A. Ramanauskaitė-Skokauskienė. Už Dievą ir Tėvynę

Šiemet sukanka 35-eri metai, kai Amžinybėn iškeliavo šviesios atminties kunigas, Lietuvos partizanų ryšininkas ir rėmėjas, paprastų žmonių užtarėjas, guodėjas ir pagalbininkas Zigmas Neciunskas.

Šiais metais minime daug skaudžių mūsų tautai sukakčių: birželio sukilimo, pirmųjų trėmimų, nekaltų žmonių žudynių Rainiuose, Pravieniškėse, Juodupėje, Panevėžyje, Červenėje 70-mečius, kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių, Šalčininkų užkardos Krakūnų poste nušauto pasienio tarnybos darbuotojo Gintaro Žagunio žūties, Medininkų tragedijos, Parlamento gynėjo savanorio Artūro Sakalausko žūties 20-ąsias metines ir kitas. 2011–ieji metai paskelbti Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių metais. Įvairaus amžiaus, įvairių profesijų žmones ėjo erškėčiuotu kovos už Laisvę keliu.

Šis kelias visada sunkus, bet tampa dar sudėtingesnis, kai visuomenėje įsigali totalitarinė smurto, melo, prisitaikėliškumo sistema. Antrosios sovietinės okupacijos metu Lietuva tapo būtent tokios sistemos dalimi. Tai skaudžiai palietė visus gyventojų sluoksnius, taip pat ir mūsų dvasininkiją. Didelį autoritetą tarp žmonių turėję kunigai buvo nuolat sekami MGB, verbuojami pasirinkti Judo – išdavystės – kelią. Pažvelgę į šį mūsų istorijos laikotarpį, atrasime ne vieną stiprią asmenybę, kuri tai patyrė, bet nepasidavė okupantui, neišdavė savo tikėjimo, savo Tėvynės. Nemažai kunigų visokeriopai rėmė Laisvės kovas, Lietuvos partizanus ar net patys įstojo į partizanų gretas.

Skaičiuojame 35-uosius metus, kai Amžinybėn iškeliavo šviesios atminties kunigas Zigmas Neciunskas, besąlygiškai tarnavęs žmonėms, gynęs Tėvynės laisvę, visu savo gyvenimu liudijęs Dievo Gailestingumą.

Bažnyčia Nedzingėje, mažame Dzūkijos miestelyje, kuriame jis klebonavo antrosios sovietinės okupacijos metais, tapo šio krašto partizanų ryšių, informacijos, paramos centru. Čia rasdavo užuovėją ir patarimą paprastas kaimo žmogus, čia galėjo pasislėpti partizanai, čia slaptiems pasitarimams susirinkdavo Dzūkijos partizanų vadai, čia, esant mirtinam pavojui, virė nepaprastas, aktyvus gyvenimas, kurio esmė – laisvės ir nepriklausomybės Lietuvai siekis.

Partizanai kunigui Zigmui Neciunskui buvo davę savotišką slapyvardį – „Elytė“. Moteriškas vardas, okupantui bandant jį iššifruoti, turėjo nukreipti priešo dėmesį ieškoti moters. Tai ne kartą pasiteisino.

Kunigo Zigmo Neciunsko asmenybė mano gyvenime yra išskirtinė. Partizaninio karo pradžioje jis sutuokė būsimą Pietų srities, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininką, LLKS gynybos pajėgų vadą Adolfą Ramanauską – Vanagą ir partizanę Birutę Mažeikaitę. Po keleto metų jie tapo mano tėvais.

Daug gerų žodžių apie kunigą Zigmą Neciunską dar partizaninio karo metais yra parašęs mano tėvelis Adolfas Ramanauskas – Vanagas savo atsiminimuose, kuriuos, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, išleidau knyga „Daugel krito sūnų“. Minint kunigo 35-ąsias mirties metines, norėčiau pasidalinti jais su Jumis.

„Pirmasis mano susitikimas su Elyte buvo labai trumpas. Jis įvyko dar prieš pirmąjį rusų puolimą Varčios miške. Tai buvo tuo metu, kai aš su Klevu ir Roku išvažiavome Nedzingėn, o ten buvo pilna rusų. Tuomet aš su Elyte pasikeitėme tik keliais sakiniais, nes buvome priversti kuo greičiausiai išsinešdinti iš bažnytkaimio.

Vėliau su ja susitikdavau dažnai, nes per ją buvo palaikomi ryšiai.

Elytė nepaprastai daug padėjo ir mano besislapstančiai žmonai. Jinai su Elyte susipažino kiek vėliau už mane. Mano žmona buvo atsidūrusi ypač sunkioje padėtyje, bet Elytė nepaprasto sutapimo dėka laiku ją pas save priglaudė nuo rusų persekiojimo, be to, ir ateityje įvairiausiais būdais padėjo jai išsisukti nuo rusų.

Pati Elytė gyventojų buvo labai plačiai žinoma, mylima ir gerbiama. Ji savo geraširdiškumu ir pasiaukojimu kitiems buvo įsigijusi nepaprastą autoritetą tarp gyventojų. Žmonės, ištikti nelaimės, pirmiausia kreipdavosi į Elytę. Ji visiems padėdavo materialiai ir guosdavo moraliai. Elytė padėdavo visiems be jokios išimties ir dėl to niekuomet pati nebuvo turtinga. Visą savo turtą ji išdalydavo neturtingiesiems ir varge atsidūrusiems.“ – rašė Adolfas Ramanauskas – Vanagas.

Tad nenuostabu, jog kunigas, turintis tokį autoritetą, gebantis prie savęs pritraukti daugybę žmonių, MGB buvo ypatingai stebimas. Nedzingės klebonas ne kartą sulaukė okupantų valdžios vizitų. Jų metu būdavo bandoma įvairiais būdais prikalbinti kunigą bendradarbiauti su MGB. Siekiant išvengti tokių situacijų, partizanai ėmėsi įvairių gudrybių. Jau minėtuose atsiminimuose vieną tokių kunigo Zigmo Neciunsko–Elytės bandymų išsivaduoti nuo okupanto atkaklaus raginimo papildyti išdavikų gretas yra aprašęs mano tėvelis: „Apie tai, kad Elytė turi tokį autoritetą tarp gyventojų, greit suuodė ir MGB organai. Tai jiems labai nepatiko. Jie Elytę, kaip ir visus kitus tokios profesijos žmones, apstatė šnipais, be to, ir patys ėmė dažniau pas ją lankytis neva į svečius. Nors kai kurie šnipai patys Elytei prisipažino, kad MGB yra užverbuoti ją sekti, ir nieko bloga Elytei nelinkėjo, vis dėl to susidariusia padėtimi ji labai susirūpino ir galvojo, kaip iš tos nelemtos padėties išsisukti. <…>

Apie tai, ką sužinojau apie Elytę, painformavau Kazimieraitį. Nutarėm, kad mums patiems reikia tiesiogiai susižinoti su Elyte ir reikalą išsiaiškinti vietoje.

Nuvykus pas Elytę <…> viskas buvo smulkiai išsiaiškinta ir nutarta rašomąja mašinėle parašyti tariamąjį partizanišką perspėjimą Elytei, kurį aš pats pasirašyčiau. Perspėjimas turėjo būti Elytei įteiktas tokiu būdu, kad apie tai sužinotų net šnipai, o perspėjimą ji turėjo perduoti Alytaus saugumui.

Kaip buvo sutarta, taip ir padarėme. Perspėjimo tekstą buvome gerai apgalvoję, ir dėl to rusai net nemanė kad tuo norima jiems akis apdumti.

Su Elyte jie pradėjo visiškai kitaip skaitytis ir pamanė, kad ji yra jų žmogus. Kaip vėliau paaiškėjo, jie net tikėjosi, kad Elytę pavyks užverbuoti ir išgauti iš jos daug naudingų žinių apie politinį nusistatymą ir veiklą tų žmonių, kurie Elyte visiškai pasitikėjo.

Dabar svarbiausia buvo tai, kad Elytė įsigijo visišką vieno aukšto MGB pareigūno pačiame Alytaus mieste pasitikėjimą. Tas net pasiūlė Elytės apsaugai nuo Vanago „bandos“ vieną enkavedistų dalinį, kuris būtų stovėjęs pačioje Nedzingėje. Elytei teko labai gudriai ir labai atsargiai kalbėti, kad tokios nemalonios apsaugos išvengtų.“

Tokiomis sąlygomis kunigui reikėjo didelių diplomatijos sugebėjimų. Kaip rašoma atsiminimuose, kunigas Zigmas Neciunskas šioje situacijoje gudriai paklausė MGB darbuotojo, ar tokios apsaugos atsiuntimas nepablogintų padėties, nes partizanai suprastų, jog jų laiškas nuneštas saugumui. MGB pareigūnas apsvarstęs padėtį, nutarė, kad geriausias veikimo būdas tokiomis aplinkybėmis – apsimesti, jog apie laišką nieko nežino, tikėdamasis ateityje iš kunigo sulaukti naudos. Taip pavojus kurį laiką nutolo, bet stribai nuolat darydavo kratas Nedzingės apylinkėse.

„Būdavo atsitikimų, kad pas Elytę nuvykdavau su Daktaru ir Jūrininku.“ –  rašė Adolfas Ramanauskas – Vanagas, – „Paskutinėmis 1945 metų dienomis vėl vykau pas Elytę. Mane lydėjo Gegutis. Apsistojome Pilvingių kaime pas vieną gyventoją. <…>

Dienojome kluono <šalinėje…> įrengtoje slėptuvėje. Įlindimas į slėptuvę buvo iš klojimo, ištraukus vieną pėdą avižų.

Sekmadienio rytą šeimininkė atnešė mums pusryčius į kluoną. Išlindome iš slėptuvės ir pavalgėme, o po to vėl sulindome slėptuvėlėn, nes kluone buvo šaltoka. Avižų pėdo dar nebuvome užtraukę, o šeimininkė su puodais ir indais nuėjo trobon ir žadėjo tuoj pat atnešti mums vandens atsigerti.

Girdėjome, kad atsidarė kluono durys, apsiavusi klumpėmis šeimininkė įėjo vidun ir garsiai su kažkuo kalbėjosi. Iš pradžių manėme, kad ji kalbasi su kažkuriuo savo šeimos nariu, bet išgirdome sakant: „Ko jūs čia ieškot, juk čia nieko nėra!“ Tik dabar supratome, kad kluone rusai. Jie pradėjo daryti kratą. Turėjome mažai vilties, kad išliksime, nes mus turėjo išduoti paliktasis avižų pėdas. Išsiėmėme pistoletus ir telaukėme, kada rusai užtiks įlindimo angą. Atrodė, kad yra likusi tik viena išeitis – nusišauti.

Mano žmona prašė, kad ją pirmiausia nušautume, nes ji taip pat nenorėjo gyva priešui patekti į rankas. Mūsų nervai buvo įtempti iki kraštutinumo.

Jautėme, kaip rusai laipiojo ant avižų, po kuriomis mes gulėjome. Jie trankėsi po visą kluoną, kuris buvo didelis ir turėjo du klojimus. Krata truko neilgai. Išgirdome uždaromas duris ir po to daugiau nieko nesigirdėjo.“ – toliau rašė Adolfas Ramanauskas – Vanagas. Laimei, stribai neatkreipė dėmesio į numestą avižų pėdą, turėjusią dengti slėptuvės angą, ir besislepiančių partizanų neatrado.

„Iš Pilvingių kaimo <…> nuėjome pas Elytę. Pas ją nunešiau ir siuntą Ąžuoliui, bet siuntos nuo Ąžuolio neradau. Pas Elytę nebuvo kada svečiuotis ir 1945 metų paskutinį vakarą vėl išvykau į Pilvingių kaimą, kur manęs laukė Gegutis.

Su juo nukeliavome per Pilvingių ežerą pas vieną gyventoją, kuris buvo pažadėjęs mums paaukoti gerą radijo aparatą. Aš jį buvau numatęs perduoti Kazimieraičiui, nes jo turimas aparatas buvo prastos kokybės.

Radijo aparatą gavome ir juo nešini jau žygiavome šilų link. Buvo nemažai sniego, o apledėjęs kelias slidus.

Staiga tai vienur, tai kitur pasigirdo šaudymas ir pavieniai šūviai, o horizonte švietė raketos. Buvo vidurnaktis – Naujieji metai.“

Laikui bėgant, pavojai tik stiprėjo. Partizanams dažnai tekdavo užsukti pas kunigą Zigmą Neciunską įvairiais partizaninio karo reikalais, susidarė būtinybė jo namuose įrengti slėptuvę: „Priartėjo laikas patikrinti ryšio punktą pas Elytę, nes per ją buvo palaikomas ryšys su Dainavos apygardos vadu. <…> Su Jūrininku dienojome pas Elytę palėpės kambarėlyje. <…>

Vieną popietę staiga pamačiau ateinančius rusus. Jie jau buvo netoli gyvenamojo namo laiptų. Su Jūrininku šokome į negyvenamą palėpę ir kuo skubiausiai lipome ant savo kambarėlio lubų. Jūrininkas užsikabarojo laimingai, o aš tuo momentu, kai jau kėliau koją ant lubų, netikėtai iš kišenės išmečiau pistoletą. Subildėjo nesmarkiai, bet nukritęs pistoletas kiek nusirito ir aš patamsy niekaip negalėjau jo surasti. Svarbiausia, kad ir delsti nebuvo kada, nes rusai kiekvienu momentu galėjo užlipti laiptais aukštyn ir pasižiūrėti palėpėse. Pagaliau pistoletą susiradau ir užsirangiau pas Jūrininką. Dabar atsigavome, tačiau nežinojome, ar rusai kratą darys, ar jie lips ant mansardos lubų. Joje buvo pasilikusi mano žmona <…>.

Laimei, rusai kratos nedarė, buvo užėję tik pavalgyti. Po to jie vėl išėjo, o mes patenkinti nulipome žemyn. Iš viso to padarėme išvadą, kad mums čia sėdėti be jokios slėptuvėlės negalima. Apie tai pasakėme ir Elytei. Jos nuomonė buvo tokia pat. Su Jūrininku išlandžiojome visas palėpes, bet tinkamos vietos slėptuvėlei nesuradome. Tuomet apžiūrėjome stogą ant mansardos lubų. Jis turėjo nuolaidžių vietų. Tai sudarė galimybę įrengti minimalią vietelę dviem pasislėpti. Po dienos darbo slėptuvėlę įrengėme. Joje pirmiausia sudėjom aprangą ir ilguosius ginklus. Pamėginom patys sulįsti ir užsidaryti. Taip susitvarkyti buvo gana sunku, o vietos taip maža, kad tupint greit paskausdavo kojas, o dėl pasvirusios ir nepatogios kūno padėties tuoj imdavo skaudėti visi sąnariai. <…> Slėptuvėlė buvo nepatogi, bet ganėtinai saugi, kas mums ir buvo svarbiausia.

Pirmasis rusų užėjimas, mums būnant pas Elytę, buvo lyg koks perspėjimas. Po to buvome daug atsargesni ir dar atidžiau sekėme apylinkę. Iš tikrųjų vieną dieną pastebėjome dar ant tiltelio daug rusų, kurie važiavo pastotėmis. <…> Staiga ant vieškelio prie Elytės namų sustojo pirmoji pastotė ir iš jos šokinėjo rusai. Iki Jūrininkas įsirangė slėptuvėlėn, aš dar mačiau, kad ir iš kitų pastočių lipo rusai. Vieni ėjo tiesiai kluonan, o kiti į Elytės gyvenamąjį namą. Ilgiau ir aš negalėjau delsti. Skubiai, kaip galėdamas greičiau, įlindau slėptuvėlėn ir užsistačiau dureles.

Padėtis buvo rimta. Laukėme smulkios kratos. Slėptuvėlė patikima, tačiau garantijos nebuvo, kad neatras ir jos. Tūnojome nepatogioje padėtyje ir laukėme…

Praslinko viena valanda, antra, tačiau rusai ant aukšto nepasirodė. Iš Elytės įnamių negavome jokio pranešimo apie padėtį. Girdėjome rusų šūkavimus ir iš to supratome, kad jie dar nepasitraukė. Slėptuvėlėje pasitaisyti ar pakeisti kūno padėtį negalėjome. Labai skaudėjo sąnarius, bet dar labiau įkyrėjo laukimas.“ Kaip rašoma atsiminimuose, tą kartą pas kunigą ilgesniam laikui apsistojo trisdešimt NKVD darbuotojų – eiliniai kovotojai buvo įkurdinti kluone, du leitenantai ir kapitonas apačioje kunigo kambariuose, nuolat sargyboje budėjo trys ginkluoti okupanto kariai. Susidarė pilna įtampos situacija – vienu metu pastogėje besislepiantys partizanai, klebonijos prieigose ir pačioje klebonijoje – okupanto kariuomenė.

Toliau atsiminimuose rašoma: „Dabar buvo aišku, kad enkavedistai Elytės namuose apsistojo todėl, kad iš šio punkto darytų kratas ir naktimis pasalas. <…> Svarbiausia, mums reikėjo užsilaikyti tyliai.<…> Vėliau pritrenkė tai, kad mes kaip tik čia patyrėme apie Kazimieraičio žuvimą.

Elytei šiomis dienomis taip pat teko labai daug išgyventi. Ji asmeniškai pažinojo Kazimieraitį ir dabar jo gailėjosi kaip labai brangaus tautos sūnaus. Elytė dar labiau išblyško, nors prieš rusus turėjo būtinai šypsotis ir apsimesti, kad yra patenkinta neprašytais svečiais.“

Okupantų „viešnagė“ pas kunigą tąkart truko daugiau kaip savaitę. Praradimų skausmas ir tokios pavojingos situacijos kunigo neatbaidė nuo pagalbos Lietuvos partizanams.

Dauguma Laisvės kovotojų buvo tikintys, meldėsi, pagal galimybes ėjo sakramentų. Genocido aukų muziejuje Vilniuje yra eksponuojamas mano tėvelio, tuo metu ėjusio Merkio rinktinės vado pareigas, pasirašytas padėkos „p. Elytei“ raštas, kuriame rašoma: „1946 m. spalio mėn. 13 d. įvykusiam partizanų Vadų posėdy, svarstytų klausimų tarpe buvo ir Tamstos sukurtos partizanų vakarinės maldos priėmimas. Malda vienbalsiai buvo priimta ir šiuo metu kalbama visuose daliniuose, kurie posėdy dalyvavusiems vadams priklauso.

Šiuomi esu įgaliotas posėdy dalyvavusio Tauro Apygardos Vado pavaduotojo p. Auksuolio–Ryto, Tauro Apygardos Šarūno rinktinės Vado p. Mindaugo, Kar. Juozapavičiaus Grupės vado p. Siaubo, Merkio Rinktinės Vado pavaduotojo p. Jūrininko ir savo vardu raštiškai pareikšti Tamstai nuoširdžiausią padėką.“

1946–ųjų pabaigoje partizanų ryšininkas ir rėmėjas Zigmas Neciunskas–Elytė buvo suimtas. 1947 m. balandžio 15 d. Lietuvos SSR MVD kariuomenės karinis tribunolas nuteisė kunigą dešimčiai metų lagerio ir penkeriems tremties, apribojant teises, su turto konfiskavimu.

Po teismo išvežtas į Kareliją, kunigas dirbo miškuose, vėliau Mordovijoje – futliarų ceche, kur susirgo širdies nepakankamumu. Pats būdamas silpnos sveikatos, jis net aštuonerius metus gydė ir slaugė kitus kaip lagerio felčeris. 1955 metų pabaigoje, atlikęs bausmę, kunigas buvo paleistas, porai mėnesių grįžo į Lietuvą, bet nerimas dėl Sibire likusių tautiečių jį nuvedė atgal į Maklakovą Krasnojarsko srityje. Čia jis vyko į tolimiausias vietas susitikti su tremtiniais, patarnavo klausydamas išpažinčių, tuokdamas jaunuolius, krikštydamas vaikus, laidodamas mirusiuosius. Grįžęs į Lietuvą klebonavo Žiežmariuose, Beižionyse, Jiezne, Užuguostyje – sovietinė valdžia neleido grįžti į Nedzingę.

Paskutiniuosius septynerius savo gyvenimo metus kunigas Zigmas Neciunskas klebonavo Kalviuose, Kaišiadorių rajone. Gimęs 1912 m. liepos 12 d. Balkūnų kaime, Alytaus rajone, pabaigęs studijas Kauno kunigų seminarijoje ir 1939 m. įšventintas kunigu, savo kunigiškąją tarnystę vykdė atsakingai ir ištikimai. Net perėjęs tremties kančias, kunigas tvirtai laikėsi principo, kad tik gyvenant tiesoje, galima augti dvasiškai ir priešintis bet kokiam pasaulio blogiui. Ši jo pozicija ypatingai gerai atsiskleidžia TSR Prokurorui paruoštame atvirame skunde, kuris vėliau buvo išspausdintas Katalikų bažnyčios kronikoje. Skundą kunigas parašė po to, kai be leidimo buvo nufilmuotas Kalvių bažnyčioje laikantis šv. Mišias. Šie kadrai buvo panaudoti šmeižikiškame sovietų propogandiniame filme „Ir per amžių amžius“. Savo laiške Zigmas Neciunskas prašė užkirsti kelią šv. Mišių orumo niekinimui, patraukti baudžiamojon atsakomybėn Televizijos ir radijo laidų redaktorius bei operatorius už šmeižimą. Baigdamas skundą, kunigas pažymėjo, kad būtų nepaprastai svarbu auklėjant Lietuvos visuomenę, ugdant nepakantumą neteisėtumui ir bet kokiam žvėriškumui, atskleisti tiesą apie grupės Panevėžio gydytojų bei intelektualų nukankinimą, nekaltų žmonių kankinimus ir žudynes įvykdytus Rainių miškelyje Telšių rajone, politinių kalinių kartu su jų prižiūrėtojais masišką išžudymą Pravieniškėse Kaišiadorių rajone, kitus atvejus.

Kunigas Zigmas Neciunskas mirė 1976 m. birželio 21 dieną. Jo laidotuvės susilaukė didelio KGB dėmesio ir trukdymų: laidotuvių išvakarėse Kalvių apylinkės pirmininkas kunigams įsakė nestatyti mašinų prie bažnyčios ir nedaryti demonstracijų, o laidotuvių dieną paaiškėjo, kad nėra sunkvežimių karstui ir žmonėms nuvežti į Santaikos kaimo kapines Alytaus rajone. Tokia situacija susiklostė todėl, kad Kaišiadorių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas su Kaišiadorių autoinspekcija mašinas išsiuntė į Kaišiadoris, motyvuodamas tuo, jog neturi teisės naudoti valdišką transportą kunigo laidotuvėms. Katalikų bažnyčios kronikoje išlikęs toks liudijimas apie paskutinę šviesaus atminimo kunigo Zigmo Neciunsko kelionę: „Padėtį išgelbėjo velionio Zigmo lagerio draugas kun. Alfonsas Svarinskas. Kun. Neciunsko karstą įdėjo į kun. A. Svarinsko „Žiguli“ furgoną, aprišo virvėmis, nes dalis karsto kabojo ore, ant karsto sudėjo vainikus ir, lydimas vilkstinės lengvųjų mašinų, išvažiavo į Santaiką. Žmonės prašė, kad mašinos važiuotų lėtai ir dar gerą kilometrą išvargę ir verkdami lydėjo savo ganytoją į amžino poilsio vietą. Deja, daugelis žmonių dėl Kaišiadorių bedievių savivalės negalėjo nuvykti į Santaiką. Jiezno kryžkelėje laukė didžiulės minios tikinčiųjų su gėlėmis. Po trumpo sustojimo mašinos pajudėjo Santaikos link. Žmonės raudojo ir bėrė ant kelio gėles. Santaikoje gedulingą procesiją pasitiko minios žmonių ir Suvalkijos kunigai. Po gedulingų pamaldų Dzūkijos smėlyje išdygo naujas tauraus lietuvio ir uolaus kunigo kapas.“

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, 1998 metais prie Nedzingės Švč. Trejybės bažnyčios atidengta memorialinė lenta su įrašu:

Atidengti šią lentą buvo suteikta garbė man, kaip partizanų vado dukrai, kartu su Lietuvos partizanų kapelionu, monsinjoru Alfonsu Svarinsku.

1999 m. vasario 1 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Zigmas Neciunskas buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius), tų pačių metų vasario 3 d. jam pripažintas Laisvės kovų dalyvio statusas (po mirties).

Juodžiausios sovietinės okupacijos metais partizanai melsdavosi žodžiais: „Stiprink, Viešpatie, kiekvieną lietuvį, kad visi liktų ištikimi Tau ir savo Tėvynei.“ Kunigo Zigmo Neciunsko gyvenimas liudija, jog net tokiomis baisiomis okupacinės priespaudos sąlygomis įmanoma išsaugoti krikščioniškąsias dvasines vertybes, likti ištikimu Dievui ir savo Tėvynei.

Autorė yra LR Seimo narė, Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko–Vanago dukra