V.Kinčinaitis. Apie elektroninių Kalėdų žalą

Toji „tamsi“ liaudis, nubalsavusi „prieš“ atominę elektrinę, pasielgė nenaudingai prekybininkams, tačiau išmintingai pagarbos gamtai požiūriu, o dvasine prasme gal net ir išganingai. Turbūt ji instinktyviai suvokė, kad tos liuciferiškos šviesos ir taip yra perdaug, naudojama ji dažnai neracionaliai ir neprasmingai. Mąstau apie tai dabar, tamsiuoju metų periodu. Nejaučiu jokio noro tą tamsą pašalinti, nes žinau, kad jos prasmė yra nuo Kalėdų stosianti Šviesa. O šioji tamsa yra tos pačios Saulės šviesos epifanijos dalis, savotiška tamsioji jos fazė, tad ją atmetus nebetektų prasmės ir jos sugrįžimas. Visa kas tikra, kaip tas žiemkenčio grūdas, bręsta tamsoje. Nežinia, kas ir kokiose amerikose sugalvojo tas elektronines Kalėdos, bet jau nuo lapkričio vidurio viskas daroma, kad šioji prasminga laukimo tamsa būtų išvaikyta.

Prekybos akropoliuose, žinių visuomenės ekranuose ir garsiakalbiuose, ant elektrifikuotų medžių miestų aikštėse ir centrinių gatvių namų fasadų elektroninės Kalėdos jau senai švenčiamos. Ar besidžiaugiantiems šiomis dar po to bus ir kitos Kalėdos, nežinau. Žinau ką galvoja dabar nesidžiaugiantys: visas šis elektroniškai stimuliuojamas „prieškalėdinis šurmulys“ tėra prekybininkų reklaminis šou spekuliuojant Lietuvoje vis dar gyvos senos tradicijos simbolika. Kita vertus, vien numoti ranka į šių „akcijų“ niekingumą manau neužtenka, o ir neįmanoma. Neužtenka, nes šis tariamas kovos prieš tamsą ir liaudies linksminimo žygis ne tik tos tikrosios tamsos neišsklaido, bet gali būti ir žalingas mūsų psichikai. Neįmanoma, nes įsijungęs televizorių ar išėjęs į gatvę, ypač su vaiku, iškart esi pusantro mėnesio atakuojamas „Kalėdų reklamos“. Žala tad ne tik ekonominė ir fizinė, nes visi šie ‘šviesos efektai’ (ypač jei dar pridėti naujametinius) juk kainuoja ir miestų biudžetams ir mūsų sveikatai – užgožiama Kalėdų, kaip Saulės grįžimo ir žmogaus dvasinio atgimimo šventės prasmė.

Yra daug būdų pasinaudojusi gamta sustiprinti savo galią. Tačiau pasiimdamas daugiau negu jam Gamtos duota, žmogus ne tik peržengia savo galimybių ribas, kas gali reikšti jam ir didingą susinaikinimą kokiame atominių „grybų“ miške, bet netekęs šventės galimybės jis praranda ir dvasinę gyvybę. Anot Martino Heidegerio (Martin Heidegger), moderniojoje technikoje vyraujantis išslaptinimas yra eksploatacija, kelianti gamtai reikalavimą tiekti energiją. Pratęsiant filosofo mintį, elektroninės Kalėdos būtų Kalėdų kaip gamtos šventės, Saulėgrįžos išslaptinimas (išviešinimas) pasitelkiant jau išslaptintą gamtą, tai yra elektros energiją. Užuot laukus šviesos gimimo stebuklo-Saulės sugrįžimo,  jis stimuliuojamas iš gamtos „pasiskolinta“ elektra.

Kaip šventė nebūtų šventė be laukimo, kuris yra jo prasmė ir kulminacija, taip šviesa nebūtų šviesa be tamsos. Tačiau šventės susijusios ne su išslaptinta gamtos šviesa, o būtent su gamtos paslaptimi ir vidine šviesa. Šventumui reikalinga paslaptis, nes paslaptis yra pats žmogus ir ją nušviesti gali tiktai vidinė jo šviesa. Mitologas Mirčia Eliadė (Mircea Eliade) vidinės arba mistinės šviesos apraiškų rado įvairiose kultūrose. Tai ir Indijos brachmanų Atmanas ir jogų Nušvitimas, Tibeto budistų Vaiski Šviesų Šviesa ir kinų daosų vidinė žmogaus šviesa, tyra sielos (hvarno) šviesa Irane, dieviška šviesa judaizme, krikšto šviesa (photismos) ir mistinė Kristaus kūno šviesa.

Prieškalėdinis Įlgių laikotarpis Algirdo Patacko ir Aleksandro Žarskaus „Virsmų knygoje“ apibūdinamas kaip vartai į  marõs pasaulį, kur „paliegę, pasiligoję būties šešėliai lūgoja, ilgisi būtosios saulės šviesos“, o pačios ikikristinės Kalėdos  kaip didžiausio gamtos ir žmogaus nusikalėjimo, nuovargio taškas. Suprantama, tokioje nykumoje elektroninių Kalėdų paskirtis ir yra gaminti įvairius elektroninius antidepresentus ir stimuliatorius. Tačiau nei Kalėdų Saulė, nei pats žmogaus gyvenimas nėra įkainuojama vertybė. Bent jau esame laisvi tuo tikėti.