Lapkričio 20 d. 15 val. Jono Basanavičiaus gimtinėje Ožkabaliuose atidaroma paroda „Gydantis svajotojas“. Tautos patriarcho 175-osioms gimimo metinėms skirta ekspozicija kviečia pažinti ne tik istorinę asmenybę, bet ir žmogų, kurio gyvenimą lydėjo ligos, netektys bei rūpestis kitais.
Jonas Basanavičius paprastai prisimenamas kaip vienas svarbiausių lietuvių tautinio atgimimo veikėjų, laikraščio „Aušra“ sumanytojas ir Vasario 16-osios Akto signataras. Tačiau didelę jo gyvenimo dalį užėmė gydytojo darbas, o už viešos veiklos slypėjo sudėtingas asmeninis gyvenimas.
Gydytojas, svajojęs apie laisvą Lietuvą
Parodoje persipina dvi J. Basanavičiaus gyvenimo kryptys: gydymas ir pastangos žadinti tautos istorinę savimonę, puoselėti lietuvių kalbą bei kultūrą. Muziejaus sumanymu, gydymas čia tampa ne tik profesija, bet ir prasmingu viso jo gyvenimo darbo Lietuvai palyginimu.
Jono Basanavičiaus gimtinės direktorė Rūta Vasiliauskienė parodos sumanymą apibūdina taip:
„Paroda „Gydantis svajotojas“ šias dvi J. Basanavičiaus gyvenimo puses sujungia į vieną jo gyvenimo istoriją. Ji atskleidžia, kaip racionalus, disciplinuotas mokslo žmogus galėjo kartu būti idealistas, savo jėgas paskyręs iš pirmo žvilgsnio sunkiai įgyvendinamai svajonei.“
Pasak jos, ekspozicijoje keliamas klausimas, kokią kainą žmogui gali turėti nuolatinis rūpestis kitais ir kas jam padeda neprarasti gyvenimo krypties, kai pats susiduria su sunkumais.
Asmeninę istoriją liudys kasdieniai daiktai
Parodos lankytojai tarsi pateks į asmeninį J. Basanavičiaus kambarį. Čia svarbiausi ne iškilmingi tautos patriarcho atvaizdai, o išlikę kasdienybės liudininkai: medicinos instrumentai, vaistų dėžutės, buteliukai, arbatos puodelis, nuotraukų rėmeliai ir žmonos vėduoklės.
Šie daiktai pasakoja apie gydytojo atsakomybę, kasdienius įpročius, prisirišimą prie artimųjų ir išgyventas netektis. Jie leidžia pažvelgti į J. Basanavičių ne vien per jo nuopelnus valstybei, bet ir per paprastą žmogaus gyvenimą.
Parodos rengėjai siūlo lankytojams ieškoti simbolinio J. Basanavičiaus gyvybingumo eliksyro. Ar stiprybės jam teikė medicinos žinios, brangūs prisiminimai, artimųjų daiktai? O gal svajonė išvysti laisvą Lietuvą, dėl kurios jis dirbo net ir sunkiausiais gyvenimo laikotarpiais?
J. Basanavičiaus asmeninis pasaulis atskleidžiamas ir per šeimos ryšius. Išsaugoti atminimo daiktai primena, kad už viešos, istorijos vadovėliuose įsitvirtinusios asmenybės buvo jautrus ir pažeidžiamas žmogus.
175-osioms gimimo metinėms – renginių programa
Paroda bus atidaryta lapkričio 20 d. 15 val. Jono Basanavičiaus gimtinėje. Jos pristatymo metu ekologinio ūkio „Žolynų oazė“ vadovė Jūratė Rutkauskienė pasakos apie vaistinius augalus. Bus galima paragauti jubiliejui paruoštų žolelių arbatų, skambės kanklės ir dainos.
Lapkričio 21 d. 12 val. nuo gimtinės prasidės tradicinis bėgimas, skirtas J. Basanavičiaus atminimui. Lapkričio 24 d. 14 val. čia bus pristatyta archeologo Algimanto Merkevičiaus sudaryta knyga „Sūduva. Nuo pirmųjų žmonių iki šiandienos“.
Lapkričio 27 d. 17 val. Marijampolės krašto muziejuje (Vytauto g. 29) vyks J. Basanavičiui ir Kaziui Griniui skirtas istorinių žinių protmūšis. Gruodžio 17 d. 12 val. Ožkabaliuose rengiama diskusija „Herojai (ne)verkia“, kurioje dalyvaus psichologas Artiomas Šabajevas ir aktorius Giedrius Savickas.
Pasak R. Vasiliauskienės, šie renginiai pratęs parodos mintį, kad stiprybė ir jautrumas nėra priešybės, o už iškilių istorinių darbų visuomet slypi gyvas žmogus.
Paroda „Gydantis svajotojas“ nuo lapkričio 20 d. veiks Lietuvos nacionalinio muziejaus Jono Basanavičiaus gimtinėje (Gimtinės g. 17, Ožkabalių I k., Vilkaviškio r.). Daugiau žinių – muziejaus svetainėje.
Parengta pagal Lietuvos nacionalinio muziejaus pranešimą.
Na, pavadinime ‘svajotojas’ gal nelaibai tiktų jam apibūdinti, kai iš tikrųjų yra tiek nuveikęs Lietuvos valstybės atkūrimo su Vilniumi, lietuvybės kėlimo iš numirusiųjų labui.
Be to, ir 175 -ųjų jo gimimo metinių minėjimas turėtų būti valstybinis Vilniuje.
Manau, Jono Basanavičiaus gimimo metinių minėjimas turėtų būti surengtas visoje LIETUVOJE, ne tik Vilniuje.
Žinoma, kaip valstybinis turėtų atinkamai vykti ir visoje Lietuvoje ir ne vien tik.
Jei jau rašom apie jį kaip gydytoją, tai galėtume prisiminti, kad Vilniuje neturtingus žmones jis gydė nemokamai, ir nežiūrėdamas tautybės. Skirtingai nuo Dasktaro Auskaudos – Šabado, nemokamai gydžuysio tik žydus. Todėl, manau, jį laidojant ir lydėjo tokia didžiulė įvairių tautybių žmonių minia. O lenkų valdžia, sukandus dantis, net į Katedrą priėmė karstą.