Rimvydas Žiliukas
Blaiviai mąstantys prancūzai, serbai, lenkai, italai ir visi kiti gerbia savo partizanus. Išgirdus žodį „saulė“ normaliam žmogui kyla asociacijos „šiluma“, „šviesa“. Išgirdus žodį „žiema“ – „sniegas“, „šaltis“ ir pan. Išgirdus žodį „partizanas“ normaliam žmogui kyla asociacijos „didvyris“, „kova už laisvę“ , “pasipriešinimas okupantui” ir pan. O jei išgirdus žodį „partizanas“ žmogui kyla asociacijos „išdavystė“, tai reiškia, jog su tuo žmogum yra kažkas negerai, jog yra paveikta to žmogaus psichika.
Plačiau apie tai galima pasiskaityti literatūroje apie vergo sindromą, apie tai, kaip pagrobtieji įkaitai būdami su teroristais ilgainiui persisunkia pagrobėjo ideologija, kaip jie normalią žmonių kalbą pakeičia okupanto terminologija. Stribus jie ima vadinti liaudies gynėjais, partizanus – banditais. Šitaip supainiojus gėrio ir blogio sąvokas, sukeitus jas vietomis yra iškreipiama žmogaus psichika. Toks žmogus smurtą ir terorą ima laikyti normaliu dalyku. Jis praranda savo tapatybę, tampa mankurtu su baudžiauninko savimone.
Tą patį galima pasakyti ir apie tą, kuris partizanų pasipriešinime nemato esmės, o partizanų kovoje mato pirmoje eilėje išdavystes. O tai, dėl ko žmonės aukojo gyvybes, jis nepastebi.
Norėčiau kalbėti faktų kalba. Pagal amerikiečių partizaninio karo specialistų teorijas Partizanai gali priešintis okupantui tik tuo atveju, jei yra keturios būtinos sąlygos: bent vienos didžiosios valstybės parama tarptautinėse organizacijose, draugiškos valstybės materialinė parama ginklais, pinigais ir pan, siena su draugiška valstybe, kurioje partizanai galėtų pasigydyti, pailsėti ir gyventojų parama. Jei bent vienos iš šių keturių sąlygų nėra, tai pagal amerikiečių teoretikus partizaninio karto negali būti. O Lietuvoje buvo tik viena vienintelė sąlyga iš tų keturių – gyventojų parama. Ir vis tik partizaninis karas Lietuvoje vyko visą dešimtmetį. Todėl aš partizaniniame kare pirmiausiai matau tai, kad mes, paneigdami amerikiečių partizaninio karo teoretikų dogmas, įrodėme, jog kietasprandžiai lietuviai ištisą dešimtmetį sugeba kovoti net ir tada, kai amerikiečių požiūriu kovoti yra neįmanoma.
Skirtingai nuo tų, kurie partizanų kovose mato vien išdavystes, aš pirmiausiai matau tai, kad palyginus su kitomis tautomis lietuvių tarpe išdavysčių procentas buvo nepaprastai mažas. Jei dauguma patekusių į kontržvalgybos rankas rusų, amerikiečių, gelbėdami savo gyvybes ir bijodami kankinimų sutikdavo bendradarbiauti, tai didžioji dauguma lietuvių partizanų verčiau žūdavo ar nusižudydavo. O į nelaisvę patekdavo vienetai, dažniausiai būdami be sąmonės. O jei lietuvių tarpe išdavikų procentas būtų buvęs toks, kaip kitose tautose, tai partizaninis karas Lietuvoje būtų užgesęs po poros metų. O juk reikia nepamiršti dar ir to, jog Lietuvoje kankinimai grėsdavo ne tik patiems partizanams, bet ir jų artimiesiems.
Tiems, kurie lietuvių pasipriešinime mato pirmiausiai išdavystes, galiu dar priminti, jog sovietiniais laikais visokios rusų, ukrainiečių, lenkų, čekų, bulgarų , rumunų , rytų vokiečių pogrindinės antisovietinės organizacijos būdavo susekamos ir likviduojamos per keletą mėnesių. Rekordininkai būdavo tie, kuriems pavykdavo išsilaikyti pusantrų metų. O lietuviai, pogrindinės Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos ir kitų antisovietinių patriotinių leidinių leidėjai, dirbo ištisus du dešimtmečius iki pat Nepriklausomybės paskelbimo 1990 metais. Toje veikloje (medžiagos rinkime, popieriaus, šriftų, dažų įsigijime, spausdinime, leidinių platinime) dalyvavo dešimtys žmonių ir jų tarpe neatsirado nei vieno išdaviko. Ta spaustuvė dabar yra muziejus Saliuose prie Kauno. Jos pavadinimas „ab spaustuvė“ yra sudarytas pagal įkūrėjų pasišventėlių Vytauto Andziulio ir Vytauto Bancevičiaus pavardžių pirmąsias raides. Ši „ab spaustuvė“ buvo įrengta Salių kaime, stačioje Neries pakrantėje esančiame Vytauto Andziulio sodo name. Važiuoti ten reikia iš Kauno dešiniuoju Neries krantu Lapių link. Sprendžiu, kad daugelis tų, kurie lietuvių tarpe pirmiausiai mato išdavikus, apie tą Salių kaime esantį muziejų „ab spaustuvė“ nėra net girdėję. Spėju, kad ten nebuvote ir savo vaikų, anūkų ten taip pat nenuvežėte? Atvažiuokit pamatykit, gal tada susimąstysit?
Pasirodo Lietuva yra ne tik stipriausių pasaulio žmonių kraštas (turiu galvoje Žydrūną Savicką). Pasirodo Lietuva yra ir stiprios valios, tėvynmylių kraštas, kuriems visoje Sovietų imperijoje iki pat Elbės neatsirado nieko panašaus. Tai gal nereikia pliaukšti vien tik apie partizanų, pasišventėlių, kovojusių su sovietine imperija, išdavystes? Išdavysčių, aišku, buvo, bet dešimteriopai mažesnis procentas negu kitų tautų. Gal pamatykim realų gyvenimą, pamatykim ir gražiąją savo istorijos pusę, kuriai analogų aš nežinau? O gal Jūs žinot? Tai klokit faktus ant stalo. Bet tik faktus, o ne kagėbistinę propagandą.
Reklama
Nėra susijusių.
Parašykite komentarą