Kaip būti lietuviu (6)

Gedimino pilis, marius.day.lt nuotr.

Gedimino pilis | Marius.day.lt nuotr.

Apie Pietryčių Lietuvą, lietuvybės rūpesčius joje Liudviko Giedraičio pokalbis su trimis buvusiais šio krašto mokyklų direktoriais: Algimantu Masaičiu (Marijampolis), Vytautu Dailidka (Eišiškės), Stanislovu Budraičiu (Rimdžiūnai, Turgeliai).

Liudvikas Giedraitis: Gerai žinoma, kad baltų, lietuvių ribos daugelį am­žių siaurėjo. Apie tai, kas į pietus, rytus, vakarus nuo Lietuvos – tegalim surašinėt netekčių, lietuvybės siau­rėjimo statistiką, bet apie Pietryčių Lietuvą, manau, turim ne tik teisę, bet ir prievolę kalbėti, ieškoti būdų, kaip susigrąžinsim šį nutautėjusį, nutautintą kraštą. At­kuriamojo Seimo metais Romualdas Ozolas, pirmininko pava­duotojas, teigė, kad be Pietryčių Lietuvos neturim at­eities. Koks jūsų požiūris?

Vytautas Dailidka. Žodžiai teisūs šimtu procentų.

Algimantas Masaitis. Bet mes jos niekam neati­duosime, jei ją iš mūsų atims, tikėtina, ir mūsų nebus. Nes daugiau mažėt Lietuva nebegali. Ta prasme R. Ozolas teisus.

Ką jūs turit omeny tuo „mes“?

A. M. Lietuvius.

O kaip jūs vertinat šiuo požiūriu Lietuvos valdžią?

Algimantas Masaitis

Algimantas Masaitis

A. M. Matot, kiekvienos valdžios – dvi politikos: „aukštoji“ ir „žemoji“. Apie „aukštąją“ visko nežinom, bet mums atrodo, kad mūsų valdžia per daug nuolai­džiauja Lenkų rinkimo akcijai. Mums, čia vietiniams, taip atrodo. Kam tai valdžiai reikalingi ypatingi ry­šiai su ta Akcija, – mums neaišku. Nesuvokiama, ko jie ten bijo. Štai paskutinis pavyzdys. Vyriausybė siū­lo suskirstyti Lietuvos teritoriją į 95 savivaldybes. Tarp naujų atsiranda Nemenčinės ir Kalvelių. „jokiu bū­du!“ – paskelbė Akcija, surinko parašų… jokiu bū­du! Nes jiems geriau, kad būtų vienas nedalomas Vil­niaus rajonas, pinigai, valdžia išliktų tik jų rankose. Vyriausybė, be abejo, pašokinės ir nieko nepadarys, tų dviejų savivaldybių nebus, nes vietiniai vadukai to nenori. Raskite pasaulyje, kad partijos būtų tauti­niu pagrindu sukurptos. O toji Akcija – būtent tokia. Daugelis net iki šiol nepaliaujamai teigia, kad Vil­niaus kraštas 1939 metais buvo okupuotas lietuvių. Šalčininkų, Vilniaus rajoną praktiškai valdo būtent Lenkų rinkimo akcija.

V. D. Lenkijoje, Lodzėje, yra toks Lietuvos lenkų gelbėjimo komitetas. Ten jiems kurpiamos instrukcijos.

Prieš metus Vilniaus universiteto konferencijoje apie lietuviškąją tapatybę teigta, kad buvusiųjų tutei­šių nebėra, virto lenkais. Ar tai dar vienas žingsnis mūsų praradimų istorijoje? Kaip jūs matot ,,iš vidaus”?

A. M. Ir Lietuvos, ir Lenkijos kalbininkai neabejo­ja, kad šio krašto gyventojai autochtonai – visi buvę lietuviai. Bet vietiniams vadukams geriau neužsimink apie tai – niršta, atrodo, jei galėtų, „už brauninko griebtųsi“… Tie gyventojai maišėsi su plūstančiais gu­dais, per lenkiškąją bažnyčią ir poniją skverbėsi len­kų kalba: viso to mišinys – tuteišiai. Pasak kalbinin­kų, jų sakinių konstrukcija dar ir dabar lietuviška. Iki Atgimimo daugelis tų žmonių teigė nežinantys, ko­kios tautybės esą. Dažnai ir manęs to klausdavo. Ta­čiau Atgimimo metais Lenkų sąjungos vadukai, važi­nėdami po kaimus, skelbė žmonėms: visi jūs esat len­kai, čia netrukus bus Lenkija, atvažiuos lenkų profe­soriai, gydytojai – daug geriau gydys, geriau mokys, geriau gyvensim… Taip visi nuo Vilniaus iki Eišiškių tapo „lenkais“. Bet žmonės ir toliau kalba savaip.

V. D. Visą gyvenimėlį šiame, Šalčininkų, Eišiškių, krašte išgyvenau ir puikiai žinau, kaip čia viskas bu­vo: jis dar tarybiniais laikais „ruoštas“ atplėšti nuo Lietuvos. Tai jautėsi dar net ir aštuntąjį dešimtmetį. Baltarusijoje bene visada buvo sunkiau materialiai gyventi nei Lietuvoje. Žmonės plūdo čia. Bet kad gautų darbo, jie, gudai, lietuviai, turėjo „apsiformin­ti“… lenkais. Tokie net ir butus pirmieji gaudavo. Svetimtaučių antplūdis buvo ypač skatinamas. Taip labai sugudėjo, sulenkėjo pirmiausia Šalčininkų ra­jonas. Atkirtus nuo jo lietuviškąjį Valkininkų vals­čių, iš buvusiųjų rajone 20 proc. lietuvių liko per­pus mažiau. Taigi: sukomplektuota kompaktiška te­ritorija su lietuvių mažuma. Tuometinės „aukštosios“ politikos vadai, be abejo, jautė, kad Tarybų Sąjunga ilgai neišsilaikys…

Šnekat nykiai, o negi nėra pagrindo optimistiniam žodžiui…

A. M. Yra. Šitas kraštas vis tiek lietuvėja. Nesvar­bu, kad Lenkų rinkimų akcija veikli, atkakli, istorija eina savo keliu. Vilniaus, Šalčininkų rajonų lietuviš­kose mokyklose mokinių daugėja. Jau treti metai Vil­niaus rajone į lietuviškas pirmąsias klases ateina dau­giau mokinių negu į lenkiškas.

Šviesos pliūpsnis per širdį jūsų žodžiai…

A. M. Marijampolio mokykloje esu sukaupęs, įstei­gęs Švietimo raidos muziejų, man kiekvienos šio kraš­to mokyklos mokinių kaita žinoma. Jaunoji karta ima perprasti, kas yra Vilniaus kraštas, kieno jis yra ir kuria kalba čia reikia kalbėti. Žmonės integruojasi į Lietu­vos gyvenimą, ima suvokti: vaikus reikia mokyti lietu­viškai, autonomijos nebebus …

Stanislovas Budraitis. Persilaužimas įvyko. Tarkim, Turgeliuose mokytoja Laimutė Matonytė 1992 metais lietuviškai mokyti pradėjo nuo pradi­nių klasių aštuonių mokinių. Po šešerių metų (2002) įsteigta vidurinė su 113 mokinių. Mokykloje netru­kus pasidarė ankšta. Sena ji, statyta Pilsudskio lai­kais, devynios krosnys, mokytojos per žiemą striu­kių nenusirengdavo. Būdavo, ateina pavasaris, karšta nuo tų krosnių, o jos vis tiek su striukėm… Apskritis paskyrė septynis milijonus – per trejus metus išaugo gražus naujos mokyklos pastatas su gerom klasėm, sporto sale, puikia valgykla, šalia – vaikų darželiu. Sparčiau ėmė daugėti ir mokinių. Dabar – 191, len­kiškoj – 200.

Koks Z. Zinkevičiaus, A. Vidūno įkurtųjų čia lietu­viškų mokyklėlių tolesnis likimas?

Vytautas Dailidka

Vytautas Dailidka

V. D. Mištūnų – amžinatilsį, Juršiškių, Naujadvario – amžinatilsį, Pabarės prijungta prie Butrimonių, Mont­viliškių vaikai vežiojami į Rapolionio gimnaziją…

A. M. Jos atliko labiau gal dvasinio persilaužimo vaidmenį. Atmiršta, nes miršta ir kaimai, mažėja žmo­nių. Yra ir kitų nykimo priežasčių: sunku išlaikyti jose mokytojus, jų nekenčia Akcija…

V. D. Bet mes (kalbu apie Lietuvą) po Atgimimo vis tiek padarėm dideli darbą šitame krašte: mes pasta­tėm tvirtoves!

A. M. Pilis.

V. D. Dieveniškių. Jašiūnų. Lietuvos tūkstantmečio Šalčininkuose. S. Rapolionio Eišiškėse. Turgelių. Sun­kiai, bet kyla Kalesninkuose. Nuo senų laikų tvirtovė Marijampoly.

Ar tai, jūsų požiūriu, išties viltinga?

A. M. Taip.

Nuo pokario beveik pusšimtį metų direktoriavote Marijampolio lietuviškoje mokykloje, puikiai žinote ne tik jos, bet ir viso Pietryčių Lietuvos krašto mo­kyklų istoriją…

A. M. Kai Vilniaus kraštas 1939 m. grįžo Lietu­vai, jame buvo įsteigta nemažai lietuviškų mokyklų, kurios veikė net ir karo sąlygomis, vokiečių okupa­cijos metais. Bet apie 1947-1950-uosius kažkoks CK veikėjas, Cukermanas ar Cimermanas, vieni sako ­žydų tautybės, kiti – lenkų (vėliau dingo į Lenkiją), išleido įsakymą: uždaryti visas Vilniaus krašto lietu­viškas mokyklas. Ir uždarė. Tiksliau, pavertė lenkiš­komis. Visas lietuviškas, įsteigtas po 1939 metų, pa­darė lenkiškomis. Marijampoly tėvai ėmė skųstis, ko­dėl jų vaikai turi mokytis būtinai lenkiškai, tad 1951 m. leista čia įsteigti pradinę lietuvišką mokyklėlę. Pradžioje keletą metų direktoriavo grįžęs iš kariuo­menės kareivėlis Vilius Semaška. 1957-aisiais mo­kykla išaugo iki vidurinės. Dabar joje 296 mokiniai. Kelis dešimtmečius ji buvo vienintelė lietuviška Vil­niaus krašte. Dar buvo Dieveniškėse lietuviškų kla­sių, Trakų Vokėje – pradinių klasių, vėliau, po 1960-ųjų metų, atsirado Riešėje… Į Marijampolio mokyklą suvažiuodavo, kaip sakau, iš dviejų respublikų, ke­turių rajonų ir iš „N“ seniūnijų lietuviškai norėję mo­kytis moksleiviai. Šalčininkų valdžios šulų vaikai ­visi pas mus mokėsi. Atkirsto nuo Lietuvos Gervė­čių, Pelesos krašto lietuvių vaikai taip pat važiavo į Marijampolį. Buvo per 300 mokinių. Tik apie 1975-uosius, atsimenu, Šalčininkų r. milicijos vaikų kam­bario darbuotoja, lietuvė, dirbusi inspektore, džiaug­damasi man pranešė, kad Šalčininkuose [steigiama pradinė lietuviška mokykla… Aplink Vilnių yra mies­tukai: Juodšiliai, Rudamina, Maišiagala, Nemenči­nė, Salininkai… Ir ten tų lietuvių pradėjo atsirasti, reikėjo steigti bent lietuviškas klases, bet neleisda­vo, jei nesusidaro dešimt mokinių. Tai ką daryda­vom: iš Marijampolio mokyklos bendrabučio „mes­davom“ į reikalingą vietą tiek mokinių, kiek kur stig­davo iki dešimties… Vienas vaikas, atsimenu, va­žiavo net į dvi mokyklas – Maišiagalos ir Salininkų. Iki Atgimimo Vilniaus rajone atsirado apie dešimt tokių lietuviškų židinėlių. Šalčininkų rajone mažiau. Nes pokariu jį užplūdo gudai: lenkai išvažiavo į Len­kiją, o į jų vietą iš Baltarusijos skverbėsi gudai. Jiems tada Lietuva atrodė kaip mažoji Amerika. Taip Šal­čininkų kraštas labai sugudėjo.

V. D. 1947 metais, atsimenu, atvažiavo Andriu­kovas iš Švietimo ministerijos ir tas Cukermanas ar Cimermanas, išsikvietė tėtį, tuo metu dirbusį lietu­viškos mokyklos Šalčininkuose direktoriumi, ir „da­vė velnių“, kodėl ne lenkiška. Griežtai prisakė, kad nuo rugsėjo 1 dienos būtų lenkiška. Be jokių raštiškų įsakų…

A. M. Švietimo ministru tuo metu buvo Žiugžda, siautėjo kažkokia pasiutusi sena pana Vyšniauskaitė…

V. D. Neduok, Dieve… 1939 metais Eišiškėse net gimnazija lietuviška buvo įkurta. Viską atsimenu, vis­kas perėjo per mano gyvenimą… Mažino ir pedago­gų lietuviškoms mokykloms rengimą. 1951 metais Trakų pedagoginėje mokykloje buvo paskutinė lietu­viška laida. Liko vienas rusiškas (į kurį įstojau) ir du lenkiški kursai, lietuviai mokytojai šiame krašte „ne­bebuvo reikalingi“…

A. M. Nepriminei: iš Lvovo į Naująją Vilnią atkė­lė visą lenkišką pedagoginį institutą. Ir visa tai – su Maskvos palaiminimu…

Grįžkim į mūsų laikus. Visi buvot įvairių lietuviš­kų mokyklų direktoriais. Ir – staiga pašalinti… Ar tik ne tuo metu, kai spauda, radijas, atsimenu, nuolat pranešinėjo, kad šio krašto valdžia šluoja iš vado­vaujančių postų lietuvius, juo labiau – neabejingus lietuvybei, keičia savais…

A. M. Viskas buvo padaryta lietuvių, įstatymų lei­dėjų, rankomis. Seimas patvirtino įstatymą, kad va­dovaujantys darbuotojai priimami vieneriems metams pagal sutartį. Po metų vietiniai vadukai sutartis pra­tęsė, o kai kuriems lietuviams – ne. Štai ir viskas. Pa­gal Lietuvos įstatymus! Daug tada (Atgimimo metais!) čia lietuvių iššlavė iš vadovaujančių postų ne tik švie­timo, bet ir žemės ūkio, gamybos srityse. Kai kas iš pašalintųjų kreipėsi į teismą, kiti net laimėjo bylą, gavo išmokas…

V. D. Vietinė valdžia net ir norėjo, kad lietuviai keltų triukšmą: štai esą kokie jie – įstatymų nesilai­ko! Šalčininkų savivaldybėje po to vajaus neliko nė vieno lietuvio. Buvusi savivaldybės pirmininką Aigir­dą pakeitė Simanovičius, kuris iš tribūnos ta proga pasakė: rajone liko septyni separatistai: Rutkauskas, Skiauterė… Galiausiai pirštu rodo į mane – „ir Dai­lidka iš Eišiškių“. Atvažiuoju namo, ant buto durų kry­žiukas… Po to atsidėjau mokyklos kraštotyros mu­ziejaus kūrimui.

Šiuo pokalbiu gal tenoriu bent jau save įtikinti: net ir tokio kaip šis, ypatingų žaizdų, krašto likimą lėmė, lemia juk ne tik, sakytum, beasmenės aplinky­bės, tačiau ir konkretūs gyvi žmonės, jų siekiai, dar­bai, atkaklumas. Vis norėjau surasti bent vieną kitą, nuosekliai dirbusį, dirbantį lietuvėjimo labui, pagar­biai pažvelgti iš arčiau … Štai esat gimęs šiame kraš­te, lietuvybės siekį paveldėjęs jau iš tėvo. Kaipgi pri­sistatysit Dievui?

V. D. Aš – lietuvis! O visa kita – tik „priedai“: Sta­nislovo Rapolionio gimnazijos dailės mokytojas, me­todininkas, savo įkurto, sukaupto muziejaus vedėjas, pirmasis šios mokyklos direktorius (1992 m. rugsėjo 1 d. – 2002 m.). Iki tol dešimtmetį direktoriavęs ru­siškoje Eišiškių mokykloje, dar iki tol – neetatinis prof­sąjungos respublikinio komiteto darbo saugos inspek­torius… Šią mokyklą pažįstu nuo žemės gelmių po ja, nuo geodezinių darbų… Tai ir mano kūdikis. Be­je, antrasis. Pirmasis – 1983 m. įkurtoji trikalbė mo­kykla Eišiškėse, kurioje iš 500 mokinių tuo metu lie­tuviškai mokėsi 60. (Įdomumo dėlei: 1956 m. šiame miestelyje buvo 14 lietuviškai besimokančių moki­nių). Prieš pat Atgimimą mokykloje pasidarė ankšta. Surašėme raštą, kad valdžia įkurtų Eišiškėse atskirą lietuvišką mokyklą, surinkom daugybę parašų, Švie­timo ministerija palaimino… Dabar Eišiškių gimna­zijoje (lenkiškoje) apie 600 mokinių, lietuviškoje S. Rapolionio – 427.

O kokie lietuviškojo švietimo reikalai yra „lietu­viškose salelėse“ Baltarusijoje? Štai Rimdžiūnuose prieš bene dešimtmetį Lietuvos lėšomis pastatytas mil­žiniškas kultūros kompleksas, manyta, būsiąs lietu­vybės tvirtove.

Stanislovas Budraitis

Stanislovas Budraitis

S. B. Likimas ar tik konkursas lėmė, kad nuo 2001- ųjų trejus mokslo metus dirbau direktoriumi ten [kur­toje baltarusiškoje mokykloje su dėstomąja lietuvių kalba. Buvau net šeštasis tos mokyklos vadovas… Ma­noji nemalonės istorija prasidėjo, kai už trejeto kilo­metrų buvusią dar puikią gudišką pradinę mokyklą vietos valdžia nugriovė ir ėmė prašytis, kad vaikai būtų įleisti į mūsiškę. Surašė sutartį: laikinai esą… kol pasistatys savąją. Metai eina – niekas nieko ne­stato, tik prašo naujų klasių, nes nebetelpa… O tuo tarpu mes patys į kultūros namus, kuriuos statė Lietu­va, kaskart turėjome prašyti malonės, kad būtume įleisti muzikos pamokai, koncertui, šventei. Nori ­leidžia, nori – ne. Pranešiau Tautinių mažumų de­partamentui Vilniuje. Atvažiavo R. Ozolas, Astravo vykdomojo komiteto pirmininkas… „Išsikovojom“, pradėjo leisti pagal iš anksto sudarytą tvarkarašti, bet įsigijau daug priešų… O tie „Laikinieji“ įsiprašėliai užuot tesėję susitarimą, ėmė reikalauti ir bendrabu­čio patalpų. Nušviečiau reikalą Balionytei iš Seimo, R. Ozolui… Na ir pasipylė „auditai“ iš Astravo švietimo skyriaus. Išvados baisios: per mažai dėmesio ski­riame baltarusių tradicijoms, baltarusių kalbai, per­ daug lietuvybės, Budraičio kabinete Lietuvos Vytis, vėliava, dažnai važiuojam į Vilnių, dažniau nei į Bres­tą… Galiausiai išgirdau: “Užteks, mes išsirinksim di­rektorių patys”. Tautinių mažumų departamentas Vil­niuje dar bandė siūlyti kandidatus. Ne. Išsirinko vie­tinę, Baltarusijos pilietę, paklusniai vykdančią vyres­nybės nurodymus …

Kiek laiko, jūsų požiūriu, ten dar išsilaikys bent koks lietuviškumas?

S. B. Manau, po dešimties metų lietuviškos klasės bus nebereikalingos. Jau dabar ten apie pusę mokinių, ypač iš mišrių šeimų, nesugeba parašyti taisyklingo lietuviško sakinio.

Jeigu vertintume mokinių skaičiais, gal būtų ir vi­sai „optimistiška“”?

S. B. Prieš dešimt metų – 8 mokiniai. Dabar apie 70 baltarusiškai besimokančiųjų ir tiek pat – su lietuvių kalbos „priedu“. Tačiau po kokio dešimtmečio, ma­nyčiau, ten liks vien baltarusiška mokykla su keliom lietuviškom pamokom sekmadieniais…

Tykiai ramiai, tykiai ramiai Nemunėlis teka…

V. D. Užtenka „gražių vaizdelių“ ir čia. Štai Eišiš­kėse vieši užrašai – visur ir lenkiškai. Ir nieko… Par­duotas mūsų kraštas.

Buivydžiuose ant valdžios durų – tik lenkiškai… V. D. Kartą Punske lietuviškos mokyklos valgyk­loje lietuviškai užšnekinau du darbininkus. O jie ir sako: „Nekalbėkite garsiai, mes čia dirbam…“ Lietu­viškoje mokykloje bijo šnekėti lietuviškai, nes iš dar­bo bus išmesti. Kai Eišiškėse užėjęs į parduotuvę pa­sakau “Labą dieną”, man atsako: „Dzen dobry“. Ban­dau šnekėti lietuviškai – vis tiek su manimi kalba len­kiškai. Nes jie žino, kad esu vietinis… Atvažiuosit jūs, nepažįstami, ištarsit „Labą dieną“, jums atsakys taip pat, nes prisibijo Valstybinės kalbos istatymo…

S. B. Kas tad belieka tokioje svetimoje aplinkoje kaimo žmogui: valdžia lenkiška, kaimynai lenkai… Gerai, kai koks Dailidka ąžuoliukas išdygsta ir visą gyvenimą kovoja dėl savo gimtojo žodžio, nebijo gar­siai ištarti esąs lietuvis… Gerai, kai atsiranda toks lie­tuvis patriotas Masaitis: bene visą pusšimti tarybinių metų vadovavęs Marijampolio mokyklai, sugebėjęs tyliai, ramiai plėsti sulenkintame krašte lietuviškojo švietimo židinėlius. Tai prilygsta žygdarbiui. Visi Bal­tarusijos lietuviai žinojo: norinčius lietuviškai moky­tis jų vaikus Masaitis būtinai priglaus, pasirūpins jais… Arba – štai atvažiuoja į toki kraštą direktoriauti koks užsispyręs lietuvis Budraitis, su klebonu, su valdžia demonstratyviai šneka lietuviškai… Kitiems tada leng­viau. Didelė paspirtis mums yra Valstybinės kalbos istatymas. Atvažiuoju, būdavo, į Švietimo skyrių, šne­ku lietuviškai, su manimi, kad ir nusisukdami, jie pri­versti šnekėti taip pat…

Liudvikas Giedraitis

Liudvikas Giedraitis

Kaip iš kitokios kalbinės terpės į lietuvišką mokyk­lą atėję vaikai priima naują kalbą, kultūrą? Kaip jau­čiasi? Ar nesipriešina, neatstumia to, ką girdi, mato?

S. B. Priimdamas į mokyklą, visada klausiu: ar ne­atmes, ar norės…  Jei lietuviškai nemoka, pirmais me­tais gali kalbėti bet kuria kalba. Mokytojas išverčia, aiškina, ką kitiems pasakojo lietuviškai. Antrais me­tais toks vaikas jau viską turi suprasti, nors atsakinėti dar gali bet kuria kalba. Trečiais privalo ir atsakinėti lietuviškai. Tokiems daug dainavimo, deklamavimo užduočių…

Prie Žodžio pratinami?

S. B. Būtent. Nepaliekami likimo valiai. Dirbama su jais papildomai… Eilėraščiu, daina, šokiu, nes kai pats vaikas dalyvauja – supratimas daug gilesnis. Vien teiginiais sąmonės kaitos nelaimėsi. Kol „per dūšią ne­praeina“, neatsiranda žmoguje naujos dvasinės koky­bės… Iš 105 mokinių, tarkim, Rimdžiūnuose tokių bū­davo po 6-10. Visa tai įveikiama. Tačiau akivaizdu kitkas: į mokyklas, kurios kaip lūšnos, vaikus leidžia nebent didžiausi patriotai. Todėl apmaudu, kad iki šiol beveik visos lenkiškos mokyklos Vilniaus, Šalčininkų rajonuose, palyginti su lietuviškomis (išskyrus kelias didžiąsias), vis yra gražesnės, turtingesnės, gal labda­rom pamaloninamos. Faktas.

A. M. Ta labdara, ta parama iš Lenkijos, manyčiau, labiau propagandinė. Nes lietuviškų pinigų, paskirtų rajonams, didesnioji dalis nueina lenkiškoms mokyk­loms. Juk skirsto vietiniai lenkų vadai. Pirmiausia ap­rūpina lenkiškas, o kas lieka, paskirsto lietuviškoms, podukroms. Valstybės kontrolė jau dukart pripažino, kad taip pažeidžiamas Švietimo istatymas. Ir – nieko. Tik paaiškina, esą todėl lenkiškos mokyklos turi dau­giau, kad Lenkija padeda. Šiek tiek gal ir iš ten pade­da. Bet kodėl vis „nuimta“ nuo lietuviškų mokyklų ­nuo Marijampolio, Paberžės, Maišiagalos – šimtas, šim­tas dvidešimt, šimtas trisdešimt tūkstančių… Apgau­dinėja. Net ir toks atvejis. Centrinė valdžia paskyrė kiekvienam vaikui priemoką po sa litų, o čia vadukai aiškina, kad tai iš savivaldybės pinigų, tad jei nebūsit paklusnūs, negausit… Kai man viena moteriškė dėl to pasiskundė, ilgai reikėjo įtikinėti: būkit jūs kuo tik no­rit, lietuviais ar lenkais, vis tiek gausit tuos pinigus, nes jie yra iš valstybės. Viltinga, kad jaunoji karta tas propagandines apgaules vis geriau įžvelgia. Bet aiš­ku ir kita: šiuo metu nėra čia gerų santykių, geros tvarkos…

Per radiją kartais išgirsti, kad vietos ir atvykstan­tieji iš Lenkijos kunigai, vienuoliai varo prolenkišką propagandą. O kaip lietuviškoji kunigija?

A. M. Lietuviai kunigai pasako: mums politikuoti neleidžiama. Ir jie nepolitikuoja. O lenkų kunigams „leidžiama“. Ir jie politikuoja. Štai ir viskas.

Kaip jūs vertinat Lietuvos vadinamųjų intelektualų indėlį į šio krašto atlietuvinimą?

V. D. Sąjūdžio metais jie paliko nemenką įdirbį ir tautiškumo atgimimui, ir mokyklų atkūrimui… Bet da­bar nuošaly. Neveiklūs.

A. M. Jei ką veikia – kalbų lygiu. Mąsto gal kaip ir mes: čia Lietuva yra ir bus… Gal tik mąsto.

Kokį žodį pasakytumėt apie Švietimo ministeriją? Ar ji veiksmingai padeda dirbantiems čia mokyklose, atsižvelgia į šio krašto specifiką?

S. B. Jokio dėmesio. Rūpinasi nebent Vilniaus ap­skrities administracija, Švietimo skyrius. O ministeri­ja – „teoretizuoja“… Vargo vakarienė. Atvažiuoja mo­kytojauti į kaimo mokyklėlę mokytojas – jokio papil­domo dėmesio nesulaukia. Net buvusią savo darbo vietą praranda, jei nori grižti. Nesąmonė. Toms mo­kyklėlėms reikėtų daug daugiau dėmesio, kad negožtų jų lenkiškosios. Kitaip sunku gero tikėtis…

O kaip visuomeninė kultūrinė parama iš, nutau­tėjimo požiūriu, laimingesnės Lietuvos dalies?

V. D. Atgimimo pradžioje atvažiuodavo „Kanklės“, ansambliai iš Šiaulių, Varėnos, „Trimitas“. Liepos 6-ąją apie 1995 metus pirmą kartą per visą Eišiškių is­toriją mišios prasidėjo „Lietuva, tėvyne mūsų!“ Bet dabar ir Liepos 6-ąją – naračiankos, švenčiankos, iš Gudijos visokie. Nieko lietuviško. Net meras: tylko po polsku, tylko po polsku, razumejete, panove… Ir – niekas nieko. Kiek kalbėjau, kiek rašiau – tik per sprandą už tai gavau… Net „Sodroje“, jei kalbu lie­tuviškai, primena  govori po čelovečeski…

S. B. Reikia ieškoti sąveikos taškų. Turgeliuose bu­vau pirmasis, kuris įgyvendinau lietuviškos ir len­kiškos mokyklos bendrą renginio „Neutralioje žemė­je“ – kultūros namuose – puikų koncertą: pirma jie koncertavo, paskui mes, po to bendras stalas… Ir visiems buvo gerai. Pirmą kartą abi mokyklos suėjo po vienu stogu… Nuvažiavau pas kleboną: „Dar­juš, kodėl nėra lietuviškų pamaldų?“ Sako, kartą ban­džiau, penki žmonės atėjo, dėl tų penkių – tikrai nebus… Po mėnesio sukviečiau savo draugus, pa­žįstamus. apie 150, ir Turgeliuose pirmą kartą skam­bėjo lietuviškos pamaldos…

Neseniai per televiziją rodė filmuką apie Eišiškes. Buvo labai aiškiai pasakyta, kad miestely taikiai su­gyvena lenkai, gudai, čigonai, lietuviai, „kurių čia be­liko nepilni du šimtai“. Man tas „taikiai“ nuskambė­jo dirbtinokai. Ar bijoma lietuviškojo aktyvumo?

A. M. Vadukai painstruktuojami: tik nekelkit triukš­mo, netriukšmaukit. Ir štai taikiai dirba. Jau sakiau: minėti atleidimai buvo pagal lietuviškus istatymus. Bet tuos istatymus jiems analizuoja ir Varšuvoje.

A. M. „Mažoji Lenkija“, „Lietuvos Lenkija“ čia. Valstybė valstybėje.

Prezidentaujant Paksui ypač buvo sukilusios šne­kos apie vadinamąjį regionalizmą. Lietuvos suskal­dymą į administracinius vienetus: Žemaitija, Aukš­taitija… Kaip jūs tai matot? Ar pavojingos jums atro­do tokios šnekos?

V. D. Kam gi visais laikais buvo naudingas princi­pas: skaldyk ir valdyk?

A. M. Žemaičiai išsileido „pinigus“. „Pasus“ žemai­čiai išduoda. Juokauja žemaičiai. O viename Lenkijos universitete jau įsteigta ir žemaičių kalbos katedra…

Žėrėt viltingų žodžių apie „persilaužimą“ švieti­mo srityje, bet ir vėl temdėt: viešajame gyvenime be­veik nėra lietuvių kalbos, lietuvybės visuomeninė, in­telektinė įtaka menkoka, prolenkiškoji valdžia pui­kiausiai viešpatauja…

S. B. Bet valdžios neamžinos, jos keičiasi…

Liaudies kultūra

Žurnalą „Liaudies kultūra“ čia galite užsisakyti internetu.

Kategorijos: Kalba, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Naujienos, Švietimas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .

6 komentarai

  1. lietuvė:

    Kada pagaliau mūsų valdžia pasimokys iš Lietuvos istorijos?

  2. Regina:

    Dieve, Lietuviai – Broliai! Jokie lenkai ir Lenkija neturi jokiu pretenziju Lietuvai, lietuviams. Atsibuskite, mes ne XIX ir net ne XX amziuje gyvename! Lenkijos mazumos problema, tai Lietuvos netesinga politika savo pilieciu atzvilgiu ir tiek!
    Senu seniausia Lietuva turi priimti ir igyvendinti atitnkamas europietiskas normas siuo atzvilgiu. O pav. Svedijos politika tautiniu ir kalbiniu mazumu atzvilgiu turetu Lietuvai buti pavyzdziu. Tos tautos, kurios gyvena Lietuvoje amziu amzius (lenkai, karaimai, totoriai, romai (cigonai), sentikiai – bet cia ne kalbine, bet daugiau religine, kulturine mazuma ) turiu gauti mazumu statusa ir tokiu budu ju kultura, kalba, paprociai turi buti saugomi. Zmones negali buti varzomi, o valstybe turetu sudaryti visas salygas puoseleti kiekvienam savo kalba, kultura, paprocius. Tai pirma.
    O, antra – siu dienu mokslininkai nenstato tautybes pagal genetinius, ar kitus fizinius bruozus. Aisku, kad preis tukstancius metu baltu uzimamas arealas buvo didesnis, bet argi siandien ten visur gyvena lietuviai? Svarbu zmogaus identitetas, pojuciai, kalba kuria kalba. Patikekyt, esu maciusi juodaodziu vaiku, kurie gime Afrikoje, bet siuo metu gyvena Svedijoje, nekalba savo proteviu kalba ir laiko save svedais. Arba argi neimanomas “dvilipis” identitetas, kaip lenku Lietuvoje atveju? Graudu ziureti i Lietuvos Valstybes politika savo pilieciu atzvilgiu. Lietuviai – pasikeisyte, pradekyte mastyti moderniai ir strategiskiau (nor siek tiek).

  3. Regina:

    Dar toki anekdota pateiksiu: “Atvaziavo Chrusciovas i Svedija ir nustebo, kad tiek mazai zmoniu i baznycias eina. Kalusia: – ka darote tam, kad atitraukti zmones nuo baznycios? Svedai atsako: – duodam visiska laisve. Sudarykyte savo valstybeje demokratija, zmogiska, kulturine, kabine laisve. Viskas savaime susitvarkys.

  4. Yra išleista brošiūrėlė(plona knygelė minkštu viršeliu)2-3 tūkst egz.”Rusijos ir Sovietų/slaptosios policijos KGB ISTORIJA .1992m.Vilniuje knygyne kainavo 40kap.Gal kam pavyks gauti.Ten rasite visą nuo , Ivano Rūsčiojo laikų
    jo klapčiukų ( Opryčynos ) veiklos būdus ir metodus .Būdavo Caro slaptu nurodymu nusiaubia nemalonėje ęsančio bajoro- bojarino tėvoniją-dvaro rūmus,išprievartaudavo moteris ir nužudydavo visą šeimą,pagrobdami aukso-sidabro ir kt vertybes-sudegindavo rūmus ir kita ką- kadangi visi namiškiai su tarnais ir svečiais žūdavo- nelikdavo liūdytojų.Brangiausią
    grobį padėdavo Carui po kojų , kad nepavydėtų.Caras perimdavo žemes pievas,miškus savo globon.Taip ” mokyda
    vo ” neklusniuosius .Tuos ir begalę kiitų būdų ir metodų įvairovė naudojami iki šių dienų Rusijos Imperijos labui…
    Reziume : – Visos Politinės ,Visuomeninės ar Religinės Bendruomenės , buvusiose Rusų Imperijos įtakos teritorijose kuriamos tik KGB struktūrų inicityva ir jų instuktorių vadovaujamos…pav : buv . LT PREZIDENTAS ata
    A.Smetona neva žuvo ” atsitiktinio ” gaisro metu gelbėdamas namų turtą…??/?Agentų imitacija , kaip ata D.Kędžio ir ŪSO “paspringimai” balutėse ar skrandžio turiniu…5-ji kolona jau visiškai valdo Lietuvoje -SIAUTĖJA .
    zonoje,-

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: