsibastė į Europą. Ir kurių TIESIOGINIAI palykuonys esame mes baltai. Aš suprantu, kad tai skamba iššaukiančiai, bet pakankamai kritiškai vertinant savo pamastymus, vis vien nerandu nieko kas sugriautų šias įžvalgas.
                    Dar, idomus momentas. Vikingai, žinant jų ekspansyvumą, kas lėmė, kad jie pasirinko tris Pasaulio puses savo ekspansijai o į šią pusę jie negalėjo ar nenorėjo pasirinkti. Viena Butingė yra kaip tik tas įrodymas, kad jie pasuko kitu (sudėtingesniu) keliu. Kur sėkmingai nugalėjo saksus, bei keltus o toliau Amerikoje indėnus. Tas faktas užveda ant minties, kad šioje pusėje Baltijos buvo pranašenė civilizacija. Kokia ji buvo, mes po šiai dienai nežinome, nesugebame susivokti savyje.Kažin kur, tie “mistiniai raktai” į šią paslapties skrynią. Manu, kad tuos “raktus” bando surasti Jonas Trinkūnas ir manau, kad jis yra teisingame kelyje.

                  • suomis:

                    Kas liečia slavų senuosius “bogus”, tai kaip rašo lenkai jie atnešti su hunais-alanais. Beje, settu( tarti kaip Tartu) tautelė Estijoje po šiai dienai meldžiasi Perūnui, tai tik patvirtina, kad kažkas, mes ar fino-ugrai perėmė dievo pavadinimą. O Perkūnas ir Perūnas, tai vienas ir tas pats.

                    • Marius:

                      Mane domina įvairūs laikotarpiai, o arijų vardą, jei pastebėjote, vartoju lygiagrečiai su indoeuropiečių, žinodamas, kad visada atsiras tokių, kuriems vienas kažkuris iš šių dviejų pavadinimų užklius 🙂 Beje, mane labiau įtikina versija, kad arijas reiškė kilmingąjį (kaip daugelyje ide. kalbų ir yra), o ne artoją.

                    • suomis:

                      Na, kas dėl “arėjo”, tai aš čia juokauju.:)

                    • suomis:

                      Štai, dar idomus momentas. Jarilas, Daždbogas, Triglavas. Jarilas, ryškiai mongoliškos kilmės, Daždbogas – alaniškos, Triglavas – arijų (indoeuropiečių).

  9. turbo:

    kalbiniai duomenys leistų tvirtinti, kad pagal leksinius vienetus baltai ir slavai atsiskyrė pakankamai senai – žymiai, žymiai anksčiau nei rašo dogmatikai, besivadovaujantys Bopp’o keleto šimtų metų persenusia teorine konstrukcija. Tai buvo medžioklės, žvejybos, o ne žemdirbių laikais. Slavų kalbos patyrė žymiai daugiau įtakų nei pelkynuose ir miškuose užsilikusių baltų ir greičiau modernėjo, nei archaizmus išlaikę baltai. Dalis baltų (Dnepro) buvo nutautinti VI-IX a., tačiau slavai, visgi, laikytini atskiru itin senobiniu etnosu, kurį galutinai suformavo ilgiausia Europos upė – Dunojus ir jo pakrantės. Dėl šios priežasties slavai yra didžiausias Europos etnosas. Europos žemes siaubė gotai, po to hunai ir jų palikuonys “išstumdę” slavus. Baltams kliuvo vėliau ir, gal, trumpesnį laiką, tačiau pakankamai skaudžiai: išnyko Dnepro baltai, vakaruose prūsai, po to jotvingiai. Vytauto laikų atsigavimas buvo laikinas.

    • suomis:

      Jūsų teorijoje yra vienas neatitikimas, tai haplo grupės. Slavai yra tos pačios R1b1 (arėjų) nešiotojai tik turintys daugiau priemaišų. Beje Dnepras ir Dunojus – tai šalia. Viena upė Ukrainoje, kita Vengrijoje. 🙂

    • Žygeivis:

      Faktas tas, kad slavų pirminė kilmė yra visiškai neaiški. Iki šiol netgi nerandama jų protėvynė, nes nėra nustatyta archajiškų slaviškų vandenvardžių konkretaus arealo.

      Realiai slavų istoriją galima atsekti tik nuo 6-7 amžių. O iki tol viskas labai neaišku ir tik galybė hipotezių.

      Aš asmeniškai manau, kad slavai susiformavo iš baltams (ypač seniesiems vakarų baltams) artimų genčių, mūsų eros pradžioje gyvenusių labai kompaktiškai (tai įrodo įvairių slavų kalbų nepaprastas artumas dar 10-11 amžiuose) į pietus nuo jotvingių ir prūsų arealo, tai yra piečiau būsimosios Varšuvos (tuo metu gyventos jotvingių), maždaug iki Karpatų priekalnių.

      Po to dėl neaiškių priežasčių šitame senajame slavų areale įvyko “demografinis sprogimas”, ir per porą šimtų metų slavai labai plačiai išsiplėtė.

      Taip pat slavams išsiplėsti ir įsigalėti svetimose žemėse labai padėjo tarptautiniai įvykiai – hunų, o vėliau ir avarų puolimai, sunaikinę nemažą Rytų ir Centrinės Europos įtvirtintų gyvenviečių bei žmonių.

      V a. pradžioje hunai įsikūrė Panonijoje (Romos provincija dešiniajame Dunojaus krante, dabartinė Vengrija), puldinėjo Bizantiją ir iki V a. buvo romėnų sąjungininkai prieš germanų gentis. 433 m. mirė hunų vadas Rugila. Valdžia atiteko jo brolio vaikams – Atilai ir Bledai. Valdant Atilai ir Bledai, hunų imperijos politika labai pasikeitė. 441 m. hunai įsiveržė į Balkanus ir nusiaubė 70 miestų. 445 m. Atila nužudė brolį Bledą ir ėmė valdyti vienas. 451 m. Atila įsiveržė į Graikiją. Jo kariuomenę sudarė ostgotai, gepidai, herulai, rūgai, alemanai, dalis frankų, burgundų ir tiuringų. Vėliau hunai sutriuškino burgundų karalystę dabartinės Prancūzijos pietuose, pasiekė Orleaną ir pasuko į šiaurės vakarus. Prieš Atilą stojo garsus romėnų karvedys Aecijus. Mūšyje Katalūno lauke prie Marnos, pasak įvairių vertinimų, dalyvavo pusė milijono žmonių, tačiau moksliniai skaičiavimai rodo kur kas nuosaikesnius dydžius. Trečdalis jų žuvo. Patyręs didelius nuostolius, Atila atsitraukė, o Aecijus nebeturėjo jėgų persekioti. 452 m. Atila patraukė į Italiją, nutaręs priešus mušti po vieną. Romėnai bijojo į pagalbą kviesti tuos, kurie jiems talkininkavo Galijoje – pastarųjų bijojo ne mažiau nei hunų. Atila paėmė pačią svarbiausią Romos tvirtovę Akvilėją, nusiaubė Po upės slėnį ir patraukė prie Romos. Romėnai pasiūlė Atilai išpirką, kasmetinę duoklę ir separatinę taiką. Atila sutiko pasitraukti, nes dėl neįprasto klimato jo kariuomenėje plito ligos. 453 m. Atila vedė burgundų princesę ir pirmąją naktį staiga mirė. Hunai netikėtai patyrė smūgį ir iš rytų. Pamyro kalniečiai tuomet kūrė valstybę Vidurinėje Azijoje ir pastūmėjo Pauralės bulgarus į vakarus, o šie smogė hunams. Hunų valstybė nustojo egzistuoti. 471 m. dalis hunų pasiprašė prieglobsčio Bizantijoje ir buvo apgyvendinta Dobrudžoje. Kita dalis apsistojo prie Volgos ir tapo čiuvašų protėviais. Iš Atilos sūnaus save kildino Bulgarijos valstybės kūrėjas Asparuchas. Su hunų palikuonimis, remiantis vardais, bandomi tapatinti VI a. į Europą įsiveržę avarai.

      Gali būti, jog slavams tiesiog labai pasisekė – jų gyventų žemių dėl kol kas nežinomų priežasčių nenusiaubė badas ir maras, tuo metu išnaikinęs didelę dalį Europos gyventojų:

      535-536 m. – Atšalimas, pats staigiausias daugiametės temperatūros kritimas šiauriniame pusrutulyje per paskutinius 2000 metų.

      541 m. prasidėjo Justiniano maras – pirma karta istorijoje užregistruota pasaulinė maro epidemija (pandemija) Rytų Romos imperijoje, valdant Bizantijos imperatoriui Justinianui I. Epidemija siautėjo Romos imperijos rytinėje dalyje beveik tris dešimtmečius. Nuo ligos žuvo per 20 mln. žmonių – beveik pusė visos imperijos gyventojų.

      584 – avarai užkariauja ir nusiaubia Singidunumą (dabartinį Belgradą)

  10. suomis:

    Ir dar, rusų archeologai neranda duomenų, kad slavai buvo anksčiau už baltus.

  11. Vilmantas Rutkauskas:

    Straipsnis paremtas painiu įvairiu kabinėjimusi prie įvairių žodžių, suteikiant jiems įvairias daugprasmybes, nors atrodytų – ieškoma prasmės.
    O šis : ” Jei „kunigas“ – karalius, tai „kunigaikštis“ – karalių karalius ” – tiesiog pritrenkia.

    Atrodo, autorius sąmoningai kažką papeizėja, kad užvirtų diskusijos apie kunigų seminariją.

    • Marius:

      Žinoma, nes autorius – žydkrikščionis 🙂 O toks iš principo negali būti teisus, nes tiesą žino tik Vilmantas. Beje, vargetėle, kurio laukia atitinkama ligoninė, autorius nėra kunigų seminarijos auklėtinis, o visai kitos konfesijos adeptas 🙂 Jei, žinoma, pats apskritai šiuose dalykuose gaudaisi, Kraulio ir La Vėjaus sekėjau.

    • tikras lietuvis:

      🙂
      Na, jis čia, vartodamas žodį kunigas, turi omenyje kunigaikštį.
      Ne žydkrikščionių satanotą.
      🙂

      • Vilmantas Rutkauskas:

        Įtariu, kad turi, nes “inauguracinės” karūnos – su kryžiukais.

        • Marius:

          Įtariu, kad kai kas net su lietuvių istorija nesusipažinęs, jei nežino, ką senovės lietuviams reiškė kunigas. O šiame straipsnyje įžvelgti kunigų seminarijas gali tik visiškas šizofrenikas. Juo labiau – reguliavimą paprastoje analizėje. Ieškok savo baubų po savo paties lova, nes gadini šiaip jau gerą baltiškosios tradicijos įvaizdį. Jei laikai save išmintingesniu, nei esi – pats parašyk bent porą straipsnių, dar geriau – kokią brošiūrą, monografijos nesitikiu. Bet ne, trolinimas komentaruose – kur kas lengvesnis žanras: užtenka apsiriboti keliais bukais šūkiais ir visur juos kartoti. Net – ir dažniausiai – visai ne į temą. Įtariu, kad net po straipsniais apie kvantinę fiziką neištvertum nepapezėjęs apie sapnuose persekiojančius žydkrikščionius. Gal tave koks kunigas vaikystėje tvirkino? Tik taip galima pateisinti tokią paranoidinę šizofrenišką neapykantą.

          • tikras lietuvis:

            Elgiesi chuliganiškai.

            Tuo tarpu kas jūs tokie – straipsnių rašytojai – be komentatorių?

            Be komentatorių jūs niekam nesate reikalingi.,

          • lamatas:

            Pagarba autoriui.Tikrai reikalingas ir teisingas straipsnis.Manau jis padės daugeliui susigaudyti terminologijoje kas yra kas.O tai dažnai kyla ginčai kaip vadinti LDK ir jos valdovus.O kas dėl taip vadinamų “komentatorių”,na tai žmogeliai kovoja su savo kompleksais.Matomai gyvenimas praėjo beprasmiškai,tai dabar bando įsiprasminti juodindami kitus.Jiems jug neduota suprasti ,kad tai nėra didelio proto požymis.

  12. Kuršių Marius:

    Labas Mariau, Mano vardas taip pat Marius. Nedaug Marių pažįstu, bet jei būtų Marių Mariaus rinkimai, Aš tikrai balsuočiau už Tave. Beje būtų įdomu sužinot Tavo nuomonę apie Šį vardą. Internete yra kelios versijos.

    • Marius:

      Manau, jog nuo marių. Atitikmuo lotynų-romėnų tradicijoje – Marijus, rašomas irgi Marius. Net nemanau, kad vienas vardas kilo iš kito, nes ir ten yra žodis “mare” – jūra. Paauglystėje ir ankstyvojoje jaunystėje pats Marijum pasirašinėdavau – tokia jaunatviška bravada, bet atėjo laikas kiek subręsti 🙂 O iš kur šį vardą kildinate Tamsta?

      • Kuršių Marius:

        Man labiau prie širdies kildinti vardą nuo žodžio “marios” arba “jūra”, kadangi pats esu kilęs iš Klaipėdos. Bet paskaitinėjęs internete radau jog jis gali būti kildinamas ir nuo romėniškojo žodžio “mars”(karo dievas) arba “martius”.Įdomu dar ir tai kad romėnai kovo mėnesį vadino taip pat martius(karo dievo marso garbei),o mūsų kalboje kovas, labai panašus į kovą(mūšį). Beje aš gimęs kovo mėnesį 🙂 Ir dar, vardas Marija, taip pat gali būti kildinamas iš vardo Mari(j)us, vadinasi Lietuva yra ne Marijos žemė, Marijų žemė 🙂

  13. Nadomas:

    Lietuvi prikas liežuvį jau rusai atvažiuoj, Lietuvi prikask liežuvį jau rusai valdo mus. Šitaip dainavo per vestuves Latvijoje Skaistkalnėje 1977m. vietiniai muzikantai. Jūsų komentrarai įdomus nežinojusiam, gal but daug tiesos turintis , bet kas iš to. Traukinis jau nuvažiavo. Darikim viska , kad neprarastum Šalčios žemės.

  14. Inga Baranauekienė:

    Geras straipsnis, Mariau.

  15. Janušonis Evaldas:

    Viskas logiška-jei tais laikais lietuvių kalboje “kunigaikštis” kitose kalbose buvo verčiama “karalius” tai ir viskas atsistoja isavo vietą.Ir senovėje viskas turėjo būt logiška žmogiška ir paprasta

  16. tikras lietuvis:

    O herbas geras – pats gražiausias iš Lietuvos rajonų. 🙂

  17. tikras lietuvis:

    Neatsakei man dėl Macepės.

  18. lyvis:

    Nieko nedaryti dar blogiau. Taip ir pateik: žagariečiai labiau kirčiuoja pirmą skiemenį, pakruojiečiai labiau nukanda galūnes, pasvaliečiai iš viso naudoja tokių žodžių, kurių iš karto nė nesuprasi.Negi nenori palikti savo palikimą? Koščikas gal tai krepšys? lyvis

  19. tikras lietuvis:

    Susimakalavo komentarai.

  20. tikras lietuvis:

    Lamatai, atsilietuvink. 🙂

  21. megenis:

    Kiek daug cia nesubrendeliu ar suvaikejusiu, ar nuprotejusiu susirinko. Svarbiausia tai issitriesti.

  22. Stanislovas:

    Įdomus, vertas dėmesio straipsnis.
    Titulatūros ir LDK politinio statuso apibrėžimas-tai Tarptautinės monarchinės teisės tyrimo objektas.
    Manau galima teigti, jog LDK tuomet buvo didžiausias valdomas teritorijas Europoje turinti Lietuvos Imperija.

  23. Nuoširdžiai džiaugiuosi tuo kuris parašė šį straipsnį ir tais kurie jį rašo toliau – pastabų (komentarų) rašytojais. Esate puikūs žmonės. Ačiū Jums.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: