L. Petkevičiūtė. Lietos Lietuva – kai visa yra išvien, esame neįveikiami

Ši Liudmilos Petkevičiūtės šventinė kalba pasakyta 2026 m. rugsėjo 22 d. Joniškio miestelyje (Molėtų r.) vykusioje Rudens lygės ir Baltų vienybės šventėje „Rudens Lygė Joniškyje: Baltų vienybės ugnys“.

Sveikinam nalšėnus, šio krašto sūnus ir dukras, sveikinam ir svečius, susirinkusius pažymėti labai svarbios, o mums, lietuviams – ypatingos dienos.

Kuo gi ji svarbi?

Gal kaip metų šimtadienis? Juk nuo šiandien ligi Naujųjų metų telieka vos šimtas parų…

Gal kad tą dieną 1921 m. Lietuva, Latvija ir Estija buvo priimtos į Tautų Sąjungą?

Ne vien tai: juk šiandien, rugsėjo 22-ąją, švenčiame rudens lygę, stebuklingą metą, kuomet stoja lygu diena, lygu naktis – šviesos ir tamsos dvikova tartum liaujasi, sustoja atsikvėpti.

Reikšminga, o mums šiandien galbūt reikšmingiausia, kad toji pusiausvyra ištinka visus kraštus, visas šalis, visas tautas ir gentis vienu metu, tarsi vienydama žmones visame pasaulyje.

Taigi nuo seno visi, kas gyvas, kaip ir mūsų protėviai bei jų protėvių protėviai, visuos kraštuos šią dieną būtinai kaip nors pažymi:

Vieni, kaip kad mes, Šiaurės pusrutuly – džiaugdamiesi derliumi, dėkodami už jį ir palydėdami poilsio iškeliaujančią saulę,

kiti, priešingame Pietų pusrutuly, priešingai – saulę pasitikdami ir šlovindami pavasarį.

Kiekvienas kraštas, kiekviena gentis tai daro savaip, tačiau be galo svarbu ir, ko gero, svarbiausia tai, kad šią dieną visas pasaulis vieningai džiūgauja!

Kuo ši diena ypatinga lietuviams?

Toji lygės vienybės, visuotinės pasaulio vienovės dvasia ypač dosni buvo mūsų kraštui: ji tartum persmelkė jo žmones, apsigyveno juose, tapo jų menta, jų dvasia, jų gyvensena ir savastim ir buvo praminta šventąja Lieta, vientisu, nedalomu, giliai kiekvieno širdyje išgyvenamu Vieniu, davusiu vardą ir mūsų šaliai – Lietuvai.

Tas Vienis, toji geba jaust gamtą, aplinką ir savo bendrą kaip patį save teikė mūsų protėviams didžiulę jėgą, kuri stulbino priešus bei užpuolikus ir leido nuo jų apsiginti, išlikti.

Puikus tos jėgos pavyzdys – 1236 m. rugsėjo 22 d. Saulės žemėje įvykęs mūšis, kuriame Lietos dvasios suvienytos protėvių gentys, vedamos žemaičių karaliaus Vykinto, sutriuškino iš visos Europos surankiotą plėšikų kryžeivių gaują ir šitaip atrėmė popiežiaus Grigaliaus IX siųstą kryžiaus žygį prieš Lietuvą ir jos kaimynus.

Po šių kautynių plėšikų užmačios ilgam žlugo, o Lietuva pelnė šiek tiek atokvėpio ir gebėjo nepražūti.

Šiai lemtingai pergalei, sykiu ir senovinei mūsų protėvių Lietai pagerbti 2000 m. Lietuvos ir Latvijos seimai rugsėjo 22 d. paskelbė Baltų vienybės diena.

Ją minėdami turime aiškiai suprasti, ką švenčiam ir kokių tikslų siekiam. Taigi:

Kas toji mįslinga Lieta,

kuri telkė protėvius ir darė juos laisvus, stiprius ir nenugalimus? Kuri gynė juos ir tobulino, leido jiems gyventi oriai ir nepasiduot, išlikt savimi?

Tą ypatingą mūsų protėvių mentos ir gyvensenos bruožą sudarė keletas labai svarbių dalykų:

gebėjimas bendrą tikslą ar rūpestį laikyti viršesniu už asmeninį,

įgūdis kitą jausti kaip patį save.

Vienis su gamta ir jos Kūrėju.

Be to, platus ir gilus visuotinis Vienis, vienis ne tik su gyvaisiais, bet ir su tais, kurie į Dausas iškeliavo.

Vienis, kuris tampa įmanomas tik suvokus, jog mirtis, kaip ir gyvenimas – vien regimybė, kad iš tikro pasaulis – amžina kaita, nuolat besisukantis ir vis atsinaujinantis vyksmo ratas.

Kad visa, kas buvo, yra ir bus.

Kad visa yra išvien.

Apie vėles ir vėliavas

Mūsų protėvių geba neprarasti ryšio su vėlėmis ir sulaukti jų paramos svetimšaliams ateiviams atrodė šiurpūs kerai ir paslaptingi burtai.

Dėl to jie savo raštuose rašė: „lietuvių įveikt neįmanoma, nesgi vėlės ir dvasios jiems į pagalbą ateinančios!..“

Deja, šiandien jau ir mums, tų nepaprastų didvyrių ainiams, mįslė – kaipgi jie palaikė ryšį su vėlėmis, lyg jos būtų čia pat, ranka pasiekiamos?

Į tą klausimą greit ir trumpai atsako žodis vėliava!

Kas yra vėliava, puikiai žino brangiausias mums tekęs protėvių palikimas – mūsų šventoji kalba. Ji ligi šiolei mena laikus, kai vėliava buvo slaptais ženklais išmargintas audeklas, skirtas vėlėms prisišaukti, joms žinią pasiųsti ar pagarbą reikšti.

Iškėlę savo vėliavas ir per tai sulaukę vėlių pagalbos mūsų ainiai tapdavo neįveikiami.

Bet kaip, kodėl jie tos pagalbos sulaukdavo?

Kuo pelnė vėlių palankumą?

Būtinai pagarba ir neišvengiamai dėkingumu.

Pagarba ir dėkingumas – visuotinės Lietos pagrindas, jos pamatai.

Pagarba ir dėkingumas sau ir kitiems, pasauliui, gamtai.

Ir ypač tiems, kurie tiesė kelius, statė namus, augino duoną dar tada, kai mūsų nebuvo, kurie liejo kraują ar žuvo, kad mes šiandien čia būtume.

Tiems, kurių triūsais ir aukomis gyvuojame.

Kas gi tie baltai?

Baltų vardą, kildindamas jį nuo Baltijos jūros, 1845 m. savo veikale „Senųjų prūsų kalba“ pasiūlė vokiečių kalbininkas Georgas Neselmanas (1811–1881). Iki jo šios tautos ir gentys vadintos aisčiais (Aestiorum gentes, kaip rašė romėnų metraštininkas Tacitas, I a.). Beje, iš šio vardo kilo ir estų pavadinimas.

Jau kuris laikas šitaip vadinamos mums, lietuviams ir latviams, giminingos tautos ir gentys, kadaise plačiu žiedu bangavusios aplink žemės lopinėlį prie Baltijos, kuriame per stebuklą tebegyvuojame mes, lietuviai, ir mūsų broliai latviai.

Engiamos ir niokojamos užkariautojų, viena po kitos žuvo pražuvo galingojo mūsų protautės kamieno tautos, mielos mūsų sesės.

Viena po kitos žiauriai buvo išnaikintos ištisos gentys.

Privalom tartum maldą kartoti žiemgalių, kuršių, sėlių, galindų, nalšėnų, deltuvių, jotvingių (dainuvių, poleksėnų, sūduvių), prūsų (skalvių, nadruvių, sembų, notangų, varmių, bartų, galindų, pagudėnų, pamedėnų) vardus, nes jų dėka tebesame.

Kol juos priešai plėšė, draskė ir žudė, Lietuva spėjo sutvirtėti ir šitaip įstengė išlikti. Todėl su padėka minėkime šias gentis kas kartą, kai mąstom apie savo šaknis, protėvius, likimą.

Jas pagerbdami ne tik tarsime jų vardus, bet ir pagerbsime vėliavomis.

Mažai kas žino žemę, ant kurios dabar stovime, senovėje vadintą Nalšia, o jos gyventojus nalšėnais. Kadaise (XIII a.) ją valdė, nuo priešų gynė karaliai Lengvenis, Daumantas, Gerdenis, kiti narsūs karžygiai. Jos gentis nuolat kovėsi su grobikais kryžeiviais, kol galiausiai sunyko. Taigi:

Nalšėnai!

Rytuose jie ribojosi su alšėnais, kurių žemės plytėjo dabartinėje Gudijoj, šiaurėje – su latgaliais ir sėliais.

Utenos bei Molėtų apylinkėse liko gyvuoti nalšėnų tarties trupinėliai. Niekur nedingo ir jų gimtis, jų kraujas – jie ir toliau gyvuoja tuose, kuriuos nuo seno maitina ši žemė.

Amžina šlovė nalšėnų narsai, jų laisvės meilei. Ir amžinas mūsų atminimas!

Nalšios žemės ir jos pražudytų genčių pagerbti atvyko mūsų broliai latviai.

Tamsus jų vėliavos raudonis reiškia kraują, pralietą už Latvijos laisvę, baltas dryžis – laisvę ir teisingumą.

Pirmą kartą tokią vėliavą mini Latvijos engėjai vokiečiai savo XIII a. metraštyje. To pavidalo, kokia yra dabar, ją 1917 m. pasiūlė dailininkas Ansis Cyrulis. Valstybine ji paskelbta 1921 m. birželio 15 d.

Šlovė brolių latvių narsai, jų laisvės meilei! Jiems mūsų pagarba, parama ir draugystė!

Latvių, kaip ir mūsų, lietuvių, tauta nėra vienalytė. Didžiąją jos dalį sudaro latgaliai, kadaise buvę artimiausi Nalšios žemės kaimynai ir giminės.

Tamsus jų vėliavos mėlis – daugybės to krašto ežerų atspindys, o balta juosta reiškia laisvę ir teisingumą.

Latgaliai ilgus amžius buvo engiami ir naikinami, iš pradžių vokiečių kryžeivių, vėliau – užkariautojų rusų… Latgaloje 1865–1904 m., kaip ir Lietuvoje, buvo draudžiama spauda, raštas. Kultūrą palaikė slapta darbavęsi mokytojai ir knygnešiai. Džiugu, kad jie tebeturi savo tarmę ir ligi šiolei ja kalba.

Šlovė brolių latgalių narsai, jų laisvės meilei! Jiems mūsų pagarba, parama ir draugystė!

Artimiausi latgalių pietiniai, o mūsų šiauriniai kaimynai kadaise buvo sėliai, palikę savo kalbos bei gimties trupinių ne tik Latgaloj ar Latvijos Sėlijoj, bet ir Lietuvoj, Zarasų, Rokiškio, Kupiškio, Biržų apylinkėse.

Juodas kryžeivių gobšumas pasiglemžė ir juos. Ilgus amžius sėliai taikiai gyveno į pietus nuo Dauguvos. Apie XV a. šios tautos nebeliko.

Dalis sėlių ieškodami prieglobsčio pasitraukė į Lietuvą. Todėl nė vienas nežinom, ar kartais nesame sėlis.

Amžina šlovė sėliams, jų išminties meilei ir laisvės troškimui. Ir amžinas mūsų atminimas.

Žiemgaliai!

Puikūs žemdirbiai ir kariai, šiauriniai lietuvių kaimynai gyvavo į pietus nuo Rygos įlankos, plačiai išsidriekę Lielupės ir Mūšos intakų plote. Viena iš Latvijos sričių ir dabar vadinama Žiemgala (Zemgale). Jos miestai – Jelgava, Duobelė, Bauskė.

Iš dabartinės Lietuvos sričių žiemgaliams priklausė Žagarės, Pakruojo, Pasvalio, Linkuvos, Joniškio žemės, dalis Šiaulių ir Panevėžio apylinkių.

Nuo XI a. žiemgaliai visokių atėjūnų minimi kaip atkaklūs narsuoliai. Kuo narčiausiai jie priešinosi švedų bei vokiečių grobikams, ne kartą rėmė lietuvius kalaviju ir draugyste, kol buvo nukariauti vokiečių, kryžiaus nešėjų.

Juoda jų vėliavos spalva mena juodžiausius naikos ir vergijos laikus, balta reiškia nemarią dvasią ir laisvę.

Daugelis žiemgalių, vengdami kryžeivių vergijos, pasitraukė į Lietuvą. Todėl niekada nežinom – gal kuris iš mūsų turime jų gimties, jų kraujo…

Tad amžina šlovė žiemgalių narsai, jų laisvės meilei. Ir amžinas mūsų atminimas.

Ne mažiau puikūs kariai buvo kuršiai, narsiai talkinę lietuviams Saulės, Durbės ir kituose mūšiuose. Tačiau ir jie krito nelygioj kovoj su vokiečiais kryžiaus nešėjais.

Kuršiai ne kartą bandė sukilti, tačiau žiauriai malšinami galiausiai, apie XVI–XVII a. sunyko, šen bei ten palikę savo šnektos trupinių ir galybę vietovardžių Lietuvoj (Klaipėda, Palanga, Kretinga, Neringa, Kuršeliai, Kuršėnai).

Latvijoj jų kadaise gyventi plotai dar ir dabar vadinami Kurzeme (Liepoja, Priekulė, Saldus, Ventspilis).

Dalis kuršių, nenorėdami likti vokiečių vergais, pasitraukė į Lietuvą ir šitaip praturtino lietuvius savo narsia gimtimi ir savo dainingos kalbos trupiniais.

Amžina šlovė kuršių narsai, jų ryžtui nevergauti. Ir amžinas mūsų atminimas.

Gerais baltų kaimynais nuo amžių buvo lyviai, viena iš suomių genčių, kadaise gyvenusi aplink Rygos įlanką.

Kraugeriai kryžeiviai savo veržimąsi į rytines Baltijos pakrantes pradėjo būtent nuo ten, tad lyviams mirtinas smūgis teko pirmiausiai. Juos pavergę žudikai pavadino savąją gaują išžudytų lyvių vardu – Livonijos ordinu ir užgrobtose žemėse įkūrė savo valstybę – Livoniją.

Nuo pat XIII a. engti ir naikinti lyviai, suprantama, ilgainiui išnyko.

Vieni teigia lyvių kalbą esant mirusią, kitur esama duomenų, kad šiuo metu susirinktų apie 200 žmonių, naujai išmokusių lyvių kalbą ir šitaip mėginančių ją gaivinti.

Lyvių vėliavos žalia spalva reiškia mišką, mėlyna – jūrą, balta – smėlėtą pakrantę.

Amžina šlovė lyvių aukai, jų laisvės troškimui. Ir amžinas mūsų atminimas.

Nalšėnų ainiams linkėjimų siunčia mūsų pusbroliai gudai iš rytinės mūsų kaimynės Gudijos. Ją taip nuo amžių vadinom. Tik Rusijos carai ją įvardijo kaip Baltarusiją.

Tai vėliausiai suslavėjusios baltų žemės, kur vis dar tebesama lietuviškai kalbančių salų, o XX a. pradžioj ištisi plotai kalbėjo lietuviškai.

Šlovė Gudijoj ištirpusiems mūsų gentainiams, alšėnams ir lietuviams! Jiems mūsų pagarba ir amžinas atminimas!

Didelė dalis dabartinės Gudijos kadaise buvo gyventa jotvingių, kitaip sūduvių, dainuvių ir poleksėnų. Plačios jų žemės plytėjo ir dabartinėje Lenkijoj.

Jotvingiai – sena, kilni ir labai šauni tauta, su pagarba minima nuo V a. p. m. e. (Herodoto Neuroi).

Nuolat niokojami rusų, lenkų ir vokiečių, sulaukė to paties likimo, kaip prūsai.

Galutinę žūtį ir vieniems, ir kitiems užtraukė lenkų kunigaikštis Konradas, žudynėms į talką 1226 m. pasikvietęs kryžiuočius.

Bėgdami nuo kryžiuočių žiaurumo ištisi jotvingių kaimai rado prieglobstį Lietuvoje, todėl nė vienas nežinom, ar neturime jotvingių kraujo.

Jų kalbos ir gimties trupinių neišvengiamai liko mūsų tautoj.

Tad amžina šlovė jotvingių narsai ir dorai, jų nežabotam šaunumui. Ir amžinas mūsų atminimas.

Panašų likimą patyrė toli rytuose už Maskvos ir Možaisko kadaise tarpusi baltų gentis rytiniai galindai, kurių žemės tęsėsi iki pat Uralo.

Nuo amžių taikiai gyvenę, per keletą šimtmečių paskendo urmu atplūdusių slavų jūroje. Ilgai ir narčiai priešinęsi atėjūnams, galutinai pražuvo apie XV a., palikę tik pluoštą gražių vietovardžių. Ne vienas rusų metraštis pasididžiuodami rašė, kaip aršiai juos galabijo.

Amžina šlovė rytinių galindų aukai, jų narsai ir pastangoms nepasiduoti. Ir amžinas mūsų atminimas.

Suslavėję išliko ir tvirtą valstybę kadaise sukūrė pietiniai galindai.

Slaviškas jų vardo vertinys šiandien skamba kaip Ukraina. Keista, bet būtent čia išliko senosios lietuvių Lietos likučiai – turkišku vardu pasivadinusių kazokų tvarka, kai kiekvienas bendruomenės narys prireikus tampa kariu.

Šlovė pietiniams galindams, šiandieną jau tapusiems ukrainiečiais! Šlovė jų narsai ir laisvės meilei! Jiems mūsų pagarba, parama ir draugystė!

Prūsai!

Šventovių ir išminčių tauta. Šviesios jų kaimynystės netekę štai jau kiek amžių nebeturim kur prusintis.

Be atvangos niokojami lenkų ir vokiečių, iškilieji prūsai galop išnyko nuo žemės veido: vieni žiauriai išžudyti, kiti – paversti vergais ir nutautinti, o šventą jų vardą tebelaiko pasiglemžusi žudikė Vokietija.

Bėgdami nuo vokiečių žiaurumo daugelis prūsų rado prieglobstį Lietuvoje, taigi tautoje neišvengiamai turim ir jų palikuonių.

Viena po kitos kruvinose kovose krito garbingos ir kilnios prūsų gentys: nadruviai, skalviai, sembai, notangai, varmiai, bartai, pamedėnai, pagudėnai, galindai, liubavai, sasnai…

Amžina šlovė begalinei prūsų narsai ir jų skleistai dvasinei šviesai. Ir amžinas mūsų atminimas!

Daugelio genčių net vardų nebežinome. Jos ištirpo tarp kitų tautų, kaip:

pamarėnai, Dnepro baltai arba nenuoramos keliauninkai gudai ar gudonai.

Ten, kur jų kadaise gyventa, šiandieną tyvuliuoja slavų, germanų ir kitokios tvankos. Tačiau tose tvankose šviesiomis salomis ir salelėmis vis dar mirga baltiški, mūsų protėvių kadaise palikti ežerų, upių, vietovių pavadinimai.

Amžina šlovė visoms – ir žinomoms, ir tolimoms, nežinomoms senosios mūsų protautės gentims. Ir amžinas mūsų atminimas.

Kol juos niokojo ir žudė, mūsų, lietuvių, Lietuva sustiprėjo ir jai pavyko nepražūt.

Šitaip sunkiai, su tiek aukų gebėję išlikti nebeturime teisės pasiduoti, išnykti!

Bet Kūrėjo valia niekas veltui nedingsta ir tuščiai nepražūva. Senosios gentys guldė galvas kovose tam, kad šiandieną gyvuotume. Savo žūtimi jos klojo kelius mums ir mūsų ateičiai. Ir štai mes čia.

Vieni esame latviai – latūs (drūti) ir plačiai išsidriekę, platūkiai.

Kiti vis dar tebesam lietuviai!

Kas skamba tame žodyje? Kas jame slypi? Susikaupkime. Įtempkime ausis – ir išgirsime šniokščiant jūrą, almant didžiules upes, ošiant neaprėpiamas girias…

Dar tasai žodis sako, kad mes – senosios protėvių Lietos vyrai ir moterys, kad gebame telktis, vienytis, lietis, kad esame kietas ir tvirtas, labai atsparus lydinys.

Pirmoji, senoji mūsų vėliava, kadaise šaukusi kovon protėvių vėles – Baltoji Vytis.

Tamsraudonis jos dugnas reiškia nuo amžių pralietą kraują už laisvę, o baltas Raitelis – Dievo, kitaip Šviesos, pasiuntinį Spindulį, kuris žaibo greičiu lėkdamas visur naikina tamsą, vaduodamas iš tamsybių vergovės darną, tiesą, grožį ir gėrį.

Mūsų tautinė trispalvė, 1918 m. patvirtinta Lietuvos Tautos Tarybos.

Pirmąsyk Gedimino bokšte 1919 m. sausio 1 d. ji suplėvesavo Kazio Škirpos (1895–1979) rūpesčiu. Tad mums nevalia pamiršti šio vardo.

Trispalvės geltona – tai saulė, gėris, bendrystė, skalsa. Žalia – šventosios mūsų girios, laisvė, gyvybė, gamta, viltis. Raudona – narsa, kova, meilė Tėvynei ir už ją pralietas kraujas.

Savo vėliavą turi ir žemaičiai!

Šiandien naudojamos net dvi žemaičių vėliavos: Meška ir Dvi meškos su Saule. Lietuvos šviesuolių rūpesčiu meškoms nuo kaklų buvo nuimtos grandinės.

Savo vėliavą mūsų šventėn atsiuntė ir Mažoji Lietuva, lietuvininkų žemė – kančių ir begalinio sielvarto kraštas, nuo amžių aplaistytas lietuvių ašarom ir krauju.

Kadaise ten klestėjo prūsai – skalviai, sembai, nadruviai, kol juos išsmaugė vokiečiai – kryžiaus nešėjai. Todėl kraštas dar vadinamas Prūsų Lietuva.

Kodėl vis dėlto Lietuva?

Ogi todėl, kad vokiečiams baigiant galabyti prūsus, su kryžeiviais labai rimtai susirėmė Lietuva ir dalį prūsų žemių atkovojo.

Jas nusiaubus marui, dalį apgyvendino vokiečiai, o dalį – lietuviai, kurie ilgainiui išsiugdė savitą kalbą, savitus papročius ir gyvenseną, kuri, nors ir skyrėsi nuo likusių Lietuvoje, bet padėjo jiems išlikti lietuviais.

Laikui bėgant didžiumą Mažosios Lietuvos užsigelmžė Vokietija, Rusija, Lenkija. Vien mažytė šiaurinė dalelė, Klaipėdos kraštas, teliko Lietuvai.

Amžina šlovė lietuvininkams, kentusiems žiaurią grobikų priespaudą, bet lietuviais išlikusiems! Šlovė jų ryžtui nepasiduoti! Mūsų pagarba ir amžinas mūsų atminimas.

Gilaus liūdesio ženklas – Lietuvos išeivių vėliava…

Nuo 1990 m. Lietuvoje liko mažiau nei trečdalis gyventojų. Kasmet jų ir toliau mažėja bemaž po porą nuošimčių! Taigi – nors atkakliai teigiama Lietuvoj esant pustrečio milijono žmonių, iš tikro jų yra daug mažiau.

Be to, juk tie nepilni Lietuvoj likę pusantro milijono – ne vien lietuviai. Pačių lietuvių, kaip vieningos tautos, tėra bauginamai mažai.

Bėda ir ta, kad išvykę gyventi svetur lietuviai dažniausiai nutausta. Jie greit išmoksta kalbų, prisitaiko ir ištirpsta kitose bendruomenėse. Šiurpiai paminta tautinė savimonė ir pačioj Lietuvoj.

Toks spartus lietuvių tautos nykimas įkvėpė Čikagos lietuvį dailininką Gintarą Karosą sukurti šią vėliavą, kad ji primintų: jei laiku nesusigriebsim – pražūsim.

Jos spalva, suprantama, reiškia gedulą dėl nykstančios mūsų tautos.

Tą gedulą gedėdami siūlome pagerbti mūsų tautos aukas tylos minute.

Ačiū.

Bet štai – turime ir kadais galingos mūsų Lietos vėliavą!

Lieta – mūsų tautos didybė, išskirtinis jos bruožas. Būtent nuo jos kilo mūsų žemės ir mūsų tautos pavadinimas.

Lieta – didžiai brandžios ir dievotos visuomenės vardas, kur vienas mūru stoja už visus ir visi už vieną.

Lieta įmanoma tada, kai kiekvienas narys tvirtai jos laikosi, sykiu išlikdamas savimi ir būdamas visiškai laisvas.

Lieta – pareigos žmonių sąjunga, kurioje bendrus rūpesčius kiekvienas išgyvena kaip savus.

Tokių žmonių visetui nereikia kariuomenės, kunigų ar prievartos. Prireikus kiekvienas nedvejodamas tampa kariu, gynėju, rūpintoju.

Būtent šventoji Lieta ir didžiai gerbta Lietuvos gamta, neįžengiamos mūsų krašto girios, pelkynai padėjo lietuviams ilgiausiai Europoje priešintis kryžeivių neštam dvasiniam marui.

Tą išganingą tvarką, tą Lietą geruoju minėdamas, pagerbdamas ir jos smarkiai ilgėdamasis vėliavą sukūrė dainų ir vaizdainių kūrėjas Aras Žvirblys (1964), kartu su kitais bendraminčiais jau beveik 10 metų kūrenąs šventą ugnį ant Šatrijos kalno.

Beje, šįmet rugsėjo 12 d. sukako 9 metai, kai būrys šviesiaminčių ryžosi kūrenti šventą ugnį ant Šatrijos kalno ir ligi šiolei ją kūrena, neleisdami jai užgesti.

Šis gražus ir savaime nuostabus pasiryžimas rodo, kad dar gyva Lietuva, kad yra dar Lietos žmonių – lietuvių, kad šalia naikos ir išdavystės tautoje gyvuoja ir tvirtas teigiamas grūdas.

Dabar, kai visos vėliavos jau paminėtos ir pagerbtos, kviečiame šventės dalyvius apsupti jas glaudžiu ratu!

Senosios lietuvių Lietos, neišardomos jų vienybės ilgesys paskatino ir kitą šventos ugnies kūrentoją, Algimantą Sabaliauską, nuausti Lietos juostą, kuri suvienytų, daiktan surištų visas mūsų šiandien čia pagerbtas vėliavas, o sykiu ir mus sutelktų vieningon, mūsų gimty dar gyvon praamžėn Lieton!

Pernai jis nuaudė juostą suvienyti mus, gyvuosius.

Šįmet nuaudė dar vieną – kad ji sustiprintų mūsų ryšį su protėviais, su tais, kurių dėka čia esam.

Čia ir dabar tos nepaprastos juostos bus iškilmingai surištos, kad suvienytų mus su mūsų garbia praeitim.

Šitos, dabar jau vientisos, dvilypės juostos galą prašom paduoti iš rankų į rankas, kad ji nukeliautų prie mūsų taip šauniai pagerbtų vėliavų.

Kiekvienas prie jos prisiliesdamas pagalvokime apie tai, ką šiandien minėjom,

kiekvienas palinkėkime Lietuvai ir lietuviams išlikti, gyvuoti, semtis jėgų iš doros, širdingumo, dosnumo, bendrystės.

Kiekvienas palinkėkime senajai Lietai vėl atsigauti, vėl ginti ir saugoti mus ir mūsų vaikus.

Kiekvienas godokime šviesą ir tiesą, darną ir skalsą. Ir puikią ateitį, kurią, būdami vieningi, sukursime.

Šiandien savo protėvius, broliškas gentis ir gamtą pagerbsime ne tik vėliavom, bet ir ugnimi.

Visų pirma todėl, kad rengiantis Saulės mūšiui per piliakalnių virtines buvo perduotas ugnies ženklas – vienykimės!

Taigi minint Baltų vienybės dieną visi baltų genčių palikuonys Lietuvoje, Latvijoje ir visame pasaulyje kviečiami rugsėjo 22 d. 20–21 val. užkurti ugnis.

Visų pirma, ši didinga apeiga reiškia mūsų, dar gyvų likusių baltų, vienybę ir pagarbą protėvių narsai.

O jos stiprybė ta – kad visi vienu metu, būdami išvien, mintydami tas pačias mintis ir gododami tas pačias godas tartum vėl susiliejame senojon Lieton.

Visų antra – ugnys, kaip ir senosios žynių vėliavos, nuo seno vienija mus su išėjusiais: juk būtent todėl jas žibinam per Vėlines…

Taigi dabar užkursime net du ugnies paminklus, kuriuos sukūrė šio Nalšios krašto bendruomenė kartu su bendruomenės pirmininku Česlavu Kovaliūnu ir Vytautu Musteikiu.

Vieną skirsime gyviesiems mūsų šviesuoliams didvyriams, kitą – jau išėjusiems pagerbti.

Žiūrėdami į šias ugnis suvienykim savo mintis, svajas, godas ir gerus darbus. Regėkime Lietuvą vėl didžią!

Žvelgdami į šias apeigų ugnis būtinai prisiminkim, kad būtent ugnimi Lietuvoje buvo perduodamas šūkis telktis ir gelbėtis. Kad per amžius ugnis ne tik šildė, globojo, bet vienijo ir gynė nuo priešų.

Kodėl Lietuvoje tiek daug piliakalnių? Kodėl netingėta jų tiek supilti? Ogi jie buvo skirti ne tik tvirtovėms statyti.

Ir ugnį juose nuolat kūrenta ne šiaip sau: ugnimi būdavo perduodamos skubios žinios!

Naktį liepsnų šviesa, o dieną – dūmais nuo vienos kalvos iki kitos keliaudavo pavojaus, talkos, vienybės ir kitokie ženklai! Taigi žinios pasklisdavo kone šviesos greičiu.

Išvydę sutartą ženklą Lietos vyrai nieko nelaukę griebdavo ginklus, telkdavosi į būrius ir skubėdavo ginti tėvynės.

O kad darė tai sutartinai ir nedvejodami, be to, pasikvietę Dausų vėles į pagalbą, tai buvo neįveikiami…

Šią dieną sukako 790 metų, kai ugnies ženklų įspėti ir šventos Lietos galingan Vienin sulieti didvyriai mūsų protėviai sutalžė plėšikus kryžeivius garsiajame Saulės mūšyje.

Šioms sukaktuvėms pagerbti plačiai žinomas ir visų didžiai mylimas dainius Laimontas Lainius Dinius sukūrė dainą, kurią dabar išgirsime.

Jos klausydami susikaupkim. Pamąstykim apie Saulės gynėjus, pamėginkim suvokt, kiek ryžto ir narsos jų turėta.

Dėkojam Laimontui, dėkojam ir Saulės mūšio didvyriams, ir dievams, teikusiems jam įkvėpimo.

Šioms Saulės mūšio sukaktuvėms pažymėti skirti net du paminklai.

Vieną, „Saulės mūšiui atminti“, sukūrė dailininkas Kęstutis Musteikis, o atliko Joniškio bendruomenė.

Kitą, vardu „Mūšin skubantis karys“ – sukūrė dailininkas Albertas Danilevičius.

Nuolat prisiminkim, o pamiršę vis pasikartokim: ugnis vienija ne tik gyvuosius. Prie jos būdami tvirčiau jaučiam ryšį su tais, kurie gynė šią žemę, kad ją šiandien turėtume, ir padarė viską, kad galėtume joje oriai gyvuoti.

Taigi užkūrę šias ugnis tikimės narsiųjų Saulės kovotojų palankumo – kad jie sustiprintų mūsų dvasią, kad perduotų mums bent dalį savo jėgos ir narsumo.

Nuo seno rugsėjo 22 d. švenčiama ir rudens lygė. Senovės lietuviai, kaip ir jų protėvių protėviai, šią dieną džiaugdavosi derliumi, dėkodavo už jį dievams, aukojo aukas ir degindami ugnis atsisveikindavo su žiemos poilsio iškeliaujančia saule.

Pagaminti meno kūrinį, sudėti į jį savo išmonę, širdį, skirti jam nemažai laiko, jėgų ir kantrybės, o paskui sudeginti jį, kad trumpam plykstelėjusi liepsna pakerėtų šventės dalyvius, pakylėtų jų dvasią – tokia tapo šių dienų lygės ir mūsų vienybės apeiga, tokia jos auka.

Taigi Arino ežero vidury uždegsime ir mes gražų, Joniškio bendruomenės sukurtą pamėną, skirtą mūsų Motinai Gamtai, ir šitaip padėkosime jai už gėrybes, kuriomis ji kas metai mus apdovanoja.

O dabar kviečiam visus dar nesiskirstyti, dar pasidžiaugti šiuo puikiu vakaru prie kaitrios ugnelės.