Kernavėje 45-tą kartą liepsnojo Rasos šventės laužai (nuotraukos)

Birželio 23-24 dienomis Kernavėje jau 45-tą kartą buvo atšvęsta Rasos šventė.

Istoriniame Pajautos slėnyje ir ant didingų Kernavės piliakalnių trumpiausią vasarvydžio naktį buvo atliekamos senosios vasaros saulėgrįžos apeigos, kūrenami laužai, pinami ir plukdomi vainikai, ieškoma paparčio žiedo, buriama, šokama, dainuojama. Šventė baigėsi ryte, tekančios saulės sutikimu.

Lygiai prieš 45 metus, sovietinės priespaudos laikais, 1967 m Rasos šventės dvasia buvo atkurta ant Kernavės piliakalnių. 1967 ir 1968 m. Rasos šventes čia surengė 1967 m. Vilniuje įsikūrusi Indijos bičiulių draugija, kuriai priklausė dalis Vilniaus universiteto filologijos profesorių ir studentų: R.Mironas, A.Poška, A.Danielius, R.Kolonaitis, A.Gudelis, J.Trinkūnas ir kiti.

Būtent 1967-ieji tapo žinomo Vilniaus kraštotyrininkų Ramuvos klubo gimimo metais, nors jis oficialiai įteisintas tik 1969 m.. Ramuva pradėjusi platų etnokultūrinį judėjimą, siekdama atkurti senuosius tautos papročius bei šventes, perimdama ir naujam gyvenimui prikeldama liaudies dainas, tuomet tapo svarbiu Lietuvos dvasinio atgimimo šviesuliu.

Atsiribodami nuo sovietinių festivalių ir stilizuotos kičinės liaudies kultūros, Ramuvos žmonės siekė tradicinių baltiškosios kultūros vertybių atgavimo. Spartus folklorinių ansamblių kūrimasis, gyva kraštotyros plėtra tapo ryškiausiu to meto reiškiniu.

Vienas pagrindinių Rasos švenčių Kernavėje rengėjų J.Trinkūnas prisimena: “Kernavė tarsi magnetas pritraukė senosios baltų kultūros ir religijos ieškotojus. Tradicinės Joninės sovietiniais metais buvo virtusios meninės saviveiklos ir masinio girtavimo švente, todėl buvo nutarta atsisakyti koncertų ir bet kokių pasirodymų scenoje, bufetų ir alkoholio. Ir tai padaryti pavyko.

Pirmoji šventė Kernavėje padarė svarbų postūmį tolesniam ramuviečių judėjimui, taip pat ir platesniam tautinės kultūros atgimimui. Šventėje dalyvavo ne tik jaunimas, bet tokie žmonės, kaip A.Poška, E.Šimkūnaitė, K.Skebėra ir kt. Trys šventės (1967, 1968, 1969) vyko pusiau legaliai. Jokia oficiali valdžios institucija nei organizavo, nei globojo tų švenčių, tai tuo metu buvo negirdėtas dalykas.

1969 metais valdžia susigriebė šventę uždrausti. 1970 m. Rasos šventės dalyvius Kernavėje jau imta vaikyti, prisidengus tuo, kad negalima švęsti draustinio teritorijoje. KGB dokumentuose Kernavės Rasa imta vadinti “nacionalistiniu sambūriu”, o švenčių organizavimas prilygintas antisovietiniai veiklai.

Prasidėjo šventės organizatorių persekiojimai, pasipylė grasinimai. Tačiau nepaisant visų trukdymų, draudimų ir persekiojimų, Rasos šventė buvo švenčiama ir Kernavėje, ir kitose Lietuvos vietose.”

Ilgą laiką siekta, kad ir nepriklausomos Lietuvos valdžia Rasos šventę pripažintų švente ir paskelbtų ją ne darbo diena. Tačiau pastangos buvo bevaisės, kol galų gale prie visuomenės reikalavimų prisijungė įtakingos alaus gamybos įmonės.

Rezultatas – 2003 m. birželio 26 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Darbo kodekso 162 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymą, kuriuo į švenčių dienų sąrašą birželio 24-oji buvo įtraukta kaip Rasos ir Joninių diena.

Virginijaus Kašinsko foto reportažas iš šių metų Rasos šventės: