Rugpjūčio 23-oji – Juodojo kaspino diena – nėra paprasta atminties diena. Iki šiol dar daug kam ji skausminga. Jau vien dėl to, kad prastai dera su supaprastinta Antrojo pasaulinio karo istorijos versija. Ypač sunkiai ji suderinama su šiuolaikinės Rusijos tapatybei svarbiu Didžiojo Tėvynės karo mitu. Tai mito apie Gėrio kovą su Blogiu variantas. Blogis – „fašistinė“ Vokietija. Gėris – tie, kurie prieš ją kovojo, žinoma, visų pirma didžiausią vaidmenį šioje kovoje suvaidinusi Sovietų sąjunga ir jos Raudonoji armija – „armija išvaduotoja“.
Blogis negali turėti nieko bendro su Gėriu. Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga (SSRS) negalėjo net turėti bendro ideologiją nusakančio žodžio su Adolfo Hitlerio Vokietijos nacionalsocialistine darbininkų partija, ir jeigu jis buvo, tai juo blogiau jam. Užuot minėjus hitlerininkų priklausomybę socialistinių partijų šeimai, dar ir šiandien mieliau kalbama apie „fašistus“ (kaip save vadino hitlerinės Vokietijos sąjungininkai Italijoje) ar bent „nacius“, „nacistus“ (o tai nėra tik paprastas žodžio „nacionalsocialistai“ trumpinys – jo funkcija yra maskuoti vieną iš šios ideologijos sudedamųjų dalių).
Bet pavadinimas iš tiesų nėra pats reikšmingiausias šioje istorijoje – juk už to paties žodžio iš tiesų gali slėptis pakankamai skirtingi reiškiniai ir ideologijos. Tai, kas įvyko 1939 m. rugpjūčio 23 dieną, buvo kur kas rimčiau ir rodė ne tik kažkokio, galbūt labai tolimo, laipsnio ideologinę giminystę, bet ir konkretų šių ideologijų bendradarbiavimą, įveliant pasaulį į kruviną karą. Būtent todėl, kai rugpjūčio 23-oji 2008 m. Europos parlamente buvo paskelbta Europos stalinizmo ir nacizmo aukų atminimo diena, Rusijoje kilo nepasitenkinimo šurmulys. Rusijos politikai ir istorinės atminties konstruotojai suprato, pralaimėję svarbų mūšį dėl istorijos.
Molotovo-Ribentropo pakto yla nuolat išlenda iš didvyriškos „kovos su fašizmu“ mitologijos maišo, ir tai anksčiau ar vėliau turėtų priversti susimąstyti, ar šiuolaikinės Rusijos nacionalinis mitas konstruojamas ant pakankamai tvirto pagrindo. Juk ir Rusijoje faktiškai pripažįstama, kad Josifo Stalino vidaus politika buvo kraugeriška. Bet į to paties J. Stalino užsienio politiką, ypač Antrojo pasaulinio karo metais, dažnai vis dar norima žiūrėti kaip į altruizmo ir aukštos moralės apraišką, ar bent jau pragmatišką, visoms normalioms valstybėms būdingą, politiką. Bet, ko gero, Rusijoje dar ilgai apie tai nebus rimtai mąstoma. Bent jau tol, kol bus populiarus imperinis revanšizmas ir idėjos apie tai, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo didžiausia geopolitinė katastrofa, žlugusios imperijos istoriniai mitai bus ginami visomis išgalėmis.
1939 m. rugpjūčio 23 d. (faktiškai rugpjūčio 24 d., nes derybos baigėsi 1 valandą nakties) SSRS užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas ir Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas Ribentropas (Ribbentrop) pasirašė Sovietų Sąjungos – Vokietijos nepuolimo sutartį – vadinamąjį Molotovo-Ribentropo paktą. Prie jo pridėtas slaptasis protokolas padalino Vidurio Europos valstybes į Sovietų Sąjungos ir Vokietijos įtakos sferas.
Šių sferų ribos vėliau dar buvo tikslinamos, taip pat persvarstytas ir Lietuvos likimas: pagal Molotovo-Ribentropo paktą turėjusi atitekti Vokietijai, pagal slaptąjį protokolą, pridėtą prie mėnesį vėliau pasirašytos Vokietijos-Sovietų Sąjungos sienos ir draugystės sutarties, didžioji Lietuvos dalis, išskyrus dalį Užnemunės, buvo pripažinta Sovietų Sąjungai. Vėliau, jau po Lietuvos okupacijos, buvo susitarta ir dėl šio ruožo išpirkimo Sovietų Sąjungos naudai.
Svarbiausia šio suokalbio auka vis dėlto buvo Lenkija. Būtent jos puolimą ruošė Molotovo-Ribentropo paktas. Vos po savaitės nuo šio pakto pasirašymo į Lenkiją įsiveržė Vokietija, o dar po pustrečios savaitės – ir Sovietų Sąjunga. Lenkija buvo padalyta ir nušluota nuo Europos žemėlapio vos per kelias savaites, o jos gyventojų laukė kančios, pažeminimas ir mirtys – juk Antrojo pasaulinio karo metais žuvo kas penktas Lenkijos gyventojas. Du agresoriai – Vokietija ir Sovietų Sąjunga – Breste surengė bendrą pergalės paradą, o rugsėjo 28-ąją pasirašė sienos ir draugystės sutartį. Įvykiai, atrodytų, vienareikšmiai, ir Lenkija šioje istorijoje nusipelnytų tik užuojautos. Tačiau yra vienas „bet“.
Molotovo-Ribentropo paktu per Lenkiją išvesta siena po kelių vėlesnių pataisymų vis dėlto išliko iki šių dienų, ir nuo Lenkijos atskirtų teritorijų gyventojai visai netrokšta, kad Lenkijos sienos būtų atkurtos ten, kur jos buvo 1939-aisiais. Iš tiesų to meto Lenkija buvo maža agresyvi imperija, kuriai kaip lygiateisei partnerei dalyvauti kruvinoje Antrojo pasaulinio karo puotoje sutrukdė tik jėgų stygius ir esminis interesų su pagrindiniais agresoriais nesutapimas.
Beveik pusę ikikarinės Lenkijos teritorijos sudarė ne lenkų, o ukrainiečių, baltarusių ir lietuvių žemės, Lenkijos užgrobtos dar 1920 metais. Būtent į šias teritorijas ir nusitaikė J. Stalinas. Ne toks gudrus jo partneris A. Hitleris šito nesuprato. Jam atrodė, kad Lenkiją reikia tiesiog pasidalinti, o J. Stalinas, iš pradžių leidęs suprasti, kad žaidžia pagal šias taisykles, vėliau pirminio pasidalijimo linijas koregavo pagal etnines ribas. Iš pradžių sutikęs priglausti grynai lenkišką Liublino sritį, po faktinio Lenkijos žlugimo, sovietų diktatorius ją paslaugiai atidavė A. Hitleriui mainais į Lietuvą.
Šiandien atrodo tragikomiškai lenkų šūkiai žygiuoti į Kauną 1938 m. kovą ar prisidėjimas prie Vokietijos agresijos Čekoslovakijoje tais pačiais 1938 metais, siekiant atsikąsti bent mažą žlungančios Čekoslovakijos teritorijos kąsnelį – bendrame Lenkijos žemėlapyje vos įžiūrimą Zaolzės teritoriją (Tešino srityje). Bet tokia ikikarinės Lenkijos politika akivaizdžiai rodo to meto jos valdančiojo elito ambicijas – jei likimas nebūtų šios valstybės pavertęs auka, ji mielai būtų tapusi agresore.
To meto Lenkija kariniu požiūriu neprilygo nei Vokietijai, nei Sovietų Sąjungai, nors buvo itin militarizuota ir kai kuriais požiūriais galėjo su pastarosiomis bent jau lygintis. Tai Lenkijos valdančiajam elitui leido gyventi galios iliuzijomis, laikytis oriai, bet netoliaregiškai. Visa tai baigėsi tragedija pačiai lenkų tautai. Kita vertus, žinoma, sunku pasakyti, ar ji galėjo išvengti tos tragedijos, kai pats Lenkijos egzistavimas kėlė pagrindinių Antrojo pasaulinio karo sukėlėjų susierzinimą. Tačiau neabejotina, kad Lenkija galėjo šioje istorijoje atrodyti solidžiau ir garbingiau.
Lietuva šiame kontekste pademonstravo visiškai priešingą elgesio modelį. Nors viso nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmečio užsienio politikos leitmotyvas buvo Lenkijos įvykdytos skriaudos – sostinės Vilniaus užgrobimo – likvidavimas, Lietuva nesusigundė priimti Lenkiją užpuolusios Vokietijos pasiūlymo jėga atsiimti Vilnių. Lietuva ne tik nesmogė smūgio į nugarą savo kraujuojančiam priešui, bet ir atvėrė savo sienas į Lietuvą bėgantiems sumuštos Lenkijos kariuomenės likučiams ir suteikė jiems prieglobstį.
Molotovo-Ribentropo paktas atidarė Pandoros skrynią. Tai buvo kruviniausio žmonijos istorijoje karo pradžia. Šiuo karu ir jame pasiektomis pergalėmis vargu ar kas nors gali šiandien labai didžiuotis. Jame nebuvo aiškių ribų tarp gėrio ir blogio, bet dažnai iškildavo didesnio ar mažesnio blogio dilema. Šis karas lėmė ir Lenkijos, Lietuvos, Latvijos bei Estijos nepriklausomybių praradimą. Tačiau Lenkija ir Lietuva, kruviniausių to meto diktatorių stumiamos į nebūtį, elgėsi skirtingai: Lenkija bandė prasidedančioje suirutėje rasti nišą savo agresyviai politikai, o Lietuva ištiesė pagalbos ranką savo žlungančiam priešui.
Tokius tad testamentus paliko Stalino ir Hitlerio suokalbio aukos. Ar šiandien, atsikūrus Lenkijos, Lietuvos ir kitoms valstybėms, juos verta priminti, iš jų mokytis, o gal geriau viską užmiršti, arba prisiminti supaprastintai? Gal istorinė tiesa ne visiems lygiai maloni ir gali būti net įžeidžianti? O gal istorija turi prasmę tik tada, kai matomos visos jos spalvos? Jas verta prisiminti ne tam, kad ieškotume šiandien kaltų, o tam, kad išmoktume sugyventi su savo istorija ir kurti ateitį, nekartodami senų klaidų.
Istorijos nereiktų romantizuoti. Lietuva tik todėl “nesusigundė priimti Lenkiją užpuolusios Vokietijos pasiūlymo jėga atsiimti Vilnių”, kad jos vadovybei Vakarų valstybės labai aiškiai leido suprasti kokių pasekmių bus susilaukta. Lietuva elgėsi pragmatiškai ir žiūrėjo tik savo interesų. Jeigu Lietuvos valdžia vis dėl to būtų priėmusi sprendimą atsiimti Vilnių, niekas už tai taip pat nebūtų turėjęs teisės jos smerkti. Lietuvių tauta ir jos vadovybė žinojo savo interesus ir juos stengėsi ginti visomis įmanomomis priemonėmis. Tai teisingas požiūris. Taip reiktų elgtis ir dabar. Ir toks elgesys kaip tik būtų pats geriausias ir aukščiausio teisingumo požiūriu.
Vardai brangūs Lietuvai, tai Lietuvos Brasta, kuria reiktų visada taip vadinti