Miglė Nargėlaitė, www.alkas.lt
Lietuvoje yra du požiūriu į mus, senovės baltų tikėjimo žmones. Vienas iš jų yra bandymas pasmerkti – dėl to, kad mūsų tikėjimas nėra struktūrizuotas, kad jame nėra nuolatinių tikėjimo dogmų, taip pat ir dėl to, kad nuolat mokslinių tyrinėjimų papildoma mitologija neva neįmanoma tikėti. Priekaištų susilaukiame ir todėl, kad egzistavusio žynių luomo nebeįmanoma atkurti, o mūsų tikėjimas neturi tęstinumo nuo laikų, kai jį nutraukė Lietuvos krikštas. Ir yra kitas požiūris – paprasčiausias tikėjimas tuo, ką darome, t.y. mūsų požiūris.
Aš norėčiau pagrįsti tą mūsų požiūrį, požiūrį, kad tikėti Perkūnu nuoširdžiai yra įmanoma net tada, kai visko apie Jį dar nežinome, kai šias žinias nuolat papildo mitologijos tyrinėjimai, atliekami mūsų ir kitų. Štai Liaudies Kultūros žurnale buvo išspausdintas interviu su dr. Viktorija Daujotyte, dalyvavusia Ramuvos sąjūdyje. Čia ji pasakoja apie susitikimą su Jonu Trinkūnu po to, kai nuskendo jo sūnus. Man pačiai buvo įdomu sužinoti, kad Romuvos krivis šią nelaimę sutiko ramiai, pasakydamas, kad sūnus iškeliavo pas protėvius tuo keliu. O juk dabartinėje kultūroje, turiu galvoj krikščionišką kultūrą, nuo pačių viduramžių labiau įprasta tokiais atvejais rautis plaukus nuo galvos ir laikyti visas nelaimes dievo bausme. Ramuviečiai kaip vienas kartoja, kad dalyvavimas etninėse šventėse vertė juos jaustis, tarsi dalyvautų religinėse apeigose. Tas dalyvavimas daugelio jų širdis pripildė pagoniško religingumo, o Jono Trinkūno pavyzdys yra tik vienas iš daugelio, kaip senoji religija be jokių papildomų argumentų įsiskverbia į žmogaus pasaulėjautą – per dainas, per pasakas, per Lietuvos gamtą. Niekas neįrodys, kad to negali būti.
Štai prisimenu ir save. Kai mirė mano senelis, buvau pasirengusi kone paskui jį į kapo duobę šokti, o skausmas dėl netekties ėdė sielą. Po to senoji lietuvių religija užvaldė mano gyvenimą ir kai šiais metais mirė močiutė, tejaučiau tik vieną pareigą – padėti siūlą su adata į jos karstą, kad keliaudama į Pakalnės šalį turėtų kuo rūbus susilopyt. Jokio liūdesio, jokio dramatizmo, tiesiog paprastas, ramus suvokimas, kad taip sutvarkyta gamta, taip ir turi būti, toks mūsų tikėjimas.
Mes esame tik pirma ar antra karta nuo žagrės. Mes dar turime tą tęstinumą. Mes suvokiame, kad tai, ką darė mūsų protėviai, yra teisinga, taip ir turi būti, kitaip yra blogai. Todėl ir esame gana konservatyvi tauta, todėl ir laikomės įsikibę papročių. Galbūt todėl baudžiame už gandrų šaudymą, nekertame medžių prie sodo namų, aiškiname vaikams, kad ir medžiams skauda ir gėlėms, kad negalima be reikalo nuskinti ar šakos nulaužt.
O dėl mitologų… Žinoma, jie kaskart vis papildo mūsų tikėjimą ir apeigas naujais atrastais faktais. Bet tai tik rodo, kad mes pripažįstame, jog nežinome visko apie savo dievus. Mes per istoriją, archeologiją ir mitologiją ieškome to, ką jau žinojo mūsų protėviai apie mūsų tikėjimą, o per fiziką, biologiją ir filosofiją atkapstome naujus dalykus, kurie tampa mūsų religijos ašimi.
Archeologas R. Laužikas teigia, kad tradicinis Lietuvoje yra tik tas, kas kilo iš Lietuvos, kas buvo čia sukurta. Štai kodėl krikščionybė negali būti laikoma čia tradicine. O mes turime tradicijas, sukurtas Lietuvoje ir tikėjimą, kur Dievo vardas lietuviškas. Žinau, kad mes galime juo tikėti. Tai įmanoma.
Žodis TRADICIJA irgi nėra iš Lietuvos kilęs 🙂
Jį puikiai galima pakeisti žodžiu “paprotys”. -_-
Šaunus straipsniukas 😉
tikėjimas ar netikėjimas nieko nereiškia. reikia žinoti darnos dėsnius, jausti šventybę visame kame, ją gerbti (nebūtinai garbinti) ir laikytis tradicijų kurios puoselėja ir kuria darną. va tai yra religinis gyvenimas, o ne kažkoks abstraktus tikėjimas kažkuo.
mitologijos tyrinėtojų raštų “garbinimas” ir “mokymasis” leidžia tik pažinti senovę, suprasti senuosious papročius, bet pajusti šventybę ir ryšį su ja per aplinką ir protėvius reikia pačiam čia ir dabar. daug dievų vardų yra tik dėl to kad pasaulis labai įvairialypis ir nebūtina visus tuos vardus “mokėti” nes vardai keičiasi. o pasaulio kūrėjas, Dievas, Pradžiapatis ar dar kokiu vardu bepašauktum vis tiek bus tas pats tiek prie Baltijos, tiek prie Fudzijamos, tiek Anduose, tiek prie Didžiojo kortalinio rifo. kiekvienoje žemėje savos tradicijos, savas vienintelis autentiškas galimas ryšys su Aukščiausiuoju, suteikiamas pagal kiekvienos atskiros vietovės žmonių sąmoningumą.
Nesvarbu, kad mūsų Dievai ne tokie pasipuošę,kaip norėtūs. Nepasidažę lūpų su mumis bučiuotis. Kad laikmečiai nuo jų nusigręžė ir liko jiems tik lėtas akmeninis skausmas, ir kryžiaus karo nutviekstas dangaus dangus su būk ten buvę Petro vartais nepamatuotais, pro kuriuos jie neitų, jeigu ir tilptų pusiau.
Nesvarbu, kad Protėvių Ugnys užgęso, bet šiluma dar liko – Dievų artumas, ir tų,kas per greitai visa ką matyti išėjo.
Migle,man atrodo – Tu rūpinies Dievais ne dėl to, kad jie nuskriaustieji, o dėl to, kad jie mūsų.
Ne, Vilmantai, aš jais rūpinuosi, nes jie pasirūpina manim. Mano gyvenimas irgi ne iš lengvųjų. Kiekvieną kartą, kai man nutinka kažkas negera ir dievai manim pasirūpina, aš nuverčiu dar vieną bastioną dėl jų. Čia gi pagoniškas principas – dantis už dantį. O jei dantį tau įdeda, tai ir tu turi kitam įdėt, o ne išmušt 😀
“Nerodysi jokio gailesčio: gyvybė už gyvybę, dantis už dantį, ranka už ranką, koja už koją!”
http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Įst_19
Senasis Testamentas. Pakartoto įstatymo knyga, 19:21. Štai iš kur tas ‘pagoniškas principas’.
Jūs ir pasakojate / cituojate / pagonybę. Iki krikščionybės dar geri du tūkstančiai metų. Kad Naujajame Tastamente sudeliota mintis kitaip : “Kas ne su manim tas , prieš mane ” O beto yra išlikęs ” Pamedės Teisynas ” kaip istorikui tai nežinoti gėda.
Nu kiek pamenu iš mokyklos dar, principas akis už akį, dantis už dantį ne iš senojo testamento, o iš hamurabio teisyno 😀
Negaliu sutikti su Miglės nuomone dėl “dantis už dantį”.
Greičiau jau “dantis iš neišvengiamo reikalo” ,o geras darbas – dėl to, kad kitaip negalima. Darnos principe, mano galva, keršto motyvo visai neturėtų būti.
Yra kaip yra – priimi ir prisiderini, o elgiesi taip, kaip gali geriausiai.
Štai ką rašote: Mes esame tik pirma ar antra karta nuo žagrės. Mes dar turime tą tęstinumą. Mes suvokiame, kad tai, ką darė mūsų protėviai, yra teisinga, taip ir turi būti, kitaip yra blogai. Todėl ir esame gana konservatyvi tauta, todėl ir laikomės įsikibę papročių. Galbūt todėl baudžiame už gandrų šaudymą, nekertame medžių prie sodo namų, aiškiname vaikams, kad ir medžiams skauda ir gėlėms, kad negalima be reikalo nuskinti ar šakos nulaužt.
Kokie mes esame nekalti ir šventi. Bet iš tikrųjų toleruojame mėsos valgymą. O tai žudymas. Gėlės skinti negalima, nes jai skauda, o vištą, kiaulę, karvę galime nužudyti t y papjauti. Darna nesiderina su mėsos valgymu. Taigi darnos prasmė tai nevartojimas mėsos. prusas
Na, aš šioj vietoj labiau pritarčiau prof. Daujotytei, kuri teigė: “Gyvybės ir mirties linija turi prasidėti prie pat žemės – kaip peilis prie gyvulio kaklo yra dėl to, kad žmogui reikia valgyti. Tačiau tas kraujo regėjima svirsta aukos simboliu, ritualo žingsniu ir taip susiformuoja struktūros aukštėjimas.Aukščiausia struktūra yra religinė struktūra, kai žmogus iškelia sau klausimus, į kuriuos vieno atsakymo jau nebegali turėti”
Dėl to mes tiek daug ir ginčijamės, nes mūsų struktūra yra religinė, mes neturim vieno atsakymo 🙂
Antra vertus, mėsos valgymas pagoniui yra ritualinis aukojimas. Dabar galima būti vegetarais, ne sveikia maxima. O XIV a. maksimos nebuvo, todėl žiemą, kai nebuvo augalų, visi valgė mėsą.
Tai grūdus, riešutus, uogas ir kitas gėrybes turbūt vilkam atiduodavo, o dabar nuo seno įpratimo pilnus vežimėlius apeiginių mėsgalių iš maksimų tysia į savo šventoves kur gali nesivaržydami ir kaulus graužti, ir faršą aukoti. NES ALKANI KAIP VILKAI TAUTIEČIAI, BET PROTINGI KAIP ŽMONĖS, KAD AUKOJIME PASITEISINIMĄ ATRASTŲ, GYVŪNĄ – GYVENIMO BENDRAKELEIVĮ UŽKRIMTĘ…
Miglei. Tada darykite apibendrinimą ką galima valgyti t y žudyti ir kas yra šventa. Čia jau panašų į kryžiuočių indulgencijas. Kaip galima dvasiškai artėti prie dievo kada yra žudomas kitas dievo kūrinys višta ar kiaulė. Aišku jeigu yra pripažįstama kad gyvūnai taip pat turi sielas. Krikščionybė nepripažįsta kad gyvūnija turi sielas, bet tuo pačiu laimina statinius, lyg jie turėtų sielas. prusas
Pats seniausias aukojimo būdas – apeiginis valgymas. Religijos ABC.
prūse, labai jau jūs krikščioniškai pats viską interpretuojate. 😀 paskaitykite Granausko “Jaučio aukojimą”, šis rašytojas geriau suprato mitologiją nei jūs.
labai jau tos mėsytės norisi ane…
Matot grūdą paaukoti per mažai, o gyvasties mėsingos sielą dievui į langus paleisti pats tas:)
“Kaip galima dvasiškai artėti prie Dievo kada yra žudomas kitas Dievo kūrinys višta ar kiaulė.”
dabar galvoju – jei žuomas Dievo kurinys , prie Dievo nepriartėjama , vadinasi kokia nors višta lesanti sliekus niekada nepriartės prie Dievo , o jai ji toli , tai kodėl jos nesuvalgyt?
vskas paprastai išsprendžiama , jei šventuma matuosim atstumu iki Dievo – valgykim žoliales ir gyvensim jo užanty , jei galvosim , kad Dievo tvarka pasireiškia ir slieko sulesime ar vištos suvalgyme – į keptą vištą žiūrėsim kaip į Dievo dovaną
Gražiai pastebėjo Miglė, kad jau pats valgymas apeiga, tik dabar restorane ar namie nebeaukoja pirm dievams ,nes nėra tam sąlygų.O lietuvį , visą laiką lydėjo darna – saiko jutimas.kaip ir skalsa – dievo artumas, kurį mes galime atpažinti uždegdami žvakę, ar padėkodami.Ir jus klausiate kaip artėjame dvasiškai prie dievo, jei joks gyvulys kultūros nekuria ir negali kurti, nes jis negali išsiveržti iš savo aplinkos, negali pakilti viršum gamtos ir tuo pačiu negali savo darbams suteikti objektyvios prasmės. Tarp gyvulio ir gamtos nėra tarpo. Jis nestovi priešais gamtą, bet jis gyvena gamtoje giliausia šio žodžio prasme. Tuo tarpu žmogus, visą laiką pertvarko gamtą ir į ką tai panašų, ar ne ? Apie tą patį pagalvoju ir aš.Net žolė atrasta , tarkim Marse, būtų prilyginta gyvybės atradimui / organinei gyvybei /tad svarstymai : mėsa ar žolelės , neturi jokios įtakos žmogui , kaip žmogaus gyvenimui. Smarbiausias matas saikas. Net Hereikleito gražiai pastebėta į ką pavirto kultūra…kalbasi su statulom ar namais, tarsi nieko nežinotų apie dievus, nors čia smerkiama ne statula kaip tokia, o dievų pakeitimas statulomis…
labai paprasta – liūtas valgo antilopę, vilkas ėda stirna, lapė ėda kiškį. biologijos reikėtų pasimokyt. mitybos grandine tai vadinama. taip gamtos sutvarkyta. nieko čia bjauraus valgyti mėsą 😀
Vėl trūksta konkretumo tokie paviršutiniški pasakymai: “labai paprasta – liūtas valgo antilopę, vilkas ėda stirna, lapė ėda kiškį. biologijos reikėtų pasimokyt. mitybos grandine tai vadinama. taip gamtos sutvarkyta. nieko čia bjauraus valgyti mėsą”
Tiksliai tik yra pasakyta “taip gamtos sutvarkyta” o visa kita. Gamtos taip sutvarkyta, kad plėšrieji gyvūnai negali sugauti ar kitaip sudoroti sveiko stipraus kad stirnos. Plėšrieji gyvūnai atlieka sanitaro funkcija jie tik sudoroja dar jauniklį arba nusenusi, paliegusi, sužeista gyvūną. Negi žmogus tik tokias teturi sanitaro galias?
žmogus yra labiau panašus į šunį, nei į liūtą. Šuo ėda tiek grikių košę, tiek kaulą. Be to, šunys geba patys susimedžioti. Mano šuo neseniai stirną sumedž-iojo, būna ir kiškį parneša. Bet joks šuo nesikratys gero kiaušinio ar košės puodo. Panbašiai minta ir žmonės 🙂 Būna ne tik žolėdžių ir mėsėdžių, bet ir visaėdžių gyvūnų
Žmogus yra aukštesnė būtybė ir už jį nieko nėra aukščiau tik Dievas. Žmogus privalo sąmoningai tenkinti mitybos poreikius, o ne tenkinti žemutinius geidulius, vartojant mėsą t y maitą.
Nesupratau minčių kratinio.
Kaip suprantu, visi mes, kuriems rūpi, esame Darnos broliai ir seserys. Rašau ne norėdamas ginčytis su Prūsu, bet norėdamas suartėti su juo supratime.
Žmogaus veiksmai Gamtoje, senajame tikėjime buvo suprantami kaip Darnos raiška. Čia ir yra visas grožis – tam, kad tu galėtum išgyventi, aukojasi tie, kurie tampa tavo maistu – augalai, gyvūnai. Tik valgytojas turi tai suprasti ir ne tiesiog pradėti valgyti, o sąmoningai atlikti maisto aukojimą; nesureikšminti to, o tiesiog suprast, ką jis daro. Suvokimas, kad tu priėmei gyvūno auką, tiesiog sustiprina žmogaus ryšį su gamta ir jos gyventojais.
Ir pats, savo ruožtu, aukojiesi dėl kitų – tų pačių augalų ir gyvūnų,pačios žemės – juos prižiūrėdamas, gerbdamas, BE REIKALO jų neliesdamas. Taip pat ir žmonių atžvilgiu – gerbdamas juos, ir žinodamas, kad jie tave taip pat gerbs ir padės. Taip randasi bendruomeniškumas – kaip Darnos raiška.
Ar savo komentaruose mes laikomės Darnos? Ar palaikome autorių, ieškome SUTARIMO straipsnio TEMA (o ne kimbame prie DETALIŲ)ar peikiam kitą dėl jo nuomonės ir taškomės netinkamais žodžiais?
“Aukščiausia struktūra yra religinė struktūra, kai žmogus iškelia sau klausimus, į kuriuos vieno atsakymo jau nebegali turėti”
Vieno atsaktymo nėra. mes turime ginčytis, diskutuoti, nes diskusijoje gimsta tiesa.
1. Ar ginčuose gimusi tiesa ištinka staiga, visa iš karto, ar atsiranda ginčuose po trupinėlį? Kokiu būdu, Migle, siūlai tą išryškėjusią tiesą įtvirtinti?
2.Ar visada reikia ginčytis? Jei karo lauke vadai būtų diskutavę, nežinia, kiek mūšių būtų laimėta. Nesupraskite tiesmukai, bet šiandieninė senojo tikėjimo būklė Lietuvoje yra apsiausties ir savotiško “karo” būsenoje. Jo nepripažįsta valstybės mastu, jis yra pašiepiamas, jo sekėjai nevieningi, visi su savo supratimais. Kol mes ginčijamės, kažkas dirba ir nevisada senojo tikėjimo naudai – priima įstatymus, skiria finansavimus, formuoja viešąją nuomonę.
Kurti Darną, tai ir peržengti per savo nuomonės ribotumą, išgirsti kitus. Jei mums visiems pavyktų tuo vadovautis, tai tuomet, sutinku, ginčai būtų esminės nuomonės kalvė.
Tiesą kiekvienas atrandame savyje. Paprastai būna, kad ginčijamės net nebeturėdami argumentų iki paskutinio kraujo lašo ir paskutinės nervų lastelės. Bet atsigulę prieš miegą viską iš naujo apmąstome ir susidėliojame tą tiesą į lentynas. Ir čia ne karo laukas, čia – filosofija.
Maqno nuomone, reikėtų Vatikano valstybę, priversti kad savo idealogija skleistų savo valstybės kalba. / lotynų ar italų / reiktų paklausti Konstitucinio teismo, kaip svetimos valstybės idealogija platinama ir daugumai tai vienodai…gal ne vergai mes, kryžiuočių palikuonims….atsirastų ir lietuviška tapatybė…
Gerb. Arvydai,
manau, kad dauguma pagonių LT realybėje esa tik šventiniai, todėl Tau nepritars – reguliariai maitindamiesi saugiai sėdės ir lauks kalendorinių pasirodymų, o savo gyvenimo pabaigoje, prieš tai atidavę duoklę Protėviams, žiūrėk, pasilaidos per božnycas. CHA
ta pati galima paskyti ir apie katalikus, kad dauguma
Lietuvoje kataliku – šiaudiniai katalikai, o giliai
dūšioje esame visi pagonys
Arūnai,
tai ką siūlot, pabaibik mintį…
Norėjau parašyti ”PABAIKIT”…
——————————–
Įspūdingas piešinys prie straipsnio.
Autorei leidus, pasididinsiu – pasidauginsiu, įrėminsiu ir už kelių dienų bendradarbiui per gimtadienį iškišiu kaip įspūdingą dovaną puskrikščioniui.
Jei klaustų, kas čia, ką sakyt ?
Migle,
jei įdėmiau paskaitysi, aš rašiau apie žmones ir paveldą, o ne apie idėjas….. Manau, kad krikščionybė pakankamai inkultūravosi į mūsų kultūrinę erdvę, kad ja galėtume vadinti tradicine…..
Šabo dieną pa…nojinė žydkrikščionybė, užkariaunant pasaulį, netveria vietoje – su juodu kryžiumi lipte lipa ant LT galvos (kaktos) mažiausioje progoje.
“Bet iš tikrųjų toleruojame mėsos valgymą. O tai žudymas. Gėlės skinti negalima, nes jai skauda, o vištą, kiaulę, karvę galime nužudyti t y papjauti”.
Man įdomu kas čia taip nusprendė ir kokiu pagrindu?