A.Medalinskas. Ar norime, kad mūsų valstybė būtų gyvybinga? (1)

Alvydas Medalinskas

Alvydas Medalinskas

Jeigu žmogus kažko tikrai nori, jis gali to pasiekti. Jeigu galvosime apie savo valstybę, jos ateitį, suvokdami, kad rūpinamės ir mūsų pačių ateitimi, tai rasime ir būdų, kaip šiai valstybei vėl įkvėpti gyvybingumo. Tik pabandykime visi kartu šių kelių ieškoti, sukurkime instrumentus mūsų valstybėje, kaip įgyvendinti pačias geriausias idėjas.

Kad išsakytos idėjos būtų išgirstos, o vėliau ir įgyvendintos, kad netinkamai savo pareigas atliekantys būtų patraukti iš valdžios kėdžių ir kad šios kėdės nebebūtų tokios šiltos, patogios ir amžinos, reikalingas nuolatinis ryšys – kritiškas ir palaikantis – tarp valdžios ir visuomenės, galimybė visiems išsakyti idėjas, kurios turėtų konkuruoti viešojoje erdvėje. Būtina ir išsami informacija apie valdžios pareigūnų atliktus darbus, jų priimtų sprendimų motyvus. Ne tik politinės valdžios, bet ir teisėjų bei prokurorų. O visuomenei turėtų būti suteiktos galios dalyvauti, įgyvendinant teisingos, atsakingos valstybės viziją.

Kol kas Lietuvoje, deja, vienintelis ryšys tarp visuomenės ir valdžios yra tik rinkimai į politinės valdžios institucijas. Tai, žinoma, svarbus demokratijos pasiekimas, bet kadangi šie rinkimai, net ir į savivaldą, daugiausia vyksta tik per partijų sąrašus, o partijos Lietuvoje gyvena labai izoliuotą gyvenimą, užsiima daugiau savo grupinių klausimų nei valstybės problemų sprendimu, tai ir tas ryšys yra netvirtas. Bet jeigu partijos taptų tiltu tarp politikų ir visuomenės, Lietuvoje tikrai būtų daugiau tikrumo.

Gyvybingos valstybės trukdis yra ir požiūris, kad jeigu jau buvo išrinktas į valdžią koks žmogus ar buvo paskirtas koks nors pareigūnas, tai jis tampa visiškai laisvas nuo visuomenės kontrolės, kol politiko kadencija pasibaigs ar valdininkas pateks į aukštesnės valdžios nemalonę.
Žinoma, dažna kaita nei politikų, nei valdininkų darbo nepagerins, juo labiau pašalinimas iš pareigų, nepasakant, nei kodėl, nei už ką tai buvo padaryta. Bet jeigu nebus išspręstos giluminės institucijos blogo veikimo problemos, tai vargu ar ji ims dirbti geriau, esant ir naujam vadovui. Gal tik šiek tiek geriau. Arba pagerins viešuosius ryšius, siekdama įteigti visiems, kad institucijos darbas pagerėjo, bet anksčiau ar vėliau ir ši apgaulės širma nukris.

Kad tokia institucija imtų dirbti gerai – pavyzdžiui, prokuratūra ar VSD – joje turi būti atlikti visi reikiami pokyčiai. Bet ar šios reformos yra tik šios institucijos vidaus reikalas ir apie planus jas įgyvendinti turi būti informuojama tik aukščiausioji šalies valdžia? Ne. Jeigu valstybės institucija turi rimtų bėdų, tai yra ne tik valdžios, bet ir visos valstybės problema. Šias bėdas būtina nagrinėti ir jas spręsti, jeigu norime, kad valstybė būtų gyvybinga. Apie būsimus pokyčius turėtų būti informuota visuomenė, išskyrus retus atvejus, kai kalbame apie instituciją, atsakingą už valstybės saugumą. Tada pertvarkos šiose institucijose turėtų būti kontroliuojamos siauro rato žmonių.

Suprantama, kad kiekvienas valstybės pilietis negali žinoti visų subtilumų įvairiose gyvenimo srityse. Ne kiekvienam tai ir rūpi. Negali atimti demokratinėje teisinėje valstybėje iš bet kurio tos šalies piliečio teisės pasisakyti ir visais gyvenimo klausimais, bet valdžios kontrolė visuomenės rankomis turėtų būti atliekama pagal galimybes maksimaliai profesionaliai ir su atsakomybe visuomenei, o ne tik valdžiai, kuri pasikvietė į ekspertus į kokią nors tarybą ar komisiją prie valdžios.

Reikia sudaryti visas sąlygas profesionalams savo srityje valstybėje reikštis ir tada, jei jie nėra valdžioje, politikoje ir partijose. Profesionalumas galėtų būti matuojamas ne tik įgytų žinių aukštojoje mokykloje kiekiu, bet ir darbo patirtimi konkrečioje valstybės gyvenimo srityje, domėjimusi jos problemomis ir jų išmanymu. Interneto eroje kartais šios žinios ir patirtis yra nemažiau svarbios nei gautos universitete.

Labai svarbu, kad ir profesionalai visuomenininkai nevirtų savo sultyse, o sugebėtų į nagrinėjamas problemas pažvelgti iš daug platesnių visuomenės pozicijų. Todėl pats optimaliausias visuomeninio gyvenimo darinys būtų toks, kuriame drauge veiktų tiek tos konkrečios valstybės gyvenimo srities profesionalai, tiek ir entuziastai, gyvai besidomintys viskuo, kas apie tai yra rašoma ir kalbama. Tokie visuomenės dariniai turėtų būti mūsų valstybės remiami bei skatinami kaip atliekantys svarbią funkciją valstybei, o valdžios institucijos turėtų užmegzti su jais dialogą ir pripažinti, kaip partnerius bei kaip visuomenės kontrolės instrumentą.

Siekiant išvengti problemos, kad valdžia neremtų ir nepripažintų tik tų, kurie sutinka tapti ,,kišenine“ visuomene ir ignoruoti tuos, kurie yra kritiški valdžios padarytų veiksmų atžvilgiu, šios organizacijos turi jausti atsakomybę ne valdžiai, o visuomenei. Kita vertus, neturėtų būti toleruojama, kai koks nors valdžios žmogus pasako, jog su tuo ar kitu visuomenininku, organizacija jis nebendraus, nes šie jį labai kritikuoja.

Yra ir kita problema, kad kurios nors srities specialistas bijo reikšti kritiką valdžios institucijai, kurios darbo sferą jis nagrinėja. Bijo, nes po to gali negauti iš tos valdžios institucijos užsakymų arba tikisi pats kada nors dirbti toje institucijoje. Tada toks žmogus tyli arba reiškia tik liaupses valdžios institucijos vadovui, taip klaidindamas ir visuomenę. Valstybėje, kur visuomenė yra tik valdžios priedėlis, principas: ,,kam kelti į viešumą problemas, kurios gali apsunkinti mano gyvenimą“ ima dominuoti. Šias problemas galėtų iš dalies išspręsti galimybė visiems visuomenės nariams išsakyti nuomones bei pasiūlymus taip, kad jie būtų išgirsti.

O jei jie buvo atmesti, kad būtų paaiškinta, kodėl. Šią elementarią tiesą valdžia suprato tik šią vasarą, sureaguodama į kritiką. Tai yra džiugu. Suvokė: negana prašyti žmonių išsakyti nuomonę viešųjų konsultacijų būdu. Daugelis nori žinoti, kokia buvo tolesnė jų siūlymų eiga. Kai to nėra, valdžios raginimai teikti siūlymus, kaip spręsti vieną ar kitą problemą, piliečių dalyvavimo valstybėje regimybė yra panaši į muilo burbulą.

Yra daugybė kitų instrumentų, kurie galėtų būti įgyvendinti Lietuvoje, kad visuomenė būtų įtraukta į valstybės klausimų sprendimą. Tik juos reikia įvertinti. Kartais juos būtina įdiegti gal net pagal atskiras sferas ir ten, kur gimtų visuomenės interesas.

Aišku, viena iš pirminių susiorganizavusios visuomenės ląstelių turėtų gimti savivaldos lygyje, kur šiandien, deja, Lietuvoje yra kol kas tik partinių sąrašų, o ne visuomenės demokratija. Bet šalia to vis didesnį augimo mastą įgauna ir vietos bendruomenės. Joms valstybė turėtų atiduoti visas galias vietos savivaldoje, o šių bendruomenių nariai turėtų užtikrinti, kad netaps priklausomi nuo didelių pinigų ar kurios nors partijos. Labai svarbu, kad visuomenė imtų dalyvauti ir priimant sprendimus mūsų teismuose, kurie iki šiol yra labai izoliuoti nuo žmonių.
Peržvelgus mūsų valstybės sandarą, tikrai galėtume surasti ir įvardinti ne vieną gyvenimo sferą, kur tiesiog verkiant reikia įtvirtinti daug didesnį visuomenės vaidmenį valstybės gyvenime. Kol to nepadaryta, nenuostabu, kad žmonės jaučiasi svetimi savo valstybėje, negalintys joje nieko pakeisti ir todėl bėga iš šalies.

Bet reikia pergalvoti ir saugiklius, kad suteikus daugiau teisių visuomenei, padėjus pagrindą, formuojant tvirtą visuomeninio gyvenimo stuburą, pavyktų nemarginalizuoti šio proceso, kai visuomenės atstovais dėtųsi politikai, nepakliuvę į valdžią per rinkimus ar viskuo nusivylę žmonės, kurie kiekvieną kalbą apie demokratiją supras kaip galimybę išversti su šakėmis bet kurią valdžią.

Visuomeninio gyvenimo stiprėjimas, kaip būdas gražinti žmonėms tikėjimą savo valstybe, turi negriauti ir trapaus, nors gal kai kam ir nepatinkančio, nes saugančio ir valdžią, stabilumo valstybėje. Vis dėlto, kad ir ką kas besakytų apie vieną ar kitą valdžią, ji yra reikalinga, bet tik gera, veikianti valdžia. Pasiekti, kad valdžios institucijos Lietuvoje veiktų taip pat nepriekaištingai, kaip tose valstybėse, į kurias dabar Lietuvos žmonės veržiasi išvažiuoti, galėtų tapti visų mūsų siekiamybė.

Visuomenė gali būti ne tik kritiška atskirų valdžios veiksmų atžvilgiu, bet ir juos palaikanti, jei valdžia daro žingsnius, sutampančius su visuomenės tikslais. Tik štai kyla klausimas, kas yra ta visuomenė, su kuria valdžia galėtų užmegzti dialogą, ir kas galėtų pakeisti vis labiau tampantį ydingu bendravimą, kai valdžia kuria „kišeninės visuomenės“ segmentus ir su jais bendrauja, imituodama dialogą.

Kadangi šiandien visuomenė yra daug labiau fragmentuota nei Sąjūdžio metais, joks vienas net ir pats geriausias judėjimas neapjungs visų. Todėl kilo siūlymas dėl visuomenės parlamento išrinkimo visų norinčių piliečių balsais. Jeigu visuomenė būtų labiau organizuota, tai galėtų būti ir delegavimo būdu išrenkama kokia nors taryba, kuri galėtų atspindėti visuomenės lūkesčius ir tapti dialogo instrumentu tarp valdžios bei visuomenės.

Tokių Tarybų pavyzdžių yra ir Europos Sąjungoje. Lietuva liko berods vienintelė ES šalis, kurioje neįsteigta Ekonominė ir socialinė taryba, jungianti visuomenę, nors, jeigu ją būtų ryžtasi įkurti Lietuvoje, reikėtų įvertinti ir blogąją ES valstybių patirtį.

Kuriant Lietuvos Strategiją 2030, buvo surinkta Lietuvos pažangos taryba, į kurią valdžia pakvietė ir kai kuriuos visuomenės atstovus. Jai siūloma patikėti priežiūrą, įgyvendinant šią strategija. Tai sveikintinas uždavinys, bet ar to neturėtų daryti visuomenės institucija, kuri būtų ne paskirta, o išrinkta arba sudaryta delegavimo būdu, prieš tai aiškiai įvardinant tokio jos narių išrinkimo arba delegavimo principus.

Visi šie klausimai turėtų rūpėti ne valdžiai, bet ir visuomenei. Reikia numatyti mechanizmą, kaip eilinio žmogaus idėjos galėtų būti įgyvendinamos ne tik per politines valstybės institucijas, bet ir visuomeniniu lygiu ir numatyti, kaip ne valdžiai, bet visuomenės institucijoms galėtų būti atskaitingi tie asmenys, kurie palaikys dialogą su valstybės institucijomis. Juk priartėjus prie valdžios ir prie pinigų daugėja pagundų. Nuo jų neapsaugota ne tik politinė ir teisinė valdžia. Reikia labai gerai permąstyti, kaip sudėti saugiklius, kad visuomeninės institucijos būtų apsaugotos nuo šių žalingų poveikių ir galbūt padėtų į gera pasikeisti mūsų valdžiai.

Atskirai būtų galima aptarti ir klausimą, kokias funkcijas galėtų atlikti ta visuomenės atstovų, o gal visuomeninių organizacijų atstovų aukščiausia institucija, kuri ir galėtų būti valdžios partneris dialogui tiek nacionaliniu lygiu, tiek ir vietos savivaldoje.

Tačiau svarbiausia yra sutarti, kad geros valdžios nebus be aktyvios visuomenės, o valstybė turi rodyti interesą, kurdama sąlygas pozityviam visuomenės aktyvumui reikštis. Tik tada Lietuva taps gyvybinga, nes čia gyvenantys žmonės supras, jog nuo visų mūsų energijos ir darbų taip pat labai daug kas mūsų valstybėje priklauso.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: