Eglė Samoškaitė, www.delfi.lt
Tankiai tautinių mažumų gyvenamuose rajonuose svarstoma leisti gatves ir vietovardžius rašyti ne tik valstybine lietuvių kalba, bet ir konkrečios tautinės mažumos gimtąja kalba. Toks siūlymas svarstomas Kultūros ministerijos darbo grupėje, kurios užduotis – parengti Tautinių mažumų įstatymo koncepciją.
„Naujovės tos, kad atsiranda išsamios nuostatos, leidžiančios kuo geriau užtikrinti tautinių mažumų integraciją ir buvimą šioje valstybėje. Pavyzdžiui, svarstoma galimybė mažumų kompaktiškai gyvenamose teritorijose vietovių ar netgi gatvių pavadinimus užtikrinti dviem kalbomis“, – po darbo grupės susitikimo Vyriausybėje pasakojo kultūros ministras Arūnas Gelūnas.
Pasak ministro, šis siūlymas aktualiausias Vilniaus krašte, kur kompaktiškai gyvena Lietuvos lenkų tautinė mažuma. Leidimas vadinti gatves ir vietovardžius ne tik valstybine, bet ir tautinės mažumos klaba galiotų ten, kur kompaktiškai gyvena ne mažiau nei trečdalis konkrečios tautinės mažumos atstovų.
„Tai nėra galutinės nuostatos, bet visos jos yra svarstomos ir įrašytos į tą įstatymo projektą. Mes teiksime jį, be abejo, derinti su kitomis ministerijomis, bet, manau, dabartinė šitos koncepcijos būklė jau leidžia tikėtis, kad ir pats įstatymas ne už kalnų pasirodys. Manau, kad rudenį turėtume turėti galutinį rezultatą“, – pasakojo A. Gelūnas.
Jo tvirtinimu, į teisės akto koncepciją yra įtrauktas ir siūlymas tautinių mažumų gyvenamoje teritorijoje kreiptis savo gimtąja kalba į valstybės institucijas, tačiau tokį kreipimąsi surašęs asmuo vis tiek atsakymą gautų valstybine, tai yra lietuvių, kalba.
„Dėl kalbos cirkuliavimo viešoje erdvėje, tai svarstoma, kad galima būtų kreiptis ta kalba, bet atsakymas iš valdiškos institucijos, be abejo, yra tik valstybine kalba“, – sakė ministras.
DELFI primena, kad Lietuvoje gatvių ir vietovardžių rašyba ne valstybine kalba yra draudžiama, nors kai kuriuose Vilniaus krašto rajonuose – pavyzdžiui, Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose – gyvena beveik vien tik Lietuvos lenkų tautinės mažumos atstovai.
„Koncepcija jau yra pasiekusi tokį lygį, kad ją galima būtų teikti derinti kitoms ministerijoms. Kai jos pateiks savo išvados, tai darbo grupė, kuri dirba Kultūros ministerijoje, pakoreguos koncepciją pagal tas pastabas, bandysime atsižvelgti ir tada bandysite teikti įstatymą“, – pridūrė A. Gelūnas.
Viešuosius užrašus pateikti valstybine kalba nurodo Valstybinės kalbos įstatymas. 1999 m. Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų kolegija priėmė sprendimą, kuriuo nurodyta, kad gatvių pavadinimai turi būti rašomi tik valstybine kalba.
Didžiausios problemos dėl gatvių pavadinimų dvikalbystės yra kilę Šalčininkų rajone. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi yra nurodęs nelietuviškas gatvių pavadinimų lenteles nuimti, tačiau savivaldybės administracija sprendimo nevykdė motyvuodama, esą su tuo nesutinka savininkai.
vėl tas prakeiktas nuolankumas, tegul tuteišai tipo norvil, dovgird, dovgelo, jagelo, tevel, ploksto, lento, įrodo pagal kokią senelių ar prosenelių linija jie tapo tuteišais, ar tai kad slavų okupacijos metais buvo prievarta užrašomi lenkais, rusais ar gudais, nes priešingu atveju buvo susidorojama fiziškai, pavogiamas turtas, didinami mokesčiai, yra pagal Europos teisę. Tokie leidimai okupantų kolonistams užrašinėti savo kalbomis vietovardžius yra Tėvynės išdavimas
Išsidirbinėjimas ir daugiau nieko.
Ar ta tautinė mažuma tik šiandien pradėjo gyventi Lietuvoje? Per šitiek metų nesugebėjo išmokti valstybinės kalbos nors tiek, kad bent galėtų perkaityti gatvės pavadinimą šia kalba…? Trūksta žodžių.
Šitaip jie neikada nesugebės tapti visaverčiais Lietuvos piliečiais. Gaila, kad niekas nesuinteresuotas jiems padėti tai padaryti – jie nuolat tolinami nuo Lietuvos. Įdomu kokiu tikslu?
🙂
—– kur kompaktiškai gyvena ne mažiau nei trečdalis konkrečios tautinės mažumos atstovų.—-
Vilniuje kiet tokių trečdalių bus?
—— Jo tvirtinimu, į teisės akto koncepciją yra įtrauktas ir siūlymas tautinių mažumų gyvenamoje teritorijoje kreiptis savo gimtąja kalba į valstybės institucijas, tačiau tokį kreipimąsi surašęs asmuo vis tiek atsakymą gautų valstybine, tai yra lietuvių, kalba.——–
Teismai nepriima dokumentų užsienio kalba rašytų (net rusų kalba), būtinas vertimas į lietuvių kalbą, o čia anonizmas kažkoks. Tai kaip gi tas “pilietis” integruosis, jei jam nereikia net lietuvių kalbos vartoti…
Kitas dalykas, ar gali tos “mažumos” pasus parodę įrodyti, jog yra mažumos ir tautinės? Kokiais dokumentais tai bus grindžiama? Lenkų korta?
Ir kas siūlo?
Melianas. Nelietuvis.
Negalima jiems nusileisti jau vien dėl to, kad jie šitai būtų išsikovoję savo antiįstatymišku elgesiu.
Jei vieniems pažeidėjams leisim, tai visi, kas ką užsinorės, tas tą ir darys.
lietuviai vienykimės apie Songailą.
Skaitau ir stebiuosi – ar visi lietuviai iš tikrųjų kažkokie fašistai pasidarė, ar istorijos nežino, ar Vakaruose nėra buvę? Užrašai vietine kalba siūlomi ne vietoje užrašų valstybine lietuvių kalba, o šalia jų, ir ne bet kur, o tik ten, kur vietinių gyventojų (kitos negu lietuvių tautybės) yra virš trečdalio. Europoje taip yra visur, kur kompaktiškai gyvena vietinių tautinių mažumų (ne imigrantų) atstovai. Taip parodoma pagarba jiems, nes mažumų kalbos – irgi Europos kultūros paveldas. Lenkų kalba Lietuvoje irgi nėra vien tik užsienio kalba, tai viena iš istorinių Lietuvos kalbų (1697 – 1795 buvo LDK valtybinė kalba), kuria nuo XVI a. yra sukurta turtinga grožinė, mokslinė ir religinė literatūra, ir visa tai – mūsų (ne Lenkijos) kultūros paveldo integrali dalis. Ir Lietuvos lenkai su jų gyvenama Vilnija yra tokia pat Lietuvos dalis kaip, pvz., žemaičiai su jų gyvenama Žemaitija. Ar apie tai nepagalvojote?
“Ir Lietuvos lenkai su jų gyvenama Vilnija…”
————————–
Niekada jokios “Vilnijos” Lietuvoje nebuvo iki 1920 m. okupacijos, kada lenkai ir šūdlenkiai užgrobė Lietuvių Tautos žemes ir pavadino jas “Litwa Srodkowa”.
Buvo ir yra istorinė-etninė Lietuvių Tautos žemių dalis Rytų Lietuva, kurios didesnė dalis šūdlenkio Pilsudskio-Ginioto pastangomis dabar yra aneksuota Baltarusijos, o pietinę dalį iki šiol yra užgrobusi Lenkija.
Ir niekada šios žemės nebuvo Lenkų Tautos etninėmis žemėmis. Netgi Varšuva (lietuvių ir jotvingių įkurta 12 amžiuje Veržuva) yra jotvingių teritorijoje, užgrobtoje lenkų (mozūrų) 13 amžiuje.
Pone Rainy, Jūs rašote: “Europoje taip yra visur, kur kompaktiškai gyvena vietinių tautinių mažumų (ne imigrantų) atstovai. Taip parodoma pagarba jiems, nes mažumų kalbos – irgi Europos kultūros paveldas.”
Tada norėčiau Jūsų paklausti, ar tikrai taip yra visur? Ar taip yra Lenkijoje, Baltarusijoje, Rusijoje (kad ir Kaliningrado srityje), Latvijoje, nes ten irgi gyvena daug lietuvių, kurie į ten neemigravo, o yra tų vietų etniniai gyventojai?
Jūs sakote, kad taip išsaugoma tautinės mažumos kalba. Suprasčiau, jei taip saugotume visas tautinių mažumų kalbas: ir totorių ar karaimų, žydų, kuriomis kaba Lietuvoje nuo senų laikų gyvenančios tautinės mažumos, kurių irgi negalėtume prilyginti imigrantams, nes jie buvo į Lietuvą atsivežti ir jiems buvo pažadėtos gyvenimo sąlygos, neblogesnės nei ten, kur jie prieš tai gyveno. Net tas žodis “mažumos” jiems labai tinka. Tačiau išimtis daroma tik lenkų tautinei mažumai, kuri yra ne tokia jau ir mažuma.
Tada elkimės su visais vienodai. Rašykime Klaipėdos krašte gatvių pavadinimus ne tik lietuviškai, bet ir vokiškai, steikime valstybines mokyklas su vokiečių dėstomąja kalba, nes šiose dabartinės Lietuvos vietose irgi kelis šimtmečius gyveno ne tik lietuviai, o ir viokečiai, kurių palikuonių, per stebuklą, vis dar yra Lietuvoje. Kodėl nesame ir jiems tokie pat geranoriški ir supratingi kaip lenkams?
Neturiu absoliučiai jokio neigiamo nusistatymo nei prieš lenkus, nei prieš lenkų kalbą, bet nematau ir nieko tokio šios tautos, šios kalbos išskirtinumo prieš kitų Lietuvoje šimtus metų gyvenančių tautų atstovus ar jų kalbas, kad tik jiems būtų daromos tokios išimtys. Ar tai tik todėl, kad jų daugiau, kad jie kovingesni?
Ir kaip tada galima paaiškinti valstybinių mokyklų buvimą, kuriose dėstomoji kalba yra rusų kalba? Ar ten tikrai mokosi rusų etninė tautinė mažuma, ar ten mokosi bent jau į Lietuvą prieš šimtmečius atsikėlusių sentikių, kurie bėgo nuo caro Petro 1-ojo reformų Rusijoje, palikuonys?
Dabartinės Šiaurės Vokietijos siena ribojasi su Danija. Šioje Vokietijos dalyje gyvena daug etninių danų. Taip jie turi privačių daniškų darželių, valstybinėse mokyklos šioje Vokietijos dalyje galima mokytis danų kalbos kaip vienos užsienio kalbų. Bet gatvių pavadinimai Vokietijoje rašomi vokiškai, o Danijoje daniškai, nors ten irgi gyvena daug etninių vokiečių.
Vokietija savo tautiečiams, likusiems už dabartinės Vokietijos sienų, pasiūlė dideles lengvatas ir galimybes persikelti gyventi į Vokietiją, jei jie nori išsaugoti savo vokiškąjį identitetą, bet neprievartauja kitų šalių, kuriose, po sienų padalijimo liko gyventi vokiečai, kad tos šalys užtikrintų vokiečiams sąlygas mokytis vokiečių kalba, reikalus valstybinėse įstaigose tvarkyti vokiečių kalba ir kad jie net gatvių pavadinimus jiems užrašytų irgi vokiškai. Bet jie ir patys jokių išskirtinių privilegijų neteikia Vokietijoje gyvenančioms tautinėms mažumoms, nes visiems Vokietijos piliečiams galioja tos pačios teisės ir tos pačios pareigos, nepriklausomai nuo kilmės, rasės, tautybės ar dar ko nors.
Pasityčiojimas iš Lietuvos ir lietuvių