Birželis visada toks: aplink viskas klesti, auga, bręsta, gausėja. Žmonių gyvenimo įvykiai prieš gamtos atsinaujinimo jėgą ir mastus atrodo blankiai ir jiems neprilygsta nė iš tolo. O ir pati pokyčių sparta įspūdinga. Nespėjai ko nors pamatyti laiku – tokios progos sulauksi tiktai kitais metais. Pelkėse neseniai paskutinius vainiklapius nubarstė ir dabar uogas nokina tekšės, pro kiminyne išsirikiavusias pušis vis rečiau kur besuboluoja gailių žiedai.
Čia pat ant liaunų stiebų supasi kupstinių švylių pūkinės kepurės. Joms suplyšus lengvi vėjo nešami sėklų skristukai paskleis sėklas po pelkę. Pievose raudonosios gegūnės taip pat brandina sėklas, o štai šioms giminingos baltijinės gegūnės kaip tik dabar tarp žolynų laiko iškeltas ryškiai švytinčias žiedų burbuoles.
Paežerės pelkėje lapų pažastyse geltonus žiedus išskleidė puokštinės poraistės, mėsingus vainiklapius jau barsto kriaušlapės, daug kur dar pamatysi tebežydinčias spanguoles. Ežero seklumoje tarp smailiaviršūnių lapų slepiasi kukloki alavijinių aštrių žiedeliai, iškelti ant mėsingų žiedkočių vandens paviršiuje plūduriuoja geltoni lūgnių žiedai. Šiluose tvyro gaivus mėlynojų kvapas, tarp kurių žalumos pradeda juoduoti uogos. Mėlynių žydėjimo, taigi ir uogų brendimo laikotarpis ištęstas ir tik visoms sunokus galima įvertinti tikrąjį jų derlių. Tarp uoginių augalų toks reiškinys gana dažnas. Štai dabar ant to paties šaltekšnio augalo šalia kybo ne tik didokos uogos, bet ir skleidžiasi smulkučiai žiedeliai.
Nors dauguma stirnų jauniklių susilaukė iki birželio pirmųjų dienų, tačiau jau mėnesio viduryje stebėti pirmieji šių kanopinių rujos ženklai. Sirnos – tipiškos pamiškių, pievų gyventojos. Tačiau dideliame pelkių ir miškų masyve įsikūrę kai kurie žvėrys ko gero visą gyvenimą praleidžia glūdumoje misdami vien pelkių ir miškų augalija. Stebėjome, kaip stirninas, norėdamas kiek praturtinti savo maisto įvairovę brido palei pat vandenį klampia linguojančia ežero pakrante kur tarpsta kitokia augalija nei aplinkui supančioje pelkėje. Labiausiai tarp elninių pelkes pamėgę briedžiai dabar dažnai net neišeina į sausumą. Juos įprasta pamatyti palei Viešvilę skabančius suvešėjusias žoles. Net regis sausumos kanopiniams šernams pelkėse klestintys dabar pasausėję juodalksnynai svarbūs jų mitybos plotai. Praradę atsargumą žvėrys nelaukia nakties ir ima sotintis iki tamsos likus ilgokam laiko tarpui. Net dienoja šernai arti mitybos vietų. Neseniai aptikome, kad apypelkio miškuose prieš kelis dešimtmečius brakonierių išnaikinti barsukai vėl bando kurtis senuosiuose urvuose. Gyvūnai juos išvalė, pagilino. Pavienių žvėrių pėdas matydavome ir anksčiau, tačiau, matyt, tai būdavo iš aplinkinių teritorijų užklystantys žvėrys.
Miškai pilni lizdus palikusių paukščių jauniklių. Nejaukiai jaustis priverčia pavojaus balsus skeidžiantys jų tėvai. Drąsiai ant šakų tupinėjantys juodagalvės devynbalsės jaunikliai, triukšmingai maisto iš tėvų reikalaujantys ir pušies kamienu kopinėjantys didžiojo margojo genio palikuonys bei daugybė kitų naujosios kartos sparnuočių dar gerai nesuvokia, kad aplink ne vien draugiškai jų atžvilgiu nusiteikusi gamta. Tad labai dažnai rastos plėšrūnų sudraskytų sparnuočių plunksnos liudija, jog jų aukomis tapo būtent jauni paukščiai.
Jau gerai skraido vėlyvesniųjų migrantų paprastųjų raudonuodegių, pilkųjų musinukių jaunikliai. Kai kurių giesmininkų rūšių pirmosios vados jau savarankiškos ir dabar tėvų rūpestis – išperėti antrąją vadą. Po rezervato direkcijos pastato langais lizdą antrajai dėčiai ką tik sukrovė ir pirmuosius kiaušinius sudėjo sodinė devynbalsė, tuoj pat dar kartą kiaušinius ims dėti baltosios kielės. Trys naminės pelėdos jaunikliai jau ženkliai nutolo nuo savojo inkilo ir antras mėnuo bastosi jo apylinkėse.
Šiemet šlapiuose juodalksnių miškuose, eglynuose gana dažnos šiaurinės pečialindos. Šis vienas mažiausių mūsų sparnuočių niekada nėra įprastas ir kai kuriais metais beveik nesutinkamas. Tai šiauresnio paplitimo rūšis ir dėl šios priežasties šiaurinė pečialinda rečiausia tarp pas mus perinčių savo giminaičių. Gličio paežerėje stebėti penki krantiniai tilvikai priminė, kad kai kam veisimosi sezonas jau baigėsi. Tie sparnuočiai gyvena šalia smėlingų vandens telkinių ir pelkėtus rezervato ežerus negausiai aplanko tik keliaudami. Jų giminaičiai dirviniai sėjikai tebešvilpčioja Artojoje. Tačiau nedaug beliko iki jų atsisveikinimo su pelke. Šiemet perėjo trys poros, kurios kartu su išaugintais jaunikliais perimvietę paliks netrukus.
Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcijos informacija
