V. Lukšas. Indoeuropiečių religijos šiuolaikinėje Britanijoje (I) (17)

Vytautas Lukšas

Vytautas Lukšas

Multikultūralizmas – šiuolaikinė politeizmo išraiška

Didžiosios Britanijos sikų bendruomenės senolis Radžinderis Singas (Rajinder Singh), iš Velinboro (Wellingborough) miestelio, pakvietė mane pasisvečiuoti ir patyrinėti Anglijos indoeuropietiškųjų kultūrų ir religijų gyvenimo.

Britanijoje egzistuoja gausybės religijų mišrainė, tarsi politeistinėje senovės Romos imperijoje, kur šalia tradicinių graikų ir romėnų kultų glaudėsi vietinių užkariautųjų tautų ir įneštiniai Egipto bei rytų kultai. 

Religijos daugiakultūriuose Britanijos miestuose atlieka puikų vaidmenį stiprioms tautinėms, kultūrinėms bendruomenėms ir tapatybei išsaugoti, lietuviai daug gali pasimokyti iš induistų ar sikų, būrdamiesi svetur.

Indijos religijų ir kultūros pažinimas europiečius moko nutolti nuo abraominių religijų ir kultūros gniaužtų, sugniaužusių Europą viduramžiais, padeda atsigręžti į Europos kultūros ištakas: antikinės kultūros margumyną, pagoniškų šiaurės Europos kultūrų palikimą, taip pat sugriauti atgyvenusius krikščionybės ar XIX-XX a. intelektualų tarpe populiaraus ateizmo sukurtus religijos stereotipus.

Velinboro (Wellinborough) kultūrinė įvairovė

Velinboras – mažas, tipinis Britanijos miestelis, aptinkamas keliaujant į šiaurę nuo Londono, tarp Bedfordo (Betford) ir Northemptono (Northhampton), įkurtas 6 amžiuje Saksų didvyrio Vendelo (Waendel). Kaip ir kituose miesteliuose čia galime išvysti tradicinį britišką senamiestį, puikiai išsilaikiusią gotikinę architektūrą, namelių su čerpėtais dvišlaičiais stogais alėjas, padabintas kaminais.

 Velinboro gatvė

Velinboro gatvė

Tačiau šalia britiškos idilės čia esama ir kitokio pasaulio, į kurį pažvelgsime giliau. Velinbore darniai sugyvena gausybė kultūrų: britai, lenkai, lietuviai, indai, islamo pasaulio išeiviai… Penki gatvėje iš eilės sutikti žmonės – skirtingų religijų, kilmės ir veido spalvos. Tačiau nederėtų manyti, jog tokia pati mišrainė – mūsų Lietuvos ateitis. Šią įvairovę nulėmė istorinės Britanijos aplinkybės. 16-20 amžiai –  Britanijos milžiniškos kolonijinės imperijos, aprėpusios bemaž visą pasaulį, iškilimo ir nuosmukio laikas. Britanija sukaupė gausybę pasaulio turtų ir tapo viena turtingiausių pasaulio valstybių, patrauklia ne tik buvusių kolonijų gyventojams, bet ir Europos Sąjungos piliečiams. Velinboras puikiai tai atspindi.

Vietiniai indusai, lenkai ar lietuviai čia nesunkiai randa nišas verslui. Kultūrų įvairovė reikalauja mitybos įvairovės. Dėl to miestelio gatvelėse matome lenkiško, albaniško maisto krautuvėles, indų ar kinų restoranus, turkiškas kebabines. Lietuvis, užsigeidęs šaltibarčių, kefyro neras britiškame supermarkete, bet įsigys jo pas lenkus.

Sunkius, britų ne labai mėgstamus darbus, čia nori dirbti pvz., lietuviai šiauliečiai, kuriuos sutikome parke. Tačiau darbo paieškos jiems sudėtingos: jie nemoka anglų kalbos, dėl to negali skaityti laikraščių, du iš jų vis dar tebeieško darbo, kaži ar nebūtų paprasčiau jo gauti tėvynėje? Lietuviai Velinbore neturi sukūrę tvirtos lietuvių bendruomenės, nors valdžia labai tolerantiška ir palaiko kitų kultūrų žmonių iniciatyvas finansiškai. Jų kasdienybė nuobodi – juodas darbas ir sportas. Sportas, pasak jų, skirtas atsiginti nuo lenkų: „Lenkai čia kuria savo gaujas, reikėtų ir mums saviškės“ – juokavo (o gal ir ne?) šiaulietis.

Velinboro lietuviai parke

Velinboro lietuviai parke

Indijos kultūros namai

Indai labai vieningi, nepaisant Indijos religijų įvairovės, kalbų ir kitokių kultūrinių skirtumų, renkasi Velinboro indų kultūros namuose. Namai buvo pastatyti stiprios induistų bendruomenės iniciatyvos dėka. Sutelkę saviškius, jie sugebėjo surinkti pakankamai pinigų, bei gauti finansinę paramą iš valstybės. Parama visada skiriama stiprioms bendruomenėms. Indai turi sporto salę, kampelį su induistų šventykla, rengia dideles indų bendruomenės sueigas, sportuoja ir kasdien gali paragauti indiško maisto: plokščios džapati duonos, ryžių ir daržovių troškinių, pagardintų kariu, gvazdikėliais ir čili. Bendruomeniškumo ir iniciatyvumo iš indų puikiai galėtų pasimokyti ir Britanijos miestelių lietuviai.

Velinboro religinė įvairovė

Velinboro gatvėse šmėžuoja induistų mandirų, musulmonų mečečių, senų katalikų ir anglikonų bažnyčių fasadai, laukuose stūkso senųjų keltų šventi akmenys ar pavieniai ąžuolai, išlaikę simbolinę prasmę ir menantys ikikrikščioniškus laikus.

Anglikonų bažnyčia

Anglikonų bažnyčia

Visai neseniai keltų druidizmas Britanijoje pripažintas religija, o pagoniškos ir neopagoniškos religijos, pasak Londono romuvės Rasos Regelskytės, Didžiojoje Britanijoje užima septintąją vietą tarp stambiausiųjų religijų. Kadaise Jungtinėje Karalystėje suklestėję antropologijos mokslai, atskleidę senųjų ir egzotinių kultūrų grožį, materialistinė gamtamokslinė pasaulio samprata, šiuolaikinis vis labiau populiarėjantis ekologiškas gyvenimo būdas, bendruomeniškumo poreikis paruošė puikią dirvą atgimti ir suklestėti gamtos religijoms.

Turtinga senovės Europos ir kitų pasaulio kraštų kultūra, mitologija išmoko plačiau pažvelgti į gyvenimą, įkvepia kūrybai. Londone rengiamos nuotaikingos „Pagan pride parade“ – „Pagoniško pasididžiavimo eitynės“ sutraukia daugybę smalsuolių akių, o Škotijoje kasmet vyksta didžiulė pavasario Beltane šventė – artima lietuvių Jorei, priviliojanti gausybę kaukėmis pasipuošusio jaunimo iš visos Britanijos ir plataus pasaulio.

Stounhendžas

Stounhendžas

Britai krikščionys, pasak Radžinderio Singo, retai lankosi bažnyčiose arba išvis į jas neina, krikščionybė tapo nepopuliari, sustabarėjusi ir užkoncervuota, nebepatenkinanti kultūriškai margos informacinės ir mokslo visuomenės poreikių. Katalikų bažnyčia Jungtinėje Karalystėje dažnai pliekiama už visuomenės kiršinimą: diskriminacijos skatinimą prieš įvairias religines, seksualines ir kitokias mažumas, krikščioniškas patriarchalizmas ne retai užsipuolamas dėl nesiskaitymo su moterų teisėmis. Tačiau keleto senų, gotikinio stiliaus bažnyčių Velinbore esama, jose būriasi nedidelės draugiškos krikščionių bendruomenės. Katalikiškose britų bažnyčiose lankosi ir lenkai, ir lietuviai.

Britanijos gotika

Britanijos gotika

Dažnai praeivės gatvėje dėvi musulmonišką galvos apdangalą-burką. Musulmonai Britanijoje sukelia nemažai problemų, mirgančių nacionalinėje britų televizijoje. Musulmonų vaikinai mėgsta gundyti indes ar rytų Europos imigrantes, dažnai su jomis susituokia tik tam, kad įgytų galimybę Britanijoje gyventi penkeriems metams, taip pat jie nepasižymi didele pagarba moterims – mat pats Islamo pradininkas Mahometas moteris laikė žemesnes už vyrus, musulmonai seka jo pavyzdžiu. Islamistai pagarsėję savo ekstremizmu ir netolerancija, dažnai supainiojami su kitomis mažumomis – tiurbanus dėvinčiais taikiais sikais ar induistais, tačiau jokių bėdų susijusių su musulmonais Velinbore nepastebėjau.

Lankydamiesi induistų mandiroje susipažinome su džainiste Fagun, kurią pasikvietėme lietuviškos vakarienės. Džainistų Velinbore nėra daug, todėl jie glaudžiasi induistų politeistinėje šventykloje, kurioje yra visų Indijos dievų ir išminčių panteonas: pradedant džainistų Maha Vira – Didžiuoju Vyru, baigiant budistų Buda – nušvitusiuoju.

Induistų šventyklos altoriai

Induistų šventyklos altoriai

Tarpkultūrinis šaltibarčių vakaras

Maloniai priimtas siko Radžinderio namuose, norėdamas būti geru svečiu, pagaminau lietuviškų šaltibarščių, ant stalo padėjome juodos ruginės lietuviškos duonos. Uždegėme žvakę, pagal lietuvišką paprotį pamaitinome Gabiją druska, ji tapo mūsų namų židiniu ir sukūrė jaukumą, fone skambėjo lietuviškos sutartinės ir kita pabaltijo tautų muzika.

Visus mus vienijo viena indoeuropietiškų papročių bendrystė, lietuvių papročiai artimi senajam Rigvedos induizmui, siko Radžinderio šeimai ir džainistei Fagunai pasirodė kaip tolima jų praeitis, mat sikizmas ir džainizmas išsišakojo iš vedų induizmo.

Ugnis. Ugnies kultas primena Agni kultą Indijoje, kaip ir Lietuvoje, Agnis – tarpininkas tarp žmonių, dievų ir protėvių pasaulio, žodžiai dievams perduodami ugnimi, o vėlės į pomirtinę buveinę aukštai pakyla dūmais.

Svetingumas. Visi mes turime svečių kultą, lietuvių tautosakoje svečias – į namus užklydusi dievybė, panašus svečio statusas ir Indijoje. Britai, pasak Fagun, didele meile svečiams nepasižymi, matyt panašiai kaip ir susvetimėję didmiesčių lietuviai. Gėrimai. Indai, skirtingai nuo Europiečių nevartoja alkoholinių gėrimų, mat pagoniškoje Europoje religinėse apeigose sakant tostus ir linkėjimus ratu gertas vynas, alus, midus ir kiti rauginti svaigūs gėrimai, šiandien išliko populiarūs kiekviena iškilia europiečiams proga ar šiaip linksminantis.

Indijoje senovėje apeigoms naudotas, iš haliucinogeninių savybių turinčių grybų pagamintas šventinis gėrimas – Soma.

Pagarba gyvūnijai ir gamtai. Džainistai, taip pat dauguma induistų – vegetarai. Toks mitybos ir gyvenimo būdas jiems priimtiniausias, nes siejasi su indų mokymais apie pagarbą gyvūnijai ir gyvybei, bei primena kai kuriuos senovės graikų mokymus. O galbūt tokios pažiūros kadaise egzistavo ir Pabaltijy? Juk gyvūnai ypač gerbiami ir senuosiuose Europos tikėjimuose – tai randame tautosakoje. Lygiai taip pat gerbiami ir augalai, pvz. atsiprašoma kertamo medžio. Mūsų protėviai turėjo po įvairius gyvybės pavidalus klajojančios ir išsilaisvinimo trokštančios sielos įvaizdį – metempsichozės arba reinkarnacijos idėją, Indijoje susijusią su vegetarizmo papročiu. Indų etika gyvūniją traktuoja kaip protėvių pavidalus – valgydamas mėsą valgai savo prosenelę ar prosenelį. Bet visgi Indija, kaip ir Graikija – karštas pietų kraštas, kuriame yra gausybė prinokusių maistingų vaisių ir kitokių augalinių maisto produktų, galbūt mėsa šių kraštų gyventojams nebuvo ir nėra reikšmingas sveikatos, jėgos šaltinis?

Saikas, darnumas. Indai, kaip ir lietuviai, taupūs ir saikingi, tausoja pasaulio išteklius, šito nepasakysi apie buvusius pasaulio užkariautojus britus. Sakoma, jei visas pasaulis vartotų tiek kiek britai – prireiktų 5 planetų.

Mūsų protėviai gyveno apsupti miškų ir upių, ilgai išlaikė savitą gyvenimo būdą darnų su gamta, tai atsispindi lietuvių kalboje. XXI globalizacijos amžiuje, iš naujo siekiančiame atrasti darną su gamta, mes turėtume išgyventi savo tradicinės kultūros renesansą ir savo savitumu praturtinti pasaulį.

Kalba. Kalba taip pat sieja Lietuvą su Indija. Pačioje lietuvių kalboje gausu žodžių, skambančių panašiai, kaip ir senojoje rašytinėje indų vedų kalboje-sanskrite, artima jųdviejų gramatika. Taip nutiko todėl, kad baltų ir indoarijų gentys senovėje palaikė glaudžius ryšius, o jų kalbos kilo iš rytinės indoeuropiečių prokalbės satem šakos. Žodis satem iraniečių avestos kalboje reiškia šimtą. Vakarinei indoeuropiečių kalbų grupei įvardyti naudojamas žodis kentum, pagal lotynų centum. Šie žodžiai atspindi pagrindinę skiriamąją indoeuropiečių kalbų grupių fonetinę ypatybę: priebalsių k/kv/kh ir g/gv/gh minkštinimą (palatalizaciją), verčiant į s/š ir z/ž, pvz. indoeuropiečių *ekvos (žirgas) vakarinės šakos lotynų kalboje virto equus (ekvus), o rytinės šakos lietuvių ašvas, sanskrito ašva.

Prie vieno stalo kalbėjome penkiomis indoeuropiečių kalbomis: lietuvių, anglų, pandžabi (sikų), gudžarati (džainistų) ir hindi. Pandžabi, gudžarati ir hindi kalbos kilusios iš Indijos tarmių, liaudies kalbos, vadintos prakritu. Prakritas – šnekamosios tarmės Indijoje egzistavusios šalia kalbininkų išgryninto sanskrito. Gudžarati kalba naudojama džainistų šventraščiuose, o pandžabi – sikų. Šiose kalbose taip pat galime rasti sąskambių, primenančių lietuvių kalbą, pavyzdžiui sikai „Mokytojo rūmus“ vadina „Guru Dvara“, čia galime atpažinti ir mūsiškį bendrašaknį „dvarą“.

Sikai garbinantys Didįjį Guru

Sikai garbinantys Didįjį Guru

Bendrais bruožais apžvelgę Britanijos kultūrinę įvairovę pastebime, jog be akivaizdžių skirtumų tarp britų, indų, lietuvių esama nemažai panašumų. Visi esame indoeuropiečiai, turime giminingus papročius ir kalbas, panaši ir mūsų istorija. Mes lietuviai ilgą laiką buvome pavergti užkariautojų ir išnaudojami, kaip ir indai. Šiandien pasauliui tapus atviresniam, su indu galime susitikti tiesiog Vilniaus gatvėse, emigrantų darbovietėje Britanijoje, ar nuskristi Indijon per kelias valandas; taipogi galime pasisemti patirties vieni iš kitų: kaip šiuolaikiniame pasaulyje išlikti savitais, bendruomeniškais, sveikais, dvasingais ir kūrybingais.

Kategorijos: Akiračiai, Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Kultūra, Nuomonių ratas, Religija, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *