V.Venckūnas. Praeities dalybos: kaip kuriant Baltarusiją gali pradingti Lietuva (31)

Sunku gyventi be identiteto. Ypač tautinio. Jis formuojamas šimtmečiais, todėl jei vieta, kur gyveni, neturi savarankiškos praeities, vadinasi kažkada ji priklausė kažkam kitam – vadinasi kažkas kitas turi į ją visas teises. O nepriklausomam būti norisi, todėl net ir mažiausia valstybėlė stengiasi kuo labiau pagrįsti savo istorijos egzistavimą. Saiko šioje srityje nėra ir būti negali, nes kas gi susilaikys nenusipiešęs sau tokios praeities, kad visi kaimynai pavydėtų?

Rusijoje, tarkim, populiarėja imperinių šaknų ieškojimas. Intelektualai savo valstybę su kadaise didingos, šviesios ir (svarbiausia) galingos Rusijos imperijos įvaizdžiu sieja jau du dešimtmečius, o štai dabar šią idėją pamažu perima žiniasklaida. Lenkija aktyviai propaguoja save tiek kaip senosios karalystės, tiek Žečpospolitos tęsinį, tuo tarpu Latvija balansuoja ant baltiškos ir Livonijos ordino praeities ribos. Pas mus, Lietuvoje, žvelgimo į romantišką Didžiosios Kunigaikštystės praeitį tradicija skaičiuoja šimtmečius, nors dabartinė jos forma daugiau ar mažiau sukurta tarpukariu.

Baltarusijos istorijai įvertinti nebuvo reikalo iki pat sovietų sąjungos žlugimo. Kurį laiką po nepriklausomybės paskelbimo istorijos vadovėliuose ji buvo minima kaip buvusi Lietuvos didžiosios kunigaikštystės dalis, bet buvimas kažko dalimi nedaug pasididžiavimo tesukelia. Nenuostabu, kad atsirado poreikis rasti kuo tvirtesnį pamatą dabartinei Baltarusijai, ypač turint omenyje tai, jog oficiali šios valstybės įvaizdžio politika – propaguoti save kaip stabilią, stiprią, gilias tradicijas turinčią šalį. Diplomatiniams santykiams su Rusija nuolat svyruojant nuo broliškos meilės iki informacinio karo, gretinimasis prie carinės praeities irgi netiko. O juo labiau – LDK gyvenime dabartinei Baltarusijai priklausančios žemės vaidino toli gražu ne paskutinį vaidmenį, nemažai kunigaikštystės paveldo Baltarusijai priklauso ir dabar.

2009 m. liepos 9-ą dieną baltarusiškoje „Komjaunimo tiesioje“, itin populiariame bulvarinės pakraipos laikraštyje (įsivaizduokit „Vakaro žinių“ ir „Lietuvos ryto“ hibridą) pasirodė Dmitrijaus Novickio straipsnis „Susaninas į pelkes vedė baltarusius?“ Praktiškai tai buvo pirmasis tokio masto žingsnis, ir vienas efektyviausių – iki šiol užstalėse ir parduotuvių eilėse jis aptarinėjamas, pakanka paminėti eiliniam baltarusiui, jog esi lietuvis, ir atsiranda didelė tikimybė susilaukti atsakymo „o aš čia tokį straipsnį „Komsomolkėj“ skaičiau…“ Teksto idėja paprasta: Baltarusija yra vienintelis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kaip ir istorinės Lietuvos, tęsinys. Dabartinė Lietuva nurodoma kaip 1918 m. sukurta ir pagrindų neturinti valstybė, tuo tarpu baltarusiška LDK kilmė grindžiama visa eile faktų, tarp kurių galima rasti nemažai istorinių žinių trūkumo.

Vienas tokių faktų, radęs vietą ir vėlesnėse kitų autorių publikacijose, yra slavų kanceliarinės kalbos vadinimas oficialia LDK kalba, o taip pat jos kildinimas iš senosios gudų kalbos. Tuo tarpu kai baltistas Zigmas Zinkevičius kuo aiškiausiai atseka kanceliarinės kalbos kilimą iš bulgarų (pirmųjų slavų krikščionių), D.Novickio straipsnyje cituojamas istorikas Anatolijus Grickevičius be užuolankų vadina ją senąja baltarusių kalba bei teigia, jog Europoje tai buvo antra kalba po lotynų, ir šnekėjo ja pagrinde aristokratai – žodis „kanceliarinė“ niekur neminimas.

Lietuvius šiame straipsnyje gali piktinti ir kita akivaizdi klaida – to paties A. Grickevičiaus citatoje teigiama, jog dabartinė Lietuva yra atsiradusi iš Žemaitijos, su LDK nieko bendro neturėjo iki pat 1413 metų, o ir vėliau tebuvo nedidelė sudedamoji kunigaikštystės dalis. Nepaisant to, straipsnis susilaukė tęsinio, o jo idėja išpopuliarėjo kitose publikacijose (pvz. tais pačiais metais publikuotas straipsnis „Mindaugas buvo Polocko kunigaikščių palikuonis“). Nuo 2009-ųjų, paieškojus rusiškuose forumuose ko nors apie Lietuvą, galima rasti nemažai sarkastiškų pastebėjimų, jog istorinė Lietuva – mitas, vadinasi dabartinė Lietuva – pseudovalstybė.

Gimė ši idėja ne 2009-aisiais, o kiek anksčiau, greičiausiai jos šaknys – dvidešimto amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. 2004 m. buvo sugalvotas ir terminas šiai teorijai apibūdinti – litvinizmas. Lietuvoje baltarusių tauta dažnai vadinama gudais, kitas paplitęs jos pavadinimas – litvinai. Litvinizmo šalininkai būtent litvinus (t.y. baltarusius) laiko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šeimininkais, tuo tarpu lietuviai esą savinasi kadaise didžios tautos vardą. Netrumpą laiką ši mintis sulaukdavo tik pavienių entuziastų dėmesio ir buvo eiline sąmokslo teorija, bet prieš tris metus, jau minėtų straipsnių pagalba, prasiveržė į plačiąją visuomenę.

Baltarusijos istorikai ją vertina skeptiškai. Bet populiariąją kultūrą, šiuolaikinę mitologiją ir juo labiau – tautinę savimonę, deja, kuria ne istoriją tyrinėjantys mokslininkai. Daug didesnę įtaką žmonių suvokimui daro populiarioje spaudoje, patraukliu stiliumi ir su prierašu „sensacija!“ atsirandantys straipsniai, o būtent juos pasitelkus litvinizmas įžengė naujon eron – tai yra į baltarusių, išsiilgusių istorinės tiesos ir savo praeities, galvas.

Idėja, jog Lietuva – pseudovalstybė, puikiai papildo rusiškos žiniasklaidos propagandinę kampaniją prieš Baltijos šalis. Tačiau pagrindinis D. Novickio straipsnio ir kitų panašių publikacijų bei pasisakymų tikslas juk nebuvo kelti vaidus. Tai – elementarus tautinio identiteto ieškojimas. Tegul ir populistinis, antiistorinis, lietuviams – žeidžiantis. Jei nori išlikti, baltarusių tauta privalo turėti praeitį, tik ją dar reikia kažkaip surasti. Lietuva į šias paieškas anksčiau ar vėliau reaguoti turės, ir ne piktų komentatorių lūpomis „Komjaunimo tiesos“ internetinėje svetainėje, o kaip nors rimčiau. Galimas variantas – užimti „šalin rankas nuo mūsų istorijos“ poziciją, tai yra aktyviai (sukeliant tarptautinį skandalą) arba pasyviai (didinant šurmulį tik tarp Lietuvos gyventojų) piktintis neteisybe, bet tokiu atveju didėja rizika, jog bus tiesiog susirastas dar vienas priešas. Na o smėlio dėžėje kilus peštynėms tarp dviejų mažų vaikų, laimi visuomet šalia stovintys didesnieji.

Kita alternatyva – ieškoti diplomatinių sprendimų, tai yra vykdyti kažkokias tarptautines istorijos dalybas. Sudėtingas procesas, ypač turint omenyje, kad visa tai vyksta tik populiariosios istorijos brūzgynuose. Kova ne akademinėje visuomenėje, ne tarp lietuvių ir baltarusių mokslininkų, kuriems litvinizmas kelia tik nuolaidžią šypseną. Kova vyks geltonosios spaudos puslapiuose, sensacijomis mintančios „dokumentikos“ laidose, ir svarbiausiai – žmonių, kurių istorinės žinios apsiriboja sovietmečiu baigtos pagrindinės mokyklos kursu, sąmonėje. Didžiausia tikimybė, kad tai baigsis tiesiog kiekvienam likus prie savo tiesos, tačiau nieko iš tiesų neišsprendus.

Kodėl apie tai galvoti reikia dabar? Juk nuo D. Novickio straipsnio publikavimo praėjo trys metai, per tą laiką Baltarusijoje daugybę kartų buvo viešai aptarinėta „sensacija“, jog „LDK įkūrė ir valdė baltarusiai“, ir nieko baisaus neatsitiko.

Tačiau šis tas atsitiko su pačia Baltarusija. Maža vilties, kad katastrofiškas ekonominis nuosmukis niekaip neatsilieps šios šalies santvarkai. Jei viskas ir nesibaigs vienokia ar kitokia revoliucija, Aleksandro Lukašenkos režimas privalės keistis, atsižvelgti į žmonių poreikius, o gyventi be istorijos žmonės nėra linkę. Visai gali būti, kad tautinio identiteto kūrimas įtrauktas į priemonių, padėsiančių didinti tautos lojalumą valstybei, sąrašą. Dabar „istorinis baltarusis“, žvelgiantis iš propagandinių plakatų Minsko gatvėse, primena ankstyvojo sovietmečio kolchozininką. Perorientavus oficialią istoriją, visai kitaip į A.Lukašenkos politiką imtų žiūrėti net ir opozicija, propagandoje atsirastų šviežio oro gūsis – ja taptų lengviau patikėti. Kitu atveju, jei režimas sužlugs, o šalis išliks nepriklausoma (t.y. nebus išrinkta marionetinė, iš Rusijos statytinių sudaryta valdžia), naujai besiformuojančiai Baltarusijai labiau nei bet kada reikės istorijos. O pirmi žingsniai prie visiškos istorinės LDK „okupacijos“ jau žengti. Ką tada darysim, broliai lietuviai?

Kategorijos: Istorija, Lietuvos kelias, Mes baltai, Naujienos, Nuomonių ratas | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: