A.Feser. Amžinai žaliuojantis krantas (2)

Aušra Feser

Aušra Feser

Minint Kuršių nerijos įrašymo į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą dešimtmetį kyla minčių apie jos raidą istorijos tėkmėje – nuo vėjo genamų smėlynų iki įvertinimo pasaulio paveldo statusu. Galima aptikti ne vieną paralelę lyginant, kas vyko prieš du šimtus metų ir dabar. Ryškėja pagrindiniai santykio su Kuršių nerija aspektai. Iš pradžių atrodė, kad jų yra tik du – romantinis ir egzistencinis. Vėliau, tikslingai skaitant daugiau ir įvairesnės literatūros, išniro ir trečiasis – valstybinis.

1809 m. buvo užfiksuotas bene pirmasis pozityvus teiginys apie Kuršių neriją. Jis priklauso žymiajam vokiečių mokslininkui Wilhelmui von Humboldtui. Tai daugeliui žinoma jo frazė, jog „Kuršių neriją reikia aplankyti kaip Ispaniją ar Italiją, kad siela nestokotų puikių vaizdų“. Šie žodžiai, pasakyti žmogaus, nerijoje pabuvusio tik dvi dienas, seniai yra tapę sentencija. Bet ji kitokia nei iki to laiko plitę baisieji keliautojų aprašymai – kelionė arklių tempiamomis karietomis palei audringą Baltijos jūrą ar per nesibaigiančius smėlynus kepinant saulei buvo pateikiama kaip didžiausias siaubas, likimo išbandymo neišvengiamybė.

W. von Humboldto ištartas sakinys buvo naujo, žavesio kupino žvilgsnio į Kuršių neriją eros pradžia. Gamtos didybė kaip maistas sielai. Ir nieko konkretaus.

O tuo metu negausūs nerijos gyventojai dar nebuvo ištrūkę iš klajojančio smėlio gniaužtų, kopos nemaitino jų sielų. Jų buitis varganose lūšnose buvo skurdi ir primityvi. Stulbinantis jūros, marių ir smėlynų peizažas juos labiau varė į neviltį nei žavėjo.

Prūsijos valstybei tuo metu buvo svarbu, kad kelyje tarp Europos rytų ir vakarų veiktų pašto stotys, kad būtų mokami mokesčiai. O viso kito – galima ir nematyti. „Jeigu jiems ten blogai, tai patys kalti, kad atsibogino. Valstybė juk ne kokia paprasta kontora, kad rūpintųsi tokiomis smulkmenomis.“

Kuršė žvejo žmona. Juodkrantė. XX a. pr. atvirukas. Išleido R. Šmitas Klaipėdoje. Iliustracija iš Neringos istorijos muziejaus fondų

Kuršė žvejo žmona. Juodkrantė. XX a. pr. atvirukas. Išleido R.Šmitas Klaipėdoje. Iliustracija iš Neringos istorijos muziejaus fondų

Kiek vėliau keliautojas publicistas Ludwigas (Louis) Passarge nepaprastai įtaigiai aprašė nerijos peizažus ir sunkią jos gyventojų dalią. Labiausiai išpopuliarintas yra jo pasakojimas apie Nidos bendruomenės pamaldas ir nepaprastai nuoširdų giedojimą lietuvių kalba. Žmonės vadinami gamtos kūriniais. L. Passarge buvo antrasis gerosios žinios apie nerijos stebuklus pranašas. Romantikas.

Mažiau žinomi istorikų raštuose minimi jo tekstai apie keliaujančio smėlio kamuojamus nerijos gyventojus. Šiurpas slenka nugara skaitant žodžius, kuriuos buvo galima pakartoti ir 1945 m., ir vėliau pokariu: „Aš nežinau, ar kada nors atsiras poetas, kuris įstengs aprašyti besitraukiančiųjų iš savo namų paskutinį žvilgsnį į jų buvusį gyvenimą, jų klajones ieškant naujos vietos naujo kaimo statybai.“

Atšiaurios sąlygos – dar ne viskas. L. Passarge teigė, kad žvejus iš vienos pusės spaudė gamta, iš kitos sieną statė valstybė. Teiginį pagrindžia tokia istorija: XIX a. septintajame dešimtmetyje marios paplovė medinio namo pamatus ir visą žiemą žvejo šeimai teko glaustis klėtyje, nes valdžia laiku neišdavė leidimo statytis namą naujoje vietoje. Žvejys buvo priverstas pradėti statybą ankštame kieme, ir jo neguodė tai, kad baigiant statyti namą valdžia pagaliau leido statytis pamiškėje ir net skyrė aštuonis ten augusius medžius.

1842 m. Karaliaučiuje buvo įsteigta Menų akademija, kurioje pagal valstybės nurodymus buvo būtina tapyba iš natūros. Kaip puiki vieta tapyti gamtoje visai šalia atrandama Kuršių nerija. Studentus atsiveža profesoriai, jų darbai eksponuojami Berlyne, Dresdene. Tai sukelia tikrą sprogimą – koks įstabus grožis ten aptiktas. Kopos, kurėnai, žvejai, briedžiai – tai siužetai, kurie išjudino emocijas kiekvienam jautresniam žmogui, jie prašyte prašėsi tapomi. Dailininkai atrado mažai civilizacijos paliestą, vieną iš nedaugelio vietų Europoje, kur, pasak Hermanno Maxo Pechsteino, „būtis teka beveik natūralia, niekieno nesugadinta eiga“. Kokia romantika… Tačiau tik labai nedaugelis iš dailininkų matė, kad tas „beveik“ turi labai daug niuansų. Nebuvo bandyta įsijausti į žvejų gyvenimo kasdienybę, į jų rūpesčius ir vargus. Didžiajai daugumai skurdus kasdienis žvejų gyvenimas buvo tiesiog nevertas dėmesio, esą tai tik vertingas modelis, unikalus siužetas.

Žvejo namas. XX a. pr. Wolfgango Schluchto nuotrauka. Iliustracija iš Neringos istorijos muziejaus fondų

Žvejo namas. XX a. pr. Wolfgango Schluchto nuotrauka. Iliustracija iš Neringos istorijos muziejaus fondų

Vokiečių poetas ekspresionistas Walteris Heymannas Kuršių neriją aprašė kaip vieną iš neturtingiausių, skurdžiausių Vokietijos reicho provincijų. „Vietiniai gyventojai su savo margai dažytais namais ir valtimis derėjo su pilku šiaurietišku kraštovaizdžiu.“ Tačiau tai, kas aprašoma kaip vienovė su gamta, iš tikrųjų buvo gyvenimas, reikalavęs daugybės pastangų ir jėgų, kad iš gamtos pasiimtų tai, kas žmogui padeda išgyventi. To santykio vienovės romantizavimas buvo įmanomas tik tam tikru atstumu nuo „tikro, betarpiško“ gyvenimo gamtoje.

Paskui dailininkus į neriją plūstelėjo vasarotojai. Nida, Krantas (Krancas) buvo toli žinomi kurortai. Kaimelių gyventojai atiduodavo savo namelius, o patys išsikraustydavo į tvartus ir daržines. Vasarotojams dėl to nebuvo jokių nepatogumų – juk susimokėjo.

XIX a. antroje pusėje gyventojų mentalitetas pirmą kartą ryškiau pasikeitė. Žvejai pradėjo statyti verandas, dažyti namus, tvoras, sodinti gėles. Tačiau kontrastas tarp realaus žvejų gyvenimo ir vasarotojų buvo didžiulis.

Viena žvejo šeimininkė negalėjo atsistebėti, ko tie vasarotojai kas dieną eina prie jūros, juk ten visada tas pats vaizdas. Esą jai užtenka kartą per metus nueiti, kojas įkišti, vandens palaižyti ir gana. Sunku įsivaizduoti žvejį, einantį pasivaikščioti į kopas. Ar jis matė jų grožį, ar tebesinešiojo širdyje šimtmečiais išlikusią baimę ir grėsmę būti užpustytas, ar suprato, kad tai vertybė?

Pasikeitė Kuršių nerijos žvejų kaimai, taip „gražiai“ derėję su gamta. Ar mes dabar galime pasakyti, kas jiems tada buvo gražu? Ar turime atskaitos taškus? Ar nebuvo ir jiems gražu tai, ką norėjo matyti vasarotojai? Pavyzdžiui, buvęs Karaliaučiaus gyventojas, dailininkų kolonijos susibūrimų vietos H. Blodės viešbutyje paveldėtojas E. Molenhaueris įkūrė tautinio kostiumo draugiją, kurios nariai nukopijavo iš senų skrynių ištrauktus kruopščiai saugomus lietuvininkų drabužius ir su jais pozavo nuotraukoms ir atvirukams, viliodami atvykti ir žadėdami daug egzotikos. Ar Gustavas Blode klausė nuomonės statydamas „Karalienes Luizės“ viešbutį, kuris vietiniams žvejams atrodė lyg dangoraižis?

Keitėsi aplinką kuriančių žmonių sąmonė, keitėsi ir pati aplinka. Atvažiavusieji niekada neatsisakydavo savo įpročių ir gyvenimo būdo. Ir dažnai dailininkai, „atradę“ ypatingą nesugadintą aplinką, į ją įnešdavo patogumui skirtų elementų, tuo ją nepataisomai pakeisdami, o pakeitę imdavo ieškoti naujų, dar nepažintų vietų.

XX a. 2–3 dešimtmečiais Nida tapo visai kitokia. Daugelis dailininkų su nostalgija prisiminė tuos nerijos atradimus, kada ji dar nebuvo paveikta civilizacijos, kada nepastovūs ir klastingi marių vandenys buvo vienintelis maisto šaltinis. Vasarotojai žvejų gyvenimą pavertė daug lengvesniu ir patogesniu. Bet ar išliko jų pirmapradis natūralumas, kuriuo taip žavėjosi L. Passarge ir daugybė dailininkų, poetų, muzikų? Ar jis tebebuvo svarbus pavargusiems miestiečiams, atvykdavusiems šiltame paplūdimio smėlyje pailsinti kūnų, pakvėpuoti tyru jūros oru ir pasimėgauti šviežia žuvimi?

Šį buvimą nerijoje per atstumą patvirtino Thomo Manno vasarojimo istorija. Menininkai su baime žiūrėjo į T. Manno atvykimą, nes manė, kad paskui jį siūbtels Vokietijos bohema, kuri su būdingais atributais – restoranais, šokiais ir kt. – galėjo negrįžtamai pakeisti Nidos veidą.

Taip neatsitiko. Ir, ko gero, todėl, kad T. Mannui buvo visai neįdomus vietinio miestelio gyvenimas. Sakoma, kad jis tik kartą ar du lankėsi pačioje Nidoje. Jis matė tik gamtą ir save gamtoje. T. Manno sūnus Klausas 1931 m. pasakė: „Niekur Europoje aš nesijaučiau taip toli nuo Europos kaip čia.“ Kaip romantiška… Tai buvo nerijos klestėjimo laikas su tragiška baigtimi.

Po Antrojo pasaulinio karo vėl viską teko pradėti nuo pradžių. Pirmieji į neriją atvykę žvejai ar bėgantys nuo bado (mariose visada buvo maisto) žmonės atvažiavo tikrai ne į kurortą. Juo nebekvepėjo iki septintojo dešimtmečio. Įsteigus respublikinio pavaldumo Neringos miestą pirmiausia buvo kuriama elementarius poreikius tenkinanti infrastruktūra. Tik vėliau žmonės imti raginti atsisakyti ūkiško gyvenimo būdo, vielinių tvorų. Į Neringą plūstelėjo romantiškai nusiteikę entuziastai, turėję sumanymų kurti kurortą, tegu ir socialistinį. Kuršių nerija tada vėl tapo patraukli ir lankytina miestiečiams – ne tik iš Lietuvos, bet ir atvykėliams iš „broliškųjų respublikų“. Vėl ryškiai keitėsi vietinių gyventojų mentalitetas – iš skurdaus užkampio gyventojo bandyta tapti visiems reikalingu, lovas išnuomojančiu, išskirtinį statusą turinčiu piliečiu. Atvykę poilsiautojai dėkojo už suteiktą nakvynę, pinigai biro į sąskaitas, net nelabai domintis iš kur. Abejoju, ar daug žmonių tada pastebėjo itin vertingą kultūrinį kraštovaizdį. Buvo kuriami draustiniai, valstybinio miško parkas, bet visa tai neturėjo didesnio atgarsio bendruomenės gyvenime.

Neringa, nors buvo ypač saugomoje pasienio zonoje, turėjo laisvės, tylaus pasipriešinimo sistemai įvaizdį. Legendinė Vytauto Kernagio-Beno ištarta frazė tapo simbolinė. Plaukti į Nidą reiškė nuo civilizacijos priespaudos bėgti į nesuvaldytą gamtą, būti romantiku.

XX a. 8–9 dešimtmečiais į neriją buvo važiuojama ilsėtis, nors pramogų daug nebuvo. Populiariausia – linksmas, nerūpestingas bendravimas, nes atvažiuota atsipalaiduoti. Viešbučiuose, kultūros įstaigose, gastrolierių estradose svečius „užiminėjo“ kultmasovikai, visiems buvo linksma. Visa aplinka dar nebuvo atmiešta piniginiais santykiais, pavydu, nebuvo bedarbių. Kas tik norėjo poilsiautojų, tas jų turėjo, su jais kartu linksminosi ir pramogavo. Įsisiūbavo, drįsčiau pavadinti, keli balių kultūros, kuri ne vienam buvo pražūtinga, dešimtmečiai.

Valstybės tikslas sovietmečiu Neringoje – klestintis socialistinis kurortas. Ir Neringa neatsilaikė, virto sovietiniu dariniu. Įspūdį, kad tai žvejų gyvenvietė, imitavo tik iki šiol tebesipuikuojantis chruščiovinės architektūros pavyzdys – žuvininkystės ūkis ir mariose plūduriuojantys botai. Betonas, mūras kaip progreso nešėjai negrįžtamai į praeitį nusinešė be galo mielo, jaukaus ir romantiško žvejų kaimelio atmosferą. Jos nebėra. Tačiau niekas dėl to labai nesirūpina. Gal tik dailininkas ir kultūros paveldo saugotojas Eduardas Jonušas.

Viskas vėl apsiverčia atgavus nepriklausomybę. Pasibaigia nerūpestingas Neringos gyvenimas, kai poilsiautojus galėjai vežimu vežti. Prasideda didžiosios dalybos. Neringa virsta pinigų darymo objektu ir priemone. Lietuvos turčiams esame įdomūs ir vertingi kaip riebus kąsnis, kaip investicija, prestižo emblema. Viešbučiai, poilsio namai tampa investicijų tikslu, virsta apartamentais, vasaros praleidimo vieta, vietiniai gyventojai vos spėja susivokti, kaip keičiasi jų kaimynai.

Vietiniai žmonės ir jų socialinė kasdienybė pradeda darytis trukdžiu. Didėja valytojų, kambarinių, padavėjų, stalių, meistrų paklausa. Neringos gyventojai, neretai neturėdami pinigų susimokėti už paslaugas, tampa „milijonieriais“. Gundo didžiulės nekilnojamojo turto kainos ir troškimas turėti savo gyvenimą, o ne spaustis po vienu stogu su tėvais ir seneliais – dešimtys neringiškių išvažiuoja.

1991 m. įkurto Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatai papildė šias nuotaikas. Viskas draudžiama, todėl manoma, kad ateities nebus, nes apribojami elementarūs poreikiai tarsi teigia – geriausia būtų visa tai palikti, nes nėra perspektyvų, jos kažkur kitur.

Man atrodo, kad niekas vietiniams gyventojams ir nesiėmė pasakoti apie tikrąsias nerijos vertybes. Sovietmečiu dėl gyvenimo būdo ypatumų tai nebuvo aktualu. Nauja saugomų teritorijų strategija yra deklaratyvi, įvardijamos vertybės – lyg nuleistos iš dangaus. Jos užkrito ant galvos, jų nėra žmonių sąmonėje – jas būtina priimti kaip neišvengiamą duotybę.

Neringai virstant konkuruojančiu tarptautiniu kurortu, vietinei bendruomenei iškilo dilema, nes nesukaupta patirties tai suvokti, neįskiepyta vertybinė orientacija, kur ir kokia linkme eiti, kas yra gerai, kas blogai. Tarsi liepiama orientuotis į modernėjimo linkme šuoliuojančius kurortus, veikia baimė atsilikti, noras būti pirmiems, nes žmonės to tikisi. Reikia tilto, oro uosto, vandens parko, kitaip, ko gero, niekas pas mus nevažiuos. Tačiau girdisi ir kiti, ne mažiau garsūs balsai – stop, nieko nereikia. Turi būti tik ramus miegamasis pavargusiems pasiturintiems Lietuvos piliečiams.

Ir dar – nerija yra saugoma teritorija, o žmogus joje vargu ar kam įdomus, jis kenkia gamtai, jis potencialus naikintojas. Žmonės blaškosi, neatsirenka vertybių, bet ar tai kam nors svarbu? Suvaržymai bendruomenėje priimami kaip blogybė, kita vertus, socialinės problemos tarsi neegzistuoja. Yra tik saugomas kraštovaizdis – tas pats, kurį kaip maistą sielai aprašė W. von Humboldtas.

Idėja pakliūti į UNESCO paveldosaugos akiratį irgi kilo ne bendruomenei. Iš spaudos publikacijų nuo 1996 m. aiškiai matyti, kad priimant sprendimus ji nedalyvavo. Patekimą į prestižinį Pasaulio paveldo sąrašą taip pat galime priskirti romantiškam požiūriui. Šviesaus atminimo Ugnė Karvelis buvo tikrai teisi – Kuršių nerija verta būti Pasaulio paveldo sąraše. Bet kas padaryta, kad ši mintis vešėtų kiekvieno neringiškio širdyje? UNESCO Pasaulio paveldo centro direktorius Berndas von Droste 1998 m. balandžio 28 d. viešėdamas Neringoje kalbėjo, kad norėdami Kuršių neriją įrašyti į Pasaulio paveldo sąrašą turime apgalvoti, kaip spręsime konfliktą tarp urbanizacijos ir gamtos išsaugojimo. Būtina derinti politikų ir vietos gyventojų nuomones. Reikalingas didelis aiškinamasis darbas. Auklėti reikia ir atvykėlius.

Po kelerių metų ėmė rastis nesusivokiančių ar tikslingai orientuotų asmenų publikacijų ir nuotaikų: „Gyventojai yra potencialūs nerijos gamtos niokotojai, šiukšlintojai, ardo kopas ir teršia gamtą mašinų tepalais.“ Neigiamos nuomonės – dažniausiai žmonių, Kuršių neriją matančių iš toli, joje negyvenančių, nejaučiančių šio krašto ritmo. Net nominacinėje UNESCO byloje nėra aiškiai įvardytos esminės Kuršių nerijos vertybės.

Savivaldybės iniciatyvos – etnokultūriniai renginiai, kultūros paveldo tyrinėjimas ir sklaida, žuvų turgeliai, privačios iniciatyvos atgaivinti vėtrungių gaminimo tradicijas, senuosius papročius – dažniausiai nesulaukia nei moralinės, nei finansinės, nei organizacinės paramos. Viešėdami Lietuvoje UNESCO Pasaulio paveldo centro ekspertai teigė, kad dabartiniai Neringos ir Klaipėdos savivaldybių planai neleidžia užtikrinti pusiasalio išsaugojimo.

Nežinau, ką kitiems reiškia pusiasalio išsaugojimas. Mums svarbu, kad liktų ypatinga, tik jausmais suvokiama atmosfera: švarus marių ir jūros vanduo, nafta neužterštas paplūdimys, vis dar baltumu šviečiančios kopos, džiuginantys įprasti vaizdai, visur – gėlės, švara, išnaikinti sovietiniai griuvėsiai, gyvena laimingi, aktyvūs žmonės, kurių kas dešimtas laisvalaikiu dainuoja, groja ar šoka, poilsiautojai išvažiuoja laimingi ir pailsėję. Svarbiausia, kad būtų jausmas, jog gyvenimas turi perspektyvą, jog bus geriau, gražiau ir nereikės uždaryti mokyklos, nes ji nebeatitinka kriterijų – nėra mokinių.

Iškėlėme UNESCO vėliavą, tik, ko gero, nesupratome, kad tai tik daug kantrybės pareikalausiančio darbo pradžia. Kad suprastume, jog kraštovaizdžio grožis atsiskleidžia tik per žmogaus matymą, nes tai yra lyg sielos aktas, kurio nesurašysi į lentelę ar teisės normą. Matyti, kaip ir mažam žmogučiui vaikščioti, reikia išmokti.

Nesinori baigti liūdna gaida. Yra ir prošvaisčių, netgi nemažai. Savivaldybės iniciatyva pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Kuršių nerijos nacionaliniu parku davė vaisių. Suorganizavome ne vieną renginį – nendrių ir ledo skulptūrų simpoziumus, kartu sukūrėme pirmąją nematerialaus kultūros paveldo bylą dėl poledinės žūklės, dabar kuriame antrąją – dėl miškotvarkos, parengėme orientavimosi trasos projektą, neįgaliųjų taką prie jūros, kuriame pėsčiųjų takų tinklą. Savivaldybė parodė iniciatyvą ir parkas UNESCO komisijai parengė projektą, kuriuo bus siekiama išsaugoti medinę architektūrą.

Iš tikrųjų stebuklas, kad mūsų žemėje dar yra šis begalinių platybių ir iškilaus grožio, amžinybės tylėjimo ir bylojimo kraštas – visatos atvaizdas, mūsų gyvenimo simbolis. Pilnatvės ar likimiško išsipildymo valandą jis sukrečia širdis, nuščiūvame ir nusižeminame, pajutę „amžinai žaliuojančio kranto“ teikiamą paguodą ir grįžtančias jėgas.

…kada gi atskris rausvi tos valandos sparnai
Ir nuneš mane per jūras ir sausumas
Į tą amžiną žaliuojantį krantą,
Kur pavasaris ir jaunystė niekada nesibaigia.

Liudvikas Rėza

Kategorijos: Lietuvos kelias, Visi įrašai | Žymos: , , , , , .
alko-2-proc
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *