Ketvirtadienio Perkūnkalbė (37)

Miglė Nargėlaitė, www.alkas.lt

Lietuvoje yra du požiūriu į mus, senovės baltų tikėjimo žmones. Vienas iš jų yra bandymas pasmerkti – dėl to, kad mūsų tikėjimas nėra struktūrizuotas, kad jame nėra nuolatinių tikėjimo dogmų, taip pat ir dėl to, kad nuolat mokslinių tyrinėjimų papildoma mitologija neva neįmanoma tikėti. Priekaištų susilaukiame ir todėl, kad egzistavusio žynių luomo nebeįmanoma atkurti, o mūsų tikėjimas neturi tęstinumo nuo laikų, kai jį nutraukė Lietuvos krikštas. Ir yra kitas požiūris – paprasčiausias tikėjimas tuo, ką darome, t.y. mūsų požiūris.

Aš norėčiau pagrįsti tą mūsų požiūrį, požiūrį, kad tikėti Perkūnu nuoširdžiai yra įmanoma net tada, kai visko apie Jį dar nežinome, kai šias žinias nuolat papildo mitologijos tyrinėjimai, atliekami mūsų ir kitų. Štai Liaudies Kultūros žurnale buvo išspausdintas interviu su dr. Viktorija Daujotyte, dalyvavusia Ramuvos sąjūdyje. Čia ji pasakoja apie susitikimą su Jonu Trinkūnu po to, kai nuskendo jo sūnus. Man pačiai buvo įdomu sužinoti, kad Romuvos krivis šią nelaimę sutiko ramiai, pasakydamas, kad sūnus iškeliavo pas protėvius tuo keliu. O juk dabartinėje kultūroje, turiu galvoj krikščionišką kultūrą, nuo pačių viduramžių labiau įprasta tokiais atvejais rautis plaukus nuo galvos ir laikyti visas nelaimes dievo bausme. Ramuviečiai kaip vienas kartoja, kad dalyvavimas etninėse šventėse vertė juos jaustis, tarsi dalyvautų religinėse apeigose. Tas dalyvavimas daugelio jų širdis pripildė pagoniško religingumo, o Jono Trinkūno pavyzdys yra tik vienas iš daugelio, kaip senoji religija be jokių papildomų argumentų įsiskverbia į žmogaus pasaulėjautą – per dainas, per pasakas, per Lietuvos gamtą. Niekas neįrodys, kad to negali būti.

Štai prisimenu ir save. Kai mirė mano senelis, buvau pasirengusi kone paskui jį į kapo duobę šokti, o skausmas dėl netekties ėdė sielą. Po to senoji lietuvių religija užvaldė mano gyvenimą ir kai šiais metais mirė močiutė, tejaučiau tik vieną pareigą – padėti siūlą su adata į jos karstą, kad keliaudama į Pakalnės šalį turėtų kuo rūbus susilopyt. Jokio liūdesio, jokio dramatizmo, tiesiog paprastas, ramus suvokimas, kad taip sutvarkyta gamta, taip ir turi būti, toks mūsų tikėjimas.

Mes esame tik pirma ar antra karta nuo žagrės. Mes dar turime tą tęstinumą. Mes suvokiame, kad tai, ką darė mūsų protėviai, yra teisinga, taip ir turi būti, kitaip yra blogai. Todėl ir esame gana konservatyvi tauta, todėl ir laikomės įsikibę papročių. Galbūt todėl baudžiame už gandrų šaudymą, nekertame medžių prie sodo namų, aiškiname vaikams, kad ir medžiams skauda ir gėlėms, kad negalima be reikalo nuskinti ar šakos nulaužt.

O dėl mitologų… Žinoma, jie kaskart vis papildo mūsų tikėjimą ir apeigas naujais atrastais faktais. Bet tai tik rodo, kad mes pripažįstame, jog nežinome visko apie savo dievus. Mes per istoriją, archeologiją ir mitologiją ieškome to, ką jau žinojo mūsų protėviai apie mūsų tikėjimą, o per fiziką, biologiją ir filosofiją atkapstome naujus dalykus, kurie tampa mūsų religijos ašimi.

Archeologas R. Laužikas teigia, kad tradicinis Lietuvoje yra tik tas, kas kilo iš Lietuvos, kas buvo čia sukurta. Štai kodėl krikščionybė negali būti laikoma čia tradicine. O mes turime tradicijas, sukurtas Lietuvoje ir tikėjimą, kur Dievo vardas lietuviškas. Žinau, kad mes galime juo tikėti. Tai įmanoma.

Kategorijos: Naujienos, Religija, Visi įrašai | Žymos: , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: