G.Visockas. Nuolatiniai jo gyvenimo palydovai buvo žeminami, niekinami Vilniaus krašto lietuviai (5)

Gintaras Visockas | G.Šalygos nuotr.

Gintaras Visockas

Šis žurnalisto Gintaro Visocko įžanginis žodis buvo paskelbtas 2-oje fotografuotinėje Mato Valeikos knygelės „Dvidešimt penkeri metai Vilniaus krašte“ laidoje. M.Valeikos knygelė 1989-aisiais metais (omenyje turima antroji laida) išleista leidyklos „Mintis“ rūpesčiu.

Lyg ir nieko naujo nepasakyta. Puikiai žinome, kaip lenkai kadaise okupavo Vilnių, kaip intensyviai lenkino Vilniaus krašto žmones. Tad gal ir nereikėtų grįžti prie Lietuvai nepaprastai skaudžios polonizacijos temos. Tačiau šias temas prisiminti verčia pačios naujausios šių dienų aktualijos, nuo kurių niekur nepabėgsi. Prisiminti Mato Valeikos žydarbį verčia būtent agresyvėjanti šiandieninė oficialiosios Varšuvos pozicija. Šiandieninėje Lenkijoje jau leidžiamos knygos, kuriose tvirtinama, esą barbarai lietuviai atėmė iš lenkų Vilniaus miestą. Tautinės savigarbos nepraradusiems lietuviams nieko kito nebelieka kaip tik gintis. Juolab kad ir tarp lietuvių istorikų, politologų, visuomenininkų dabar pasitaiko tokių, kurie į Vilniaus krašto lenkinimo pasekmes linkę žvelgti „iš Varšuvos varpinės“.

Skelbdamas šią nedidelę ištrauką visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt pastebi, kad dabartiniam Vilniaus kraštui labai trūksta tokių pasišventėlių koks buvo Matas Valeika.

XXX

Matas Valeika visomis išgalėmis priešinęsis Vilniaus krašto lenkinimui

Matas Valeika visomis išgalėmis priešinęsis Vilniaus krašto lenkinimui

Iš užmaršties iškeliama neeilinė asmenybė, gyvenimas, apie kurį pokario Lietuvos žmonės nieko, beveik nieko nežino. Gyvenimas, atiduotas Tėvynei be jokių išlygų, kaip auka, kaip šventa pareiga. Tokie gyvenimai dažnai visai neatsispindi tarybinėse enciklopedijose. Nėra jose ir Mato Valeikos. Nė žodeliu neužsiminta apie žmogų, savo valia ėjusį sunkiu Vilniaus krašto Golgotos keliu.

To kelio pradžia – tolimi spaudos draudimo laikai, kai gimtajame Pasvalio apskrities Tetervinų (Tetirvinų) kaime lankydavosi Jurgis Bielinis ir kiti knygnešiai, artimai bendravę su vyresniaisiais Mato broliais. O gal pradžia – Motiejaus Valančiaus „Vaikų knygelė“, kurią labai branginęs, mokėjęs atmintinai, budriai saugojęs nuo žandarų akių? Be abejo, ir Mintaujos gimnazija, ir kalėjimas už lietuviškas knygas Rygoje – pradžia sunkaus garbingo kelio, į kurį Matą Valeiką pastūmėjo Jonas Jablonskis, trejus metus jaunuolį globojęs Taline. Tame kelyje jis buvo susitikęs su Jonu Basanavičiumi, Antanu Smetona, Kaziu Šimoniu, Antanu Žmuidzinavičiumi, Vūdūnu, Zigmu Žemaičiu, Mykolu, Vaclovu, Viktoru Biržiškomis, Antanu Jaroševičiumi ir kitais žymiais visuomenės, meno, mokslo veikėjais.

Tačiau nuolatiniai jo gyvenimo palydovai buvo žeminami, niekinami Vilniaus krašto lietuviai. „Inteligentas žmogus, baigęs aukštąjį mokslą, pačiame amžiaus gražume, atsisako nuo visokių patogumų ir malonumų, kuriuos gali suteikti didelių miestų kultūringas gyvenimas, atsisako nuo didelės algos ir už sutaupytus pinigus perka mažame miestelyje vaistinę, kur gyvenimo patogumų nė šešėlio nėra, kur žmonės tamsūs, neturtingi ir sulenkėję, imasi apaštalauti, skleisti savo tėvynės ir kalbos meilę, iš anksto žinodamas, jog niekas už tai jam nieko neatlygins…“

Šiuos pagiriamuosius žodžius autorius skiria kolegai vaistininkui Jurgiui Milančiui iš Vievio, tačiau tą patį galima pasakyti ir apie Matą Valeiką, 1908 metų kovo 18 dieną atsikėlusį į Giedraičius, kur jis netruko įsitikinti, „kad čia tėvynės dirvonai oi kaip sužėlę!“ Ir apie jo bendražygę mokytoją Malviną Valeikienę, gerokai pergyvenusią savo vyrą.

Skaitytojas, vienu atsikvėpimu perskaitęs šitą „mažą pluoštelį atsiminimų“, patirs, koks kryptingas buvo Mato Valeikos ir jo žmonos gyvenimas: viskas atgimstančiai Lietuvai, jos žmonėms, kiekviena proga žadinamiems iš „tautinio letargo“. Bijoję „prisipažinti lietuviais esą, kad nepajuoktų“, Valeikų paraginti, pamokyti, jie jau pamažu ima į rankas lietuvišką laikraštį, knygą, lietuviškai gieda Kalėdų giesmę, darželiuose sėja rūtą, velkasi tautišką drabužį, buriasi į pažangias draugijas…. „Toji bežadė, tyli, rami, paklusni liaudis, ilgus amžius nuleistą savo galvą ėmė aukštyn kelti“.

Atverti akis, neišnykti „lenkiškuose nasruose“, Lietuvai išlikti Lietuvoje – svarbiausias Valeikų daugelio metų rūpestis, gyvenimo tikslas ir prasmė. „Kiek smūgių, kiek širdgėlos ir nelygios kovos teko pergyventi“, – atsidūsta Valeika – plačios, taurios širdies lietuvis – ir šaudytas, ir gaudytas, ir teistas, ir tremtas, niekintas ir nepaniekintas, palikęs šviesų paveikslą visų jį pažinojusių širdyse.

– Valeika man išgelbėjo gyvybę, – sako dar žvali devintą dešimtį einanti Eleonora Starkienė. – Jaunystėje aš susirgau vidurių šiltine. Buvau labai sunkus ligonis. Kreipėmės į vaistininką, kuris mums buvo ir daktaras, ir agronomas, ir mokytojas. Jis davė miltelių, lašų ir pasakė: „Jei trečią dieną išbers, tai gyvens“.

– Tėvas buvo abstinentas, vegetaras. Ant mūsų stalo net per didžiausias šventes butelio nepamatydavai, nors prie jo retai kada sėdėdavo mažiau kaip 14 – 18 žmonių. Mūsų svetainės durys būdavo atviros visiems, ypač neturtingiems vaikams, – prisimena Laimutė Valeikaitė – Zarembienė, viena iš trijų Mato ir Malvinos Valeikų dukterų.

Jos bute kabo tėvams dovanoti K.Šimonio, A.Žmuidzinavičiaus, A.Jaroševičiaus paveikslai, J.Jablonskio portretas („Mielam Mateušui“), ji dar turi tėvo fotografijų su išskustais Lietuvos Respublikos apdovanojimais („Gerais“ laikais Vyčio kryžių, kitus apdovanojimus užkasėme po laiptais. Bet po kuriais?“). Ji dar prisimena prezidentą A.Smetoną, Giedraičiuose ją laikiusį ant kelių, savo krikštatėvį, našlaičių globėją, teologą Pijų Bielskų.

– Tėvas buvo labai panašus į prezidentą A.Smetoną, – pasakoja L.Zarembienė. – Vienoje parodoje, kurioje ketino dalyvauti prezidentas, tėvui išlipus iš juodo limuzino, karininkai sustingo kaip įbesti.

Su ašaromis akyse Valeikas prisimena senieji giedraitiškiai Stanislovas ir Jadvyga Gižiai, kaip švenčiausią relikviją saugantys šios knygelės kopiją.

– Miela būdavo užeiti į vaistinę: vaistininkas kalbėdavo lietuviškai, būdavo labai paprastas, nuoširdus, – sako Jadvyga Gižienė.

Šalia nepriklausomybės paminklo augančias liepas sodino ir Stanislovas Gižys, tada buvęs M.Valeikienės mokinys.

– Kai šventino paminklą, iš lėktuvo buvo barstomos laukų gėlės, – sako jis.

Palyginti neilgas buvo Mato Valeikos gyvenimas (1878 – 1937): mirė nesulaukęs nė šešiasdešimties. Palaidotas Kaune. Bet paminklą jis sau pasistatė Vilniaus krašte, Giedraičiuose, kur ilsisi didvyriai, „ne tik Giedraičius išvadavę iš lenkų vergijos, bet ir nulėmę gal ir visos Lietuvos likimą“. Tas paminklas ilgus dešimtmečius buvo apleistas, net griaunamas, kaip ir nepriklausomybės kovų monumentas, bet antrą kartą šį šimtmetį atgimstanti tauta nušluostys nuo jo užmaršties dulkes: darbai Tėvynės gerovei ir laisvei nesensta ir nedūlėja.

2011.08.14

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , .

5 komentarai

  1. stop POLONIZACIJA:

    TIKTAI TIESIOGINIS VALDYMAS SUVALDYS POLONIZACIJOS AGRESIJA. pareigunus nevykdancius teismo isakymo atleisti is darbo.LENKIJA IR LENKAI TYCIOJASI IS LIETUVOS TERITORINIO VIENTISUMO IR VALSTYBINES KALBOS, KONSTITUCIJOS. Lenku bendruomene (padedama finansiskai ir politiskai Lenkijos politiku ir antilietuviskai nusiteikusiu asmenu) aktyviai veikia pries Lietuvos valstybe. Lenku bendruomene turi visas teises: kalbeti lenkiskai, leisti lenku kalba spauda, lenku radija, lenku TV, lenkiskas mokyklas – Lietuvoje ju virs 100!, KARTA POLAKA, lenku organizacijas, lenku institucijas, lenkiska universiteta, lenku atstova Europarlamente, lenku atstovus savivaldybese, ir t.t. Taciau – LENKAI REKIA APIE DISKRIMINACIJA:) Todel galim drasiai teigti, kad tai yra tiesioginis Lietuvos valstybes puolimas su tikslu POLONIZUOTI VILNIAUS KRASTA IR JI VEL OKUPUOTI. Lenkijos tikslas: 1. Iteisinti lenkiskus gatviu pavadinimus – kas iteisintu pripazinima, kad tos vietoves tarsi priklauso lenku bendruomenei ir kartu ITEISINTU LENKIJOS IVYKDYTA 1920 METU VILNIAUS OKUPACIJA 2. Sekantis zingsnis lenku kalba Lietuvos valstybinese institucijose ir oficialiuose dokumentuose – kas atvertu kelia atvirai POLONIZACIJAI. Lietuviai nebegautu paslaugu lietuviskai ir butu engiami, prasidetu jau ir taip vykdoma ju DISKRIMINACIJA. 3. Galutinis tikslas, kaip suprantama, butu Vilniaus krasto ir galu gale Vilniaus atplesimas nuo Lietuvos. Neturekite kitu iliuziju, Lenkija nera mum draugiska valstybe. Visos ju kalbos, pareiskimai ir veiksmai liudija apie Lenkijos ir lenku priesiska nusiteikima Lietuvos atzvilgiu ir ju sieki atplesti nuo Lietuvos teritorijos etnines ir istorines lietuviu zemes. TODEL REIKIA UZKIRSTI KELIA BET KOKIAM LENKU SPAUDIMUI DABAR. GATVIU LENTELES – TAI TIK PLYSYS LIETUVOS GINYBINEJE UZTVANKOJE IR JO NEUZBETONAVUS PRASIVERS VISOS POLONIZACIJOS SRUTOS IR JAU NEBESUSTABDYSIM. TODEL LAIKAS REIKALAUTI IS MUSU APATISKOS VALDZIOS ATSAKOMYBES PRIES LIETUVOS VALSTYBES IR LIETUVIU TAUTOS BEI KALBOS ISSAUGOJIMA. KREIPKITES I KULTUROS MINISTERIJA,ATSKIRUS POLITIKUS, RINKIM PARASUS PO PETICIJA, KAD UZKIRSTI KELIA POLONIZACIJAI DABAR – NES PAVOJUS VALSTYBEI PATS RIMCIAUSIAS KOKS TIK GALI BUTI. Lietuva ne tam issivadavo is rusu okupacijos ir rusifikacijos, kad ateitu lenkai ir polonizacija. STABDYKIM POLONIZACIJA DABAR IR CIA – JOKIU KOMPROMISU. TAUTA – VIENYKIMES

    • Iš miškų:

      Įdomiausia, kad ne vien tik lenkai ir Lenkija tyčiojasi. Tyčiojasi ir mūsų išrinktieji ir už mūsų pinigus išlaikomi politikai ir valdininkai, kurie įžvelgia visokias grėsmes ir asimiliacijas tuteušams, bei brukantis lenkiškus rašmenis, tyčiojasi ir visokie papirkti ir paskatinti ordinais bumblauskiniai istorikai ir kitokie veikėjai-atseit “elitas”. Repolonizacija įsibėgėja…

  2. lyvis:

    Lenkų troškimas valdyti, dominuoti Vilniaus krašte ir kitur Balt(gudijoje)arusijoje, Ukrainoje tai ne lenkų tautos, kurios iš viso šiose kraštuose nuo amžių nebuvo jų. Tai vis krikščionybės plitimas į pagoniškas žemes per lenkišką dvasininkiją. Lenkų tauta tai kryžiuočių misionieriai, kurie negali pakęsti pagal juos pagoniškos kultūros t y Lietuvos. Tai ne vien Lenkijos bet ir Vatikano agresija, kurie sau tyliai kikena. Turi būti pripažinta Lenkija kaip trečias agresorius po Rusijos ir Vokietijos. Vokietija tai aukštinama arijų kultūra, Rusija marksizmo ideologija, Lenkai krikščionybės agresija. Tai Vatikano dvasinio viruso platintojai. lyvis

  3. Remigijus:

    Kaip reta didelis tankis protingų žmonių protingų pasisakymų.
    Atskirai paminėsiu, kad katalikų bažnyčia ištiesų yra pagrindinis polonizacijos įrankis, jau daugiau, nei 200 metų. Net Arvydas Juozaitis, kad ir kiek būtų nukvakęs, teisingai išskyrė pagrindinę priežastį, kodėl Lenkijos gyventojai beveik 100% lenkai, ko nėra jokioje kitoje passaulio šalyje – lenkų katalikų bažnyčią. Neatsitiktinai jie patys sako – ne katalikybė, o “polska viara”.
    Pridursiu tik tiek – masonų regioninė vadavietė yra Varšuvoje. Su lenkais vadukais, be abejo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: