Anot politikos mokslų daktaro Lauryno Kasčiūno, Lietuva su Lenkija turi panašią NATO, ES viziją, panašią energetikos politikos viziją, ir tuo reikia užpildyti dvišalę darbotvarkę. Ne tuo, kas buvo per pastaruosius ketverius metus ant politikų darbo stalo. Tai turi suprasti ir Lenkija, ir Lietuva. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas įsitikinęs, kad Lenkija tai jau suprato, tik jai nebuvo kaip atsitraukti iš savo pozicijų, nes buvo įsivariusi į kampą. O po rinkimų yra gera proga peržiūrėti visa ir pradėti konstruktyvų dialogą.
Živilė Makauskienė: Sostinės pašonėje esantys Vilniaus ir Šalčininkų rajonai pagal daugelį rodiklių yra vieni labiausiai atsilikusių. Kuo tai galima paaiškinti: ar kad valdžia nemato problemų, ar dėl kitų priežasčių?
Laurynas Kasčiūnas: Iš tiesų objektyvūs rodikliai byloja, kad su Vilniaus ir Šalčininkų rajonais yra didelė problema. Tai rajonai, kurie netoli sostinės, tad natūralu, kad jie turėtų gauti „sostinės efektą“ ir sukurti geresnį gyvenimo lygį. Antai Vilniaus rajone nedarbo lygis yra penkiais procentais didesnis nei Kauno ar Klaipėdos rajonuose. Žemesni nei vidurkis yra ir verslumo, dalyvavimo sporto, kultūriniuose renginiuose rodikliai. Žinome, kad tie rajonai yra vienos partijos – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – politikų dominavimo erdvė. Jie sako, kad tai galbūt centrinės valdžios požiūrio į šį istoriniu ir kultūriniu požiūriu turtingą kraštą padarinys. Teiginys, kad tai centro valdžios politikos padarinys, yra neadekvatus. Štai Šalčininkų rajonas per pastaruosius ketverius metus investicijų iš centro gavo keturis kartus daugiau nei vidurkis Lietuvos savivaldybėms. Bet vėlgi, pagal visus esminius parametrus, Šalčininkų rajonas yra paskutinis šalyje. Tai regioninės struktūros, kuri ten valdo, neefektyvumo arba tikslingos veiklos padarinys. Mat kol šis kraštas bus atsilikęs, tol visas socialines problemas galima įvilkti į vadinamąjį tautinių mažumų problemų rūbą ir kalbėti apie dvikalbes lenteles, asmenvardžių rašymą ar žemės grąžinimą, laikyti šį kraštą apsuptos tvirtovės būsenoje ir iš to turėti politinių dividendų.
Kaip reikėtų spręsti lenkų mažumos reikalus, turint omenyje, viena vertus, valstybės interesus, kita vertus, mažumos gerovę?
Dabar, po rinkimų, LLRA, kuri sakosi atstovaujanti lenkų mažumos interesams, yra valdančiojoje koalicijoje, tad turi prisiimti atsakomybę. Parodykite nors vieną valstybę mūsų regione, kuri turi tautiniu pagrindu sukurtą partiją, galinčią dalyvauti rinkimuose, juose laimėti, sukurti frakciją Seime, įeiti į Vyriausybę, gauti strateginį postą. Dabar, kai Lenkija klaus, kur yra vietovardžiai, asmenvardžiai ir panašiai, jai bus galima atsakyti: klauskite LLRA. Turint omenyje LLRA strategiją, nežinau, ar šiai partijai reikia spręsti problemas, nes per kitus rinkimus vėl reikės kelti problemas, kurios telktų elektoratą. Gal dėl kažkokių priežasčių nepavyks vieno ar kito klausimo išspręsti, ir po ketverių metų vėl bus ta pati korta. Pats Tomaševskis yra sakęs, kad asmenvardžiai nėra esminis dalykas, dėl kurių sutiko dalyvauti valdančiojoje koalicijoje. Viešojoje erdvėje buvo išsakyta, kad bus grįžtama prie Švietimo įstatymo, įteisinant ilgesnį suvienodinto lietuvių kalbos egzamino pereinamąjį laikotarpį. Paradoksalu, bet kai kurios rusiškos mokyklos, kurios nedalyvauja politiniuose žaidimuose, jau kelerius metus penkis dalykus dėsto valstybine kalba, nes supranta, kad būtina mokinį integruoti į visuomenę. Kai jau buvo priimtas įstatymas, Švietimo ministerija padarė lenkų mokykloms de facto pereinamąjį laikotarpį – suteikta galimybė naudotis žodynais, ilgiau trunkantis egzaminas, palankesnis vertinimas. Ar iš LLRA girdėjome, kad buvo padaryta nuolaidų? Ne. Nes ne pereinamasis laikotarpis esąs problema. Tai įtakos klausimas.
LLRA reikalauja, kad nebūtų Švietimo ministerijai pavaldžių lietuviškų mokyklų, kad esamos tokios mokyklos pereitų savivaldybių žinion.
Lietuviškos mokyklos yra esminis dalykas, ir jos turi išlikti ministerijos žinioje, nes tų dviejų savivaldybių prioritetas nebuvo švietimo įstaigos valstybine kalba. Dabar, kai pasikeitė centrinė valdžia, reikės stebėti šiuos ketverius metus, ar nebus Lietuvoje kuriama paralelinė švietimo sistema. Pernai priimtas Švietimo įstatymas panaikino paralelinę švietimo sistemą. Nes negali būti, kad kas nors – nesvarbu, ar tautiniu, ar kitokiu pagrindu – laiko nevienodą egzaminą. Valstybinės kalbos egzamino suvienodinimas yra esminis dalykas.
Latvijoje toks variantas jau seniai yra, ir dėl to Varšuva jokių priekaištų Rygai nereiškia.
Latvijos tautinių mažumų mokyklose 60 proc. dalykų dėstoma valstybine kalba, ir Lenkijos politikai nuolat dėkoja latviams už palankumą lenkų mažumai. Jeigu tie standartai geri ten, tai kodėl blogi Lietuvoje? Tada lenkai sako: negalima lyginti Lietuvos ir Latvijos, nes Lietuvoje lenkai yra autochtonai. Tokia filosofija atsispindi kai kurių politikierių pasisakymuose, kad ne lenkai turi integruotis, bet lietuviai. Ir toks autochtoniškas požiūris persimeta į Lenkijos politiką. Kol taip bus, jokio susitarimo nebus ir negali būti, nes tokiu atveju pamušinėjamas Lietuvos pamatas, kuriuo kūrėsi valstybė. Taip, 1918 m. moderni Lietuvos valstybė kūrėsi kalbiniu pagrindu, bet kitaip ji negalėjo susikurti, nes būtume ištirpę kaip koks kantonas.
Tačiau ir kai kurie Lietuvos istorikai ar politikos veikėjai teigia, kad tautinė valstybė lietuvių tautos pagrindu buvo klaida.
Tai skirtingų valstybės vizijų klausimas. Tuo metu buvo du keliai. Vienas, kuriuo nuėjome – sukūrėme tautinę valstybę moderniąja politine prasme. Smetonos laikotarpis buvo tikrai palankus tautinėms mažumoms riomeriškąja prasme. Parodykite šiandieniame Vilniaus krašte ką nors, kas primintų Mykolo Riomerio idėjas. Kad galima būti lenku, bet Lietuvos lenku, ne kažkokiu autochtonu. Kodėl Riomeris neturi gatvės Vilniaus rajone? Tai rodo, kad žmonės nesivadovauja riomeriškąja tradicija. Tačiau yra gražaus jaunimo, kuriam artima Riomerio lenkų ir lietuvių tarpusavio sugyvenimo samprata. Tikėkimės, kad jie perims vadovavimą visuomeninėms ir politinėms organizacijoms.
Kitas kelias tai postfederacinė valstybė, pagal maršalo J. Pilsudskio tezę, kad Lietuvos ir Lenkijos konfliktas buvo ne dviejų tautų, bet „senalietuvių“ ir „naujalietuvių“ konfliktas, kad esą „senalietuviai“, norėdami mus apsaugoti nuo istorinės klaidos, paėmė Vilniaus kraštą.
Geopolitinė logika, pripažinkime, yra gana stipri – tai būtų sukurtas forpostas prieš Rusiją. Istorija parodė, kad reikėjo ieškoti kitokių receptų santykiams su Lenkija, kad buvo įkaltas pleištas tarp mūsų valstybių. Bet jeigu būtų tuomet sukurta kažkokia federacija, kad ir ant naujų pagrindų, nebūtų įvykusi žemės reforma. O Mykolo Krupavičiaus žemės reforma buvo esminė mūsų tautos inteligentijos, viduriniosios klasės formavimuisi. Be jos lietuviai būtų įšalę žemiausiame socialiniame sluoksnyje, būtumėm tapę kažkokiu izoliuotu kantonu. Ir jeigu 1918 m. vasario 16-ąją nebūtume atkūrę tokios valstybės, kokią atkūrėme, nebūtume turėję nei rezistencijos, nei disidentijos, nei tokios valstybės, kokią atkūrėme 1990 metais. Nes tik tokia valstybės formulė leido mums sukurti valstybingumo tradicijas.
Ką padarė ar ko nepadarė valdžia, kad dviejų rajonų reikalai netaptų užsienio politikos objektu?
Socialdemokratų valdymo laikais Lietuvoje ėmė dominuoti tezė, kad į šio krašto reikalus nereikia kištis, nes – kaip pareiškė vienas autoritetingas socialdemokratas – su Vilniaus kraštu yra viskas gerai, tai tik keli lietuvių nacionalistai balsą kelia. Tad natūralu, kad esant tokiam požiūriui dominuojanti politinė jėga susitvarkė labai gerai. Pavyzdys – 2000-ųjų metų rinkimuose, tai yra tuose, kurie vyko po konservatorių vyriausybės valdymo, LLRA gavo pusantro procento balsų Lietuvos mastu, už ją balsavo 20 tūkstančių rinkėjų. Po dešimt metų LLRA jau turi 60 tūkstančių balsų.
Kitas dalykas, kuris komplikavo sprendimą, yra geopolitinis matymas, ir čia reikia rimtai atsižvelgti į kai kuriuos argumentus. Nepaisant visų niuansų, Lenkija yra valstybė, kuri tikrai mums svarbi, o mes svarbūs Lenkijai kaip tam tikras geopolitinis, ekonominis darinys Vidurio Europoje. Mums tai visų pirma vartai į europinę infrastruktūrinę integraciją energetine prasme. Ir daliai politinio elito atrodo, kad jeigu mes kažką judinsime šiame regione, ne dėl primestų klausimų, tai stos ir įšals visi mums svarbūs strateginiai projektai. Galima manyti, kad tai yra veiksnys, paaiškinantis, kodėl nebuvo imtasi sprendimų. Kalbant apie geopolitinį aspektą, reikia turėti galvoje rusų geopolitiko A. Dugino tezę, kad kuo daugiau pykčių tarp Lenkijos ir Lietuvos, tuo geriau Rusijai. Prisiminkime ir išmokime tarpukario pamokas.
Ar Lietuvoje valdžia skiria vienodą dėmesį visoms tautinėms mažumoms?
Faktas, kad kitos tautinės mažumos Lietuvoje yra tapusios lenkų organizacijų įkaitu. Pamirštama, kad šalyje esama ir kitų tautybių, pvz., totorių. Tai bendruomenė, kuri visada buvo su Lietuvos valstybe. Bet mūsų politikai nedalyvauja jų renginiuose. Tas pats ir su baltarusių tautine mažuma – jiems reikia sudaryti sąlygas mokytis gimtosios kalbos, steigiant baltarusiškas klases.
Kartais kyla įspūdis, kad dėl strateginių projektų Lietuva vengia ne tik ką nors keisti Vilniaus ar Šalčininkų rajonuose, bet ir dedasi nematanti kai ko, kas vyksta pačioje Lenkijoje. Kad ir Berznyko pavyzdys. Kaip Jūs įvardijote, Lietuvos ir Lenkijos santykių aukso amžiuje ten prasidėjo Lietuvos savanorių amžinojo poilsio vietos niekinimas.
Berznykas yra indikatorius Lietuvos vaidmens pokyčio Lenkijos strateginėje mąstysenoje. Šis klausimas neabejotinai turi būti politinėje darbotvarkėje. Apie kokius nesutarimus dėl švietimo ar asmenvardžių galime kalbėti, jei Berznyke stovi paminklas, kuris rodo nepagarbą Lietuvai. Reikia suprasti, kad mes sukūrėme savo valstybę, turime savo istoriją ir negalime leisti, kad mūsų istorinė atmintis būtų žeminama. Manau, šis klausimas turi būti Lietuvos ir Lenkijos parlamentų asamblėjos svarstymo tema. Lietuvoje nestatome paminklų, kurie žeistų lenkų tautinius jausmus ar žemintų jų istorinius didvyrius.
Reikia susitarti, kad esame dvi savarankiškos valstybės, kad mums labai svarbus geopolitinis kontekstas, nes kuo mes daugiau pyksimės, tuo rytų kaimynas iš to daugiau laimės. Mūsų darbotvarkėje turi būti strateginiai dalykai – NATO ir ES, o ne virtualios politikos dalykai. Taip pat būtina suvokti, kaip formavosi skirtingos tautos. Pasakykime latviams – priimkite mūsų tautinių mažumų standartus. Žinia, kas iš to laimės. Turėkime omenyje tai, kad Lietuvoje realiai lenkų bendruomenei sudarytos palankios politinės sąlygos, fantastiškas pavyzdys – kad jie yra Vyriausybėje. Taip, mes kūrėmės kaip kalbinė valstybė, dėl to mūsų Konstitucijoje kalba yra stipriai apsaugota. Tokie dalykai kaip asmenvardžiai ar vietovardžiai mums yra raudonosios linijos tik dėl to, kad mūsų tauta kūrėsi kalbiniu pagrindu. Kalbos reikalas mums yra šventas.
Kokios yra Lietuvos ir Lenkijos santykių perspektyvos, turint omenyje abiejų valstybių prioritetus? Dėl geografinės ir geopolitinės padėties Lietuvai svarbiausi ekonominiai klausimai, ypač energetiniai projektai. Lenkai pirmenybę teikia savo tautiečių reikalams.
Šiame aspekte ypatingai svarbu yra tai, kokia Lenkijos geopolitinė koncepcija. Dabartinė Lenkijos geopolitinė schema kelia kai kurių klausimų. Girdime, kad jie mainais už mažesnę dujų kainą leidžia „Gazpromui“ įeiti į savo rinką. Tragiškai žuvusio prezidento Lecho Kačynskio (Lech Kaczyński) koncepcija buvo sutelkti Vidurio ir Rytų Europą ir su partneryste su Amerika sukurti geopolitinę schemą. Kai tik keičiasi Lenkijos schema, kai Lenkija nori būti didžiąja valstybe, vienoje gretoje su Vokietija, Prancūzija ir galbūt Rusija, tada mes jai tampame visiškai periferiniai. Tada mūsų tarpusavio santykių darbotvarkę užpildo neesminiai klausimai, kaip antai asmenvardžiai, vietovardžiai ir panašiai.
Kalbėjome apie aukso amžių tarpusavio santykiuose, apie strateginę partnerystę, bet pirmyn nejudėjo mūsų svarbūs projektai. Ir tik kai 2009 m. buvo patvirtintas Baltijos jungčių regioninis planas, kuris tapo ir europiniu projektu, šie klausimai pajudėjo. Mes turime nebijoti, kad dėl skirtingų interpretacijų, kas, pvz., vyksta Vilniaus rajone, gali nukentėti strateginiai projektai. Strateginiai projektai juda savo vaga, nes ten yra interesas, yra pragmatika arba jos nėra. Paradoksas, bet daugiausia strateginis elektros tilto projektas pajudėjo per pastaruosius ketverius metus, valdant konservatoriams, ne socialdemokratams, kuomet nebuvo virtualių konfliktų, bet nebuvo ir turinio.
Mes su Lenkija turime panašią NATO, ES viziją, turime panašią energetikos politikos viziją, ir tuo turime užpildyti mūsų darbotvarkę. Ne tuo, kas buvo per pastaruosius ketverius metus ant mūsų darbo stalo. Bet tai turi suprasti ir Lenkija, ir Lietuva. Manau, kad Lenkija tai jau suprato, tik nebuvo kaip atsitraukti iš savo pozicijų, nes buvo įsivariusi į kampą. O po rinkimų yra gera proga peržiūrėti visa ir pradėti konstruktyvų dialogą.
Lenkija taip pat k8r4si kalbiniu pagrindu asimiliudama ir brukdama savo kalb1 prievart1 balt7 tautoms.
Lenkija taip pat kūrėsi kalbiniu pagrindu asimiliuodama ir brukdama savo kalbą prievarta baltų tautoms ir tapo didesnė kaip Lietuva. Todėl Lietuva ir ėmėsi atsikurti tautiniu kalbiniu pagrindu, tačiau Lenkija pažeisdama Liublino 1569m. sutartį užgrobė pusę Lietuvos teritorijos. Ji kalta, kad dabar mes neturime Gardino, Lydos ir Suvalkų sričių. Reikia faktus atskleisti, o ne nutylėti, gerb. autoriau
Šalčininkų rajonas tai sulenkinti litvinai, baltarusai. Baltarusija turi dar daugiau problemų su lenkaisnei mes, nes ten sulenkinta buvo kone trečdalis krašto.
Riomeris neturi nė lašo lenkiško kraujo, nors šeima ir kalbėjo lenkiškai, kaip ir Kudirkos šeima, kaip ir Čiurlionio… Riomerio tėvas kilęs iš aukštos kilmės Livonijos ordino riterių. Po ordino panaikinimo liko Lietuvoje. Motina – Konstancija Tukallo – kilusi iš Baltarusijos lietuvių bajorų.
Tol, kol nebus LR Pasuose įrašoma tautybė, tol LR nebus jokių tautinių mažumų ar tautinių daugumų. Remiantis dabartine situacija reikia naikinti tautinių mažumų įstatymą, uždaryti visas lenkiškas, rusiškas mokyklas, darželius ir t.t..
Kada LR Pasuose atsiras tautybės įrašas, tada remiantis LR Konstitucija visi kitataučiai (ne lietuviai) bus eliminuoti iš valstybės kurimo proceso, nes VALSTYBĖ KURIA TAUTA, kas reiškia – LIETUVIAI ir tik LIETUVIAI. Tai Juodu ant balto parašyta visų piliečių priimtoje LR Konstitucijoje. Todėl bus panaikinta LLRA, išvaryti visi kitataučiai iš valstybinių įstaigų, savivaldybių, mokslo įstaigų ir t.t., Kitataučiai privalo vykdyti pilietines prievoles ir pareigas ir negali dirbti jokio darbo, kuris vienaip ar kitaip formuoja ar įtakoja LR pilitinę, konstitucinę santvarką.
nenusišnekėkit, gerbamasis:)
Paporink kurioj vietoj gerbiamasis pilieti…
Kaip Tarptautinių santykių ir politikos dėstytojas Kasčiūnas kur kas blaiviau masto nei jo kolega Kęstutis Girnius.
“Tačiau ir kai kurie Lietuvos istorikai ar politikos veikėjai teigia, kad tautinė valstybė lietuvių tautos pagrindu buvo klaida.” Kai kas labai norėtų dekonstruoti tautinę valstybę. Kartais atrodo, kad Wilsono “tautų apsisprendimo teisė” galiojo tik tol, kol buvo įsteigtas Izraelis. Dabar gi kai kas linkęs dekonstruoti tautines valstybes prisidengdami “mažumų teisėmis” stambių korporacijų naudai… vyriausybėms palikdami tik bankomato vaidmenį..
Šalčininkuose reikia kyurti ne klases baltarusams, o mokyklas.
O taip pat mokyklas totoriams, čigonams ir ukrainiečiams Geisiškėse.
skaityt pilieti LR Konstituciją, nes nusišneki.
LR Konstitucija:
37 straipsnis
Piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius.
45 straipsnis
Piliečių tautinės bendrijos savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą tvarko savarankiškai.
Tautinėms bendrijoms valstybė teikia paramą.
Turi teisę, tvarko savarankiškai ir tik teikia paramą…dašunta pačiam kas čia parašyta Konstitucijoje?
nesupratot, gerbiamasis, mano minties. Dabar baltarusus, ukrainiečius ir dalį rusų priglaudė po savo sparnu Tomašavskis. Net šiais laikais baltarusų ir ukrtainiečių vaikai masiškai asimiliuojami per lenkiškas mokyklas. Jei vyriausybė imtųsi globoti šias “mažumas”, Lenkijos “rūpesčiui” liktų mažiau “tautiečių” atsiprašant. Kas neaišku?
Neaišku tai, iš kur tamsta traukiate visus tuos kitataučius. Lietuvoje gyvena Lietuvos Respublikos PILIEČIAI, kurie nėra priskirti jokiai tautybei. Jei netikite manimi, atsiverskite savo LR Piliečio pasą ir pasižiūrėkite, kokios tamsta esate tautybės ir pabandykite įrodyti, kad esate ne lenkas. Įrodykite. Kad esate LR Pilietis įrodyti galite pateikęs LR Pasą, dabar įrodykite, kad esate ne lenkas, o lietuvis, arba atvirkščiai, gal esate žydas, tad prašom įrodyti savo tautybę. Pagrindinis asmens tapatybės dokumentas yra Pasas ir Asmens Tapatybės Kortelė. Prašom, aš laukiu, o tada galėsime diskutuoti apie Ufonautus toliau…
tai manot, kad mūsų valstybė sudaryta ne tautiniu pagrindu?
Kuomet priiminėjome LR Konstituciją, LR buvo sudaryta Tautiniu pagrindu. Apie tai ir rašoma LR Konstitucijoje, tačiau dabar iš tos tautos yra atimta tautinė tapatybė ir faktiškai dabar LR gyvena Pilietinės valstybės principu, kas prieštarauja LR Konstitucijai. Apie tai aš ir kalbu, kad nėra LR dabar jokių tautybių, nes iš visų asmens tapatybės dokumentuose yra atimtas tautinis tapatumas. Ir tai yra padaryta specialiai, nes remiantis LR Konstitucija, tik Lietuvių tauta gali dalyvauti valstybės kurimo procese, jokios kitos tautos jame dalyvauti negali. Jokios mkitos tautos negali rinkti ir būti renkamos į valdžios organus (seimą-savivaldybes, teisėtvarką, teismus, ir t.t.) Tai parašyta LR Konstitucijoje. Jei bent vienas būtu iškėlęs šį klausimą, šiandien mes neturėtume jokios LLRA ir nekruštu mums lenkas smegenų.
Tol, kol nebus į pasus sugražinta tautybė, tol lenkai mus dulkins prisidengę “tautinės mažumos” statusu ir reikalaus nerealių dalykų, tol jie rėks, kad jų labai labai daug (faktiškai, net statistikos departamentas nežino tikslaus lenkų skaičiaus, o jei skelbia kažkokį skaičių, tai iš kur jį traukia ir pagal ką nustato?) Tokia situacija yra labai palanki visiems kitataučiams priešiškai nusiteikusiems prieš lietuvius. Kada tik atsiras tautybės įrašai pasuose, tada vadovaujantis LR Konstitucija bus galima išvalyti visą politinį gyvenimą nuo kitataučių, nes jiems Konstitucija nėra suteikusi galimybės dalyvauti valstybės kurimo procesuose. Tai parašyta LR Konstitucijoje. Skaitykite ir analizuokite.
O dabar gerbiamasis pilieti, grįžkime prie Jūsų tautybės. Kokia ji yra ir ar galite įrodyti.
Įdomus dalykas yra,kad Gimimo Liudijime rašoma Tėvo ir Motinos Tautybė,bei vaiko Tautybė..
Tad gal pirminis pateikimas Gimimo Liudijimo būtų privalomas Lietuvoje,vėlesnis pateikimas paso ar asmens tapatybės kortelės.. 🙂
LT Pase Tautybė-Nationality – pavirto į LR Pilietis.
o pilietybė – citizenship ,- aplamai dingo. Tai reiškia, kad LR gyvena Piliečiai neturintys jokios tautybės, arba yra susidariusi visiškai nauja Tauta “LR PILIETIS”, bet tuomet iš kur LLRA? iš kur lenkiškos mokyklos ir.t.t.? Gaunasi taip, kad Lietuvos vyriausybe reimia užsienio valstybių gyventojų desantą ir negana to, tas desantas dar reikalauja visokių dalykų….
Tautybė “LR PILIETIS” visiškai prieštarauja LR Konstitucijai, nes LR yra TAUTINĖ, LIETUVIŲ TAUTINĖ VALSTYBĖ, kurioje dar gyvena įvairių tautų LR PILIEČIAI. Todėl ir sakau, kad dabartinė situacija yra prieštaraujanti LR KONSTITUCIJAI, kurios preambolėje yra nurodyta, kokia tauta sukūrė Lietuvos Respubliką.
Kokios reikšmės Jums turi kiekvieno komentatoriaus tautybė? Kas gali pačiam įrodyti, kad Jūsų protėviai nebuvo rusas, lenkė, latvis, žydė ir vokietis, pavyzdžiui, prieš 300-400 metų? Dar kvailesnių klausimų neteko girdėt… Normalus lietuvis turi tapatintis su bet kurios tautybės bendrapiliečiu, gerbdamas savo kalbą, Tėvynės istoriją (pageidautina, ne tą iš Rossales ir Gedgaudo pasakų serialo), būti pasiruošęs dirbti Lietuvai ir pripažinti Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. O Jūsų kraujo tyrimai, deja, niekada neįrodys, kad nesate koks septynioliktos eilės lenko pusbrolis…
Visa laimė, kat tokių jervozojuzinių šliundrų kaip amelija laikas baigiasi ir jų jau niekas nebeklauso
“Normalus lietuvis turi tapatintis su betkurios tautybės bendrapiliečiu…”
Tapatintis, o kodėl “normalūs šūdlenkiai” nenori susitapatinti su Lietuviais?,Kodėl normalūs žydai nenori susitapatinti su Lietuviais ir kodėl neatsisako “kompensacijų”?
Va todėl iš Lietuvių yra atimtas tautinis identitetas, kad LIETUVIŲ kaip TAUTOS neliktu, jie ” priverstinai būtu sutapatintu su supistais lenkais, žydais ar dar kokiais nigeriais atėjūnais. Va taip dirbtinai, tyliai ir klastingai yra kuriamos Pilietinės valstybės ir naikinamos Tautos Jų pačių namuose.
Faktiškai amelija dabau užsiima lietuvių tautos negimu ir ragina, agituoja lietuvius išduoti savo tautinę tapatybę…
“Tada lenkai sako: negalima lyginti Lietuvos ir Latvijos, nes Lietuvoje lenkai yra autochtonai.”
Autochtonai Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose ne lenkai,bet dzūkai,nes lenkai gyvena dzūkų,o ne lenkų etninėse žemėse.Be to 98% Lietuvos lenkų yra ne vietiniai sulenkinti (arba sulenkėję) lietuviai,bet tarpukaryje iš Lenkijos importuotų lenkų palikuonys (plius iš Baltarusijos sovietmečiu suvažiavę ir praradę baltarusišką tapatybę baltarusiai).Melas ir tai,kad pagal tomaševskininkų apibrėžimą Latvijoje nėra lenkų “autochtonų”.Sudarius 1569 metais LDK ir Lenkijai Liublino Uniją,dalis dabartinės Latvijos teritorijos priklausė LDK,kaip Livonijos vaivadija.Butent šioje Latvijos dalyje,panašiai kaip ir Lietuvoje,dalis gyventojų sulenkėjo ir subaltarusėjo,kurių palikuonių (vadinamų Latvijos tuteišių) gyvena ir šiais laikais.Iš čia matosi,kad Lenkijos skirtinga politiką Lietuvos ir Latvijos atžvilgiu lemia tikrai ne lenkų “autochtonų” klausimas.Mano giliu įsitikinimu,šią politiką labiausiai lemia tik Lenkijos nostalgija tarpukario Vilniaus krašto okupacijai.Be to reikia įvertinti ir tą faktą,kad Lenkija nesiriboja su Latvija,yra yra labai svarbu.
Malonu, kad p. “Mindaugas” dar nesulenkėjo, bet, visgi, pirmasis žingsnis jau žengtas: nutautęs iki “homo sovieticus”. Sovietikams pasisekė senąją Lietuvą pakeisti “LDK”, naująją – “LTSR” arba “Respublika”, o kad nebūtų suprantama anos Respublikos reikšmė, ją pakeitė “Žečpospolita”.
Diedą Morozą (kai kam – senelį Šaltį) jau baigiame pamiršti, o LDK – niekaip!: Sudarius 1569 metais LDK ir Lenkijai Liublino Uniją…
Uniją sudarė Lietuva ir Lenkija, gerbiamieji. LDK ją galėjo sudaryti, nebent, su LK.
teisingai, Mindaugai, dauguma sulenkėjo per katalikų bažnyčią spaudos draudimo laikotarpiu. O Vilnijos tuteiušiai “autochtonai” nebėgo į Lenkiją po karo ir vėliau, nes nieko bendro su Lenkija neturėjo. Netgi lietuvių pasitraukė į Lenkiją daugiau, nes bėgo nuo sovietų. Geisiškių kapinėse kone vien sulenkintom galūnėm lietuviškos pavardės, o bažnyčioj pamaldos ir skelbimai tik lenkų kalba. Lenkinimas ir toliau sėkmingai vyksta.
Iš Stravinskienės knygos:”Lenkų repatriacija iš Lietuvos”,1944-47 m ir 1954-1957 m
1944–1947 ir 1954-1957m. į Lenkiją iš Lietuvos persikėlė per 200 000 žmonių- repatrijantų,( iš Ukrainos 800000,Baltarusijos 200000) daugiausia Lenkijos pilietybę turintys, buvusios Lenkijos okupuotos Lietuvos dalies gyventojai, išsigabenusių ir dalį materialinių vertybių. Lenkijos vyriausybės vyriausiasis įgaliotinis repatriacijai stengėsi sudaryti kuo palankesnes sąlygas lenkams išvykti ir išsivežti kuo daugiau turto,o CCCP kompensavo už paliktą nekilnojamąjį turtą, o repatrijantai apsigyveno Stalino Lenkijai dovanotose Vokietijos žemėse, išnaikintų vokiečių namuose.
Repatriacija palengvino Rytų ir Pietryčių Lietuvos sovietizavimą ir kolektyvizavimą. Antisovietiškai nusiteikusius lenkus pakeitė, lojalūs okupacinei valdžiai, atvykėliai iš kitų SSSR respublikų ir apsigyveno lenkų paliktuose namuose
Tai tie, lenkų namuose apsigyvenę baltarusiai, rusai, dabartiniai Vilnijos krašto gyventojai,
kuriuos LR valdžia intensyviai mokina kalbėti ir rašyti lenkiškai, nes Lenkija nori,kad rytų Lietuva ir Vilnius ir vėl būtų lenkiški.
tai įdomu. Dėkui.
Geisiškėse – Airėnuose – Antalalniuose gyvena ukrainiečiai. Kad jie ukrainiečiai pamena tik seneliai. Mokyklinukai nebežino jie lenkai, rusai ar ukrainiečiai, nes kai panaikino Geisiškėse rusų mokyklą jie vežami į lenkų mokyklą Dukštuose. Geisiškių kapinėse išskirtinai tik ukrainietiškos pavardės. Jose nėra labai senų antkapių, tai greičiausiai jie atvežti sovietmečiu ir sparčiai sulenkinti per mokyklą.
Gerb. politikos mokslų daktare, Jūsų straipsnyje tik kartojama lenkų politikų išsigalvojimai: kad Lietuvos nepriklausomybės karai tai buvo tik prieštaravimai tarp “senalietuvių ir naujalietuvių” ir teigiama, kad tai Juozo Ginioto (Pilsudskio) tezė. Tai ką Jūs, kaip mokslininkas galite lenkams pateikti prieš šią melagingą tezę, naudota tik pateisinti grobuoniškam kariniam Lietuvos užpuolimui 1919-1920 m. Juk politikos mokslininkai turėtų atvirai formuoti atsaką imperinėms Lenkijos užmačioms ir šviesti mūsų tautą, o Jūs tik konstatuojate, kur Jūsų iniciatyva. Tai jau buvo bolševikų analogiška tezė, kad pateisinti savo grobikiškus veiksmus: jie teigė, kad po karo vyko “vietinė kova tarp klasių”, o partizanus vadino banditais. Bet mes pukiai žinome, kad vyko karas tarp Lietuvios kariuomenės ir savanorių- partizanų su okupacine sovietų karine struktūra, t. y. karas tačiau buvo galima tik šio karo partizaninė forma, nes kitokia buvo negalima. Dabar Jūs dar teigiate, kad lenkai mums atsako, kad pietryčių Dzūkijoje lenkai yra autochtonai, tai ką Jūs pateiksite prieš šią melagingą postringavimą. Kur Jūsų iniciatyva, politikos mokslininke? Ar Jūs tik galite prisitaikėliškai kartoti lenkų primestą melą ir teisintis ar imsitės iniciatyvos? Kodėl Lenkija visokios melagingos iniciatyvos nevengia, net sukuria lenko kortą ir pritaiko Lietuvoje, kurios abi yra lygiteisės ES narės, o Gudijoje šių lenkų veiksmų nėra. Jūs mokslininkai formuokite mūsų iniciatyvas, idėjas, o melui duokite atkirtį. Ar lauksite, kol Jus ir valdžią privers pakilusi tauta ginti mūsų valstybės interesus?
Siūlyčiau paduoti į tarptautinį teismą Lenkiją už dviejų suverenų Lietuvos ir Lenkijos Liublino (1569 m.) ir 1920 m. Suvalkų sutarčių sulaužymą. Gal tokiu būdu priversime Lenkiją nors atsiprašyti Lietuvos ir užčiaupti jų skleidžiamą melą, jau nekalbant apie teritorijų gražinimo.
taigi pritariu. Mokslininkai turėtų kuo daugiau rašyti į angliškąją, lietuvišką, rusišką ir lenkišką wikipedia, nes pasaulis net nežino kokiu būdu Karaliaučiaus kraštas staiga tapo slavišku kraštu.
Komentarai, pastebėjau, ne mažiau pamąstymui prasmingesni, nei straipsnis, ir žiauriai teisingi.