M.Kundrotas. Tauta ir kilmė (28)

Marius Kundrotas|respublika lt. nuotr.

M.Kundrotas

Jaunas mokslininkas Vytautas Sinica praėjusią savaitę taip šauniai sukirto kosmopolitų propagandinius teiginius, jog pridurti, iš pažiūros – lyg ir nebūtų ko. Svariai pagrįsta kalbos, kultūros, savimonės reikšmė tautiškumui, o drauge – paties tautiškumo reikšmė valstybės tapatumui ir visuomenės bendrystei.

Užtektų pasveikinti Lietuvos mokslo bendruomenę su puikiomis perspektyvomis ir tuo baigti, jei ne vienas beapeliacinis teiginys. Kilmės akcentą jaunasis mąstytojas laiko ne tiek nacionalistų, kiek nacistų atspirties tašku. Va dėl šio teiginio galima ir verta diskutuoti.

Jau žymus tautiškumo ir nacionalizmo (lietuviškai – tautininkystės) tyrėjas prof. Entonis Smitas (Anthony Smith) vienu svarbiausių tautiškumo šaltinių įvardija bendros kilmės mitą. Žinoma, anglas – kad ir koks jis būtų objektyvus ar net pozityvus tautiškosios ideologijos atžvilgiu – sunkiai galėjo bendros kilmės akcentą pavadinti kaip nors kitaip, nei mitu. Dar XVIII a. garsus rašytojas Danielis Defo (Daniel Defoe) satyrinėje poemoje „Grynakraujis anglas“ priminė, jog šios tautos genofondą (o kartu – ir kultūros paveldą) sudarė keltų britų, germanų anglosaksų, vėliau – danų ir norvegų, pagaliau – prancūzų įsibrovėlių elementai.

Suvokiant, jog pasaulyje gausu itin mišrios kilmės tautų, nėra pagrindo neigti, jog esama ir kitokių pavyzdžių – tautų, kurių kilmė jų formavimosi laikotarpiu – daug vientisesnė. Lietuvių protėviai bene paskutinį didelio masto maišymąsi išgyveno apie 3000 m. pr. m. e., ateiviams arijams (indoeuropiečiams) maišantis su senaisiais krašto gyventojais (spėjamai – ugrofinais). Iš to gimė baltai. Vėliau šis protoetnosas patyrė iranėnų sarmatų, spėjamai – trakų, dar vėliau – germanų ir slavų įtakas, tačiau tai buvo greičiau inkliuzai.

Primordialistų ir konstrukcionistų ginčą – ar tautos yra duotybės, ar jos kuriamos – galima išspręsti dialektiškai. Duotybė yra pats tautiškumo principas, tautiškumas kaip reiškinys. Konkrečios tautos visuomet būna kuriamos. Jei kūryba ir savikūra sustoja, tauta ima nykti. Istorija – ištisinis vienų tautų nykimo ir kitų atsiradimo procesas. Kitas klausimas – kokiu pagrindu žmonės apsibrėžia konkrečioje tautoje.

Pirmiausiai pamėginkime išsiaiškinti, ar apskritai yra pagrindas teigti genealoginį tautos tapatumą. Po to – ar šis tapatumas, tikras arba įsivaizduojamas, turi svarbos kultūriniam, socialiniam ir politiniam tapatumui.

Jei kalbėsime apie fizinius duomenis, rasime skirtumų ne tik tarp tų grupių, kurios vadinamos ar pačios vadinasi tautomis. Netgi žvelgiant į tos pačios tautos etnines grupes dažnai galima įžvelgti antropologinius savitumus. Tai galioja ir mums – lietuviams.

Dzūkams būdingas vidutinis ūgis, kresnas stotas, platoki veidai, aštrokos bet stambokos nosys. Prūsų ir pajūrio lietuviams – vidutinis ūgis, grakštus stotas, siauresni veidai, aštrios ir plonos nosys. Žemaičiams – vidutinis ūgis, kresnas stotas, platoki veidai, stambios nosys be „ereliškų“ bruožų, be to – čia gana gausu tamsesnio gymio žmonių. Tiesa, šiaurinėje dabartinės Žemaitijos dalyje nemažai itin šviesaus gymio, aukšto ūgio, grakštaus stoto, siauraveidžių gyventojų. Aukštaičiai iš kitų lietuvių grupių išsiskiria aukštu ūgiu, platesniais ir santykinai – plokštesniais veidais. Suvalkijoje susimaišę įvairių tipų atstovai.

Paviršutinišką ne specialisto įspūdį apie antropologinių tipų skirtumus patvirtina archeologų duomenys – išskiriami du, kartais trys ir daugiau tipų vien pagal kaukolių formas. Gana sėsliai gyvenę lietuvių protėviai spėjo išsiskirti į kelias savitas grupes – ne vien kultūra ar tarmėmis.

Bendro, o kartu – išskirtinio lietuviško ar bent – baltiško genomo kolei kas lyg ir nerasta. Iš tiesų tauta žmonijos, rasių, rasinių tipų kontekstuose – ganėtinai siaura grupė, tad rasti specifinį, tik tai tautai būdingą genetinį kodą nėra taip jau paprasta. Nors mokslo ir technologijų pažanga atveria plačias erdves tyrimams ateityje. Kitas klausimas, jog tokių tyrimų šiandien Vakarų pasaulyje prisibijoma. Dar gyva atmintis, kai pagal kaukolių formas ir kitus biologinius duomenis buvo sprendžiama žmogaus vertė.

Reiktų atskirti mokslą nuo pseudomokslo, ypač kai pastarasis sąlygojamas politikos. Tapatumas ir vertė – skirtingos dimensijos. Žmogaus vertę apibrėžia ne jo kaukolės forma, o mintys ir sprendimai, gimstantys toje kaukolėje.

Prieš dvejus metus išleistoje monografijoje „Tauta amžių kelyje“ įvardyti keturi tautą apibrėžiantys principai – kilmė, kalba, kultūra ir savimonė. Žvelgdami į skirtingas tautas, išvysime, jog vienose vyrauja vieni šių principų deriniai, kitose – kiti. Prancūzams ir rusams daugiau reiškia kalba ir kultūra, mažiau – kilmė. Žydams, airiams ir škotams svarbiau kilmė ir kultūra, mažiau svarbu – kalba. Vis gi vargiai rastume tautą, kuri laikytų save tauta, apsiribodama vienu kuriuo nors aspektu.

Konstrukcionizmo teoretikas Benediktas Andersonas (Benedict Anderson) pabrėžia – svarbu tai, kaip tauta įsivaizduojama. Pažvelkime, kaip save tautos lygmeniu suvokia lietuviai.

Prieš keturis mėnesius užduotas klausimas „Facebook“ interneto puslapyje: kas apibrėžia tautą? 32 atsakė – kultūra. 26 – kalba. 25 – savimonė. 18 – kilmė. 9 – teritorija. 5 – religija. 3 – rasė. 3 – pilietybė. 3 – bendri politiniai interesai. 3 – bendruomenė. 2 – politinė valia. Respondentai turėjo galimybes pridėti savus atsakymus, dalis taip ir padarė. Iš vienuolikos per keturis mėnesius pasirinktų variantų kilmė – pirmajame ketvertuke.

Žinoma, šia apklausa pretenduoti į rimtą mokslinį tyrimą būtų problemiška: daug kas priklauso nuo klausimą uždavusio žmogaus „draugų“ rato, nėra aiškaus ir lygaus paskirstymo pagal amžiaus grupes, išsilavinimą, tautybę, kitų moksliniam tyrimui svarbių dalykų. Vis gi tendencija – aiški.

Daug rimtesnius duomenis atskleidžia išsami Jolantos Kuznecovienės studija „Šiuolaikinės lietuvių tautinės tapatybės kontūrai“, išspausdinta moksliniame žurnale „Sociologija“. Iš 116 respondentų į klausimą, kodėl jie laiko save lietuviais, 19% atsakė, jog turi lietuviškas šaknis, o 14% – jog jų tėvai – lietuviai. Bendroje sumoje išeitų, jog 33% lietuvybės kriterijumi įvardijo kilmę, bet kiti skaičiai atskleidžia, jog ir čia leista pasirinkti kelis variantus, todėl sumuojant neišvengiamos paklaidos.

41% įvardijo, kad jie čia gimę, 34% – jog jie čia gyvenantys, 16% – jog jie čia augę (visais trimis atvejais įvardyta teritorija). 21% pagrindiniu kriterijumi atrodė, jog jie kalba lietuviškai, 11% – jog laikosi lietuviškų papročių, o 9% – jog tiesiog myli Lietuvą.

Šiame tyrime pirmu numeriu eina teritorija, po to – kilmė, dar po to – kalba, toliau – kultūra, pagaliau – jausminiai ryšiai. Taigi ir čia kilmė – pirmajame ketvertuke, nors ir kaip sumuotume: jausminiai ryšiai (lojalumas) eina gerokai toliau už lietuviškas šaknis ir lietuvišką šeimą.

Įdomu, jog dabartiniai lietuvių sociologai, politologai, filosofai – net patys tautiškiausi iš jų, nežiūrint poros-trejeto išimčių – kilmės veiksnį linkę apskritai išbraukti iš tautiškumo apibrėžčių. Taigi, turime situaciją, kai siaura – nors ir labai gerbtina – grupelė „geriau žino” tautos esmę už ją pačią.

Aiškiai regime, jog lietuvių tautai kilmė – vienas svarbiausių tautinės savimonės pagrindų. Žinoma, šis kriterijus nėra vienintelis. Net radikaliausias tautininkas vargiai pasakys, jog tautą apibrėžia tiktai prigimtis – tarsi gyvūnų rūšį. Tai iš tiesų greičiau ištars nacistas, rasistas, geriausiu atveju – rasialistas. Kilmė – vienas iš kriterijų, bet ne vienintelis, galbūt – netgi ne pagrindinis.

Apskritai atsieti tautiškumą nuo kilmės ir paversti jį vien pasirenkamu dalyku – net pavojinga. Tai sumažina atsakomybę – tautiškumas pavedamas norams. Taip vieną dieną žmogus gali apsiskelbti lietuviu, kitą dieną – rusu, trečią – papuasu, o ketvirtą – džedajumi. Rusijos gyventojų surašyme pasirodė ir tokia „tautybė“. Iš tiesų pasirinkimas racionalus tik mišrios kilmės atveju, renkantis tėvo arba motinos tautą.

Sociobiologinė tautiškumo kilmės ir esmės teorija, išplėtota jau Levo Gumiliovo, ligšiol – viena populiaresnių. Įvairių tautų nacionalistams ji gana artima dar nuo Johano Gotfrydo Herderio (Johann Gottfried Herder) laikų.

Pasirenkamos – „pilietinės“ – tautos idėjos skurdą geriausiai iliustravo jos tėvynė – Prancūzija. Įsivaizduota, jog užteks maurams išdalyti pasus, išmokyti kalbos, ir jie taps prancūzais. Nepasiteisino. Šiandien jau netgi prancūzų tautininkai, pripažįstantys prancūzu bretoną ar alemaną, daug atsargiau žiūri į arabą ar berberą. Danų, švedų, vokiečių, lenkų, vengrų, žydų, lietuvių ir latvių tautininkams dėl kilmės principo apibrėžiant tautiškumą apskritai jau nuo seno klausimų praktiškai nekyla. Tuo tarpu Darius Kuolys su savo bendraminčiais dabartinėje Lietuvoje vis dar mėgina diegti galutinai susikompromitavusią „pilietinio tautiškumo“ idėją.

Ilgus amžius žmonija gyveno visuomenėmis, kuriose viską lemdavo prigimtis – pradedant religija, baigiant profesija ir socialiniu statusu. Net santuoka dažnai išeidavo už asmens pasirinkimo ribų. Šiandien žengiama į priešingą kraštutinumą, siekiant viską paversti pasirinkimo objektais – pradedant tauta, baigiant lytimi. Įdomiausia, jog tokia visuomenė anaiptol netampa laisvesne. Kai vieninteliu pasirinkimo kriterijumi lieka pats pasirinkimas, dingsta jo prasmė.

Save apsibrėžiame tiktai kitų kontekste. Jei šis kontekstas – amorfiškas, arba jei patys bet kada galime tapti bet kuo, vadinasi, mūsų – tiesiog nėra. Nėra to, apie kurį galima pasakyti – aš.

Jau teigdami, kad vieną dieną galime būti lietuviais, o kitą – papuasais, pripažįstame, jog yra lietuviai, kurie nėra papuasai, o kartu – papuasai, kurie nėra lietuviai. Pasirinkimui tapus visuotiniu, mes jau nebegalėtume būti nei vienais, nei kitais, nes šių duotybių tiesiog nebeliktų.

Grįžtant į pradinį klausimą apie kilmės ir tautiškumo santykius, tenka iš dalies sutikti su taikaus nacionalizmo judėjimo „Nationia“ ideologo Andriaus Jankausko įžvalga: tautos kuria kultūras, o ne kultūros – tautas. Iš tiesų būtų tiksliau, jei į pirmąjį teiginio dėmenį įrašytume: pirmiausiai.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .

28 komentarai

  1. tikras lietuvis:

    Autorius taip ir neakcentavo tautos požymių.
    O tai yra:
    1. viena kalba;
    2. viena gyvenamoji teritorija;
    3. vieni papročiai – tradicijos.
    Tauta (šiais laikais) negali išgyventi be savo valstybės – kada tai (apie 1009m., sakykime) buvo žemė Lietuva, kurioje gyveno lietuviai, bet valstybės, ko gero, ir nebuvo (nors kažkokia visuomenės organizacija turėjo būti).
    Nes teritorinei bendruomenei, gyvenančiai pagal savo moralės normas, tikslu išgyventi ir vystytis, kad apginti save to nereikėjo.
    Nuo tų laikų gyvenantys čia – kamieniniai lietuviai.
    Lietuviais (greičiau ar per kelias kartas) gali tapti ir išeiviai iš kitų tautų ar net asmenys be tautinės tapatybės, kurie, kaip tik, dažniausiai yra linkę keliauti per pasaulį ir vis ieškoti geresnio gyvenimo vietos (pvz., taip vadinami žydai, kurie rusuose yra vadinami žodžiu евреи – nuo prancūziško žodžio, pažyminčio persikėlėlį, kas geriausiai ir atspindi to sluoksnio esmę – keliauti per pasaulį, dėl ko jiems tautiškumas yra svetimas dalykas, juos jungia, nebent, kiek tai tikyba, o daugiausia pragyvenimo būdas, dar vadinamas žydavimu arba gudravimu).
    Taigi Lietuvoje gyvena tik viena tauta – lietuvių.
    Piliečių visuma vienu žodžiu yra vadinama nacija, o tauta – tai nacijos dalis.
    Tauta – kamieninė nacijos dalis.
    Lietuvos piliečio pavadinimas yra lietuvis.
    Tačiau piliečių lietuviškumas nėra automatinis: jei kamieniniai lietuviai jį gauna su gimimu ir gali prarasti tik išvykę iš Lietuvos (kada įsilieja į kitos šalies bendruomenę ir, galiausiai, į tautą, tai atvykę iš kitų tautų lietuviais taps tik per sąmoningą to pasirinkimą ir per tam tikrą laiką.

    • suomis:

      Bet, idomus vienas pastebėjimas, kad lietuviškumą prarasti galima greitai o jis įgyjamas sunkiai. Tai užveda ant idomios minties, kad baltiškoji kultūra yra autentiškesnė (netokia eklektiška). Gaila, kad daugelis nevertina tai ką turi. Dar vienas, keistas dalykas, kad ant dvidešimtų nepriklausomybės metų Lietuvoje vyrauja dvasinis skurdas pasireškiantis labai silpna savivoka. Aišku, niera ko norėti, kai visus tuos dvidešimt metų, buvo vykdoma komunistuojančių liberalų, visuomenės susinimo politika. Taip vadinami “intelektualai”, susinimą pateikė kaip modernizaciją.

  2. suomis:

    Jo, didžiausios Pasaulio kvailystės, daromos rimta veido išraiška. Čia reakcija į Dariaus Kuolio nesamones. Nikžentaitis tikią pačią nesamonę dėsto. 🙂

  3. Vlmantas Rutkauskas:

    Yra ir kitas svarbus “kampas”. Trumpai, nevarginant litanijomis ir tariant, pastebėtina, kad JUDAISTINIS nacio-nalizmas tiesiog ištisai yra įsisunkęs krikščionybėje, kurioje tiesiog ištisai kalbama apie žydų tautos nuotykius-nutikimus. “Nacio”, šv. Romos ir lot. kalba tariant, reiškia “tauta”, o anot biblijos – tai žydų, kurios evangelizuotai kasdieninis vartojimas kitose tautose, tiesiog persunkia šiuoju (žydišku) mentalitetu. Tiesiog pasąmoningai-psichologiškai.

    Trumpai tariant, bet koks LT krikščionis yra žydų nacio-tauta-nalistas (atstovas), nepaisant savosios etninės.

  4. Marius:

    Jei krane nėra vandens, reiškia – jį išgėrė krikščionys.
    Jei krane yra vandens, reiškia – krikščionis ten prisisiojo 🙂

    Apie Vilmantą jo paties bendratikiai šneka: visi mes kartais gadiname orą, tik ne visi – kitiems po nosimis. Atrodo, jog tai – vienintelis dalykas, kurį Vilmantas sugeba 🙂

    Man asmeniškai Mažvydas, Radvila, Valančius, krikščionys partizanai ir signatarai – kur kas rimtesni lietuviai už Vilmantą.

    O dėl tautos apibrėžties, aš kilmės neatmesčiau. Yra įvardyti ir kiti aspektai – kalba, kultūra, savimonė. Teritorijos nesureikšminčiau. Ir tikrai netapatinčiau tautybės su pilietybe, ką daro Darius Kuolys.

    • tikras lietuvis:

      Pradžioje pakvailiojai, o pabaigoje pakalbėjai apie esmę.
      Tačiau pro šalį: tauta negali gyvuoti be teritorijos, nes virstų neaiškia sankaupa žmonių, kurie, kaip kadaise gotai, tai apsigyvena ten, tai ten, kol galiausiai išnyksta (analogiškas pavyzdys yra šeima: jei tik pradeda negyventi kartu, tai ir išsilaksto kas kur) – įsilieja į kitas tautas.
      Juk tauta istorijoje pirmiausia ir išaiškėja kaip tam tikros teritorijos gyventojų bendruomenė.
      Tauta ir gyvuoja tol, kol turi savo teritoriją – jei tik jos teritoriją užima ateiviai iš kitų tautų, tai, galiausiai, toje teritorijoje susiformuoja jau kita etninė bendruomenė.

      • tikras lietuvis:

        Galvojimas, kad tauta gali gyventi be teritorijos, yra kosmopolitinis, kada bet koks į etnosą panašus darinys būtinai pavadinamas yra tauta. Tokia “tauta” nuo seno yra įvardijami žydai, kurie neturi nei bendros kalbos, nei savos gyvenamosios teritorijos, nei tradicijų papročių, nes ne kiekvienas iš jų yra judėjus, o ir į jų tarpą gali patekti bet kas (yra ir juodaodžių, ir geltonodžių) po tam tikrų procedūrų.
        Tai patvirtina ir toks faktas, kad izraelitai save vadina ne žydais, o jehudimais (neasimiliavusiaisiais), kurie (tauta Izraelio) iš esmės yra formuojama tik nuo 1948m., taikant rasistinį principą – kilmę per motiną judėją, kai tikyba (šiuo atveju judaizmas) iš viso nėra tautinis požymis.

    • Vlmantas Rutkauskas:

      “Kampas” ir yra, kad krikščionalizmas tiesiogiai siejasi su istorine žydtautybe, kaip minėjau. Tad sužydkrikščionintas LT judaistinis tautiškumas – taryt etno su žydbiblijine tautine žydateistika.

      Na, trumpai sakant, tai kokia čia kilmė – su etno-tautinėje Žemėje okupantų žydvasia ?

      • Vlmantas Rutkauskas:

        Pasak Prūsų krivio Antano Aleknonio, mūsų šventos Žemės vanduo žydčioniui visuomet asocijuojasi su vaikystėje patirtu žydkrikštu, nors tas vanduo ir buvo nežydkrikščioniškas, o Baltiškas. Todėl dar kartą sakau, kad jokie žydpatriotiniai krikštai Lietuvos vandenyse, būkit ramūs, tiesiog negalioja, nes tiesiog joks Baltiškas vanduo “nepasikrikštija”.
        Tad, tai tik žydčionių svajonėse pasireiškiantis noras okupuoti viską – kas yra po, ant, virš mūsų Žemės ir TAUTIŠKUMO.

        Tad geriausia, kad LT žydčionys kranus sukinėtų tiesiog Vatikane ar Jeruzalėje, ir ten, ieškodami kilmės, krikštytūsi.

  5. Marius:

    Vilmantai, ar ten dešinėje – ne tamstos nuotrauka:
    http://www.pipedija.com/index.php/Trolis

    • tikras lietuvis:

      Kada tu suaugsi?
      Ir kodėl normaliam komentatoriui kaišioji visokių glušpetrių šūdus?
      Gal tavo išsilavinimas – три класса при тюрьме? 🙂

      • Vlmantas Rutkauskas:

        Krikštytūsi – rašosi “..ųsi” (kaip ir “žydkrikščionintųsi”, “evangelizuotųsi” … ar panašiai yahujahuotųsi).
        Tai žydreliginė svetimžodystė – per ją, kaip sakiau, “nepamirštant” ir jos svetimtautiškumo, kuris Lietuvos visuomenei yra – rėmėjais, straipsniais, klebonijų klientais…- žydvasiniais nacionalizmais, jau nekalbant apie žydtriobomis okupuotąją Žemę.

        Okupuota ir kolaborantais okupuojama erdvė ir kilmė – jau kaip aiški.

  6. Nemo:

    bla, bla, bla, kad tik pateisint savo nacionalizmą. Autorius vakarais paskaitinėja Gebelsą, o rytais rašo “mokslinius” darbus. Važiuotų geriau į kaimą tautinių bulvių kast.

    • tikras lietuvis:

      O kas, tavo nuomone, yra tas nacionalistas?
      Ar sugebėsi atsakysi?
      Jei ne, tai geriau čia nebesirodyk.

        • Nemo:

          Va, kas yra tikras Lietuvos nacionalistas ir kartu šio straipsnio autorius (jis gi ir mokslininkas, knygų autorius ir tautinio jaunimo ugdytojas):
          http://anony.ws/di-6486.jpg

          Dar kitas nacionalistas ar tautininkas yra toks žygeivis, kuris čia kažkur rašė, kad pateisina partizanus žudžiusius tariamų ar tikrų Lietuvos kolaborantų šeimų narius- vaikus, nes “obuolys nuo obels netoli rieda”. Tas šlykštus veikėjas irgi užima kažkokį nemenką postą tautininkų judėjime.

          Man nacionalistai (tautininkai) yra tie, kurie myli tam, kad nekęstų, kurie pasaulį mato kaip juodą ir baltą, ir jie, aišku, yra baltojoje pusėje. Taip pat nacionalistai (tautininkai) yra tie, kurie nuolatos manipuliuoja “tautos interesu” ir savinasi jo žinojimą ir supratimą, nors niekas niekada visos tautos net neklausė ko jai daugiausiai reikia, ko ji norėtų siekti ir kokiais būdais ji to norėtų siekti.

          Ar ne tu būsi tas, kuris visus, nesutinkančius su tavo nuomone vadina žydais (tikriausiai pasaulinio žydų sąmokslo kontekste)? Nu tai tu irgi puikiausiai įsipaišai į nacionalistų gretas.

          • tikras lietuvis:

            Pripasakojai čia senų pasakų.
            Apie žydus.
            Kad tokios tautos nėra, tur būt, žinai?
            Kad žodis žydas yra atėjęs iš rusų, kur juo žymimi blogi žmonės, irgi, gal, žinai?
            Tada turėtum suprasti, kad žydas, kaip blogas žmogus, yra neigiamas personažas.
            Tu, matyt, toks ir būsi? 🙂
            Tada , von lauk iš Lietuvos!

  7. Vlmantas Rutkauskas:

    Savų kailių ir teisuoliškų žydkrikščionizmų išsaugojimo politika – tiesiog būdinga žydčionybės straipsnių labirintuose. Mat, kaip ten bebuvo XIII a., ar šiandienai – šis mentalitetas yra tapatus – skverbtis per božnycas ir šiuosius-tokius straipsnius, kurie teisuoliškoje pozoje visvien – tapatintis su žydčionybe.

    Pastebėjau, jog ir ankstesniame straipsnyje autorius pasižymi – peršokdamas nuo indėnų, ant vatikaninės krikščionybės – “kilmėje”.

  8. Vlmantas Rutkauskas:

    Esmėje – kaip ten bebūtų, ar kilmėje buvo – straipsnis propaguoja kažkokį indėnišką čionizmą – kaip izmą.
    Kalbų pasaulio žydkalba, regis, autoriaus primenamamybėje – tik žydčionizmo žydreliginiame lygyje – evangelizuotis.

    Ant šio pamato statomas jo patriotizmas, tiesiog – žydsaviraiška, kuri bando prisimesti “visiems”.

  9. Marius:

    Drąsūs gi tie anonimai 🙂 Prisipažinsiu, Gėbelso raštų neskaičiau – jei kas atsiųstų nuorodą, būčiau dėkingas: politiniam išsilavinimui naudinga susipažinti su įvairiais šaltiniais. Hitlerio “Mein Kampf”, tiesa, skaičiau, bet neįveikiau 🙂 Pirmoji dalis, kur kalbama apie istorinius ir socialinius dalykus – dar įdomesnė: autentiška, išgyventa. O jau ten, kur prasideda rasinės teorijos, matosi diletantizmas ir buka buka agresija – nuobodu.
    Iš tiesų krikščioniškai gaila Vilmanto. Kažkodėl tiek su Trinkūnu, tiek su Vaiškūnu santykiai – geri: gal čia ne tikėjimas esmė, o žmogaus asmenybė? Šie žmonės kažką kuria ir sukuria kažką teigiamo. Na, o kai žmogus sukurti nieko nesugeba, o pasireikšti norisi – belieka trolinti vis tą patį per tą patį, dergiant kitus žmones ir jų tikėjimus. Matyt, paties tikėjimas nėra gilus. Dažnai tenka susidurti ir ginčytis su krikščioniškaisiais kryžiuočiais, neigiančiais pagonių teisę į savo tikėjimą. Dabar matome tipinį pagoniškojo kryžiuočio pavyzdį: nulis argumentų, maksimumas agresijos. Gal tai dar pagydoma?

    • tikras lietuvis:

      O pats irgi nepasirašai pavardės, todėl kitų nekritikuok.
      Ar tik ne Kundrotas būsi? 🙂
      Ir tikėjimų už gerą nekišk.
      Štai ką apie tokius dalykus sakė V.Šukšino apsakymo “Kritikai” herojus Senelis:
      “bezdalas – taip nebūna”. 🙂
      Ir knygų nebeskaityk, ypač žydkrikščioniškųjų.
      Štai ką apie tai sakė Peškovo (M.Gorkio) senelė:
      ” neskaityk knygų iki galo, bo išdurnėsi”.
      Ar tik nebus su tavimi ir atsitikęs toks atvejis, kad vis dantis rodai komentatoriams? 🙂

  10. Vilmantas Rutkauskas:

    Lietuva – ta tapati žydčionizme tikrovėje- siekiamybėje – žydkrikščionizuotis.
    Ką su ja daryti šiandienai – lai Protėvių prakeiktybėje – negyvuoja.
    Paskui – toliau straipsniai – tai tik žydkrikščionių repeticijos – okupuoti čionizmą.

    • Vilmantas Rutkauskas:


      Seniai sudegintų Baltų Aukurų dvasia reiškiasi tokiais – šiais žydkrikščionių straipsniais, kurie pilni nežydkrikščionių ne Meilėjyste.

      Indėnai – palyginamąja prasme – žydkrikščioniuose (jų straisniuose) – tapatinami su nemeile…
      Ką su jais daryti ateityje – tiesiog spręsti nežydkrikščionims.

  11. Atgalinis pranešimas: Išsilaisvinimas iš tradicijos | Klubas SAVASTIS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *