Pusiaužiemis (0)

Jaunas Mėnulis, R. Balčiūno nuotr.

Sausio 25-oji, o kai kur vasario 2-oji, mūsų krašte nuo seno laikoma viduržiemiu arba pusiaužiemiu. Gal kam ir atrodo, kad po žiemos Saulėgrįžos praėjus mėnesiui, jau ir pavasaris netruks ateiti, tačiau tai apgaulingas jausmas ir pusiaužiemio šventė tai primena. Todėl šią dieną būtina pasitikrinti savo žiemos išteklius: pasižiūrėti kiek liko pašarų, malkų ir kitų atsargų. Jei sunaudota daugiau nei pusė, tai reiks patausoti, kad užtektų kitai žiemos pusei.

Buvo paprotys pusiaužiemyje papurtyti sodo obelis, kad būtų vaisingesnės, pastuksenti į avilius, žadinant iš žiemos miego bites… Sakoma, kad nuo šios dienos atgyja ir iš girių į namus traukia gyvatės, todėl šią dieną dar vadino Kirmių, Kirmėlių arba Kirmėline diena. Tikėdami, kad į namus iš girios galinčios pradėti eiti gyvatės, vengdavo šią dieną iš miško vežti medžius ar nešti šakas.

Sakoma, kad viduržiemį iš savo olos apsidairyti išlenda barsukas. Jeigu diena pasitaiko saulėta, tai barsukas pabūgęs savo šešėlio lenda gilyn į olą – tuomet žiema dar tęsis ilgai. Jeigu diena apsiniaukusi, tai jis išlindęs iš olos eina pasivaikščioti ir grįžęs ramus gulasi ant kito šono – pavasaris jau neužilgo.

Kai kur ši diena buvo siejama su meška. Esą šiandien ji verčiasi ant kito šono ir pradeda žįsti kitą leteną.

Mitologas  A.J.Greimas su viduržiemio švente susiejo istoriniuose šaltiniuose minimą „kumeliuko krikštynų“ puotą, keltą prieš Grabnyčias, t.y. prieš Perkūno dieną (prieš vasario 2 d.). Tuomet mergos iš degtinės, šutintos su aguonomis, kanapėmis ir medumi, gamindavo ypatingą apeiginį gėralą, vadinamą „čvikinu“, ir pasikvietusios bernus, gerdavo su jais per visą naktį ir dar kitą dieną.

Šį „kumeliuko krikštynomis“ vadintą pasilinksminimą A.J.Greimas buvo linkęs laikyti pirmojo Naujųjų metų jauno Mėnulio sutiktuvių ir pagerbimo šventės liekanomis. Gėrimas „čvikinas“, kurio sudėtyje buvo kamukai, padaryti iš sugrūstų aguonų, kanapių ir medaus, jo manymu simbolizavo „kumeliuko mašną, kaip pradinės kilminės energijos šaltinį“. Būtent Dievaičio Mėnulio gimimas senoviniame rago (sausio) mėnesyje, pasak A.J.Greimo, mūsų protėviams turėjo apreikšti Naujų metų pradžią.

Mėnulio siejimas su kumeliuku, arkliu, žirgu, išties yra būdingas mūsų tautosakai. Štai, kad ir mįslėse: „Laukas arklys pro vartus žiūri (Mėnulis)“; „Seredoj, subatoj gimė dievo kumeliukas auksinėm kamanom, sidabrinėm patkavom (Mėnuo)“. Mėnulis vaizduojamas kaip žirgas ne tik mįslėse, bet ir stebuklinėse pasakose. Pasakų herojaus pagalbininkas stebuklingas arkliukas – kupriukas galintis keliauti ne tik žemės paviršiumi, bet ir vandeniu bei padangėmis, sietinas su Mėnuliu.

Apie įpatingą pagarbą mėsėdo laikotarpiu (laikas nuo Kalėdų iki Užgavėniu), rodytą tam tikros rūšies žirgams, liūdija kai kurie papročiai. Pavyzdžiui, siekiant užtikrinti palankų vedyboms laikotarpį buvo vengiama tuo metu važinėti obuolmušiais žirgais:

“Būdavo Saloj [Didžiasalio k. Ignalinos r.] kai per mėsaiedų kas pervažiuoja su margu arkliu (baltu arkliu rudais pliemais), tai mergos veja su šluotom [nes tai reiškia] maršelgų nebus. Sako: “Žalu arkliu pervažiavo, tai svotų nebus. Kaip iššluota.”[1]

Tokios spalvos žirgas galėjo būti siejamas su šviesiu, tamsiomis dėmėmis išmargintu, Mėnuliu. Gal būt važiavimas tokios rūšies žirgu galėjo būti laikomas nepagarbos Mėnuliui išraiška? Už tai Mėnulis galėjo bausti nepalankiu poveikiu vedyboms.

Pastarojo meto etnoastronominiai tyrinėjimai atskleidė naujų duomenų, sustiprinančių minėtas A.J.Greimo prielaidas. Paaiškėjo, kad zodiakinis Vandenio žvaigždynas, kuriame sausio pabaigoje pasirodo jaunas Mėnulio pjautuvas, Lietuvoje seniau irgi buvo siejamas būtent su Žirgo vaizdiniu. Ant apeiginio XVII a. datuojamo kaušo iš Gardino pavaizduotame originaliame zodiakiniame kalendoriuje paskutinis 12-tas, Vandenio žvaigždyną atitinkantis Zodiako ženklas, yra pavaizduotas kaip šuoliuojantis žirgas.

Vandenio žvaigždyną atitinkantis Žirgo atvaizdas ant apeiginio XVII a. kaušo, J.Vaiškūno nuotr.

Įdomu tai, kad senovines Mėnulio kalendoriaus tradicijas iki šių dienų išsaugoję kinai civilinius Naujuosius metus švenčia pasirodžius pirmajam jaunam Mėnuliui po to, kai Saulė įžengia būtent į Vandenio žvaigždyną. Pagal mūsų grigališkąjį kalendorių tai įvyksta tarp sausio 21 ir vasario 19 dienos. Viena svarbiausių dievybių, garbinamų per Naujųjų metų šventę Kinijoje, buvo namų židinio dievybė Dzao Vangas (dar vadinamas Dzao Šeniu, arba Dzao Dziuniu), o jo pagalbininkas – žirgas, kuriuo jis jodavo į dangaus rūmus. Šiaurės Kinijoje laikytasi naujametinio papročio  Dzao Vango žirgui pastatyti dubenėlį su vandeniu ir susmulkintu šienu, o šalia padėti raudoną raištelį – pavadį dangaus žirgui.

Jaunam Mėnuliui stojus pradėtos švęsti kinų Naujųjų metų apeigos kulminaciją pasiekia pirmosios Mėnulio pilnaties dieną, vadinamą Pirmos nakties šventimu (Juansjao) arba Žibintų švente. Šioje šventėje, be visa ko, valgomi rutulio pavidalo ryžių paplotėliai su uogienės arba cukraus įdaru, liaudyje laikomi – pilno Mėnulio pirmavaizdžiu!

Jauno Mėnulio pasirodymas Žirgo (Vandenio) žvaigždyno fone, 2011 02 04 vakare po saulėlydžio. Dangaus vaizdas sumodeliuotas su Starry Night Pro.

Tokiu būdu mūsų viduržiemio šventės papročiuose ir tikėjimuose yra išlikę tiek Saulės kalendoriaus, tiek ir kadainykščio Mėnulio bei žvaigždžių kalendoriaus tradicijų atspaudai. Jeigu jau būti visiškai tiksliems, tai sprendžiant pagal daugiametės Lietuvos fenoklimatinių sezonų periodų trukmes, tikrasis viduržiemis mūsų krašte yra apie vasario 5-7 dieną. Jei norėtumėme šią datą susieti dar ir su jauno Mėnulio pasirodymu Žirgo (Vandenio) žvaigždyne, tai šiemet ją reiktų švęsti vasario 4 d. Būtent tuomet plonas jauno Mėnulio pjautuvas pasirodys link vakarų horizonto besileidžiančio dangiško Žirgo fone.

Pradėję Naujus Metus pagal šiuolaikinį Saulės ritmu pagristą kalendorių neužmirškime, kad mūsų protėviai didelę reikšmę skyrė Mėnuliui, kurio pasikartojančioms atmainoms buvo priskiriama galia veikti visus gamtos reiškinius Žemėje. Tad tegul užgimęs šių metų pusiaužiemio „Dievo kumeliukas“ atneša į mūsų namus ne tik naują laiką, bet ir naujas galias, naujus gyvybės ir laimės išteklius, naujo, geresnio gyvenimo pradžią.

[1] Pasakojo: Kazimiera Vaiškūnienė, g.1919. Užrašė: J.Vaiškūnas, Švenčionyse 1999 01 01.