E.Gikienė. Martynas Levickis akordeoną įvaldė geriausiai pasaulyje

Lietuvos neplaka

Martynas Levickis pažįsta ir tarptautinių konkursų komisijos, ir rimtosios muzikos klausytojai, ir televizijos žiūrovai. Šiemet prestižines ketverių metų studijas Londono karališkojoje konservatorijoje baigęs vaikinas sako vis migruojantis tarp dviejų šalių – Anglijos ir gimtinės.

„Su draugais juokaujame, kad nuolat tarsi darau špagatą, nes tenka vos ne tuo pačiu metu būti ir Londone, ir Vilniuje, – juokėsi Martynas, šiuo metu įsikūręs sostinėje, nors negali pasakyti, ar ilgam: vis tenka grįžti į studijų miestą Londoną. Jis ruošiasi svarbiam karjeros etapui: garsi įrašų kompanija „Decca Records“ Londone ketina įrašyti ir išleisti lietuvio albumą.

„Įrašymas prasidės ir baigsis iš karto po Naujųjų metų, – artimiausiais planais dalijosi akordeonistas, žinąs, jog jo laukia nelengvas darbas. Dalis planuojamo albumo repertuaro bus klasikinė muzika. Tai – tokia klasika, kurią labai retai galima išgirsti atliekamą akordeonu: Mocartas, Bachas, Rachmaninovas… Kita dalis – komercinė: čigoniškos dainos, čardašai, rusiški romansai“, – pasakojo Martynas. Paskutinį žodį dėl repertuaro tars įrašų kompanija, o parduotuvėse lietuvio albumas turėtų pasirodyti kitų metų vasaros pradžioje.

Sėkmės keliai muzikantą veda tolyn nuo Lietuvos, apie kurią jis kalba labai švelniai. „Nesu iš tų žmonių, kurie plaka savo šalį. Taip, Lietuvoje daug blogų dalykų, bet tai nereiškia, kad joje gimęs augęs nenorėčiau čia gyventi, – nuoširdžiai prisipažino pašnekovas. – Žinoma, Londone galima gyventi gerokai pigiau. Bet žmonės ten pavargę, pikti. Lietuviai laimingesni nei britai, bet galbūt gimtinėje bendrauju tik su laimingais žmonėmis.“ M.Levickiui laimė prilygsta galimybei daryti tai, ką nori, savo muzika ir laiku dalytis su žmonėmis, kurie ateina į jo koncertus.

Pasiruošęs dalytis individualistas

Prieš išvažiuodamas studijuoti į Londoną Martynas buvo laimėjęs ne vieną konkursą ne tik Lietuvoje, tačiau svečias kraštas jo nepasitiko šiltai. „Studijuoti buvo nelengva, – Londono karališkosios konservatorijos bendramokslių neketino menkinti pašnekovas. – Teko prisitaikyti prie naujų reikalavimų, tai sukėlė nemažai streso. Po pirmo studijų pusmečio buvau net suabejojęs, ar išvis galėsiu būti muzikantas. Dabar manau, kad tada man tiesiog trūko dėmesio: vaikinas iš provincijos didžiuliame mieste tapo mažu lašeliu milžiniškame vandenyne… Nors Londono karališkojoje muzikos akademijoje nuolat buvau minimas tarp labai gerų muzikantų, eidavau klausytis jų grojimo, kviesdavausi juos paklausyti mano muzikos. Kolegiška, konstruktyvi kritika man labai padėjo.“

Paklaustas, ką dar mėgsta veikti, kai negroja akordeonu, Martynas tik juokiasi: „Turbūt esu labai neįdomus – visą laiką groju! Daug dirbu, man tai – didžiulis malonumas. O mano laisvalaikis toks, kaip ir visų žmonių“, – tikina individualistu save laikantis vaikinas. Jis neslepia, kad draugų turi vos kelis, o apie merginą laiko lieka tik pasvajoti. Kol kas jam svarbiausia – perprasti savo paties asmenybę. Save jis laiko nekantriu, spontanišku, pragmatišku ir net svajokliu.

Išskirtinis nuo vaikystės

Tauragėje gimęs, Šiaulių konservatorijoje mokęsis M.Levickis groti pradėjo nuo trejų, kai dėdė padovanojo vaikišką akordeoną. Su ypatinga pagarba ir dėkingumu jis prisimena savo pirmąją mokytoją Marytę Markevičienę. „Pirmoji mano mokytoja buvo ir vienintelė gyvenime. Mano profesorius Londone galbūt įsižeis, tačiau šiaulietės mokytojos duoti pagrindai buvo labai svarbūs“, – neslėpė pašnekovas.

Mamos užaugintas, savo tėvo niekada nematęs Martynas prisipažįsta labai anksti vaikystėje pajutęs esąs išskirtinis: vos pradėjusį vaikščioti berniuką visi vertino kaip gabų ar tiesiog kitokį vaiką. „Mūsų giminėje nebuvo vaikų, kurie grotų akordeonu, dainuotų, o aš visa tai labai mėgau, – pasakojo muzikantas. – Užlipdavau ant aukščiausio laiptelio prie durų slenksčio, dainuodavau, grodavau, giminaičiai plodavo, o aš mėgaudavausi šia akimirka, man tai buvo kūrybinės energijos iškrova.“

Artistiškumu trykštančiam pypliui kelią į muziką parodė krikštatėvis, žinomas tautodailininkas, skulptorius, iškilus visuomenės veikėjas Zigmantas Vaišvila. „Jis buvo tas žmogus, kuris atėjo ir atnešė man akordeoną, – patvirtina Martynas. – Groti ėmiau nuo trejų, o nuo aštuonerių – mokytis Šiaulių konservatorijoje.“ Kol neturėjo akordeono, Martynas labai norėjo groti fortepijonu. Tačiau vos paėmęs į rankas dėdės dovaną, nebepanoro liesti kito instrumento klavišų.

Misija – akordeonas

Kai prieš kelerius metus Martynas ryžosi dalyvauti televizijos projekte „Lietuvos talentai“ ir tapo jo nugalėtoju, galiausiai prisipažino turintis tikslą išpopuliarinti akordeoną. Šiandien daugelio prestižinių konkursų nugalėtojas nė neabejoja, kad tai daryti jam sekasi: šis instrumentas tampa vis populiaresnis. „Panaši idėja kirba kiekvieno akordeonisto galvoje, tačiau ne visiems pavyksta ją įgyvendinti. Ne visi leidžia sau eksperimentuoti, galbūt yra per daug rimti ir akademiški, kitiems trukdo neišlavinta technika“, – svarstė pašnekovas, paminėjęs dar grupelę profesionalių muzikantų, taip pat dirbančių šia krytimi. „Esu atlapaširdis ir meistriškumo paslaptimis mielai pasidalyčiau su kolegomis, tačiau šiandien visi esame susiskaidę. Šiandien artistus slegia didžiulė konkurencija“, – atskleidė pašnekovas. Jis džiaugiasi pagaliau sulaukęs laiko, kai gali pragyventi iš muzikos. Studentu būdamas sukosi kaip išmanydamas, Londone netgi pradėjo mokyti kitus. „Kartais netgi atrodydavo, kad daugiau mokydavau kitus nei pats studijuodavau. Buvau studentas, o tie groja tik dėl garbės, – aiškino akordeonistas. – Salėse, kur tekdavo pasirodyti, nors jos buvo prestižinės, honorarų už koncertus negaudavau. Būdavo pavienių projektų, iš kurių užsidirbdavau daug pinigų, bet tokių pasitaikydavo nedažnai.“

Didžiojoje Britanijoje įgytą privataus mokymo praktiką Martynas pritaikė Lietuvoje: Vilniuje įkūrė akordeonistų mokyklą. Akordeono klasės nėra labai populiarios, tačiau mokinių jaunas mokytojas turi. Be to, tiki, kad ieškoti naujų erdvių jaunajai akordeonistų kartai verta. „Atsiranda vis daugiau norinčių pasitobulinti, jų atvyksta ir iš kitų šalies miestų. Mokymosi procesas neformalus, ir tai yra labai gerai“ , – tikino M.Levickis.

Šlovė trunka akimirką

Nuo dvylikos metų konkursuose dalyvaujantis jaunuolis dievagojasi, kad titulai jam – tik biografiją papuošiantys faktai. Mat triumfo momentas, koks jaudinantis būtų, trunka tik akimirką. Bet jausmą, kai esi paskelbiamas geriausiu, puikiai prisimena: patyrė tai prieš porą metų laimėjęs pasaulinį akordeonistų konkursą Kroatijoje. „Atsimenu, mano Londono profesorius pasakė: „Važiuok, bet tikrai nelaimėsi. Sugrok kaip gali geriau, ir viskas… Tačiau laimėjau! Nespėjęs suvokti akimirkos žavesio, iškart supratau, kad ir šis laimėjimas svarbus tik šią akimirką. Rytoj vėl būsiu lygus su visais konkurencinėje kovoje“, – prisiminė Martynas.

Lapkritį jam teko groti Wigmor koncertų salėje Londone – tai buvo itin svarbus koncertas karjerai. „Teko ruoštis ne tik profesionaliai, bet ir psichologiškai, įveikti savikritiką ir scenos baimę. O jos yra, kai žinai, kad kopi į sceną, kuri lems tolesnę tavo karjerą. Pavyko susivaldyti, kaip ir prieš porą metų Kroatijoje – sugrojau nepriekaištingai“, – apie vieną sėkmingiausių pasirodymų pasakojo Martynas.

Šiuo metu jis patiria didžiules energijos iškrovas. „Koncerte dalijuosi su publika kūrybine energija, tačiau prieš išeidamas į sceną plaku save: kas bus, jei sumaišysiu natą, kas bus, jei… Manyje nuolat budi vidinis balsas, prikiša, kad kažką padariau nepakankamai tobulai… Esu labai savikritiškas. Bet labai gerai, kad taip yra, nes be to vargu ar galėčiau ką nors pasiekti“, – atviravo jaunasis akordeono virtuozas. Kita vertus, savo pasiekimais jis patenkintas. „Manau, šiandien jau esu nemažai pasiekęs. Tačiau nuolat atrandu naujų meninių idėjų, iššūkių, ypač dabar, grodamas įvairiausiuose renginiuose. Man įdomi tiek rimtoji, klasikinė, tiek populiarioji muzika, televizijos projektai“, – vardijo akordeonistas, nesispraudžiantis į vieno žanro rėmus, neseniai išleidęs pirmąją savo kompaktinę plokštelę „Accordion“. Čia – žymiausių užsienio popmuzikos atlikėjų hitai: virtuoziškai pergrodamas Lady Gagos, Michaelo Jacksono bei kitų dainas, M.Levickis atliko tikrą eksperimentą ir didžiuojasi jo rezultatu.

„Niekada nenusigręšiu nuo populiariosios muzikos ir nesakysiu, kad esu didis rimtas menininkas. Mene būti geriausiam – labai slidus reikalas. Bet manau, kad esu sėkmės lydimas Lietuvos akordeonistas. Juk sėkmė – tai atsiradimas tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Žinoma, reikia kažką turėti ir viduje. O svarbiausia, kad sėkmė būtų grįsta ilgu darbu, įdirbiu ir patirtimi“, – apibendrino geriausias pasaulio akordeonistas.