Su Algirdu Vaclovu Patacku, kurio 83-iąsias gimimo metines pažymėtume rugsėjo 28 d., mano bendravimas buvo epizodinis. Dažnai jį pakalbindavau savo televizijos laidoms, o ruošdamasis šiems interviu įvairiais vidaus ir užsienio klausimais pasidomėdavau gilesniais šios įdomios ir tvirtos asmenybės klodais.
Poetiškos sielos politikas buvo netipinis atvejis mūsų valstybės padangėje. Turėjo poetinį slapyvardį Algis Rudamina, bet buvo baigęs „nelyrinius“ mokslus – inžinierius technologas.
Matyt, jo slapyvardis pasiskolintas iš istorinės Sūduvos žemės pavadinimo, o šis – nuo žodžio „rūda“. Dar jį galima paaiškinti pirmojo lietuvių misionieriaus, jėzuito Andriaus Rudaminos (1596-1631), dirbusio Indijoje, Kinijoje, ten ir palaidoto, pavarde.
A. Patackas ypač domėjosi lietuvių tradicijomis, baltų kultūra. Jis nemažai rašė apie mirties virsmą, palydėtuvių į Amžinąją kelionę tradicijas, o jo 2013 m. išleista knyga LITUA tapo nacionaliniu bestseleriu.
Nedrįstu gilintis į šią paslaptingą ir kartu stebėtinai tvirtą asmenybę, nes nedaug ją pažinojau. Dažnai jį matydavau šalia profesoriaus Vytauto Landsbergio, sakoma, kad jis ir saugojo tuometinį valstybės vadovą.
Mano žurnalistinis kelias su juo susikirto 1992 m., kai kartu su valstybine delegacija mane pakvietė vykti komandiruotėn į Grozną, į pirmąsias nepriklausomybę nuo Rusijos paskelbusios Čečėnijos metines. Gal dešimties deputatų grupę lydėjo geras Džoharo Dudajevo pažįstamas iš tarnybos sovietinėse oro pajėgose Vytautas Eidukaitis. Skridome iš Minsko oro uosto.
Aukščiausiosios tarybos deputatų grupėje A. Patackas buvo tarsi nuošalyje. Visą kelionę kalbėjo nedaug, paklaustas atsakydavo aiškiai, trumpai, be ilgų samprotavimų.
Daug pasakojo apie Kaukazo tautų istoriją, papročius, nepriklausomybės kovas nuo pat carinių užkariavimų XIX a. viduryje. Iki lėktuvo nusileidimo Machačkaloje gavome tiek žinių apie čečėnus ir ingušus, kad atrodėme lyg baigę aukštuosius mokslus.
Pirmųjų nepriklausomybės metinių iškilmės vyko Grozno stadione. Po jų – visos delegacijos priėmimas ne kur nors valstybinėje salėje, o Dž. Dudajevo sodybos kaimynystėje.
Jau tuomet nebuvo abejonių, kad rusų žvalgyba gali susekti aukštų svečių viešnagės vietą… Didelėje terasoje buvo sakomi tostai, keliami bokalai, moterys, kurios pagal musulmonų tradicijas nesėdėjo su vyrais, vaišinosi viduje. Prisimenu ugningą ir visapusiškai Ičkeriją remiančią A. Patacko kalbą…
Kitą dieną mane, kaip LRT žurnalistą, keliaujantį su paprasta buitine VHS Super vaizdo kamera, priėmė pats Dž. Dudajevas. Vėliau atskirai surengtas jo priėmimas Lietuvos parlamentinei delegacijai.
Taip pat pagrindinėje Grozno aikštėje priešais vyriausybinius rūmus ir šalia viešbučio KAVKAZ vyko šventinis paradas. Mane kuravo vyriausybės kanceliarijos vadovas komunikacijai Movladis Udugovas.
Būtent jis per kitą viešnagę Čečėnijoje 1994 m. rudenį (kalnuose jau griaudėjo rusų pabūklai) suorganizavo žurnalistų kelionę taksi į tik ką E. Ševardnadzės iš Maskvos atsiųstos komandos užimtą Tbilisį. Per pusvalandžio interviu buvęs Sakartvelo saugumo šefas ir kompartijos lyderis atrodė tylus ir pavargęs…
Taigi, šioje kelionėje A. Patackas nebuvo ryškus Lietuvos atstovas. Jis tarsi nematomas politikų apsauginis buvo nematomas, nors šalia.
Jo patarimai, perspėjimai ir rūpestis svečiais, pagarbus elgesys su Ičkerijos pareigūnais ir eiliniais čečėnais man paliko pagarbų įspūdį.
Grįžtant namo per tą patį Minską V. Eidukaitis juokais visiems žadėjo išdalinti po pistoletą. Beje, sužinojau, kad ir man Dž. Dudajevas buvo parengęs tokią dovanėlę.
Tačiau išgirdau, kad A. Patackas patarė su tokiomis dovanomis nejuokauti: juk visur knibžda rusų agentai, be to juk skrisime pro baltarusių kontrolę… Vėliau išgirdau, kad mūsų ginkluotosioms pajėgoms iš Ičkerijos buvo atkeliavusi ne viena ginklų siunta…
Mano menki kontaktai su žinomu rezistentu, poetu ir politiku A. Patacku įtikino, kad Lietuvos politika ir galbūt net saugumas turi kliautis būtent tokiais žmonėmis. Deja, politika išplauna ir daug jų sąšlavyno…
Na, kaip Tarybų Lietuvos korespondentas, gal Iškauskas ir galėtų nepraleisti progos patylėti ? …..Nebent užvaldė nenumaldomas noras pasišlovinti…Beje, Patackas tapo labai nusivylęs Landzbergiu, kai jis pradėjo šeimininkauti….lygiai taip pat, kaip , kad Kronštato jūreiviai nusivylė Leninu, jam užėmus valdžią. Pasijuto apgauti ir išduoti.
O ‘maskovskos pravdos’ korespondentas nusprendė netylėti?
labai patogu prisidengus slapyvardžiais loti ant apžvalgininko, kuris nebuvo nei korespondentas, nei “maskovskos pravdos” žurnalistas, o kai kam iki jo dar oi oi kaip toli… Ką, blogai parašė?
Svarbus, palaikantis lietuvių dvasią buvo Dž. Dudajevo kaip aukšto sovietų kariškio viešas pareiškimas, kad jeigu ką, tai su 12 tūkst. karių prisistatys ir stos ginti Lietuvos sąjūdžio.
Kai dėl A.Patacko, tai kiek viešiau nėra aiški jo pozicija dėl Lietuvos santykių su Lenkija 1994 m. dvišalės sutarties pagrindu, kuri svarbi, nes laikytina istorine lietuviškumo kapituliacija lenkybės Lietuvoje naudai.
Liruviškumo kapituliacija prieš lenkybę įvyko labai seniai, 1994 m. tebuvo nuoseklį tąsa.
Ar tamsta esi daugiau nuveikęs lietuvybės naudai už A.Patacką ? Gal esi žymus disidentas, kovotojas prieš sovietų valdžią,kalėjęs kalėjime už tai ?
,,Taigi, šioje kelionėje A. Patackas nebuvo ryškus Lietuvos atstovas.” – Sovietų spaudos darbuotojas stebisi, kad senas disidentas nebuvo su juo kalbus.
Sakyti, kad ‘kapituliacija prieš lenkybę įvyko labai seniai’, galima tik nežinant, kad disidencija ir Sąjūdis vyko be jokio ryšio su Lenkija ir lenkais, netgi tai vyko veikiau jais nepsitikint, kaip veikusiais kartu su sovietais prieš Lietuvos partizanus ir apskritai istoijoje prieš Lietuvą.
Tautos Sąjūdis 1990 m. atkūrė Lietuvos valstybę suvereniškai švarutėlę tiek nuo Rusijos, tiek nuo Lenkijos. Tai liudytų lenkiškų autonomijų kūrimas Lietuvoje Sąjūdžio laikotarpiu ir tai, kad 1990 m. šeši lenkai AT nebalsavo už Lietuvos Nepriklausomybę.
1994 m. sutartis nėra jokia ‘nuosekli senos kapituliacijos prieš lenkybę tąsa’, jai sudaryti nebuvo jokios dvišalės ar tarptautinės būtinybės. Taigi tam negali būti jokių istorinių pateisinimų, sutartis laikytina gryniausia Valdžios dėl lenkiškų, komunistinių ar pan. interesų Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios išdavyste.
Toks įspūdis, kad kartu su Vilties prezidentu buvo patraukti nuo kelio ir daugelis kitų tautinio atgimimo gynėjų (tokių kaip Z.Zinkevičius), ir kartu pakeista valstybės poligtika iš tautinės į eurokomunistinę ir proslavišką.
Apie A. V. Patacką kn. “Istorija pareinant į Lietuvą” – ‘History when going to Lithuania’ (Klaipėdos universiteto leidykla/2023) 78 p. taip rašoma: ‘Vydūnas manė, kad ‘Vydija yra Lietuva’ ir šią kibirkštį Algirdas Vaclovas Patackas (1943 – 2015) pagavo knygos ‘Lietuva yra Vydija’ puslapiuose. A. V. Patackas rašo, kad baltų tikėjimo išskirtinumas yra tas, jog xąlyčio su krikščionybe metu pas baltus buvo ir pasiliko VIENO, promonoteistinio, Dievo atmintis, kai kitos Europos tautos tą VIENĮ jau buvo praradusios. Kultūrologė Rasa Amnbraziejienė (A. V. Patacko knygos platintoja, – mano pastaba) knygoje ‘Rasties versmė’ aiškina, kad ‘ tai, kas visiems buvo žinoma tūkstantmečiais, kiekvienas turi atrasti sau asmeniškai, kadangi Dievas yra Didis menininkas, sukūręs Visa Tą, Visa tai nuostabiai, paprastai ir Visame Tame švyti skamba Viso To ženklai. Vienatinis dievas yra SENIAUSIAS Visatos Dievas ir jis primena save kiekvienoje Žemės snaigėje, kiekvienoje Galaktikoje. Žemaitijos žynys Kęstutis Juškys (1940 – 2021) radijo laidoje sakė: ‘Jeigu žmones žvelgė į dangų, tai turėjo ir Aukščiausiojo sampratą. Aukščiausiuoju lietuvis tikėjo visada, į kokį religinį rūbą Aukščiausiasis bebūtų įvilktas’. Knygos 79 p. yra įdėtos tiek Neprikl. a. sign. A. V. Patacko, tiek ir kultūros istorikės Rasos Ambraziejienės nuotraukos kartu su jų parašytų knygų ‘Lietuva yra VYDIJA’ ir ‘Rasties Versmė’ viršelių nuotraukomis. 78 p. dar parašyta: ‘Kalbant apie tikėjimus, , tai religijos sutabarėja ir dogmomis virsta tuomet, kai jų konfesijos ima niekinti kitatikius, nes per daug sunkutik joms vienoms nešti vienintelę jų tiesą – dramoje “Amžinoji ugnis” apie tai aiškino ir ‘Vydūno draugijos’ įkūrėjas bei jos vadovas iki pat mirties dr. Vaclovas bagdonavičius (1941 – 2020).
PARADOKSAS: kai tarptautinės ‘Vydūno draugijos’ vadovams, parodęs 283 p. knygos ‘Istorija pareinant į Lietuvą’ turinį (vieną padovanojau), pasiūliau paplatini ją pasauliniu mastu, tai gavau atsakymą maždaug tokį: ‘Jeigu apie ‘Vydūno draugiją” čia tik tiek parašyta (o turėtų būti žymiai ir žymiai daugiau mano pastaba), tai mes tarp savo ir tarptautinių vydūniečių šios knygos neplatinsime. Va tep!
P. S. Knygos ‘Istorija pareinant į Lietuvą’ 78 p. yra įdėta ‘Vydūno draugijos’ įkūrėjo bei jos vadovo iki pat mirties dr. Vaclovo Bagdonavičiaus (1941 – 2020) graži nuotrauka. Dėkoju.
Vargu ar Z,Zinkevičiaus ir Vilties prezidento tautiškumai siejosi, veikiau pastarojo jis buvo smetoniškas – ‘lenkiško lietuvio’.
Lozoraičio priešmirtiniai žodžiai buvo ,,Saugokite sienas”. Kaip manai, kokias sienas jis turėjo omeny ?
Na, kaip daug laiko kartu praleidęs su Algirdu, drįsčiau pasakyti, jog jis visų pirma buvo katalikas. Jo gyvenimo kelrodė žvaigždė buvo Jėzus Kristus. Paskui, jis buvo šventai įsitikinęs, jog Dievas yra lietuvis. Ir lietuvių tauta yra Dievo išrinktoji.