Eugenija Šimkūnaitė: Kai pasaulis atsiduria kritinėje būsenoje, laikas pasižiūrėti kur mūsų šaknys (13)

Eugenija Šimkūnaitė

Eugenija Šimkūnaitė

Etnologas Lietuvos Romuvos Krivis Jonas Trinkūnas dalijasi prisiminimais apie susitikimus su žiniuone Eugenija Šimkūnaite (1920-1996).

Tai buvo ypatingas laikas  – 1967-1973 metai – kraštotyros suaktyvėjimas, folklorinių ansamblių masinis kūrimasis, Ramuvos, „Alko“ ir kitų etnokultūrinių organizacijų veikimo laikas.  Tą laikotarpį  vadinome   trumpo sovietinio „atlydžio“  ir liberalizmo metais. Lietuvoje  tai buvo  jau inercijos reiškinys, nes po 1968 m Prahos pavasario sutriuškinimo  visur vyko  trumpalaikių laisvių slopinimo procesas. O vis dėlto  Lietuva suspėjo išgyventi nors kelerius metus  savarankiškų siekių proveržį. Jaunimas plūstelėjo į  kraštotyrą, folklorą, ėmė dainuoti liaudies dainas, švęsti senovines protėvių šventes.

Kas gi buvo to sąjūdžio  vedliai? Gaila, deja,  daugumos jų jau nebėra mūsų tarpe. Tai Česlovas Kudaba, Norbertas Vėlius, Marija Gimbutienė, Eugenija Šimkūnaitė.  Miniu M.Gimbutienę, nors ji gyveno JAV, o Lietuvoje pasirodė labai trumpai vos pora kartų. 1968 m žymioji profesorė skaitė Vilniuje paskaitą apie baltų mitologiją,  tuo metu mus pasiekė jos knygos apie baltus ir lietuvių senuosius simbolius.  Sovietinėje sistemoje išaugusiems žmonėms visa tai buvo labai nauja, kėlė nuostabą ir susižavėjimą.

Eugenija Šimkūnaitė  iš karto  tapo svarbiausia mūsų judėjimo įkvėpėja.  Pačioje pirmojoje  Rasos šventėje 1967 m. Kernavėje ji  visus mus mokino kupoliavimo paslapčių ir tiesiog įkvėpė  Rasos šventės dvasią, kuri dar gyvavo eilę metų ir, ko gero, neišblėso iki šiol.  Jos nevaržė jokie reikalavimai – nei moksliniai, nei politiniai, nei profesiniai, kurių, pavyzdžiui, teko paisyti Č. Kudabai ir N. Vėliui.  Atrodė, ji puikiausiai perprato, ko trokšta tie nenustygstantys jaunuoliai iš Universiteto, kitų mokyklų,  dažnai rinkdamiesi  į kraštotyros  ir folkloro  vakarus.   Mes ją greitai pavadinome Ragana ir Žiniuone, o ji, tarsi pateisindama tuos vardus, pasakojo ir pasakojo, kalbėjo visomis temomis ir mokėjo  pareikšti savo originaliausią nuomonę  kiekvienu  – istorijos, mitologijos, folkloro, papročių klausimu…

Mes  vis stebėjomės, iš kur ji semiasi  tų negirdėtų žinių. Daugelio jos dėstomų dalykų  neteko aptikti jokioje literatūroje, vis dėlto, ji dėstė viską įtikinamai ir argumentuotai.

Mūsų folklorizmas buvo savotiškas, tradicinę kultūrą mes tai savaip supratome. Mums labiausiai rūpėjo interpretacija, o ne  sausa  etnografija.  Svarbu ne tai, kas buvo kadaise, bet kas galėtų būti šiandien, kas turėtų prasmę mūsų laikams. Žinoma, bet kuriuo atveju tai turi būti tradicija, o ne prasimanymai. Būtent Eugenija Šimkūnaitė ir atrodė sugebanti tai daryti.

To meto Ramuva labai didelę reikšmę teikė kalendorinėms šventėms. Skaitėme etnografinę literatūrą, rinkome  tinkamas kalendorines liaudies dainas, rašėme švenčių scenarijus. Atmetėme tai, kas jau nebuvo aktualu. Sakykim, ar dabar būtina per Sekmines vainikuoti karves?  Tradiciniai  švenčių pavadinimai, kurių dauguma buvo bažnytiniai, taip pat mūsų nebepatenkino.  Mes suradome, jog  Joninės seniau  buvo vadinamos Rasos vardu, Vėlinės  buvo – Ilgėmis, Jurginės – Jorė.

Eugenija Šimkūnaitė  ir čia pralenkė mus. Ji nuolatos aprūpindavo mus savo parengtais  mašinėle spausdintais tekstais  apie senąsias lietuvių kalendorines šventes, įdėdama savo atrastus ar sukurtus švenčių vardus. Štai taip ji rašė apie pavasario atėjimą: „Trumpėje pastovėjusi Saulė grįžtelėjo Ilgėn, netrukus ir Vasaroverčiuos (Velykose) atriedės. Tikroji linksmybė prasidės pačiuose Vasaroverčiuos. Vasaroverčiai yra kelių pakopų ir tęsiasi beveik du mėnesius. Jei dabartinės pavasario šventės stabteri dienai kitai, tai seniau jos trukdavo savaitėm. Labai miela Saulė mums, o mūsų protėviams buvo dar mielesnė“.

Galiu sakyti neabejodamas,  E. Šimkūnaitė buvo Saulės garbintoja. Jos atkurtos lietuvių mitologijos centre buvo Saulė.  1970 03 18  paskaitoje apie pavasario šventes  ji  kalbėjo: „Mes turėjome vieną tikrą garbinimo objektą – Saulę.  Visos šventės susijusios su Saule“.   Panašiai ji  kalbėjo daugelį kartų.  Oficialiose mitologų sukurtose  lietuvių mitologijos  schemose Saulei vietos palikta labai maža. Tačiau liaudies papročiuose, kalendoriuje ir folklore  Saulė tiesiog  viešpatauja, ir čia  E. Šimkūnaitė yra teisi.

O štai dar  kelios ištraukos iš tos paskaitos: „Kai pasaulis atsiduria kritinėje būsenoje, laikas pasižiūrėti, kur mūsų šaknys. Lietuvoje nebuvo didelių kultūrinių kaitų, nei didelių invazijų. Ta medžiaga,kuri yra pas mus, pasitarnaus sveiko pasaulio atstatymui. Mes esame patys europietiškiausi (taip ir mokslas sako). Žiūrėkime į save, į mūsų šventumą. Šventa pas mus daug kas – ežerai, upės, dienos ir t.t.  Net ir baudžiava nesujaukė mūsų“. Tokie žodžiai  buvo tiesiog programa Ramuvai ir daugeliui to meto folklorininkų.

O kaip ji jautė ir tarsi regėjo senovės  gyvenimą, protėvių palikimą.  Mūsų Ramuvos sueigose  ji pasakojo  apie  archeologinius radinius, kuriuos ji savaip komentuodavo. 1968 m „Mūsų gamtoje“ (Nr.11) straipsnyje „Kaip ir ką angliukai pasakoja“ E.Šimkūnaitė aiškino archeologų radinius Aukštadvario piliakalnyje: „Nedidelis molio židinys,  II amžius. Nuolatinė ugnis, gal tai ūkinės ugnies saugykla, gal tai apeiginė ugnis. Glaiste sėklos ir kauliukai. Sakykim, meldėsi: „Ugnie, kaip aš tavajam būstui parūpinu visokių gėrybių, taip ir tu parūpink, kad jų netrūktų manajam“.

Įdomūs jos tauragniškių papročių aprašymai. Štai, kad ir „Svogūnų smožyjimo“  tradicinės vaišės pavasarį, kurias rengdavo moterys. Arba  „Jurgučių“ (Jurginių margučių) dažymas ir  papročiai, detaliausi  margučių ridenimo, jų mušimo  papročių aprašymai.

Iš jos rankų esame gavę  pluoštus senovinių ženklų aprašymų, kuriuos ji neva išsaugojusi iš  aukštaičių piemenų tradicijų. Ir mes stebėjomės, iš kur visa tai, toks įvairumas ir turtingumas.

Mūsų  autoritetingi tautosakininkai net mėgino paieškoti Aukštaitijoje  tautosakos faktų, patvirtinančių E. Šimkūnaitės skelbiamus dalykus. Paieškos buvo nesėkmingos, nors  pripažįstama, jog  anksčiau yra užrašytų padavimų apie raganą Indrają.  Deja,  folkloristams reikėjo daugiau įrodymų.  Leonardas Sauka net parašė knygelę „Tikra ir netikra liaudies kūryba“ (1983), kurioje rašė: „gabi ir talentinga tautosakos „unikumų“ kūrėja yra E.Šimkūnaitė“,  bet  pasigilinti į jos tekstus  jis, matyt, nerado laiko.

Eugenijos Šimkūnaitės, kaip senosios tradicijos turėtojos ir atstovės atvejis, iš tiesų, yra  unikalus.  Mūsų folkloristika, ir ne tik mūsų, matyt, dar nepajėgia  pažinti ir atsekti  senosios pasaulėjautos apraiškų, kurias rodė tokie žmonės kaip įžymioji  mūsų žiniuonė. Pirmasis  E.Šimkūnaitės straipsnis apie Indrają pasirodė  1963 m „Moksle ir gyvenime“ (Nr.9), kai  dar niekas Lietuvoje nekalbėjo  apie Didžiąją Deivę ir jos laikus.

Tik po dvidešimties metų  išgirdome apie Marijos Gimbutienės veikalus, kuriuose ji  dėstė  atradimus apie Didžiosios Deivės kultūrą ir religiją.  Vinco Vyčino knyga „Didžiosios Deivės epocha“ pasirodė tik 1994 m.  Ir štai dabar mes turime  Eugenijos Šimkūnaitės knygą „Indraja – Saulės duktė“ (1999), kuri tokia tapo po trejų dešimtmečių brendimo.  Šią knygą galima būtų pavadinti  regėjimais,  ne kūryba, ne sukurtom pasakom, bet  mūsų protėvių mitinio pasaulio įžvalgom, kurias  Eugenija turėjo, ko gero, jau savo sąmoningo gyvenimo pradžioje.  Pati Žiniuonė  yra prasitarusi, jog į mūsų dienas ji atvykusi visai iš kitos epochos…

70-tais metais  aš atsidėjau lietuvių senojo tikėjimo paieškom.  Senasis tikėjimas man rūpėjo ne kaip mokslo objektas, bet kaip gyva dvasinė lietuvybės išlikimo priemonė.

Pajutau, jog tik Eugenija Šimkūnaitė gali padėti, todėl kreipiausi į ją, aiškiai sakydamas, ko noriu.  Buvome susitikę keletą kartų jos kabinete dabartinės Sveikatos ministerijos patalpose. Ji greitai  nubraižė kažką panašaus į schemą – senojo tikėjimo struktūrą:  namai – gamta – Pasaulis – Saulė,  toliau parodė žmogaus vietą ir jo santykius pasaulyje. Gaila, dabar neberandu šito brėžinio, bet, kiek žinau,  panašias struktūras bando sudarinėti mūsų dienų mitologai. Aš neabejoju, ji žinojo viską. Ji buvo žiniuonė.

Gaila, šis nuostabus bendravimas tęsėsi neilgai. 1972-1973 metais prasidėjo  komunistų represijos, Ramuva buvo uždaryta, daugelis netekome darbų. Nutrūko ryšiai ir su  mūsų žiniuone,  bet   jos dvasia   išliko stipri mūsų Romuvoje.  Eugenija Šimkūnaitė kaip ir kita Didžiosios Deivės žiniuonė  – Marija Gimbutienė –  liks visiems laikams giliosios lietuvybės reiškėja ir globėja.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Mes baltai, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *