K.Navakas. Kitas iš Giedros dėžutės (1)

KatinasGal pabelsk tam estui, sako kolegos, besibūriuojantys prie Girdžių kaimo grandhotelio. Estas vardu Urmas Vadi, gyvena apartamente Nr. 4, į kurio duris beldžiu dusyk, kaip paštininkas. Atidaro visiškai nuogas, kažkoks apsiverkęs ir sako: aaaoovmsps? Taip, sakau, jau važiuojam.

Į autobusiuką įkeliama medinė kėdė netelpančiai kolegei, ateina estas (pasirodo, ne verkė, maudėsi) ir judam link Jurbarko, kur, kaip žinoma, prasideda šiaurės vasara.Estui įdomu, kad ieškoti šiaurės vasaros jam tenka kapstytis penkis šimtus kilų į pietus.

Garsiojoje pievelėje nesimato pavėsinės, kurioje bulvių košę kapstydavo šimtas intelektualų. Testovi tokia brezentinė būdelė dviem padavėjoms su dešrelėmis rankose. Tai nuvilia, situaciją aptariame trim gražiausiais žodžiais. Dar labiau nuvilia, kad dešrelės mokamos. Mokamos dešrelės yra beprasmės, kaip nealkoholinis alus. Šalia padėta ir kažko nemokamo: žolių, neaiškių bumbuliukų, majoneze sutaisyto, tarkim, bešbarmako.

Ar tos dvi padavėjos žino, kad majonezą išrado kardinolas Richelieu, galvoju. Turbūt ne, bet po dviejų dienų žinos netgi tai, ką daktarė Baranova mano apie Husserlį su Heideggerio padažu. Nes literatūros forumas „Šiaurės vasara“ šįsyk lauke, veidu į alaus čiaupą. Gal tai net pakeis jų gyvenimus? Štai kadaise Volstrito brokeris Gilbertas Kaplanas išgirdo Mahlerio Penktąją, metė biržą, išmoko diriguoti ir tapo pasauliniu autoritetu. Gal kai atvyksime po kelerių metų, pranešimus čia skaitys abi padavėjos, o su dešrelėmis rankose stovės daktarė Baranova?

Čia visada buvome nomadai. Gyvendavome tai šen, tai ten, valgydavome tai šiapus, tai anapus, tik namo grįždavome abiejomis miesto gatvėmis, kadaise taip patikusiomis vieninteliam Jurbarko negrui. Pagrindiniai veiksmai visad vykdavo Jurbarko dvaro pastate. Bet veikiausiai dalyviai ten pridergdavo, sudegindavo kėdes, ant sienų prirašydavo Rorikas ir Arkaša buvo čia ir pan., tad buvo iškeldinti į kitą pievelės pusę, de facto – į pačią pievelę. Kiek apmaudu dėl tokio dvariškių požiūrio, tačiau pievelės galimybėmis buvo naudojamasi į valias. Kas goglinėjo, kas miegojo po klevu, didžiuma, žinoma, įdėmiai klausėsi mikrofono stygos įsitvėrusių prelegentų.

Styga buvo skambi, tad vakarop pasiklausyti atėjo keli vietiniai figūrantai. Vilniaus Krasnūchoje vietiniai vakarop vaikšto, lyg žengtų lynu be karties, Jurbarke žengiama tvirtu, kiek svajingu žingsniu. Lyg su kartimi.

Šalia manęs atsisėdo vienas, panašus į kojine pompa pripūstą Knysliuką, tik „labai kietą“. O tai kas čia vyksta, klausia Knysliukas. Na, toks literatūros renginys, sakau. Matau, nesupranta. O tai kas jūs tokie, o tai ką čia veikiat? O tai jūs, tipo, knygas rašot ar ką? Bandau aiškinti, nesupranta. O tu pats ką veiki, kaip užsidirbi, klausia manęs. Naaa, kartais į laikraščius rašau. Aaaa, numykia, nebus iš tavęs žmogaus.

O juk galėjau žmogui paaiškinti, kad šio forumo tema: „Aš ir Kitas literatūroje“. Galėjau pasakyt, kad jis tai Kitas, o aš tai aš, pacituoti Camus, bet mačiau, kad iš Knysliuko ir taip tuoj oras išeis.

Atmintis iškelia prieš keletą metų vietinių apspistus du profesorius: Gintarą Beresnevičių ir Regimantą Tamošaitį. Gintaras labai norėjo bendrauti, nors į vakarą buvo jau kiek susimitologinęs, o Regimantas niekaip nenorėjo ir tiesiog lįste lindo kuolu į žemę. Ar tu eisi iš čia! – kumščiu pašviesdami kelią vietiniai maloniai kalbino Gintarą. Tas nesuskato. Regimantui atvirkščiai: o va tu tai žmogus! Kur dirbi? Universitete dėstau, puslapio plonumo balsu bylojo Regimantas. Va kur žmogus, džiaugėsi vietiniai, ot žmogus!

Vakare vyko sveiku protu nesuvokiami veiksmai: RoRa skaitė Paulą Bowlesą. Viskas vyko šalia esančioje cerkvėje, tad pavėlavusieji galėjo pagalvoti, kad popas išprotėjo ir ant altoriaus rodo kiną. Buvo, žinoma, ir kinas, Bertolucci, sinchronas. Kadaise Rilke, apsilankęs Rusijoje, kur žmonės melsdamiesi linguodavo, sakė juos savyje sūpuojant Dievą. Popas RoRa Dievą sūpavo (popavo? roravo?) plaštakoje, kuria sukapojo prosceniumo orą į smulkius segmentus. Skaitymas buvo toks įkvėptas, kad publikai po to beliko tik iškvėpti: ak, ak, RoRa pop…

Gyvenome kas kur. Vieni ten, kur kojom galėjo pro balkoną šaudyt į Nemuną,

Indrė Meškėnaitė Vinco Grybo muziejaus palėpėje, kaip kokia pelė(da), o mes, kaip jau sakiau, Girdžiuose, apie kuriuos Alfredas Jarry kad jau pasakytų, tai jau pasakytų. Išlydėdamas, mūsų grandhotelio jėgermeisteris buvo įspėjęs, kad šalia esančiame klube vakare vyks šokiai. Bet ne vaikams, pabrėžė, kažkodėl žvelgdamas į Akvilę Žilionytę, mažiausią pasaulio žirafą. (Ir ko čia taip žiūrėt? Lygiai to paties ūgio, 1,63, buvo ir Gustavas Mahleris.) Grįžtam, o šokiai jau bilda, tai kaip nenueisi.

Metęs pirmą žvilgsnį vienas grupės narys išsyk apsisuko, pasakęs, jog į snukį jis nenori. Kitądien labai stebėjosi, kad taip į tą snukį ir negavau. O estas, žirafa ir aš žengėme į vietinio hedonizmo irštvą.

Išsyk krito į akis, jog atmosfera labai liberali, turint galvoje visiškai skirtingą dalyvių amžių, atsipalaidavimo laipsnį ir ypač – kūno kompleksiją. Įvairovė maloniai stebino. Dalyviai į mus žiūrėjo taip, lyg būtų įjoję trys indai ant dramblių. Kontaktai pradėti megzti akies mirksniu. Dvi merginos už rankų ir kojų pradėjo tempti šokti (kažkodėl) žirafą. Prie manęs oriai priėjo dvimetrinis asmuo, labai panašus į rašytoją Juozą Šikšnelį, ir taip pat oriai tarė: aš… šitas… na kaip ten… baikeris. Pritariančiai linktelėjau ir kontaktas užsimezgė.

Bet ne su estu, kuris į viską iš pradžių žvelgė oposumo akimis. Ar jis užsienietis, klausė priėjusi viršbalzakinio amžiaus, bet balzakiškos kompleksijos dama. Taip, toks. Na, užsienietiškai aš nekalbu, tęsė dama, bet jūs jam išverskit, kad aš dolčegabana.

Atrodo, kad estui tai padarė poveikį ir jis nesunkiai leidosi įtraukiamas į šokių ratelį, nors sakėsi gyvenime nešokąs. Kur jau ten! Skambant „Margarita, Margarita…“ jau trypė kaip bulius, o kai užspiegė Džordža, mano rankomis nusiplėšė savo marškinėlius ir trenkė į kampą. Mes irgi raitėme piruetus, tad viskas buvo reziumuota gal kiek patetiškai, bet tiksliai: mūsų kaime niekas to dar nematė!

Po šokių vyko meninė programa: dvi merginos ant lauko laiptų „aiškinosi santykius“ su trečia. Aktyviai įsitraukėme ir mes trys, baikeris, dolčegabana, žodžiu, visi. Buvo smagu ir gera pabendrauti su vietiniu jaunimu jam suprantamomis formomis.

Didesniąją kitos dienos dalį buvo klausomasi ugningų esto įspūdžių (privačiai) arba prelegentų pranešimų (viešai). Neabejoju, jog grįžęs namo Urmas Vadi parašys išsamų kalevipoegą apie lietuviško kaimo žavesį.

Ką nors trim sakiniais rašyti apie pranešimus būtų teksto (-ų) įžeidimas. Geriau parašysiu sveiku protu nesuvokiamą dalyką: dingo RoRa kepurė! Kažkokia ledi Vinter prisėlino ir nušvilpė, kaip karalienės pakabučius. O minėtasis be jos kaip minėtoji be jų. Panašiai (-ios) kepurės mėgstamos Turkijoje, kur, anot Brodskio, neauga niekas, išskyrus ūsus. Laureatas gavo sėdėti su visai kita kepure, kol Giedra Radvilavičiūtė atėmė iš ledi Vinter Tikrąją. Tad gyvenome toliau. Aplinka tam neprieštaravo, Jurbarke auga ne tik ūsai, pavakare buvome jau veik susilieję su gamta. Natūra įveikė kultūrą.

Dar sukosi šių eilučių autoriaus diskoteka, bet po Girdžių frenškankano ją aprašinėti įstengčiau tik nenormine leksika. Tik tiek, kad vyko taip pat lauke, tuo primindama jaltas ir gagras. Kažką dar man priminė, bet jau pamiršau.

Tiesą sakant, gerai, kad mus išgrūdo iš to dvaro. Tapome kultūros pagonimis, kai kurie net pirmąsyk pasidegino ne kabinetuose. O jei jau reikėtų „Šiaurės vasaros“ totemo, ir čia turime pretendentą.

Giedra Radvilavičiūtė visur nešiojasi katiną dėžutėje, kaip fakyras savo kobrą. Padeda tą dėžutę, atidaro, tada visi trumpam nualpsta, nes katinas iškiša galvą ir tos galvos yra daug. Gražus, tik „ant kažkokios pavojingos ribos“, kaip sakytų Nyka. Būtų galima toteminį katiną su visa galva pasidėti pievelėje, sustot aplink jį ratu, nusilenkt ir duot jam kokių strimelių ar ką ten tie katinai ėda. Ir taip prasidėtų „Šiaurės vasara“.

Nežinau, koks katino vardas. Katinui tiktų vardas Kitas. Kadangi jį aprašiau, Kitas jau literatūroje.

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Literatūra, Visi įrašai | Žymos: , , .

1 komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *