V.V.Landsbergis. Debesėlis (4)

V.V.Landsbergis, www.alfa.lt

V.V.Landsbergis, atn.lt nuotr.

Vytautas V.Landsbergis

Aukštai aukštai virš Lietuvos plūduriavo skaidrus, beveik permatomas debesėlis. Jis kybojo gerokai aukščiau paprastų kamuolinių ar plunksninių debesų, tad ir įžiūrėti jį galėjo toli gražu ne kiekvienas.

Juolab, kad ir į dangų spoksoti šiais laikais daugeliui jau darėsi nebeįdomu. O kam? Juk nepalyginamai įdomiau stebeilytis į televizorių, kompiuterio ekraną ar parduotuvių vitrinas.

Bet nenukrypkim nuo debesėlio… Kas keisčiausia – tas virš Lietuvos kabantis debesis buvo tokios pat formos kaip ir Lietuva. Širdies formos. Jame tilpo visų Lietuvos žmonių mintys apie Lietuvą. Ne tik dabar gyvenančių, bet ir anksčiau gyvenusių, ją gynusių, kūrusių, svajojusių, laiminusių… Jame buvo įrašytos visos lietuvių liaudies dainos ir sutartinės, mitai ir padavimai, maldos, užkalbėjimai, papročiai ir senieji gydymo būdai. Net ir patys to nežinodami, po šiuo debesėliu gyvenantys žmonės jautėsi gerai ir jų akys blizgėjo. Iš Lietuvos formos debesies jie sėmėsi stiprybės, o išvažiavę svetur, kur nesiekia protėvių dvasiomis knibždantis debesėlis, pasijusdavo gerokai prasčiau. Kartais nė patys nesuvokdavo, kas su jais vyksta… Ir iš kur jiems žinoti, kad niekas sapnuose nepripildo tiek galios kaip tas paslaptingas Lietuvos debesis, kuris naktimis imdavo mirgėti, švytėti ir siųsti jėgos, meilės bei pasitikėjimo spindulius į žemę. Ir tada miegantys žmonės prisimindavo ne tik liaudies dainas, padavimus, bet ir kunigaikščio Gedimino laiškus tarsi patys būtų juos parašę:

„Didžiai prakilniam tėvui viešpačiui Jonui, Romos sosto aukščiausiajam kunigui, Gediminas, lietuvių ir daugelio rusų ir t.t. karalius.

Jau seniai esame girdėję, kad visi krikščionių tikėjimo išpažinėjai turi paklusti tavo valiai bei tėviškai globai ir kad pats katalikų tikėjimas yra tvarkomas Romos bažnyčios rūpesčiu. Tai ir yra priežastis, kad jūsų kilnybei šiuo laišku pareiškiame, jog mūsų pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo karalyste buvo atsivertęs į Kristaus tikėjimą, bet dėl brolių teutonų namo magistro daromų žiaurių nuoskaudų ir nesuskaičiuojamų išdavysčių jie visi nuo to tikėjimo atkrito; kaip tik dėl to ir mes, deja, ligi šios dienos esame priversti pasilikti senolių klaidoje.

Iš tikrųjų daugelį kartų mūsų pirmtakai, norėdami sudaryti taiką, siuntė savo pasiuntinius ponams Rygos arkivyskupams, tačiau tie teutonų ordino broliai juos žiauriai nužudydavo, kaip tai matyti iš atvejo, buvusio pono Isarno metu, kai jis, kaip viešpaties Bonifacijaus atstovas, sudarė taiką bei paliaubas tarp mūsų ir teutonų namo brolių ir savo laišką mums atsiuntė; tačiau kai pasiuntiniai grįžo iš pono Isarno namo, pakeliui vienus jie užmušė, kitus pakorė arba privertė, kad jie patys pasiskandintų.

Jie ir žemes paverčia tyrais, kaip tai matyti Žemgalijoje ir daugelyje kitų vietų. Tačiau jie sako, jog tai daro dėl to, kad nori apginti krikščionis.

Šventasis ir garbingasis tėve, mes su krikščionimis kariaujame ne dėl to, kad sunaikintume katalikų tikėjimą, bet kad pasipriešintume mums daromoms skriaudoms kaip tai daro krikščionių karaliai bei valdovai; tai matyti iš to, kad mes pas save turime brolių iš pranciškonų ordino ir iš dominikonų ordino ir jiems davėme visišką laisvę krikštyti, sakyti pamokslus ir atlikinėti kitas šventąsias apeigas.

Apaštališkąjį viešpatį aš norėčiau laikyti tėvu, nes jis yra vyresnis už mane, ir kitus tokius asmenis laikysiu tėvais; o tuos, kurie yra vienmečiai su manimi, laikysiu broliais, o kurie jaunesni už mane – sūnumis. Krikščionims leidžiu Dievą garbinti pagal savo papročius, rusams pagal savo apeigas. Lenkams pagal savo papročius, o mes garbiname dievą pagal savo apeigas, ir visi turime vieną Dievą.“

Kartais, kai Lietuvon atslinkdavo sunkūs laikai ir čia gyvenusius žmones kas nors imdavo tremti, žudyti, debesėlis apsiniaukdavo, imdavo kibirkščiuoti ir tada savo naktinę stiprybę siųsdavo kelis kartus stipriau – kad ji pasiektų ir bunkeryje pasislėpusius, ir Sibiran ištremtuosius, ir iš tėvynės į svetimus kraštus pabėgusius…

Tačiau vienas dalykas Lietuvos žmonėms buvo nežinomas. Jie nenutuokė, kad debesėlis nėra amžinas ir nebus amžinai toks galingas. Tam, kad jis galėtų saugoti Lietuvos žmones, į jį nuolat turi būti siunčiamos šviesios mintys. Lietuvos politikai, menininkai, visuomenininkai ir žurnalistai turi jį pakrauti gražios Lietuvos vaizdiniais ir tada visą gautąją energiją šimteriopai sustiprinęs jis gražins, taip apsaugodamas širdies formos valstybę ir jos gyventojus.

Ir štai kartą atsitiko debesėliui sunkiai suprantamas dalykas. Toks, kokio debesis nesitikėjo…

Kai Lietuva po penkiasdešimties okupacijos metų galų gale atgavo nepriklausomybę, išvargęs debesėlis šyptelėjo:

– Na, dabar tai mane pakraus, galų gale maniškiai laisvi.

Bet atsitiko truputį kitaip – iš žemės į debesėlį ėmė sklisti neapykanta, vaidai, pagieža. Ir suprato debesėlis, kad jis tuoj tuoj gali ištirpti. Ir tada nei Lietuvoje, nei toliau nuo jos gyvenantiems žmonėms nebeliks jėgų būti šio krašto gyventojais… Tuomet užslinks koks nors stipresnis, žaibuojantis kaimynų debesėlis, o Lietuvoje gyvenusios gentys paprasčiausiai išsiskirstys, išsivaikščios, išgaruos.

Taip niūriai dūmojo sparčiai tirpstantis debesėlis, vis dar tikėdamasis stebuklo. Vildamasis, kad Lietuvoje kas nors dar gali išgirsti jo maldas:

– Tik neparduokit Lietuvos žemės, nes tai paskutinis siūlas, laikantis jus žmonėmis. Tik neužmirškit Lietuvos dainų, nes tai paskutiniai siūlai, leidžiantys jums neužmiršti protėvių dvasių. Nustokit keikti ir teisti vieni kitus, nes mano pajėgos jau baigiasi. Tuoj tuoj išgaruosiu ir tada jūsų laukia klajoklių kelias. Klajoklių – be tėvynės, be sąžinės ir atminties.

Kategorijos: Naujienos, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *