Mes lietuviai turime gražią legendą – apie miegančią kariuomenę, kuri lemiamą akimirką pakyla ir padeda nugalėti priešus. Ta kariuomenė miega Kauno požemiuose, Vilniaus Gedimino kalne, Veliuonos piliakalnyje. Tai vietos, kuriuose vyko nuožmios kovos, kuriose krito daug narsių lietuvių karių.
Dar Algirdas Julius Greimas yra atkreipęs dėmesį į bendrą vėlės ir vėliavos šaknį. Ir tai reiškia, lietuviai tikėjo, jog kartu su kariais ėjo į mūšį ir mirusieji.
Ar gali kas nugalėti tokią kariuomenę, kai su jais kaunasi ir tie, kurie žuvo? Ne veltui XIII – XIV amžiuose lietuviai buvo tokie karingi. Tad mirę kariai yra reikalingi gyviesiems. Štai ką byloja pasakojimas apie miegančią kariuomenę piliakalniuose.
Iš kur sėmėsi stiprybės Lietuvos savanoriai 1918 metais? Daugelis iš jų mažai žinojo apie Lietuvos istoriją, tačiau tikrai jie puikiai žinojo tai, ką pasakojo jų seneliai. O jie turėjo pasakoti apie miegančią kariuomenę. Ir kas žino, ar ne tie pasakojimai juos įkvėpė aukoti savo gyvybę? O pokario kovos. Kas įkvėpė partizanus? Ar ne tie patys savanoriai?
Ir pagaliau tai, kas buvo lemta mums išgyventi – Sąjūdis. Kaip tik tuo metu kilo iš pirmo žvilgsnio iracionali banga: iš Sibiro parsivežti artimųjų palaikus. Arba ieškoti partizanų palaikų ir juos perlaidoti. Kam tai reikalinga? Ką pakeis artimųjų kaulų parvežimas? O pakeitė daug – sutelkė tautą.
Tuo metu mes elgėmės taip, kaip senovės lietuviai, tikėję, kad žuvę kariai stoja kartu į kovą su jais.
Mirę Sibire, žuvę miškuose ir vėl stojo į kovą. Kaip ta pašaukta mieganti kariuomenė.
Jie mus sutelkė. Jie suteikė viltį Baltijos kelyje, jie suteikė jėgų Sausio 13-ąją. Kad ir kaip skambėtų neįtikinamai, be jų mes nebūtume laimėję kovos prieš sovietinę imperiją. Tikriausiai tada atradome kalbą su savo mirusiaisiais. Tikriausiai tada mitinguose šalia trispalvių stovėjo ne tik kunigaikščių, bet ir savanorių, partizanų, vėlės. Todėl mes šiandien esame.
Žodis – 1918 metų vasario 16-osios Aktas – nebūtų galėjęs virsti kūnu – valstybe – jei nebūtų buvę savanorių. Jie savo gyvybėmis apgynė mūsų valstybę.
Kaip būtų gražu, kad vasario 16 dieną, ant kiekvieno savanorio kapo būtų uždegta bent po kelias žvakutes. Tuo ne tik mes parodytume pagarbą tiems, kurie kovojo. Tai žymiai svarbiau mums, gyviesiems. Uždegdami žvakutę mes įsirašome į ilgą ilgą protėvių, kurie kovojo ir kūrė Lietuvą, eilę. Tai žvilgsnis į ateitį, nes tai mus įpareigoja protėviai.
Degdamas žvakutę ant savanorio kapo, degi ugnį savo širdyje, pasiryždamas svarbiems darbams. Kartu tai yra bendrumo tarp mūsų – susiskaldžiusių ir piktų – kūrimas.
Juk kaip gera bus ateiti prie savanorio kapo ir pamatyti, kad jau buvo uždegta žvakutė, kad esi ne vienas. Ir žinoti, kad bus dar žmonių, kurie ateis ir pagerbs didvyrius.
