Rugpjūčio 14 d. – Smetoninės Prezidento Antano Smetonos gimtinėje (4)

Prezidentas Antanas Smetona

Prezidentas Antanas Smetona

Rugpjūčio 14 d. Lėno, Užulėnio ir Užugirio trikampyje (Ukmergės raj., Taujėnų seniūnijoje) Ukmergės rajono savivaldybė ir tautininkai organizuoja Lietuvos Prezidento Antano Smetonos gimtadienio paminėjimo renginį.

Renginys prasidės 12 val. 30 min. Šv. Mišiomis Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje Lėne. Po mišių koncertuos dainininkė Rasa Juzukonytė (sopranas).

14 val. numatomas A. Smetonos gimtadienio paminėjimas Prezidento tėviškėje Užulėnyje, apsilankymas Užugirio krašto muziejuje, o 15 val. – susipažinimas su Prezidento A. Smetonos Užugirio dvaru, jo vystymo perspektyvomis (paroda dvare: nuotraukos, brėžiniai, vizualizacija). Po 20 minučių čia prasidės teatralizuotas Prezidento Antano Smetonos sveikinimas. Po jo – susipažinimas, vaišinimasis, „spaciros“ prezidentienės alėjoje.

16 val. bus pristatyta floristo Marijaus Gvildžio kompozicija „Smetoniškos vasaros supynės“. 16 val. 30 min. foto sesija su smetonišku prieskoniu. Tradicinio dviračių žygio į Prezidento Antano Smetonos tėviškę dalyvių sutikimas.

Prezidento Antano Smetonos gimtadienio šventę pagyvins Ukmergės kultūros centro folklorinio ansamblio „Dagilėlis“ pasirodymas (vadovė Jūratė Martinkutė).

Viso renginio metu vyks dokumentinių filmų apie prezidentą Antaną Smetoną peržiūra dvaro pastate: „Antanas Smetona. LR prezidentas. 1919–1920. 1926–1940“ (autoriai: dr. Vladas Vencius, Jonas Duduras, Jonas K. Milius; kronikų bendrovė „Mūsų Lietuva“ Holivudas, Kalifornija); „LR prezidento A.Smetonos 135-osios metinės Užugiryje“ (2009 m. rugpjūčio mėn.; filmavo R. Pulkauninkaitė); „Kraštiečiai apie A. Smetoną“ (Ukmergės kraštotyros muziejaus filmuota video medžiaga nuo 1990 m.).

Anot renginio organizatorių, visiems būtų malonu, jei šventės dalyviai, betarpiškoje aplinkoje išsiskirtų romantiškais smetoniško laikotarpio rūbais ar akcentais. Jų laukia foto sesija su Prezidentu Antanu Smetona bei kiti siurprizai.

Prezidentas Antanas Smetona

Prezidentas Antanas Smetona

Antanas Smetona gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Užulėnyje (Vilkmergės apskrities Taujėnų valsčiuje). 1902–1907 m. buvo Lietuvių demokratų partijos narys. 1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiojo Vilniaus Seimo darbe. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro Komiteto pirmininkas.

1917 m. rugsėjo 18–22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje, kur buvo išrinktas Lietuvos Tarybos, vėliau Valstybės tarybos pirmininku (1917–1919 m.). 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. 1919 m. balandžio 4 d. – 1920 m. balandžio 19 d. pirmasis Lietuvos valstybės prezidentas.

1920–1924 m. vadovavo Lietuvių tautos pažangos partijai. 1923 m. lapkričio mėn. kelias dienas kalintas už Augustino Voldemaro straipsnio spausdinimą savo redaguojamame „Vaire“. 1921–1924 m. redagavo įvairius leidinius. 1923–1927 m. Lietuvos universitete dėstė etiką, senovės filosofiją, lietuvių kalbos stilistiką. Išvertė keletą klasikinių veikalų iš graikų kalbos, buvo laikomas vienu geriausių lietuvių kalbos stilistų.

1924 m. A. Smetona buvo vienas Lietuvių tautininkų sąjungos organizatorių, jos pirmininkas (1925–1926 m.). Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo Seime išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu, juo perrinktas 1931 ir 1938 m. Prezidentu išbuvo iki 1940 m. birželio 15 d., kai Lietuvą okupavo Sovietų sąjunga. 1940 m. birželio mėn. pasitraukė į Vokietiją, vėliau – į Šveicariją ir pagaliau – į JAV. 1944 m. sausio 9 d. gaisro metu žuvo Klyvlende, JAV.

A. Smetona gana palankiai vertino korporatyvizmą, jo atsiradimą siedamas su liberalizmo santvarkos ar net epochos pabaiga. Kritikavo liberalizmą už egocentriškumo aspektą jame, buvo griežtas antikomunistas, dėl to vėliau tiek liberalų, tiek komunistų buvo apibūdinamas kaip fašistas. Tačiau A. Smetona mieliau propagavo savitą kelią teigdamas, kad negalima aklai kopijuoti fašizmo ar kitų svetimų santvarkų, nes kiekviena tauta gyvenanti savitomis sąlygose, ir jai tinkanti tik savita prie tų sąlygų pritaikyta politinė sistema. Griežtai kritikavo nacizmą ir jo rasinio bei tautinio elitarizmo nuostatas, teigė kiekvieną tautą esant vertybe savaime.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvoje, Naujienos, Politika ir ekonomika, Šventės, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .

4 komentarai

  1. Vietinė:

    jei šventės dalyviai, betarpiškoje aplinkoje išsiskirtų romantiškais smetoniško laikotarpio rūbais ar akcentais – būtų super 🙂

  2. Palikuonis:

    Kritiniu metu doras ir ssąžiningas aukojasi dėl Tautos .Šis istorijos tarpsnis su neigiamomis pasekmėmis ir šios Asmenybės veiksmai,tai savanaudiškumo atspindys.Gėda ,kad tokie silpnavaliai ir savanaudžiai išlieka ,o visa Tauta skriaudžiama.Su pagarba visiems Palikuoniams,kurių tėvinainiai iškentėjo šį laikotarpį.

  3. vytas:

    Štai ką rašo V.Krėvė 1920m. apie sovietų moralę:
    Būnant Maskvoje, man teko susitikti su vienu gruzinu, kuris dabar yra komisaras Užkaukazėje, “tovariščius”. K-lakr. ir laikinai viešėjo “radonoje Maskvoje”. Aš jį buvau pažinęs dar prieš karą, bendrą darbą dirbdamas. Pasikalbėjome apie Užkaukazę, apie Azerbaidžaną, Gruziją, ir aš paklausiau, kokios nuomonės jis yra apie didžiumiečių taiką su Lietuva. Jo atsakymas buvo maždaug tokis: Rusijos padėjimas ir didžiumiečių valdžios klausimas dabar yra be galo opus ir sunkus. Jie priversti yra dažnai taikintis su tais, su kuo nenori, t. y. priversti daryti “mažesnes ar didesnes Brastos taikas”, kad nors kiek oro įeitų, atsikvėptų. Bet didžiumiečiai gerai supranta, kad jų tvarka, jų valdžia galės gyvuoti Rusijoj tik tada, kada panaši tvarka bus ir kitose Europos valstybėse, daug turtingesnėse ir pramoningesnėse, negu Rusija. Kitaip jiems teks žūti, o su jais žus kartu ir Rusija, nes jie išnaikino visus tuos žmones, kurie buvo labai kenksmingi didžiumiečių tvarkai, bet geriausi buvo žmonės, geriausios buvo darbo jėgos buržuazinei tvarkai. Atgimus tai buržuazinei tvarkai, nebebus žmonių darbui, kuris turės būti šalies atgimimui atliekamas, nes jie visi, didžiumiečiai, dirbę dėlei šiandieninės tvarkos, ne tik nebus tada naudingi, bet ir kenksmingi. Rusų tautai išgelbėti jie priversti yra įtempti visas jėgas, kiek tik galima, savo idėjoms išplatinti visoje Europoje ir visur, kur galima, priversti įvesti tarybų tvarką. Jie mažai pasitiki tuo, kad Europos proletariatas galėtų savo jėgomis ten viršų imti, per tai jiems reikalinga fiziška pagalba. Spraga Europon yra Lietuva ar Lenkija. Bet įveikimas Lenkijos yra abejotinas, o Lietuva, žinoma, negalės didžiumiečių jėgoms pasipriešinti. Jie, žinoma, nelaužys sudarytos taikos, bet kas gi užgins susidaryti “Tarybų nepriklausomai Lietuvai” Minske ar kitose vietose, kurios irgi vadinamos “Litovskimi”. Tarybų Lietuva, žinoma, paskelbs tarpusavio kovą su baltąja Lietuva. Žinoma, turėdama mažai jėgų, ji kvies savanorius, kad šie padėtų išgelbėti darbo žmones, skurstančius baltoje Lietuvoje buržųjų naguose, o jau Maskvos tarybų valdžios darbas, kad tų savanorių nestigtų “Raudonajai nepriklausomai Lietuvai”, nestigtų ir karo medžiagos. Kas galės kaltinti tada rusų tarybos valdžią, kad ji kišasi į vidinį lietuvių tautos gyvenimą? Kas tokiame padėjime laimės, neabejotina, jei atsimintume, kaip antantė elgėsi Užkaukazėje. Ji ginklais barškino, kol nepasirodė pirmas didžiumiečių kareivis. O jam pasirodžius, visur: ir Aschabade, ir Petrovske, ir Baku, ir Enreli, ir net Odesoj bei Rygoje, nuleidus uodegą, kaip lazda sukultas šuva, sodino savo kareivius ant laivų ar automobilių, kur kaip buvo patogiau, ir atsidurdavo “už septynių kalnų, už septynių upių” nuo didžiumiečių bei vėl barškindavo ginklais. Aš įspėjau, kad taip nemandagiai elgiantis su visais tais, su kuriais norima palaikyti šiokius ar tokius ryšius, galima prarasti pasitikėjimą. Į tai vien nusijuokė; jo nuomone, politikoj niekas niekuo netiki, jei tikėti nėra priverstas. Tada tik daro miną tikrai pasitikįs. Kas dabar Lietuvai belieka, kaip tik tikėti? Žinoma, negalėdama ko kito padaryti, ji rodys veidą, kad sutartimi pasitiki… Žinoma, visa, ką jis kalbėjo, tai vien tik jo nuomonė; gal viso to niekuomet nebebus, o jei ir bus, tai ne nūnai ir ne ryt. Didžiumiečiams dar reikia atsikvėpti, garo nors kiek atgauti… Man prasitarus, kad proletariatui nepridera tokia veidmainiška politika, atrėžė, žodžiai “pridera” – “nepridera” – esą buržuazijos prasimanymai. Tie, kas “žūtbūt” kovoja, neprivalo tų buržuazijos įpročių laikytis…

    Visas straipsnis:
    http://www.slaptai.lt/gyvenimo-skandalai/1210.html

  4. Zenonas:

    Prezidentas Antanas Smetona – tai Lietuivos šviesa, garbė ir sąžinė.
    Trūksta šių dienų Lietuvai tokių tautai atsidavussių žmonių.
    Mylėkite LIETUVA kaip ją myjėjo pirmasis Prezidentas Antanas Smetona.
    Skaitykit knygas apie jo gyvenimą. Visas knygas – kiek yra. Tik ne komunistų rašytas.
    Tada suprasit jo asmens kilnią dvasią, tautišką gyvenimo liniją ir tvirtą moralę.
    Tepadeda Dievas šių dienų Lietuvai su tokiais Prezidentais..

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: