Neseniai lrytas.lt, pasiremdamas Lenkijos spauda, paskelbė sensacingą informaciją apie Prūsijos Galindijoje, dabartinės Lenkijos Mozūrijoje, prie Nidajno ežero rastą lobį, įvardintą kaip „baltų genties galindų kario kapas“ [1].
Kodėl ši žinia yra sensacinga? Ogi todėl, kad keičia mūsų sampratą apie baltų ryšius su visa to meto Europos pagoniškaja oikumena, praplėsdamas juos vakarų kryptimi net iki Ispanijos. Bet apie viską iš eilės:
Lobio amžius – apie V a. pr. Kr., radimvietė – Olštyno vaivadijos Piečki (Pieczki) valsčiaus Čaškovo (Czaszkowo) kaimas (čia kadais gyveno senovinė baltų gentis – galindai). Rasta apie šimtas radinių, daugiausia ginklai, kai kurie iš jų sulaužyti; taip pat rasta ir papuošalų iš juodosios emalės bei gryno aukso ir sidabro. Tyrimams vadovavęs archeologas dr. Tomašas Navakievičius (Tomasz Nowakiewicz) apibūdino radinius kaip „verčiančius susimastyti ir nelauktus“.
Išties, lobis pateikė daug netikėtumų – ir tai, kad rastas ežero (buvusio) dugne, ir brangiomis radinių medžiagomis bei jų pagaminimo technologijomis; ir tai, kad ant ginklų ir papuošalų yra deginimo pėdsakų – atrodo, kario palaikai buvo pirma sudeginti, o po to paskandinti ežere, kas yra neįprasta šiam regionui – ir t.t.
Tačiau apsistosime ties vienu radiniu – papuošalu, kuriame pavaizduotas plėšrus žvėris [pav. nr.1]. Šį žvėrį lenkų archeologai įvardina kaip liūtą, o ir aplamai papuošalų stilistiką priskiria bizantiškajai įtakai. Bet atidesnis žvilgsnis į šį efektingą, aukštos meninės vertės radinį verčia daryti kitokią išvadą – šis žvėris, ko gero, yra mitinis vilkas Fenriras.
Šis gotų-skandinavų mitologinis personažas, kosminio blogio ir vyriškojo aržumo įsikūnijimas, buvo populiarus ne tik senovėje, bet ir dabar – nuo specialiųjų dalinių, task-forces pavadinimų iki multifilmų, internetinių fantazy stiliaus monstrų. Ši eschatologinė pabaisa yra siejama su pasaulio pabaigos (Ragnarok) motyvu.
Dažniausiai sutinkami yra du siužetai. Pirmasis – Fenriras praryja saulę, po to žemę apgaubia tamsa, kosminis blogis triumfuoja (šito siužeto kitas variantas – Fenriras praryja Odiną, vyriausiąjį dievą, o jo sūnūs keršydami įstato Fenrirui į nasrus smaigą). Antrasis siužetas – kai Fenriras nukanda mitiniam herojui Tyrui dešinę ranką. Abu šie siužetai yra plačiai atvaizduoti meno kūriniuose – pradedant Edomis ir baigiant raižiniais ant akmens bei piešiniais manuskriptuose.
Tačiau yra ir trečiasis siužetas, mažiausiai žinomas ir gal keisčiausias. Keliaujant po Ispanijos Galisiją, senovinėse jos bažnyčiose (Galisijoje krikščionybė įsitvirtino jau V-VI a. po Kr.!) dažnai tekdavo aptikti keistą raižinį ant akmens – vilką su labai ilgu, iš gerklės tysančiu liežuviu [pav. nr.2]. Tačiau išties tai yra ne liežuvis.
Pagal senovinę legendą, Fenriras perkando Paukščių taką, sutrikdydamas kosmoso stabilumą, ir tada iš jo nasrų pradėjo tekėti dvi kosminės upės. Šis siužetas yra pats rečiausias, ir yra atvaizduotas, berods, tik Snoro Sturlusono „Edoje“[pav. nr.3].
Radinys baltiškoje Galindijoje vaizduoja būtent šį siužetą – iš žvėries nasrų aiškiai matyti kyšantis liežuvis – kosminė upė. Lyginant su „galisiškuoju“ vilku, pavaizduotu realistine, „nearžia “ maniera, baltiškasis laimi – jame siurrealistine maniera atvaizduotas žvėris vaizdžiai manifestuoja plėšrumą, jo stilizuotos galingos letenos, neproporcingai išdidinti nagai ir nasrai daro pabaisą vienu įspūdingiausių pagoniškojo meno kūrinių.
Galindai ir gotai
Šis artefaktas – vilko Fenriro baltiškoji versija – kelia ir kitokių minčių. Be abejo, tiek šis radinys, tiek kiti, o taip pat ir laidojimo būdas yra sietini labiau su gotais nei galindais – laidojimai ežere yra žinomi gotų ir skandinavų kultūrose, pvz. Jutlandijos pusiasalyje. Tačiau jau seniai Jūratės Statkutės-Rozales kultivuojama antigermaniška – baltiška gotų kilmės versija čia gauna stiprų švietalą. Juk radinys rastas pačiame baltiškosios Galindijos centre, jos girių glūdumoje, Mozūrų ežeryne. Gal būt tai yra karo grobis, gal atsitiktinis precedentas, bet negalima nuneigti, kad jis liudija artimos gotų-galindų bendrystės naudai. Prisiminkime įžymiojo slavisto- baltisto Vladimiro Toporovo hipotezę apie galindų kelionę į vakarus (paskui gotus arba kartu su jais) – Paukščių taku, iki ispaniškosios Galisijos, bei jų pėdsakus toponimikoje. Savo ruožtu esame rašę [2], kad šių pėdsakų yra ir hidronimikoje, ir liaudies mene, ir netgi ispanų epe „El Side“. Šitame gal seniausiame Europos epiniame šedevre (XI a. po Kr.) yra atvaizduotas kilmingas riteris Galindas Garsija, don Galindo Garçia el Aragón, „narsioji ietis“ (lanca ardida), vienas iš El Sido, ispanų epinio herojaus palydos „kompanjerų“. Dar daugiau – Galindez‘ų (t.y. Galindaičių) dinastija IX-X a. po Kr. valdė Aragono karalystę.
GALINDAIČIŲ DINASTIJA:
Aznar I Galíndez valdė [809-820 m.], Garcia I Galíndez [820-833m.], Galindo Garçes [833-844m.], Galindo I Aznárez [844-867m.], Aznar II Galíndez [867- 893m.], Galindo II Aznárez [893-922m.), Andragoto (?) Galíndez, grafienė [922-943m.]. (J. Terrero – J.Reglá. Historia de España)Prisiminkime, kad Simonas Grunau „Prūsijos kronikose“ (1529 m.) rašė: „Galindas [Galyndo] – aštuntasis Vaidevučio [Widowuti] sūnus, kaip ir jo broliai, stojo prieš savo tėvą ir krivaitį [kirwaito] ir prisiekė, ir jo tėvas paskyrė jam žemės nuo Alnos [Allo], Lawoso upių iki nustatytų Mazovijos [Masono] sienų. Šias žemes jis ilgainiui užvaldė ir ant aukšto kalno pasistatė pilį Galindą [Galindo], kuri dar ir šiandien vadinasi Galinderberg‘u. Ši tauta ilgainiui sustiprėjo ir labai pagausėjo“.
Tad ar nebus anoji Galindezų dinastija tęsinys baltiškosios? Šiaip ar taip, gotų ir baltų sąsajas po šio radinio bus sunkiau vaizduoti kaip fantazijas ir marginalijas.
Aišku, tai neliečia esmės, mentaliteto dalykų – jau vien Fenriro įvaizdžio pakanka suvokti šių dviejų pasaulėžiūrų – gotiškosios ir baltiškosios – skirtybę ir netgi priešybę, tačiau iš kitos pusės šitie du pasauliai buvojo greta, tiek artimai, kad galima kalbėti apie galindus kaip apie tarpinę, „kraštinę“, pereinamąją, arba, dar tiksliau, „sūniškąją“ gentį tarp gotų ir baltų [3].
Ir dar – ar nebūta ir atgalinio ryšio? Kaip kitaip artefaktas, dažnas Ispanijoje ir Skandinavijoje, galėjo patekti į baltiškasias girias? Juk nuo Kauno iki Nidajno ežero tėra kiek daugiau nei du šimtai kilometrų.
Jei žengti dar toliau, tai mokslininkai yra pastebėję tam tikras paraleles tarp Ahriman‘o, senovės iranėnų „blogosios“ dievybės, ir Fenriro. Šiuo atžvilgiu Galindijos fenomenas gali tapti ypatingai įdomus – kaip pakraštinė, gimdančioji naujus darinius erdvė tarp baltiškosios , „motininės“ kultūros ir begimstančios „sūniškosios“, su vyraujančiu vyriškuoju pradu.
Kaip žinia, baltai kažkada turėjo tiesioginį kontaktą su stepių iranėnais – tą liudija jotvingių genties, „baltiškųjų iranėnų“, genetika. Iš čia, iš didžiosios baltų-aisčių Girios pakraščių, jos pagirių „sūniškosios“ kultūros buvo išplėstos iki Ispanijos vakaruose ir Irano plokštikalnės bei toliau rytuose…
Vienaip ar kitaip, dabar mūsų pasaulėjautai atsiranda daugiau erdvės ir laisvės. Štai ką gali, štai kur gali nuvesti nedidelis atvaizdas su paslaptingu plėšrūnu, rastas išnykusio ežero dugne…
Post scriptum:
Matas Praetorius (1635 – 1704) yra parašęs knygą „Prūsijos įdomybės“ (Deliciae Prussicae oder Preussische Schaubuehne), kuri laikoma prūsistikos klasika. Ateina laikas rašyti šią knygą iš naujo – Prūsijoje, šiame nelaimingame, bet kartu paslaptingame baltiškų žemių lopinėlyje randama vis daugiau įdomybių, tarsi taip Apvaizdą atlygintų už netiesą ir nusikaltimus, padarytus prūsų tautai.
Tai ne tik šis lobis. Štai kad ir tokia žinia: „Senojoje Prūsų žemėje, girios pakraštyje prie Dainos upės, netoli nuo Dainavos ežero stovi Bauselauko pilis (iš prūsiško Bauselawke – Bausio(?)laukas; Bäslack vok., Bezlawki lenk.). Pirmą kartą pilies vardas šaltiniuose yra paminimas 1371 m. Ši pilis yra tampriai surišta su Lietuvos istorija – ji tarnavo kaip atramos punktas kryžiuočiams puolant Lietuvą.
Kronikose yra užfiksuota, kad 1402 m. iš žygio į Lietuvą čia grįžo komturas Vilhelmas fon Helfenšteinas. 1402-1408 m. ši pilis buvo neramiojo Švitrigailos rezidencija, kuris tuo metu buvo susidėjęs su Ordinu, iš šios pilies jo pasiuntiniai nuolat kursavo tarp Ordino ir Lietuvos. Vėliau pilies griuvėsiai buvo perstatyti į evangelikų bažnyčią.
Teigiama, kad būtent šioje pilyje-bažnyčioje buvo paslėptas Šv. Gralis. Legenda sako, kad Šv. Gralis galėjo atsidurti prūsų giriose iš Anglijos, kur po Hastingso mūšio (1066 m.) karaliaus Haroldo Goodwinson‘o sūnūs, slėpdamiesi nuo persekiojimo, traukėsi per Lietuvą ir Kijevą į Bizantiją. Du sūnūs liko Lietuvoje, o vyresnysis tapo karaliaus Vladislovo Jogailos protėviu.
Bažnyčios inventorinėse knygose yra aprašytos Jogailos brolio, Švitrigailos dovanos bažnyčiai – graikiškas antepediumas (dekoratyvinis altoriaus aptaisas), o taip pat Eucharistijos taurė, kuri ir yra Šv. Gralis. 1520 m., užpuolus totoriams, taurė buvo paslėpta – užmūryta bažnyčios sienoje. Toliau jos likimas yra nežinomas – liko tik anga sienoje, kur, anot legendos, yra buvusi slėptuvė.
Reikia pastebėti, kad ši vietovė yra nuo seno turi paslapties. Štai visai šalia yra Šventosios Liepos (Sw. Lipka – lenk.) vienuolynas. Legenda pasakoja, kad garbintos dar senųjų prūsų galingos liepos lapijoje apsireiškė Šv. Mergelė Marija. Bažnyčioje yra iš sidabro nukaltas medelis, o jo šakose – Dievo Motinos atvaizdas, laikomas stebuklingu (1519 m. šią šventovę pėsčiomis ir basomis aplankė kryžiuočių ordino Didysis Magistras Albrechtas Hohencolernas, ji gausiai piligrimų lankoma ir dabar).
Įdomiausia, kad miestelio (ir viso valsčiaus) herbe yra vaizduojamas lokys su vyskupo lazda! Dar daugiau, pastoralo viršūnė – spiralė, primenanti paparčio ūglį – yra auksinė, todėl švytinti (paparčio žiedas irgi švyti). Susilieja du svarbiausi grališkieji motyvai – paparčio žiedo ir krikščioniško liturginio reikmens – insignijos, antros pagal svarbą po Eucharistijos taurės, kurią Aistijos girių glūdumoje saugo lokys, girių valdovas…
Taigi visai šalia, vos už pusantro šimto kilometrų, turime ryškų šventosios legendos pėdsaką. Apvaizdos lėmimu, slėpiningoji paparčio misterija, apsukusi gerą galą pasaulio, vėl sugrįžo į savo ištakas – į šventąsias girias“[4].
Tad lankykime šventąją prūsų žemę, neužmirškime jos – protėvių vėlės atsidėkodamos atskleis mums dar ne vieną paslaptį.
P.P.S.
Neseniai įvykęs p. Jūratės Statkutės de Rosales vizitas Lietuvoje, jos entuziastingos sutiktuvės ir jai suteiktas Edukologijos universiteto honoris causa vardas rodo, kad baltų – gotų tematika yra svarbus mūsų tautos savimonės fragmentas. Šių eilučių autorius taip pat domisi šia tema, yra publikavęs keletą straipsnių, parašęs knygelę, tačiau laikosi kiek kitokios nuomonės, kuri dažnai yra neteisingai suvokiama ir interpretuojama. Naudodamasis proga, norėčiau dar kartą savo poziciją patikslinti:
a) Česlovo Gedgaudo skelbiamos teorijos apie baltų proistorę yra anapus istorijos mokslo ribų. Vienintelis teigiamas jų bruožas – kad žadinamas susidomėjimas tautos ikirašytine istorija.
b) Nors p. Jūratė Statkutė de Rosales yra Česlovo Gedgaudo sekėja, tačiau jos sukaupta medžiaga, įsigilinimas į lotyniškojo pasaulio istorinius šaltinius, aštri pangermanistinio požiūrio kritika, originalus, nors ir ginčytinas mokslinis instrumentarijus, nuopelnai supažindinant ispanakalbes tautas su baltų pasauliu neleidžia ignoruoti jos darbų. Mūsų akademinė terpė, skendėjanti parapijiniam snūde, turės į juos reaguoti, nes kitaip pati bus tautos ignoruota ir neteks jos moralinės paramos.
c) kai dėl gotų-baltų problemos, pripažindamas glaudžius šių dviejų etnosų istorinius-geografinius, iš dalies genetinius ryšius, niekaip negaliu jų tapatinti. Atvirkščiai – šalia kraštutinai matricentrinės baltiškosios kultūros susiformavęs grynai vyriškojo- sūniškojo prado gotų etnosas yra radikaliai skirtingas, orientuotas į išorę, plėtrą, dinamiką, formų pasaulį. Tuo tarpu baltų kultūra yra, anot Vaižganto, „glūdinčioji“, orientuota savęsp, į esmių pasaulį, į etoso kultūrų vertybes, absoliučiai sėsli (su „galindiškaja“ išimtimi, tik patvirtinančia taisyklę). Tai nereiškia, kad neturime domėtis gotų-gudų istorija, tačiau sutapatinti šias dvi mentalines priešpriešas būtų nedovanotina intelektualinė klaida, galinti turėti ir jau turinti (migracija) realių neigiamų pasekmių.
Literatūra:
1. „Rzeczpospolita“ ir lrytas.lt inf.: Lenkijos archeologai Mozūrijoje atkasė baltų genties galindų kario kapą su jo ginklais (nuotraukos). (2011 04 20).
W.Pastuszka. Zatopione cuda z mazurskiego jeziora. (2011 04 11).
2. Algirdas Patackas, Galindiana, arba kelionė paskui mūsų protėvius į Santjago de Kompostelą, į pasaulio pakraštį, finis terrae, per erdvę ir laiką, Kaunas, 2010.
3. Algirdas Patackas, Gotai ir baltai, Naujasis Židinys-Aidai, 2008 nr.1-2, p.38.
4. Algirdas Patackas, Papartis ir šv. Gralis. Krikščioniškojo ir ikikristinio simbolių dvasinė giminystė, (mokslinės konferencijos „Baltų kultūros sakraliniai aspektai”, vykusios Lietuvos kultūros tyrimų institute 2010m., medžiaga).
Rašinys skelbtas „Naujoji Romuva“, 2011, Nr.2.
Taip ir nesupratau: ką, gi, byloja Fenriras?
Tiesą sakant. Nieko naujo nesužinojau. Sėskis – gauni 3. 😀
Kodėl, gerbiamas Patackai, vartoji tiek negražių tarptautinių nesuprantamų žodžių? Negi lietuviško žodyno neužteko ? 🙂
Labai įdomus straipsnis – visų pirma faktologine prasme. Tačiau ir pateiktos hipotezės yra įdomios.
Apskritai, kalbant apie senąją įvairių baltų genčių (tautų) istoriją, reikia labai aiškiai skirti du visai atskirus dalykus: pačių įvairiausių mokslo sričių faktinių duomenų kaupimą ir jų interpretacijas (įvairias hipotezes bei teorijas).
Be abejo, bet kokios hipotezės turi remtis jau sukaupta duomenų baze.
Ir kuo daugiau įvairių duomenų iš pačių įvairiausių šaltinių bei mokslo sričių, tuo tikslesnius modelius įmanoma sudaryti.
Kaip tik todėl absoliučiai nesutinku, kada su Gedgaudo, o anksčiau Narbuto ir kitų senųjų istorikų-duomenų rinkėjų, pateiktomis hipotezėmis yra ignoruojami ir jų surinkti įvairūs faktai.
(Pvz., jau esu rašęs, jog pagal Narbuto vienoje iš knygų nurodytus duomenis, Kernavės ežero (Šalčininkų raj.) pelkėtoje pakrantėje suradau dar sovietmetyje vadinamąjį “Kerniaus kapą”. Tiesa, kada jį apžiūrėjo specialistai (kiek atsimenu, Vykintas Vaiktevičius bei Gintautas Zabiela), tai jų nuomone ten yra buvęs alkakalnis, o ne kunigaikščio pilkapis).
Ir dabar panaši situacija su Jūratės Statkutės de Rosales surinktais duomenimis – ignoruojant arba kritikuojant jos pateiktas teorijas, mėginama nepastebėti ir jos surinktus iš įvairių šaltinių bei kitus duomenis.
P.S. Kalbant apie konkrečias hipotezes, norėčiau tik pridurti, jog baltų arealas, kaip akivaizdžiai rodo kalbotyriniai duomenys užėmė milžiniškus plotus nuo pierytinių Europos stepių iki pietų Suomijos, o vakaruose, matyt, siekė ir Berlyno apylinkes. O įvairūs kiti duomenys rodo, kad ir baltų gentys, ir kitos gentys nebuvo kažkokie namisėdos, o neretai keliavo ir po visą šį plotą, ir gerokai už jo ribų.
Todėl tiriant konkrečios teritorijos gyventojus ir jų istoriją, be abejo reikia atsižvelgti į buvusias įvairiausias migracijas tose teritorijose per praėjusius kelis tūkstantmečius – nuo pat to momento, kai pasitraukė ledynai ir pasirodė pirmieji žmonės. Visi jie paliko ir savo “genetinius pėdsakus”, ir kultūrinius – religinius – mitologinius, ir kalbinius, ir archeologinius artefaktus.
Tik reikia tuos pėdsakus surasti ir “iššifruoti”.
Ir būtina neapsiriboti dabartine Lietuvos teritorija bei netgi dabar jau žinomų baltų gyventų žemių ribomis, o ieškoti įvairių pėdsakų labai plačiose žemėse – kaip rodo ir J. Statkutės tyrimai,ir ankstesni – iki pat Ispanijos, o gal ir Šiaurės Afrikos pietryčiuose, iki Vakarų Vokietijos ir frizų gyvenamų žemių vakaruose, Pietų Suomijos – šiaurės vakaruose, dabartinių Ukrainos šiaurės rytų bei Rusijos Maskvos srities – vakarų galindų žemių, pietuose – dabartinės Rumunijos ir Bulgarijos teritorijose – ką parodė dar Basanavičiaus tyrimai.
Tiesa, redaktoriai, pataisykite žioplą (matyt, spausdinimo) klaidą:
“Lobio amžius – apie V a. pr. Kr.,…”
Iš tikrųjų turi būti – “Lobio amžius – apie V a. po Kr.,…”
„Senojoje Prūsų žemėje, girios pakraštyje prie Dainos upės, netoli nuo Dainavos ežero stovi Bauselauko pilis (iš prūsiško Bauselawke – Bausio(?)laukas; Bäslack vok., Bezlawki lenk.). Pirmą kartą pilies vardas šaltiniuose yra paminimas 1371 m.”
Baušys – pavardė paplitusi Rytų Lietuvoje, pvz. Ignalinos raj.
Pvz., mano probobutė buvo Juzė Baušytė, žymi šių vietų žolininkė (įdomi detalė – žolininkės “profesija” buvo perduodama tik moteriškąja linija – vyriausiai dukrai).
P.S. Pavardės Baušys sulenkinta forma – Bowszys arba Bowszis (reta forma – Bowsz), yra ir forma Bowsis arba Bovsis:
http://www.moikrewni.pl/mapa/kompletny/bowszys.html
http://www.moikrewni.pl/mapa/kompletny/bowsz.html
Įdomi paralelė Žygeiviui: Lydos apskrities Sklodonių (dab. Skladance) kaime, kurį pagal pavadinimą galime susieti su žinomu prūsu Sklodu ir tose apylinkėse buvusiu Skalvių (gal būta ir skalvio tokiu vardu?) valsčiumi, taip pat gyventa Baušių.
Patackai, Patackai – geriau mažiau, bet aiškiau. Panašu, kad pats nebesigaudai, ką norėjai iš tos žinutės pagimdyti. Bent prūsiškus vietovardžius galėjai pasitikrinti, kaip lietuviškai, o ne lenkiškai parašyti. Kaip pačiam liežuvis apsiverčia Prūsų ežerus vadinti mozūriškais? Sikorskiniai mokslinčiai jau ir Varmę Mozūrais vadina. Ar pats irgi su jais?
Perskaičiau Žygeivio komentarus – tikrai objektyviai pašnekėta.
Tačiau pastebėjau, kad istorikai neatsako į klausimą: iš kur atsirado baltai?
Tai yra svarbu ir štai kodėl – kada kiti atsiskyrinėjo nuo indoeuropiečių, tai jie vardus (gal iš pravardžių?) gavo (ar pasivadino patys) ir turėjo seniau bei turi dabar (pvz.,, germanai; panašiai buvo su slavais ir t.t.), o štai baltai kažkodėl tokio pavadinimo neturėjo. Jiems tą pavadinimą uždėjo vokietis. T.y. iš tų, kurie visaip Europos istoriją vokietino (germanino) – atseit, viskas toje istorijoje buvo germanų nuveikta.
Kodėl mes, “baltai”, neturėjome pavadinimo ir neturime tikro iki šiol (Statkutė kaip tik todėl bando mums pasiūlyti gudų pavadinimą, tačiau toks tikrai netiktų, nes žodis gudas nuo seno lietuviuose reiškė kitokį, o ne savą. Pvz., senovėje lietuviai, puldami vieną Rasiejos tvirtovę, šaukė: ažumuškim šituos gudus! 🙂 )?
Gal todėl, kad mes, “baltai”, tada, kada visokie, pvz., germanai, davėsi po Europą kaip šūds po eketę :), ramiai sau sėdėjom savo miškuose, kaip ir tūkstantmečius iki tol, ir todėl galima sakyti, kad mes tuomet dar buvom tiesiog indoeuropiečiai?
Tai patvirtina ir mūsų kalba, kurią iškiliausi kalbininkai kaip istorinį paminklą priskiria esant artimiausia indoeuropiečių prokalbei.
Tai patvirtina dar Gedgaudo pastebėtas faktas, kad visa Euiropa pilna lietuviškų (“baltiškų”) pavadinimų.
Europa.
Tai kad aš to Galindų vilko nasruose neįžiūriu jokio ilgo liežuvio. Išvada – tai ne Fenriras. Manau, šį vilką žymiai teisingiau būtų sieti su Geležiniu Vilku bei Herodoto perpasakota legenda apie Niaurų tapimą vilkais vienąkart metuose.
Akuliorius užsidėk – trečiame paveikslėlyje yra liežuvis. 🙂 Toks zdariavas. 🙂
Ale, tu man pasakyk – ką gi tas liežuvis byloja apie galindus ir gotus?
Tikrai norėčiau sužinoti.
Turėjau mintyje paveikslą, rastą Nidaino ežere. Trečiame paveikslėlyje vilkas ne Galindų.
O kieno, gi?
Juk po paveiklėliu parašyta, kad jis iš Edda Snorra – islando Snorro Sturlusono 1220 metais parašytos poemos.
Parašyta – taip, tačiau ar ne pagal jį mūsiškis yra tam prilyginamas?
Nejau tiesiog iš kalno išpiešė tą prasmę?
P.S. niekas neatsako į rimtesnį klausimą: kuo gi tas liežuvis sieja galindus su gotais?
Būtų labai įdomu sužinoti.
Nesieja niekuo, nes Galindų vilkas to liežuvio neturi.
Autorius pavadinime sako priešingai.
Kodėl?
Tai jeigu Beirikas išpešė prasmę, kad Norvegų vyriausybė – tautos išdavikai, nusipelnę mitries bausmės, tai ir mes turime tuo tikėti?
?
Gudai – godos- gotai- getai, tai lietuviškai, ispaniškai, vokiškai ir lotyniškai pavadintos tos pačios gentys, kurias 19 a. viduryje vokietis Neselmanas pavadino “baltais”. Šiose teritorijose 178 m. žemėlapyje gyveno vadinami sarmatai ir lotyniškai užrašyta “Sarmatia”, jos sudėtyje pažymėti Galindai ir Suduviai. Žemėlapio teritorija Sarmatia atitinka baltų teritoriją jau nustatytą Gimbutienės ir kt. archeologų. Č. Gedgaudas Sarmatia vadina “Šermačia”-lietuviškai.
Vien lotyniškas Žemaitijos pavadinimas Samogetia, kitur Samogitia, rodo, kad jei yra Žemoji Getija, tai buvo ir Aukštoji Getija – Jotvingija- ankstesnis Lietuvos pavadinimas. Baltijos jūra anksčiau vadinosi Sarmatijos jūra, gi atsikėlę getai nuo Juodosios jūros, kur smėlis yra juodas prie Baltijos krantų ir pamatę koks baltas smėlis pavadino Baltijos jūra. Tai patvirtina ir antrą kartą, jau LDK laikais pasikartojimas, jau vadinamiems slavams (rasams), kurie kilę iš periferinių baltų (įrodyta V. Toporovo ir kt.), pasiekus šiaurės ledjūrį ir įkūrus Archangelską tą jūrą pavadino Baltoji “Belaja” jūra, dėl balto nuostabaus smėlio.
Kas dėl neigiamo požiūrio į Gudus, tai jis atsiradęs vėliau, kai jotvingiai – gudai tapo stačiatikių religijos (apie10-11 a.), o vakarinės ir šiaurinėes kunigaikštystės dar buvo senosios baltų religijos, todėl ir prigijo posakis: “lietuvi, mylėk žemaitį, o muški gudą (jau apsikrikštijusį), kaip šunį rudą”. Todėl ir bizantiška krikščionybė Lietuvoje vadinama “Stačiatikiai”, nes dzūkiškai (jotvingiškai) žodis “Stačiai” reiškia “Tiesiai”. Dzūkas sako važiuok: “stačiai”, tai suprask: “tiesiai”. Iš čia “teisingai”.
Ir Gedgaudas ir Rosales yra teisūs, nes visa tai patvirtina ir seniausia lietuvių kalba, kurios reliktų yra aibė visose Europos kalbose, tik gaila, kad dar niekas neapsigynė disertacijų – kokį poveikį turėjo baltų kalbos slavams, germanams (išvertus: geriems vyrams), rumunams, o dabar ir ispanams ir t.t.
Štai persikeitimai (transformacijos):
Tauta – Tautonai – Teutonai – Taučia – Doiče (Vokietija) – Duče (Italijoje tautos vadas);
Dėl vikingų pavadinimo:
Vykti – vyko – vykingas – vykingis – vikingas (lietuviškai turėtų būti: vykingas arba vykingis);
Varyti – varo – varingas – varingis – varingiai – variagi (rusai vadina “variagi”, kaip jotvingiai – “jatviagi”, vadinasi tą pačią tarnybą (profesiją) ir vakariečiai ir rusai vadina lietuviškais žodžiais);
Gudas – Gudanckas – Gdanskas – Gdansk (lenkiškai kai kurios balsės iškrenta)- Dancigas (vokiškai dalelytė “GU” nukrito);
Gudas – Gudynė – Gdynė – Gdyn (lenkiškai).
Visiems lietuviams laikas susimąstyti, kodėl taip yra? Juk žodžiuose, kalboje atsispindi kultūra, istorija.
Aš dabar ypač istoriniuose tekstuose rašau: Gudanskas ir Gudynė, ir Jums siūlau taip daryti.
Žodis gudas yra indoeuropietiškos kilmės ir yra paplitęs ne tik Europoje, bet ir visur, kur tik gyveno indoeuropiečiai – net Indijoje.
Todėl niekaip negali būti tik vienos kalbinės grupės žodžiu.
Ir iš kur jūs ištraukėte, kad žodis gudas reikšmę kitoks įgavo vėliau (kada, kodėl ir kaip?), jei jums yra nurodytas senovės jo reikšmės pavyzdys, įrodantis visiškai priešingus dalykus?
Ir iš kur jūs ištraukėte, kad baltų kalbos kam tai turėjo poveikį?
Juk jei kada tai kiti nuo indoeuropiečių atsiskyrė, tai tada jau vystėsi savarankiškai ir tik indoeuropiečių prokalbės reliktai ( o kartu ir mūsų kalbos reliktai, t.y. tie patys) rodo kokį tai jų panašumą kalbiniu požiūriu.
Getai, gotasi, sarmatai – ne tas pats.
Nebūtų skirtingi pavadinimai – tai buvo skirtingos tautos ar gentys, ar kalbinės grupės.
Tačiau, net jeigu juos visus suplakti į krūvą, tada vis tiek lieka neaišku:
1. kodėl kaip tik mūsų (” baltų”) kalba yra arčiausiai indoeuropiečių?
2. kodėl visa Europa pilna “baltiškų” žodžių?
3. kaip gi atsirado “baltai” ar indoeuropiečių protautės atplaišos, kodėl jie būtent tokie?
Tai paaiškina tik mano teorija – mes buvome dar indoeuropiečiai, todėl mums ir nebuvo jokio pavadinimo – pravardės yra duodamos tik tiems, kurie išsiskiria iš minios.
gotai
Kai kam atrodo, kad seniau žmonės buvo kvaili ir tiems patiems davinėjo įvairius pavadinimus.
Deja, taip nebūna.
O Samogetia yra ne savivardis, todėl kokio tai autoriaus toks pavadinimas galėjo būti prikabintas atsitiktinai, nežinant žemaičių vietos “baltuose” (nes nežinojo ir tų “baltų”).
Prie to paties reikia pažymėti, kad niekada jokios žemaičių genties (o tuo pačių ir jokių “samogetų”) nėra buvę – tai yra etnografinis pavadinimas, toks pat kaip aukštaičiai, suvalkai, dzūkai. Žemaičių vietoje buvo garsios kuršių (jūros plėšikų), žiemgalių (turėjusių anksčiau karalių negu Lietuva) ir pan.gentys (žemaičiais senovėje buvo vadinami tik raseiniškiai). Prie žemaičių caro laike priskyrė, pagal administracines ribas, pvz., ir Joniškį, kur žodis žemaitis yra keiksmažodis. O cariniai skirstytojai kurstė “žemaičius” kaip tik Lietuvos ištrynimo tikslu – būk dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyveno žemaičiai, Baltarusijos vietoje – litvinai, o lietuvių iš viso nėra buvę (ta teorija ir dabar yra sėkmingai plėtojama rasiejinių imperialistinių “istorikų” bei batkos pahalujų).
O kas tie “indoeuropiečiai” yra ir kuo jie skiriasi nuo kitų tautų. Kokie jų išskirtiniai bruožai ir kokiame amžiuje ši tauta gyveno kaip vieningas darinys ir nuo kada pradėjo dalytis į skirtingas tautas. Kur šios tautos pradinis gyvenamas plotas ir kokiu kalbiniu pagrindu buvo sukurta ‘indoeuropiečių kalba”. Koks mokslininkas ir kokiems tikslams sugalvojo terminą “indoeuropiečių prokalbė”
Kodėl taip buvo sugalvota.
Kodėl Neselmanas atsisakė mus suteikti Aisčių terminą nors aisčių terminas jau buvo įsitvirtinęs Europoje, bet ne, Neselmanas nuo šio visiems žinomo termino atsisakė ir įvedė naujadarą”baltai”, kodėl, kokiu tikslu?
Tai kodėl reikėjo Boppui iš savo galvos sugalvoti, pabrėžiu žodį “sugalvoti” žodį indoeuropiečiai ir jį įtvirtinti kaip teminą germanų kalbotyroje devyniolikto amžiaus viduryje? Tos jo teorijos paskui lengvai buvo sugriautos, bet indoeuropiečių terminas išliko, nors šiuolaikinė kalbotyrą jį atmetė kaip netikslų. Kodėl?
Indoeuropiečiai ne tauta – tai iš jų vėliau susidarė tam tikros kalbinės grupės, gentys ir tautos.
Aisčiai nebuvo savivardis, be to, kažin ar ne estams taikytas, todėl mums, buvusiems visoje Europoje, iki Uralo ir net Indijoje, tikrai netiko.
Kas sugriovė indoeuropiečių sąvoką?
Kol kas niekas.
……
Seniausia, dabar belikusi 3 milijonų nykimo merdėjimui Tauta – belikusi Bežemiais, vis dar – taryt tik STRAIPSNIAIS tebekariauti žydkrikščionybei seniai pralaimėtus karus.
……
Žemė – pati brangiausia, todėl tenka apgailėtinai sulipti visiems vienas kitam ant galvų – nesant kitos išeities, nesvarbu, ar ji gražesnė, įspūdingesnė (ta išeitis), ar ne.
Tai taryt apgailėtinų žmonių siekiai – gražiai, įspūdingai įsiprasminti savo apgailėtiną IEŠKOMĄ belikusį pagoniškąjį ateities Bežemio būvį buvime –
daugiabučiuose ir belikusių žydkrikščionių straipsniuose.
Ar autorius yra žydkrikščionis? 🙂
Aš jo esu to klausęs.
Na ir? 🙂
Prisipažino? Geruoju? 🙂
Vilmantai Rutkauskai, jei tu negerbi savęs tai dar nereiškia kad gali dergti visus kitus žmones rašydamas jiems nesąmones. Pasižiūrėk į savo parašyta tekstą, jį perskaityk ir pamąstyk, ar normalus lietuvis šitaip darkydamas lietuviškus žodžius kaip tu galėtų rašyti. Mesk tu šitą užsiėmimą, jis ne tau. Be keiksmažodžių žydams tu daugiau nieko negali išstenėti. Gėda tau turėtų būti “draugas” Rutkauski.
Neteisk ir nebūsi teisiamas.
Pats pasiklausk jo – tikrai taip.
A
O kaip ne iš tautos galėjo kilti kalba, jei tos gentys nebuvo organizuotos, tai jos negalėjo normaliai palaikyti ir bendrą kalbą, kaip tamsta į tai žiūri kad tarp lietuvių ir sanskrito kalbų yra grupė žodžių būdingų tik šioms dviem kalboms, ar tas nerodo šių kalbų senumą ir artimą tų kalbų artumą būnant vienoje bendrovėje. Juk tik ten galima įgyti šitokių panašumų, o Boppo indoeuropiečių kalbos teoriją sudirbo berods Šmitas teigdamas kas visos taip vadinamo indoeuropiečių kalbos išsirutuliojo iš penkių seniausių kalbų, tai yra sanskrito, lietuvių, gotų, lotynų ir graikų, jei pirmąsias tris kalbas galime priskirti vienai kalbai, o tai padaryti galima, man manau pritartų visi kalbininkai, tai papildomai lieka tik dvi kalbos, graikų ir lotynų, o šioms dviem kalboms lietuvių kalba nesvetima.
Estai niekada savo pajūryje gintaro neieškodavo, nes papraščiausiai ten jo nėra, o Tacitui gintarą padavė mūsų protėvis aistis, nuo žodžio eiti arba dar labiau šį žodį suprimityvinus judėti, nes mūsų protėviai buvo gal ne tiek karingi, kiek mėgdavo prekiauti, juk ir Europa išraižyta mūsų upių Lietuviškais pavadinimais nuo Anglijos Tamsės iki Romos Tyverio, nuo Pranc9zų upųs tai yra Po iki Senos, Pa-ru-SENA, nuo Reino, VA-REINAS iki Elbingės ir Maino, Eiliavimo-ilgės, kažkada ir upė Vanduolė buvo aisčiu pervadinta į Veisla, arba kitaip tariant eigos upe.
Sakyk tu man tikras lietuvi, kodėl atkastuose vikingų kapuose Anglijoje, kiekviename vikingo kape randamas ir gabalėlis gintaro, o juk gintaro Skandinavijoje nėra ir neteko girdėti kad skandinavų kapuose būtų randam įdėto gintaro.
Tikras lietuvi, tu protingas viską žinantis žmogus gal galėtumei man pasakyti kodėl taip sunkiai mūsų istorikai kalbą apie Gardarikės Imperiją, dar sunkiau apie ją kalbą tiek rusų tiek lenkų istorikai, na o jei ką prasižioja tai žmogau virs iš juoko nuo jų argumentų. Vieną iš jų teko išgirsti iš Maskvos istorikų. Neva Gardarikės pavadinimas kilo nuo slavų “garadkį” (miesteliai) pavadinimo. Aš nuo tokio mokslinio “atradimo” nualpau iš juoko. Dažniausiai mūsų proistorė ir susideda iš tokių anekdotų kaip kad parašiau čia. Bet niekam tas nerūpi, mūsų istorikai priima viską ką jiems sako lenkai. rusai, ar skandinavai. Mūsų istorikai kaip tie vaikai, vis jaučiasi nesuaugę ir pastoviai ieško globos tai pas vienus tai pas kitus. Na o globėjų šiais laikais netrūksta.
19a. iš pradžių dėl vokiečių įtakos dabar vadinami indoeuropiečiai (jų kalbų grupė) buvo vadinami indogermanais. Dabar, kadangi įrodyta, jog prieš 3,5 tūkstančio metų indoeuropiečiai (gudai) nuvyko į Indiją ir atnešė vadinamą sanskrito kalbą. Vedose gyvenimas aprašytas vykstantis šiaurės pusrutulyje, o ne pietų, kur dabar yra Indija. Be to pasirodo, kad baltų genas 1Ra daugiausia priklauso brachmanams, aukščiausiajai kastai. Akademiko V. Toporovo žmona išvertė į rusų kalbą Vedas, jos sudaro, berods 35 tomus. Net vienas žodis “tiltas” ir sanskrito kalba toks pats, vadinasi kažkada tiltus statėme kartu, čia tarp Juodosios ir Baltijos jūrų.
Dabar jau indoeuropiečius reikia vadinti euroindai, taip ir vadina Valdis Celmsas savo knygoje “Baltų raštai ir ženklai”, kurią siūlau perskaityti visiems lietuviams ir tikriems lietuviams, o ypač pseudolenkams.
Atitaisau klaidas, be akinių nelabai įžiūriu klaviatūrą, na o akinius palikau darbe.
Estai niekada savo pajūryje gintaro neieškodavo, nes papraščiausiai ten jo nėra, o Tacitui gintarą padavė mūsų protėvis aistis, nuo žodžio eiti arba dar labiau šį žodį suprimityvinus judėti, nes mūsų protėviai buvo gal ne tiek karingi, kiek mėgdavo prekiauti, juk ir Europa išraižyta mūsų upių Lietuviškais pavadinimais nuo Anglijos Tamsės iki Romos Tyverio, nuo Prancūzų upės tai yra Po iki Senos, Pa-ru-SENA, nuo Reino, VA-REINAS iki Elbingės ir Maino, Eiliavimo-vingės. Kažkada ir upė Vanduolė buvo aisčiu pervadinta į Veisla, arba kitaip tariant eigos upe.kai didžioji dalis Vanduolių tautos pasiėmusi visą mantą iškeliavo sau užkariauti Europos. Jų kunigaikštis sužinojęs kad jie nebegrįš tas žemes išdalijo kitoms gentims. Galbūt nuo tada prie dabartinės Vyslos ir apsigyveno slavai, dabartinių lenkų protėviai.
Tu teisus getai šiuo klausimu. Boppas sukūręs savo teorija apie indoeuropiečius, su didžiuliu įniršiu ėmė ieškoti indo-germanų prokalbės bet jam sunkiai sekėsi tai padaryti. Bandė įsikibti į Ulfilos Biblija, bet ta Biblija pasirodo dar blogiau atstovavo “germanų” kalbai, pusė ten esančių žodžių priklauso baltų kalbai, vienas ketvirtis žodžių slavams ir tik vienas ketvirtis žodžių galima priskirti švabams su sąlyga kad prie jų galėsime priskirti ir graikiškus bei lotyniškų kalbų žodžius. Pasirodo kad ta Ulfilos Biblija ne koks germanų kalbos žodynėlis, o paprasčiausiai Mažųjų Gotų kalba surašyta Biblija, kuria kalbėjo Adrijos jūros pakrantės gyventojai Mažieji Gotai. Boppas savo darbus tęsė toliau, bet jam per visą jo gyvenimą taip ir nepavyko surasti tautos kuri būtų davusi pradžią indo-germanų kalbai. Po Boppo mirties jo geriausias mokinys, berods Briūkmanas yra prasitaręs, kad buvo per toli nueita su paieškomis indo-germanų kalbos, nes iš turimai surinktų lyčių ir žodžių negalima nustatyti teritorijos kurioje ta kalba kas nors, kada nors būtų kalbėję. Štai tokia trumpa istorija yra apie “indoeuropiečių” kalbą ir jos gimdytoji Boppą. Šiaip pseudo kalbininkams šis Boppo išgalvotas terminas labai patogus, kaip sakė šviesaus atminimo Česlovas Gedgaudas po probobutės indoeuropietišku sijonu slepiasi visi nevykėliai kalbininkai ir istorikai.
Sijonai (šiais laikais) – jau tik šviesus atminimas.
Dabar indoeurėms (kaip ir indoeurams) – tik kelnės, tik kelnės.
Pritariu Nagiui, vanduolių likučiai susimaišė su iš Azijos klajokliais hunais apie 4-6 a., iš jų ir atsirado vadinami lenkai, laukų, lankų (stepių) gyventojai. Istorija rašo, kad dauguma hunų ištirpo dabartinės Lenkijos ir rytinės Vokietijos teritorijoje. Hunų kraujas įnešė lenkams ir vokiečiams agresyvumo.
Deivė Vanda yra nuo upės Vyslos, vanduoliai, romėnų buvo pavadinti vandalais, jie sugriovė Romą, iš čia griovikus, daugiausia kapinių, dabar vadina vandalais. Aišku viena, kad vanduoliai buvo baltų gentis, o jų kunigaikštis Daugonis 10 a. pabaigoje apsikrikštijo ir tapo Meška I, ir apie Gniezną valdė šias žemes.
Ponas A Patackai, o ką jūs galite pasakyti apie antkapinę Stelą kuri yra rasta pietų Švedijoje su iškaltu tokiu pat ar panašiu į mūsų herbą Vyčiu ir štai su tokiu užrašu. Užrašą paduodu tiksliai, taip kaip jį yra užrašę vokiečių vertėjai, cituoju: ” Pravaradas anteigoje sleginas”, kaip jūs manote gerbiamas A Patackai kokia čia ;germanų” kalba užrašytas šis užrašas, pietų, rytų vakarų, o gal dar nenustatytos krypties “{germanų}”užrašas.
Pritariu Nagiui, vanduolių likučiai susimaišė su iš Azijos klajokliais hunais apie 4-6 a., iš jų ir atsirado vadinami lenkai, laukų, lankų (stepių) gyventojai. Istorija rašo, kad dauguma hunų ištirpo dabartinės Lenkijos ir rytinės Vokietijos teritorijoje. Hunų kraujas įnešė lenkams ir vokiečiams agresyvumo. Stebėkite kai kurių lenkų (Przidentas Kačinskis ir brolis), vokiečių (ypač rytinėje Vokietijoje) su rudomis akimis ir azijietiškais bruožais veidus ir pamatysite hunų šešėlius. Net kancleris Adenaueris, nors šviesių plaukų, bet buvo plataus veido, išsišovusiais skruostikauliais ir įkypių akių. Na, Angelė Merkel pagal bruožus yra tikra baltų (prūsų) kilmės.
Deivė Vanda yra nuo upės Vyslos, vanduoliai, romėnų buvo pavadinti vandalais, jie sugriovė Romą, iš čia griovikus, daugiausia kapinių, dabar vadina vandalais. Aišku viena, kad vanduoliai buvo baltų gentis, o jų kunigaikštis Daugonis 10 a. antroje pusėje apsikrikštijo ir tapo kunigakščiu Meška I, ir apie Gniezną valdė šias žemes.
Neberašykit čia anekdotų.
Nagi, gerai, kad tai prisipažinai – todėl labai nemušim.:)
🙂
Ir neteisinkite jokių religijų – seniai žinoma, kad tai – opiumas liaudžiai.
Ir kalbai susidaryti nereikia tautų – betkoks gyvūnas kalba, bet tik žmogaus kalbos mums geriausiai yra suprantamos, nes mes ir patys jomis naudojamės, jas vartojame kaip susikalbėjimo įrankį.
“Tikras lietuvi” mušimo nebijau, jei sugebi savo argumentais ir faktais primušti mane, visada sutinku būti mušamas, dėl tikėjimo tai jau jūsų valioje tikėti ar netikėti. Žinokite kad netikėjimas jau yra tikėjimas, nes jūs tikite kad netikite. O šiaip ir aš panašiai mąstau kaip ir jus. Manau kad žmogus sukūrė Dievą, o ne atvirkščiai, bet kad Gamtoje vyrauja dėsniai mums žmonėms nepavaldūs tai jau tikrai. Niekada aš negalėčiau tapti pono Ničės pasekėju ir suniekinti Dievą, nie-ka-da. Vis dėlto Gamtoje vyrauja vyriausio kūrėjo ranka tik neaišku kiek jis kišasi į žmogaus gyvenimą ir ar jam tai yra įdomu.
Gamta su dievu gali būti ir nesusijusi.
Taip, kad nereikia tapatinti.
O netikėjimas yra ne tikėjimas, o praktika, nes jokių dievo pėdsakų tikrovėje nesimato.
It’s imapretive that more people make this exact point.
Na žinote ponas “tikras lietuvį” kiekvienas ištartas žodis turi ribas, o parašytas sakinys parodo ir to žmogaus minčių galią. Jūsų parašytas sakinys apie kalbas nerodo jūsų minčių giluma, greičiau atvirkščiai, jų bukumą.
Prašyčiau konkrečiau.
O tai panašu, kad tik koliotis mokate. Ir anekdotus pasakoti.
“Tikras lietuvi”, jeigu jūs būtumėte tikras lietuvis tai žinotumėte kad žodis “koliotis” yra ne lietuviškas žodis ir jo mūsų kalboje nedera vartoti. O vis dėlto Č Gedgaudas buvo teisus sakydamas kai nėra argumentų tada ieškoma bobučių sijonų, matau kad tamstai sunku su manimi kalbėtis. Tikriausiai savo žinias laikote aukštame akademiniame lygyje ir neverta jums barstyti savo išminties trupinių tokiems vargšams ubagams kaip aš.
Nebeturi argumentų?
O gal net neturėjai?
Ir iš kur ištraukei, kad žodis koliotis nėra lietuviškas?
Žodis “koliotis” yra kilęs iš kalbėtis su Kolia cha
Atsiversk Lietuvių kalbos žodyną ir žvilgtelėk į žodį ‘koliotis”
Lkz lt – kolioti: 20 eilučių išaiškinimų.
Musiau, ne lietuvis, o žydas koks nors būsi? 🙂
Pagonybė žydkrikščionybėje tebemerdėja.
Jų Balius – kai ant jų kryžiaus kabo išvesta Lietuvybė – “MELŽTI” – kaip “Milk”, “Milch” – išvestiniuose.
Įdomus straipsnis. Duok dieve, daugiau tyrinėtojų ir įžvalgių žmonių. Žinoma, nesutinku su mintimis, kad gerbiama Statkutė tiek daug neteisi esanti… Bet tiek to. Noriu pakišti mintį gerbiamam Patackui iš kitos ,,operos”, tiesiog niekur nerandu elektroninio adreso ir negaliu parašyti tiesiai. Dėl Kęstučio priesaikos perskaitymo. Juk akivaizdu, kad mokytoja Stripinienė iš Platelių ją tikrai perskaitė, nusiuntė tam tikriems asmenims – tyla.
Ragaiti, norus nenaudingus panaikink. ,,ragochino rosnenacgi gospononi”. Kronikos žodžius gal užrašiau truputį netiksliai, bet vertimas mane įtikina šimtu procentų: juk Kęstutis davė melagingą priesaiką, o užsienietis užrašyti jos tiksliai ir negalėjo, užrašė trimis žodžiais, nes taip gana slaviškai skambėjo.
Tikiuosi, kad Jus sudomins. Irena Malakauskienė, Plateliai
Kaip čia yra lenkai turi pasislėpę Šv. Gralį o vis dar kažko nepatenkinti. Lai pasiieško jo, tai įgaus nemirtingumą o kartu gal ir protelio įgaus. Nors labai tuo abejoju. 😀
Ačiū (amžiną atilsį jam) Algirdui už gražiai artą vagą Lietuvos būtovės laukuose. Pastaba. Istorija / istoriografija nėra mokslas, o tik ne visada pavykęs bandymas rekonstruoti būtovės slėpinius.
Vadinamo mokslo laipsniais pasipuošusių tokių bandytojų trimitavimas, kad Č. Gedgaudo teorija yra anapus mokslo ribų skamba kaip varlių besipučiančių prieš jautį choras. Bet kurios iš XX a. 7 dm. pasipylusių ,,Kultūrų pėdsakais” serijos knygų autoriai-žurnalistai buvo gilesni analitikai nei šitie choristai. Tie patys choristai J. Basanavičių netiesiogiai vadina senu marazmatiku, kurio svarbiausias bruožas – nusikirptų nagų kolekcionavimas. Labai gaila, norėtųsi kad į šitą barą grįžtų tiesos troškimo Jonyno ir Batūros dvasia
Po sudeginimo, reiškia, mes, be urnų, kartu su pelenais buvome laidojami ir atviruose vandenyse. Neveltui, išeitų, Rytų Lietuvoje yra Pakaso ežeras – panardyti vandens archeologams jame, panašu, būtų verta.