Baltarusiai laikosi pagoniškomis šaknimis. Kaip baltai, kaip skandinavai. …Tautos be pagoniškųjų šaknų – pasaulio perėjūnai, vadinamosios tautos internacionalistės arba net pravoslavės ateistės. Užtat baltarusiai ir laikosi už savo kuolo – krikštytieji pagonys…
Baltarusių liaudies poetas Ryhoras Baradulinas
Ar esama terminų, kuriais būtų galima tiksliau nusakyti pagonybę? „Senųjų laikų pasakojimuose“ (Повесть временых лет), aprašant pagonių gyvenimo būdą, sakoma, jog jie имяху… обычаи свои и закон отец своих и предания, кождо свой нрав „turi… savo papročius ir savo tėvų įstatymus bei padavimus, kiekviena [tauta] savo būdą“.[23] Protėvių papročių samprata čia tiesiogiai siejasi su religine tradicija. Tai matyti ir kituose metraščiuose: Си же твораху обычая и Кривичи и прочии погании… „Šių papročių laikosi ir krivičiai, ir kiti pagonys…“.[24] Papročio supratimas religiniame kontekste būdingas ir liaudies kultūrai: Звычай устанавiў Бог; от затым трээ дзяржацца звычая, калi хочэш, каб Бог не пакараў. Хаць жэ кажуць, што ўсялякiя людзi маюць свой звычай, бо што сяло, та нораў, што галава, та розум, а што край, та звычай, але ўсе ж людзi трымаюцца таго звычая, якi пашоў от дзядоў да прадзедаў, бо яго ўстанавiў сам Бог „Papročius nustatė Dievas; todėl tad ir reikia laikytis papročių, jei nenori, kad Dievas nubaustų. Nors sakoma, jog visi turi savus papročius, nes kur tik kaimas, tai vis savas būdas, kur tik galva, tai vis savas protas, kur tik kraštas, tai vis savi papročiai, vis dėlto juk žmonės laikosi tų papročių, kuriuos paveldėjo iš protėvių ir prosenelių, nes juos nustatė pats Dievas“.[25] Atkreipkime dėmesį, kad ir „pirmasis metraštininkas“, ir liaudies tradicija pabrėžia papročių heterogeniškumą, jie įkūnija genius loci, t.y. kiekvienas kraštas, gentis, kaimas turi savus ypačius papročius, o tai yra ryškus kontrastas universaliam krikščioniškajam Įstatymui, skelbiamam visoms tautoms. Kaip tik dėl to neseniai buvo pasiūlyta ir patį terminą „tradicinė kultūra“ pakeisti kur kas tikslesniu „tesminė kultūra“, pagal senosios graikų kalbos žodį qesm^V „iš senovės paveldėta, paprastai nerašyta tradicija, šventas, dievų nustatytas elgesio būdas ar paprotys“.[26]
Indoeuropietiškoji „tikėjimo“ religine prasme sąvoka esmingai skyrėsi nuo krikščioniškojo tikėjimo kaip ypatingo santykio su visagaliu pavydžiu dievu, besąlygiško kaltumo jam ir vilties tuo kaltumu nusikratyti, aiškiai išreikšto garsioje Tertulijano formulėje credo, quia absurdum est [„tikiu, nes tai absurdas“]. Indoeuropiečių pirminė tikėjimo prasmė, priešingai, remiantis kalbiniais duomenimis rekonstruojama kaip dievui rodomas pasitikėjimas, iš kurio plaukia atsakomasis pasitikėjimas dieviškosios malonės pavidalu.[27] Prūsų kalboje išlikęs ir ypatus terminas tikėjшmui pavadinti – druwis atskleidžia ir tokias pagoniškosios pasaulėvokos ypatybes, kuriomis „tikėjimą“ reiškiantis žodis siejasi su žodžiais, reiškiančiais „medį“. Podraug drūtas, tvirtas medis (dažniausiai ąžuolas) buvo suvokiamas kaip visatos atvaizdas (axis mundi), kaip itin turtingas mitopoetinės simbolikos šaltinis. Taigi turime būdingą prasmių grandinę: „garbinimo objekto pavadinimas“ – „garbinimas“ – „tikėjimas“. Beje, atsigręžus į baltiškąjį etnokultūrinį foną Baltarusijoje, būtent autentiškas druwis galėtų atstoti tiek krikščioniškąją „pagonybę“, tiek dirbtinį „prigimtąjį tikėjimą“.[28]
Kitas klausimo aspektas – tai santykis tarp senosios pagonybės ir tų, kurie „senuosius papročius“ imasi gerbti šiandien, kitaip sakant, koreliacija tarp pagonybės ir neopagonybės. Pastaroji jau seniai yra mokslinio tyrimo objektas, tačiau mus dabar domina, koks gi šios sąvokos turinys. Etnologas Viktoras Šnirelmanas neopagonybe laiko „bendranacionalinę religiją, dirbtinai kuriamą miesto inteligentų iš senųjų vietinių tikėjimų fragmentų bei apeigų, siekiant atgaivinti ‘tautinį dvasingumą’“.[29] Toks apibrėžimas atrodo pernelyg abejotinas, kad galėtų pretenduoti į universalumą ir perteikti apibrėžiamojo dalyko esmę. Kelia abejonių religijos „bendranacionalinis“ pobūdis, nes daugelis neopagoniškojo judėjimo veikėjų pabrėžia etninę religiją toli gražu nesant tapačią su nacionaline, nors jodvi ir turi bendrų taškų.[30] Be to, politeizmo šalininkai Europoje dažnai apeliuoja veikiau į viršetninių, pranokstančių nacionalines ribas ikikrikščioniškųjų tradicijų – baltų, slavų, germanų, keltų – vietinius variantus. Anaiptol ne visuomet ir ne visur ši religija kuriama dirbtinai ir vien miesto inteligentų. Šnirelmano apibrėžimas daugiau mažiau atitinka tik Rusijos situaciją ir visai netinka platesniam kontekstui.
Baltarusių religijotyrininkas Aleksandras Gurko neopagonybę supranta kaip „naujas religijas, sukonstruotas politeistinių tikėjimų pagrindu, ieškant naujo etninio identiteto ir (arba) siekiant sukurpti naują ideologinę sistemą“.[31] Iškart kyla „naujumo“ kriterijų klausimas, kalbant apie šiuolaikinius pagonis. „Naujų religijų“ ar „naujų religinių judėjimų“ sąvokos vartojamos apibrėžti toms religinėms srovėms, kurios skiriasi nuo vadinamųjų tradicinių arba susiformavusių, istorinių religijų bei konfesijų. Tarp „tradiciškumo“ kriterijų išskiriami šie: ilga gyvavimo istorija, vidinis vieningumas, mokymo išbaigtumas bei išreikštumas aiškiu pavidalu, kulto (ritualinių) praktikų pastovumas, institucinė struktūra, glaudus ryšys su nacionalinėmis tradicijomis, kalbomis, istorija, mentalitetu bei kt.[32] Vadinasi, „naujomis religijomis“ yra tos, kurios neatitinka daugumos šių kriterijų. Tačiau kai kurie iš jų (instituciškumas, išbaigtumas) negali būti laikomi objektyviais, nes yra orientuoti į vadinamųjų pasaulinių religijų pobūdį, ir juos taikant, pavyzdžiui, daoizmui Kinijoje, sintoizmui Japonijoje arba gausiems hinduizmo variantams Indijoje, gali pasirodyti šias religijas irgi besant „netradicinėmis“.
Ilga gyvavimo istorija, glaudžiu ryšiu su nacionalinėmis tradicijomis tai išvis vargu ar kas gali konkuruoti su pagonybe, o liaudies praktikuojamos religinės – t.y. „liaudies krikščionybės“ – apeigos iš esmės sudaro pagoniškos kilmės kulto sistemą, iš esmės nežymiai tepakitusią, ir tai liudija jos nepaprastą pastovumą. Taigi „naujoviškumo“ ar „netradiciškumo“ sąvokos ikikrikščioniškojo tikėjimo puoselėtojų atžvilgiu atrodo mažų mažiausiai nelogiškos. Beje, tai supranta ir kai kurie krikščionys, antai žinomas mąstytojas Vladimiras Mackevičius: „Nuosekliai laikantis panašios minties, tektų pripažinti, kad visa krikščionybė Baltarusijoje – netradicinė, nes atsirado ne čia, o buvo atnešta iš svetur. Negana to, atnešta priešo, užgrobusio Polocką – mūsų tradicinį politinį ir kultūrinį centrą… Todėl kur kas aiškiau, kai tradiciškumu remiasi pagonybės šalininkai, nei kai dėl to ginčijasi skirtingų šakų bei denominacijų krikščionys“.[33]
Tikslesnį, mūsų požiūriu, apibrėžimą pasiūlė Aliaksejus Gaidukovas, kuriam neopagonybė – tai „visuma religinių, parareliginių, visuomeninių-politinių bei istorinių-kultūrinių junginių ir judėjimų, kurie savo veikloje kreipiasi į ikikrikščioniškuosius tikėjimus bei kultus, apeigines bei magines praktikas, užsiima jų gaivinimu bei rekonstrukcija“.[34] Priešingai tautoms, išsaugojusioms archajišką gyvenimo būdą ir mąstyseną, perimamumą ir tradicijos perdavimą (pavyzdžiui, Pavolgės bei Šiaurės tautos Rusijoje), „neopagonybės“ sąvoka turi reikšti jos trūkį. Tuo tarpu Michaelis Yorkas mano, kad neopagonybė – tai tik viena iš šiuolaikinės Europos pagonybės lyčių, sugyvenanti su rekonstruotąja pagonybe (recopaganism) ir organiškesnėmis bei natūralesnėmis liaudies religingumo apraiškomis, kurias jis vadina žodžiu geopaganism. Rekonstruotoji pagonybė nuo pastarosios skiriasi tuo, kad dažniausiai pasireiškia kaip sąmoningas asmenybės pasirinkimas, pasižymi aktyvia nuostata dėl istorinių pagonybės lyčių atgaivinimo. O neopagonybė reiškia visiškai naują konstruktą, koks, pavyzdžiui, yra judėjimas Wicca.[35]
Pagal analogiją su „neopagonybės“ terminu, pabrėžiančiu institucinio bei kultinio perimamumo tarp senųjų ir šiuolaikinių politeizmo formų nebuvimą, šiuolaikinę Maskvos patriarchato Baltarusijos stačiatikių cerkvę galima būtų pavadinti „neostačiatikybe“, nes ji iš esmės neturi nieko bendra su autentiškąja baltarusių stačiatikybe. Buvo pastebėta ir tai, kad tarp „tradicinių konfesijų“, ypač stačiatikybėje šiuo metu plinta „naujosios evangelizacijos“ tendencijos, kurios naikina tradicinės etninės kultūros lytis, net ir liaudies krikščionybės apeigų elementus.[36]
Taigi, atsižvelgdami į negatyvias bei nekorektiškas teminų „pagonybė“ ir „neopagonybė“ konotacijas, nagrinėjamo reiškinio esmę geriau atitiktų ir moksliniam vartojimui tinkamesnis būtų terminas „etninė religija“ arba „tradicinė etninė religija“, kuris žymi tam tikro etnoso autochtonišką pasaulėžiūros, kultų bei apeigų sistemą, gyvavusią anksčiau ar tebegyvuojančią ligi šiol, nepriklausomai nuo to, kokią pasaulinę religiją tauta oficialiai yra priėmusi.[37]
Etninė religinė tradicija priėmus krikščionybę nenutrūko, ji tebegyvavo kaip vadinamoji liaudies krikščionybė, kurios lemiamas bruožas – „aukštosios“ religijos (krikščionybės), susijusios su valdančiųjų klase bei kleru, ir „paprastos liaudies“ religinių vaizdinių sambūvis, be to, pastarajai „aukštoji“ religija aktuali tik kaip išorinis faktas, nes ji kasdieniame gyvenime vadovaujasi ne šventu raštu, o tradicija, papročiu, prosenių tikėjimu. Sulig Vladimiro Napolskicho apibrėžimu, liaudies religija „yra sistema, kuri be paliovos vystosi (priešingai vienąsyk visiems laikams nustatytam ‘aukštosios religijos’ kanonui), kurioje ‘aukštosios religijos’ atskiri elementai ir ištisi klodai kiekvienoje kartoje ir kiekviename mikrosociume (kaimo bendruomenėje) natūraliai susilieja su paveldėtąja sistema, kuriai savo ruožtu priklauso ir kiti ‘aukštosios religijos’ elementai, priimti bei apdoroti ankstesnių kartų, ir elementai, kylantys iš seniausių religinių bei mitinių vaizdinių, gyvavusių dar prieš tautai patenkant į atitinkamos pasaulinės religijos erdvę: ‘aukštosios religijos’ turinys tad kiekvienąsyk tarsi iš naujo ‘išverčiamas’ į tradicijos kalbą“.[38]
Baltarusių liaudies religijos ir tradicinės etninės kultūros ypatumas kaip tik yra tas, kad ji išsaugojo savo vidinį vientisumą, funkcionalumą ir pakankamumą pačiai sau, nepaisant formalių krikščionybės inovacijų, tesudarančių kontūrą, išorinę apibrėžtį. Jos tikrasis turinys dažnai gerokai skyrėsi nuo krikščioniškųjų normų bei postulatų. Mokslininkai pažymi jos antlaikiškumą, kuris pasireiškia, „pirma, tuo, kad atskiri jos dėmenys yra itin archajiški, kitąsyk siekiantys vadinamosios indoeuropiečių bendrystės laikus, o antra, tuo, kad tie dėmenys dar ir XX a. pabaigoje tebepriklausė gyvai tradicijai“.[39] Liaudies religijos principinis politeistiškumas,[40] pamatinių mitopoetinio pasaulėvaizdžio elementų išsaugojimas bei konservavimas leidžia teigti, kad būtent čia tebėra galima išvysti gyvą pagoniškąją tradiciją.
Matyt, kaip tik todėl folkloras, kaip itin svarbus šios tradicijos dėmuo, radikaliems krikščionims neretai sukelia nerimą ir net panieką: „Baltarusių folkloras – tai kulto griuvėsiai, kuriais remiasi masinė kultūra: kalėdojimas, pavasario šaukimas, paparčio žiedo ieškojimas bei automobilių ratų deginimas per Kupolę. Senoviški apdarai, įnagiai, papročiai ir dainos gali mums paaiškinti daugelio genetinių susirgimų ir šiuolaikinės tautos didžiųjų nuodėmių, paveldėtų iš pagonybės, priežastis“.[41]
Cituoto pasisakymo autorius – žinomas jaunimo lyderis Pavelas Seviarynecas negaili juodų spalvų, stengdamasis kuo nemaloniau pavaizduoti religiją, kuri daug senesnė už krikščionybę ir kurią išpažįsta ne mažiau nei pusantro milijardo mūsų planetos gyventojų: „Pagonybė, priešingai šventumui, – tai būklė, kurioje žmonės gyveno prieš priimdami Kristų. Taigi pirmiau mūsų žemėse viešpatavo pagonybė, o paskui atsirado Baltarusija. Baltarusiją kaip naciją suformavo krikščionybė. Pagoniškoji pasaulėžiūra bei gyvenimo būdas visuomet tik ardė tautinio dvasingumo pamatus, vedė Baltarusiją atgal į urvus, į vergiją, į baimės ir nuodėmės, stabų ir kumyrų viešpatiją. Pagonybė sutepdavo ir subjaurodavo viską, kur tik pasirodydavo. Pagonybė kelis tūkstantmečius išpažino laukinius ir žiaurius kultus, garbino ugnį, saulę, medžius ir visokius pamėkliškus stabus, laikėsi daugpatystės, kraujo keršto ir atlikinėjo pasišlykštėtinas žmonių aukas“.[42]
Julijus Evola andai taikliai pastebėjo, jog „šiandien išsilavinęs žmogus vargiai besutiks, esą… ikikrikščioniškosios civilizacijos… nepažino šventumo bei antgamtiškumo… nes tai prilygtų teiginiui, kad visos žinios, sukauptos, tarkime, didžiųjų indoeuropietiškųjų civilizacijų bei religijų, tėra beverčiai prasimanymai“.[43] Teisės į šventumą teikimas tik savam „vieninteliam teisingam“ tikėjimui savaime veda prie nepakantos, provokuoja pažeminimą ir prievartą „nešvarių“, „netikrų“ tikinčiųjų atžvilgiu. Neatitinka tikrovės ir pernelyg ekstravagantiškas teiginys apie naciją, nes jeigu jau ieškoti šiuolaikinės baltarusių tautos susidarymo priežasčių, tai ar tik nepasirodys, kad sovietų valdžia čia yra nusipelniusi ne mažiau, o gal net daugiau už bet kokią religiją? Ir apskritai P. Seviaryneco pademonstruota svarstymo logika pernelyg panaši į bolševikų požiūrį į istoriją, su tuo nebent skirtumu, kad tamsos ir laukiniškumo karalystės galas iš 1917-ųjų nukeliamas atgal į 988-uosius (Rusios krikštas) arba 1387-uosius (Lietuvos krikštas). Nors galėtume tai laikyti ir Senojo Testamento priesakų recidyvu: „Sugriaukite iš pamatų visus alkus, kur tautos, kurias jūs išvarote, ant kalvų ir po kiekvienu lapuotu medžiu garbino savo dievus. Išardykite jų aukurus, sudaužykite šventuosius akmenis, sudeginkite stulpus, nukirskite stabus jų dievų, išdildykite jų vardą iš tokių vietų“ (Įst 12.2–3).
Be abejo, ikikrikščioniškaisiais laikais šventumo sąvokos ne tik kad būta, bet ji mitopoetiniame pasaulėvaizdyje buvo viena svarbiausių ir tik paskui tapo krikšionybės nusavinta. Vladimiras Toporovas nustatė, jog praslavų šaknies *svęt-, kuria remiasi šventumo sąvoka slavų kalbose ir kuri turi tiesioginių atitikmenų baltų bei iranėnų kalbose, rekonstruojama pirminė reikšmė yra „didėti, augti, kilti, plėstis“: „Sprendžiant iš atitinkamų kontekstų ir tipologinio pobūdžio analogijų, šiuo atveju turėtas omenyje augimas-žydėjimas, tam tikra gyvybinė substancija, lemianti vaisiaus brendimą, kaip viso ankstesnio vystymosi viršūnę, ir prasiveržimą į naują, aukštesnę būklę, į amžiną gimimą, į maksimalų vaisingumą ir augimą“.[44] Visos kitos „šventumo“ prasmės – skaistumas, nekaltumas, nepriekaištingumas, ypatingas dvasinis pakylėtumas – atsirado senajam indoeuropietiškajam terminui įgijus stipresnę kultūrinę poziciją, kai jis tapo įtrauktas į krikščioniškosios kultūros kontekstą. Įdomu, kad, pasak baltarusių sakmių, „šventu“ žmogumi laikytas ne tas, kuris lankė bažnyčią ir joje meldėsi, o tas, kuris į ją išvis nevaikščiojo, nesikrikštijo ir meldėsi jaujoje[45] (akivaizdus ryšys su pagoniškosiomis apeigomis, kurios būdavo atliekamos kaip tik šioje vietoje).
Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, pagonybė turi ne menkesnį humanistinį raidos potencialą, kurį liudija jos taikus bei darnus sambūvis su įvairiomis konfesijomis Japonijoje, Indijoje, kitose šalyse. Iškalbinga tai, kad šiandien konfliktai dažniausiai kyla dėl gana agresyvios monoteistų („abraomininkų“) politikos, kaip kad matyti iš hindų–musulmonų konflikto arba katalikų bažnyčios misionieriškosios veiklos pavyzdžių.
Krikščionys, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, irgi aukojo ir tebeaukoja aukas Dievui. Aukos prasmė archajinėse visuomenėse yra susijusi su tuo, kad realus, spontaniškas blogis yra užkardomas semiotiniu blogiu, savo forma tokiu pat, tačiau įgyjančiu sakralinį statusą ir tuo pateisinamu – nes jis turi tapti paskutiniu, sustabdyti į chaosą vedančią blogio plėtrą ir išsaugoti kosminę tvarką.[46] A÷kos krikščioniškajam Dievui – pirminė Kristaus auka (tipologiškai kylanti iš semitų tradicijos aukoti pirmagymį), šventųjų kankinių, nužudytų bei nukankintų pagonių, eretikų, „raganų“ bei kitatikių aukos – irgi būdavo pateisinamos ar paaiškinamos moralės kategorijomis, nes grindžiamos siekiu išnaikinti blogį bei pasiekti visuotinį išgelbėjimą. Stačiatikiai bei katalikai turi ir savo stabus – ikonas, šventųjų statulas, pagaliau Nukryžiuotojo atvaizdus, tuo tarpu nuoseklūs monoteistiniai mokymai (judaizmas, islamas, protestantizmas) draudžia bet kokius dievybės atvaizdus.
Kalbėdami apie pagonybės atgimimą mes turime galvoje ne su-grįžimą, bet atsi-grįžimą į ją. Kodėl gi toks atsigrįžimas yra aktualus, vertas jei ne atviro palaikymo, tai bent jau gilaus įprasminimo? Pirma, pagoniškosios religijos dažnu atveju geriau nei, pavyzdžiui, istorinės krikščioniškosios bažnyčios palaiko šiuolaikinio žmogaus etninės bei kultūrinės tapatybės jausmą, sparčiai nykstantį globalizuotame pasaulyje. Antra, pagonybė, matyt, labiau už kitas religijas yra pajėgi atremti sekuliarizaciją, padeda išsaugoti tvirtą seksualinę bei šeimyninę dorovę. Politeizmo šalininkams lengviau priimti nuomonių pliuralizmą, pasaulio įvairovę – tuo būdu jis padeda išvengti konflikto, priešpriešinimo ten, kur šiuolaikinės pasaulinės religijos to pasiekti negali.[47] Baltarusijos situacijoje atsigręžti į pagonybę, be kita ko, skatina problemiškas mūsų tautinis tapatumas, išvis neįmanomas be etnokultūrinio dėmens, itin glaudžiai susijusio su tautos dvasine kultūra. Gal dėl to baltarusiams prasminga įsiklausyti į islandų pagonių lyderio Jormundo Ingės (Jormundur Ingi) žodžius: „Mano galva, pagonybė… yra geriausias būdas atsigręžti į ištakas, susigrąžinti orumo jausmą be neapykantos tam, kuris yra kitoks“.[48] Iš tikrųjų kai kurie psichologiniai, ekologiniai bei kultūriniai pagoniškojo dvasingumo aspektai būtų šiuolaikinei Baltarusijos visuomenei ir pageidautini, ir naudingi.
Pagonybę galima suprasti kaip tam tikrą dvasinės-pasaulėžiūrinės orientacijos tipą, gana platų ir daugiaveidį judėjimą, naujosios sąmonės paradigmą, adekvačią šiuolaikinės postindustrinės, informacinės civilizacijos lygiui, postmoderno epochai, kaip kultūrinės praeities (tradicijos) troškimą ir jos priemonėmis išreiškiamą „pirmapradę“ humanistinę, dvasinę pasaulėjautą bei pasaulėvoką. Į pagonybę reikia žiūrėti kaip į tikrovės dėmenį, kaip į istorinį reiškinį, gyvuojantį policentrizmo, multikultūriškumo sąlygomis, kuris semiasi iš impulsų, Europos civilizacijai suteiktų moderno „metafizikos“ (Švietimas – klasikinis vokiečių idealizmas – humanizmas – pozityvizmas – marksizmas – liberalizmas).[49]
Iš rusų kalbos išvertė Dainius RAZAUSKAS
[23] Повесть временных лет, I: Текст и перевод. Москва–Ленинград, 1950, p. 14.
[24] Полное собрание русских летописей, II: Ипатьевская летопись. Москва, 1962, p. 10.
[25] СЕРЖПУТОЎСКI, А. К. Прымхі і забабоны беларусаў-палешукоў, Мiнск, 1998, p. 121: Nr. 1028–1029.
[26] САНЬКО, С. Канстытутыўныя элемэнты антычнага космасу як эталённага для стараэўрапейскай тэсматычнай культуры. Iš: Kryўja: Crivica, Baltica, Indogermanica, 1994, Nr. 1, p. 106. [Lietuvių kalboje tos pat šaknies bei artimos prasmės yra žodžiai dėsnis, (pa)dėjimas reikšme „nustatymas, nuostatas“, (pa)dėti reikšme „nustatyti, skirti, lemti“ ir kt. – Vert. past.]
[27] БЕНВЕНИСТ, Э. Словарь индоевропейских социальных терминов. Москва, 1995, p. 124–129.
[28] Editoruim. Iš: Almanach Centru etnakasmalogiji „Kryўja“, 2005, Nr. 1, p. 4.
[29] ШНИРЕЛЬМАН, В. А. Неоязычество и национализм: Восточноевропейский ареал. Iš: Исследования по прикладной и неотложной этнологии, Nr. 114. Москва, 1998, p. 3.
[30] РЫЖАКОВА, С. И. Ромува: Этническая религиозность в Литве. Iš: Исследования по прикладной и неотложной этнологии, Nr. 136. Москва, 2000, p. 10–-15; Interview with Jormundur Ingi. Iš: The Oaks: The official newsletter of World Congress of Ethnic Religions, 2000, Nr. 2, p. 10.
[31] ГУРКО, А. В. Новые религии в Республике Беларусь: генезис, эволюция, последователи. Мiнск, 2006, p. 44.
[32] ЖЕРЕБЯТЬЕВ, М., ФЕРРОНИ, В. Феномен новых религиозных движений. Iš: <http://www.archipelag.ru/geoculture/religions/secular/novel/>.
[33] МАЦКЕВIЧ, У. Рэфарматы ў Беларусі: свае ці чужыя. Iš: <http://worvik.com/news/2005/09/17/63>.
[34] ГАЙДУКОВ, А. В. Идеология и практика славянского неоязычества: Автореферат диссертации на соискание ученой степени кандтдата философских наук. Санкт-Петербург, 2000, p. 12.
[35] YORK, M. Pagan Theology: Paganism as a World Religion. New York–London, 2003, p. 60–64.
[36] MISIJUK, W. Prawosławny protestantyzm. Iš: Tryglaw: Kwartalnik metapolityczny, 2006, Nr. 9, p. 26–29.
[37] ЛОЗКО, Г. С. Пробуджена Енея: Європейський етнорелігійний ренесанс. Харків, 2006, p. 31.
[38] НАПОЛСКИХ, В. Заметки на полях: Неоязычество на просторах Евразии. Iš: <http://www.udmurt.info/library/napolskikh/neoyaz.htm>.
[39] САНЬКО, С. Прадмова. Iš: Беларуская міфалогія: Энцыклапедычны слоўнік. Мiнск, 2004, p. 3.
[40] ЗАБИЯКО, А. П. Народная религия. Iš: Религиоведение: Энциклопедический словарь. Москва, 2006, p. 672–673.
[41] СЕВЯРЫНЕЦ, П. Нацыянальная ідэя: Фэнамэналёгія Беларусі. Iš: <http://www.sieviarynets.net/txt/nidea.htm#БЕЛКУЛЬТУРА>.
[42] Tas pat. Iš: <http://www.sieviarynets.net/txt/nidea.htm#ДУХОВАСЬЦЬ>.
[43] ЭВОЛА, Ю. Люди и руины. Москва, 2002, p. 146–147.
[44] ТОПОРОВ, В. Н. Святость и святые в русской культуре, I. Москва, 1995, p. 480; ТОПОРОВ, В. Н. Об одном архаическом индоевропейском элементе в древнерусской культуре – *svęt–. Iš: Языки культуры и проблемы переводимости. Москва, 1987, p. 184–252.
[45] СЕРЖПУТОЎСКI, А. К. Казкі і апавяданні беларусаў-палешукоў. Мiнск, 1999, p. 175–177.
[46] ЦИВЬЯН, Т. Н. Образ и смысл жертвы в античной традиции (в контексте основного мифа). Iš: Палеобалканистика и античность. Москва, 1989, p. 121.
[47] КОСКЕЛЛО, А. Современные языческие религии Евразии: крайности глобализма и антиглобализма. Iš: Религия и глобализация на просторах Евразии. Москва, 2005, p. 324–325.
[48] Interview with Jormundur Ingi, p. 10.
[49] ГУЦУЛЯК, О. Б. Неоязичництво як світоглядне явище (історико–філософський аналіз): Автореферат дис. на здоб. наук. ступ. канд. філософ. наук. Львів, 2005, p. 15–18.
Jo, pastebėjau, kad Dzermantas puikiai sugeba atskleisti, mūsų pačių samonės vingius. Viskas, taip suprantama ir aišku, kad atrodo jog pats tai jau kažkada kalbėjai. 🙂