Ž.Makauskienė. Kalba pasako, koks esi

Scenoje deklamuojame eiles apie meilę gimtajai kalbai, dainuojame apie tai, kokia graži, nepakartojama, sena mūsų protėvių ir tėvų kalba. Bet namuose, gatvėje ar mokykloje lietuvių kalbą darkome, o kartais net ir niekiname tuos, kurie kalba taisyklingai, be slavizmų ir kitokių barbarizmų, taigi „normalnie“, kaip sakoma Punske. Laikome save patriotais – o juk patriotizmas tai ir pagarba, ir meilė gimtajai kalbai.

– Jūs perkate „paruvkes“, kraunatės jas į „rekliamuvkas“ ir laikote „lioduvkėse“, – juokauja iš Lietuvos atvykęs tautietis, apsilankęs Punsko parduotuvėje. Kovo 11-osios licėjaus mokytoja pasakoja, kaip nuvažiavusi su mokiniais į Lietuvą norėjo skradžiai žemės prasmegti, išgirdusi, kaip jie kalba: kas antras žodis lenkiškas, nesuprasi, kas mes – lietuviai ar lenkai, ar dar kažkokie.

– Su lietuvių kalba mūsų krašte yra įvairiai, negalima vienareikšmiai sakyti, kad mūsų visų kalba vien slavizmai. Pažįstu šeimų, kurios sąmoningai siekia kalbėti taisyklinga, nebūtinai bendrine, kalba, sąmoningai vengia svetimžodžių, ypač vaikams girdint. Taip jiems duodamas signalas, kad savo kalbą reikia gerbti. „Aš girdžiu tave kalbant ir galiu pasakyti, kas tu esi“, – rašė Justinas Marcinkevičius. Iš tikrųjų taip yra – išmintingas, save gerbiantis asmuo gerbia ir savo kalbą. Dažnai pagal barbarizmų skaičių kalboje galime pasakyti, koks žmogaus išsilavinimas. Apskritai iš kalbos dažnai galime spręsti, ką asmuo dirba ir visų pirma – ar jis išmintingas, – sako Seinų „Žiburio“ mokyklos lituanistė Irena Gasperavičiūtė.

 Tarmė tai ar barbarizmai?

Dažnas mūsų krašto lietuvis didžiuojasi, kad kalba dzūkiškai. Nieks nesiginčija, kad tarmės – tai mūsų kultūros paveldo lobis. Tačiau ar tikrai mes kalbame dzūkų tarme? Kaip pažymėjo vienas komentatorius internete, ir apie Kapčiamiestį žmonės kalba dzūkiškai, bet kitaip nei Punske, kur kartais nesuprasi, ar tai jau lenkų, ar dar lietuvių kalba skamba gatvėje, parduotuvėse ar, deja, mokyklose.

Kalbos taisyklingumas nepriklauso vien nuo įgyto išsilavinimo ar profesijos. Yra ūkininkų, kurie sugeba lietuviškai pavadinti visus ūkio padargus, yra mechanikų, kurie žino kiekvienos mašinos detalės lietuvišką pavadinimą, bet yra ir tokių, kurie Lietuvoje baigę mokslus, kalbėdami lietuviškai, įpina daugybę lenkiškų žodžių, vartoja lenkiškas sakinių konstrukcijas ir pan. Taigi ne vien mokslai, bet ir asmens kultūra lemia, kokie žodžiai skrieja iš mūsų lūpų.

– Mūsų krašto žmonių lietuvių kalba labai dažnai sudarkyta. Jie mano, kad kalbant tarmiškai (dzūkiškai) į kalbą galima kišti viską: visokias „paruvkes“, „bulkutes“, „bočekus“, „paliuškus“, įstaigose „podanias“, „zezvolenias“, „odmuvienias“ ir t. t. Deja, dažnai visai nesikontroliuojame. Jei prarandam jausmą, kad kalbos negalima teršti, labai greitai galima prarasti jausmą – norėti kalbėti gimtąja kalba. Vydūnas yra sakęs: „Maišyta kalba temdo žmogaus sąmonę“. Bet gal šiuolaikinis žmogus dažnai nenori turėti aiškios ir skaidrios sąmonės.

Kadangi tarmėje nėra normų, taisyklių ir joje yra ilgainiui įsigalėjusių senų slavizmų, kurie per šimtmečius lyg ir suaugę su tarme, pvz., „padlaga“, „paduška“, „ale“, „mažam“, „možna“ ir pan., tai kalbant tarmiškai mums dažnai atrodo, jog viskas leistina, nereikia nei kontroliuotis, nei mąstyti.

Irena Gasperavičiūtė sako, kad būna ir taip, jog vaikui atkreipus dėmesį, kad nevartotų lenkiškų žodžių, jis atsako: „Aš šneku dzūkiškai“.

– Nenorėčiau, kad tai nuskambėtų kaip balsas prieš tarmę – aš pati privačiai kalbu, galima sakyti, tik dzūkiškai. Tačiau kalbėdami visados turime būti sąmoningi. Ar tai grėsmė mūsų kalbai ir mūsų tapatybei? Manau, kad taip. Jeigu prieisime prie tos ribos, kad savo gimtąja kalba negebėsime sklandžiai suformuluoti minties, tada kelias tiesus. Kas tada tampa mūsų gimtąja kalba?

Gali būti, kad viena iš priežasčių, dėl kurių dalis mūsų jaunimo, studijuojančio Lietuvoje, nepritampa, nesuranda bendraminčių ir net virkauja, jog Vilniuje ar Kaune jaučiasi svetimi, yra ta, kad jie nesugeba sklandžiai reikšti minčių gimtąja kalba.

Jaunimas kalba vis prasčiau

Nors ir nebuvo atlikta jokių gimtosios kalbos vartojimo mūsų krašte tyrimų, susidaro įspūdis, kad taisyklingiau kalba vyresniosios kartos žmonės, kad vyresnio amžiaus žmonių kalba švaresnė nei jaunimo, mažiau paveikta lenkų kalbos. Gal todėl, kad jie daugiau pagarbos savo kilmei, kalbai jautė.

– Vaikai ir jaunimas dažnai į kalbą įsileidžia visokių svetimybių – jie dažniausiai mažiausiai kontroliuoja savo kalbą. Kita vertus, yra tokia mada tarp jaunimo. Jiems visados yra „cool“ kalbėti žargonu, o žargonui juk būdinga pažeidinėti taisykles. Vos ne kuo labiau pažeidžiamos taisyklės, tuo geriau. Ir, aišku, mūsų jaunimas dažniausiai į savo kalbą įpina lenkų žargono žodžius. Beje, kažkiek atsiranda ir žargono jaunimo iš Lietuvos. Kaip bebūtų keista, Lietuvos jaunimo žargone yra labai daug rusiškų žodžių, nors rusų kalbos jie dažniausiai nebemoka, – sako Irena Gasperavičiūtė.

Jaunimo kalbos kultūra rūpestį kelia ir Punsko Kovo 11-osios licėjaus bibliotekininkei, visuomenininkei Rūtai Burdinaitei.

– Mūsų moksleivių kalbos kultūra, deja, nekelia didelio žavesio, panašiai kaip ir jų bendraamžių kitose mokyklose, ir visos mūsų visuomenės lietuvių kalba. Be abejo, ir visose lietuviškose mokyklose, ir tuo pačiu licėjuje, kur jaunimas jau labiau subrendęs, daug dėmesio skiriama taisyklingos lietuvių kalbos mokymui. Pamokų metu ar šiaip su mokytojais moksleiviai stengiasi taip ir kalbėti, tačiau neoficiali jų tarpusavio kalba (už mokyklos ribų arba net ir per pertraukas) tikrai dažnai labai neramina.

Pirmiausia ausį rėžia gausybė vartojamų keiksmažodžių (ši mada, atrodo, vis labiau plinta ne tik tarp vaikinų, bet ir merginų). Antras didžiulis kalbos taršalas – lenkiški žodžiai su lietuviškomis galūnėmis, lenkiška konstrukcija. Jeigu anksčiau dar tik rašydavome „scionges“ ir iš jų nutraukdavome, tai dabar jau girdime: „scionguoju“, „prisizvičajinau“, „turiu dolų“, „palauksiu an tavį“ ir pan. Aišku, jaunimo žargonas turi savas privilegijas, tačiau tai neturėtų būti kalbos teršimas svetimybėmis. Negalima sakyti, kad absoliučiai visi moksleiviai netaisyklingai lietuviškai kalba, tačiau dauguma, deja, nekreipia į tai pakankamai dėmesio, – sako Rūta Burdinaitė.

Punsko licėjaus absolventas, Kauno sveikatos mokslų universiteto antrojo kurso studentas Albertas Šliaužys taip pat pastebi, kad mūsų krašto jaunimo lietuvių kalba stipriai prastėja. Ypač prastai kalba gimnazistai, licėjuje kiek geresnė padėtis, tačiau apskritai ji tikrai nedžiugina.

 „Nešnekėk spališkai“

Ypač mažose bendruomenėse žmonės mėgsta plaukti pasroviui, nenori išsiskirti ir paklūsta madoms, kad ir kokios kvailos jos bebūtų. Regis, tokia mada atplaukė į Punską ir dėl kalbos.

– Jei kas stengėsi mokykloje kalbėti taisyklingai, bendrine kalba, nekaišiodamas lenkiškų žodžių, draugai tuoj pajuokdavo: „Nešnekėk spališkai“, – pasakoja Albertas Šliaužys. (Nežinantiems paaiškiname, kad „spaliais“ kai kurie mūsiškiai studentai, beje, gausiai besinaudojantys visomis lengvatomis, kurias suteikia Lietuva, vadina Lietuvos lietuvius.)

– Nežinau, kodėl gimtoji kalba mums nėra prestižinė, – sako Irena Gasperavičiūtė. – Taip, kažkodėl kalbėdami lenkiškai, angliškai į kalbą neįpiname lietuviškų žodžių. Lyg ir gėda kita kalba netaisyklingai kalbėti. O lietuviškai netaisyklingai negėda. Hm, nežinau, kodėl. Atsakomybė ir mokyklų, ir žiniasklaidos, ir visų, kas formuoja visuomenės nuomonę. Aišku, auklėja visų pirma šeima, paskui mokykla, tolimesnė aplinka, dabar jau ir feisbukas ar tviteris. Pati esu feisbuko vartotoja, ir tikrai nustembu pamačiusi, kad mūsų Punsko, Seinų jaunimas labai daug bendrauja lenkiškai arba nepaisydami absoliučiai jokių kalbos (rašybos, juolab skyrybos) ar kitų taisyklių.

Nesunku tuo įsitikinti kad ir internetiniame tinklalapyje pažvelgus į interneto svetainės „draugus“ feisbuke. Dauguma tai Kovo 11-osios licėjaus absolventai, bet savo profilyje identifikuoja save kaip lenkus, lenkiškai rašydami vardus ir pavardes.

Pavyzdį turi rodyti mokytojai

Už savo kalbos likimą mūsų krašte esame atsakingi visi – savo šeimose, įstaigose, bendruomenėje. Nereikia ieškoti kaltų, kodėl taip negailestingai elgiamės su gimtąja kalba, tik būtina suvokti jos nykimo priežastis ir joms užbėgti už akių, kol dar ne per vėlu.

– Lietuviškos mokyklos, kurių, beje, jau beveik nebelikę, lietuvių kalbos taisyklingumą turėtų laikyti savo prioritetu. Pati dirbu Seinų „Žiburio“ mokykloje. Prieš aštuonerius metus, kada pradėjo veikti ta mokykla, dalies mūsų vaikų lietuvių kalba tikrai buvo prasta. Jie pirmą kartą išgirdo, kad reikia sakyti „kriauklė“, ne „zlevas“, „grindys“, ne „padlagė“, „palangė“, ne „parapetas“. Tačiau mūsų mokyklos (ne tik lietuvių kalbos mokytojų, o visų) prioritetas buvo ugdyti gimtąją kalbą ir, sakyčiau, padėtis šiuo metu pasikeitusi. Nesakau, kad vaikai nevartoja svetimybių, tačiau visi mokytojai, išgirdę vartojant barbarizmus, reaguoja. Vieni liepia žodyne pasižiūrėti, kiti pataiso ar pajuokauja, bet reaguoja. Tikiu, kad taip yra ir kitose lietuviškose mokyklose. Aišku, mokytojai turėtų rodyti pavyzdį ir už mokyklos ribų, nes jeigu vaikai girdi, kad mokytojas parduotuvėje perka „kilį paliuškų ribnų ir piečarkavo soso sloikų“, tai jis gali mokykloje kiek nori aiškinti, kad vaikai kalbėtų taisyklingai. Pavyzdį turime rodyti mes. Ir nors šiandien paaugliams nesame autoritetas, bet jie galbūt tai prisimins po kelerių metų, kai bus suaugę, ir supras, – sako Irena Gasperavičiūtė.

Rūta Burdinaitė pritaria, kad mokytojo vaidmuo yra didžiulis, bet ne tik mokytojai, o ir kiekvienas iš mūsų turėtų daugiau rūpintis gimtosios kalbos kultūra, ją tobulinti ir turtinti.

– Kaip neravėtas daržas apauga piktžolėmis, taip nekontroliuojamą kalbą užgožia svetimybės, ypač gyvenant svetimoje valstybėje ar kitatautėje aplinkoje. Ir net nejuntame, kaip pradedame pirkti „truskavkes“, „smietankį“ ar prašom sumalti kilogramą „lopatkės“. Būtų šalia lietuviškas prekės pavadinimas, tai ir nenorėdamas ilgainiui jį įsidėmėtum, o pačiam dažniausiai nesinori pagalvoti. Kalbėdami svetimom kalbom labai jau stengiamės parinkti taisyklingus žodžius, o kalbėdami savąja beriame juos, kaip papuola.

 Ir vienas lauke karys

Nors, kaip patarlė sako, vienas lauke ne karys, tačiau kartais ir vieno žmogaus vaidmuo gali būti užkrečiantis.

– Gal ir trūksta tarp mūsų mokytojo Algio Uzdilos pasekėjų. Jis, išgirdęs blogai pavartotą žodį, iš karto atkreipia kalbėtojui dėmesį ir pataiso. Žinokite, kad tai veiksminga. Dar ir dabar dažnas jo mokinys, paprašytas pasisakyti, pvz., radijo laidai, priduria: „Palauk, turiu taisyklingai pasakyti, nes gali Uzdila girdėti“. Arba pliaukštelėjus ką nors „iš lankiško“ susigriebi: išgirstų mane Algis Uzdila, – pasakoja Rūta Burdinaitė.

Galima pasidžiaugti taip pat tuo, kad ir iš Punsko bei Seinų bažnyčių sakyklų skamba graži, taisyklinga lietuvių kalba, taigi norintiems tikrai yra iš ko ir ko pasimokyti.

Albertas Šliaužys mano, kad ne iki galo yra apgalvota lietuvių kalbos programa, per mažai dėmesio ir laiko skiriama kalbos kultūrai, kirčiavimui. Daug kas priklauso ir nuo mokytojo.

– Visi mokiniai, kuriuos mokė Danutė Komičiūtė, labai ją vertina. Per trejus metus labai daug išmokome.

Keisti požiūrį į lietuvių kalbą

Kad padėtis nėra gera, sutinka visi pašnekovai. Tad ką daryti, kaip sustabdyti šį procesą?

– Man atrodo, kad pas mus trūksta tikrų autoritetų, nelabai žinome, į ką atsiremti, tai kažkaip plaukiojame, ir tai atsispindi jaunimo elgesy. Aš kalbu apie sąmoningumą. Jeigu būsime sąmoningi, žinosime, kas esame, kokia mūsų kilmė, tautybė, jausime sau ir savo kalbai pagarbą, tai tas kalbos darkymas bus atitaisomas. Blogiau su tais, kurie visiškai nusisuko nuo savo tautos, tuos susigrąžinti žymiai sunkiau, – sako Irena Gasperavičiūtė.

Rūta Burdinaitė mano, kad nors gimtosios kalbos pagrindų, rašybos, kirčiavimo galime ir turime išmokti mokykloje, tačiau tobulinti kalbos kultūrą privalome visur: šeimose, įstaigose, žiniasklaidoje ir kiekviename žingsnyje, drausmindami visų pirma patys save, o kartais gal ir kitiems atkreipdami dėmesį.

Alberto Šliaužio receptas yra konkretus: baikime kalbėti „punskiškai“ ir pradėkime lietuviškai.

– Mūsų bendruomenė nedidelė. Jeigu atsirastų keliolika žmonių, pvz., kokia viena klasė licėjuje ar gimnazijoje, ar bent grupė žmonių, kurie susitartų, kad kalbės taisyklingai, kad savo kalbą teršti lenkiškais žodžiais, pridedant lietuvišką galūnę, yra paprasčiausiai „ne lygis“, esu įsitikinęs, jog po metų jau būtų pastebimas poveikis, o ilgainiui dauguma perimtų tokias žaidimo taisykles.

Ar perskaitę šį straipsnį ir toliau kalbėsime apie „punskietiškos tarmės“ išskirtinumą ir ypatumus, kas mums esą leidžia nepaisyti gramatikos ir kalbos kultūros (tuo pačiu pripažįstant ir intelekto neįgalumą, kad mokykloje, o daugelis ir studijuodamas Lietuvoje nesugebėjo išmokti gimtosios kalbos)? O gal vis dėlto suvoksime, kad apie mūsų patriotizmą liudija ne patetiški žodžiai apie meilę Lietuvai iš tribūnų ar scenos, ypač kai girdi mus svečiai iš Lietuvos, bet požiūris į savąją kalbą?

„Aušra“, 2013/17