Dar 2023-aisiais pirmasis pranešiau apie tikrąsias tuometės krizės Lietuvos energetikoje – elektros kainos buvo pasiekusios neregėtas aukštumas – priežastis. IGNITIS pavertimas iš dalies privačiu lėmė tai, kad vartotojai buvo palikti vieni kovoti su elektros rinkos „liberalizavimo“ pasekmėmis.
Vėliau viešai iškėliau prielaidą, kad „Ignitis“ dalinis privatizavimas kartu su ESO valdomais elektros tinklais lėmė prastą Lietuvos elektros tinklų būklę. Šią prielaidą patikrinau moksliniame darbe, kurį šiais metais apsigyniau Stokholmo ekonomikos mokykloje Rygoje. Tyliau juokdavausi, skaitydamas ad hominem komentarus į mano ekonomines ir vadybos įžvalgas: girdi, ką teisininkas gali susigaudyti ekonomikoje. Negi kiekvienam kaišiosi vadovų verslo vadybos magistro diplomą?
O mano hipotezės tvirtinasi – audra parodė tikrąją Lietuvos elektros tinklų būklę. Po milžiniško ESO negebėjimo susitvarkyti su elektros tinklų sutrikimais, į šią problemą dėmesį atkreipė ir kiti politikai. Vieni pradėjo piktintis nedelsiant. Po geros savaitės ir Prezidentas pareiškė padėką specialistams, remontuojantiems tinklus, ir užuojautą žmonėms, likusiems be elektros energijos.
Užuojauta – gerai, bet kur atsakomybė? Kur aiškūs pasiūlymai, kaip tvarkyti Lietuvos energetikos ūkį? Vietoje to – žinutė apie netinkamą ESO komunikaciją. Nes gyventojams klaidingai pranešta apie padarinių likvidavimą.
Kai reikia įvardinti problemas ir įvardinti kaltus – kalta komunikacija. Negirdėta? Per visas pastarąsias krizes – tas pats. ESO neūkiškumas, žinoma, čia niekuo dėtas.
Lyg gera komunikacija atkurtų pasenusį, medžiais apaugusį elektros tinklų ūkį! Žiūri į neveikiantį televizorių ar išsikrovusį telefoną – ir laimingas vien nuo ESO komunikacijos.
Šį pirmadienį elektros vis dar neturėjo 17 tūkstančių vartotojų. Dauginkit iš maždaug dviejų/ trijų – tiek gyventojų dar buvo likę be elektros. Lietuvos elektros ūkis nuvaldytas tiek, kad didelė Lietuvos dalis kelias savaites po audros gyveno be elektros energijos.
Metų metus politikai postringauja apie atsparumą karo grėsmei, pasirengimą karui, bet negebame atsilaikyti nuo audros. Primenu, kad panašios audros Lietuvoje kartojasi nuolat – dar 2024-ųjų liepą Lietuvą nusiaubė smarki audra, versdama medžius ir keldama stogus.
Politikai ėmė siūlyti receptus. Štai konservatoriai siūlo iš valstybės biudžeto mokėti kompensacijas tiems, kurie įsigis generatorius. Remigijus Žemaitaitis ir kiti siūlo visus virš žemės esančius laidus „kabeliuoti“ – t.y. paslėpti po žeme.
Dar kiti svarsto generatoriams skirtų kompensacijų paieškoti ES finansavimo mechanizmuose, o generatorių pirkimus vykdyti centralizuotai per ESO. Prezidentas rimtai svarsto abu sprendimo būdus.
Nors visi šie pasiūlymai – atvirai naudingi ESO ir Ignitis verslui. Ir nė vienas nesprendžia problemos esmės arba ją sprendžia milžiniškomis papildomomis biudžeto lėšomis, kurias patys ESO ir Ignitis „įsisavins“.
Pirmasis sprendimo būdas – generatoriai su kompensacijomis. Atrodytų patrauklus pasiūlymas gyventojams: galės įsigyti naują turą – elektros generatorių – su nuolaida. Bet pažvelkime plačiau: generatorių įsigijimas dar labiau mažins ESO rūpestį tinklais.
Kam išlaikyti metų metus brangias ESO technikų komandas, jei gyventojai turi generatorius? Kam gyventojams skubiai atkurti elektros tiekimą tinklais, jei visiems gyventojams užtikrintas minimalus elektros tiekimas įsijungus generatorių?
Akivaizdu, kad generatorius „nepatemps“ visų namo elektros poreikių. Bet šaldytuvui ir lemputei tikrai užteks. Šis sprendimas – tai signalas ESO ir toliau taupyti avarijų šalinimo komandoms ir tinklo atsparumo didinimui.
Primenu, kad ESO priklauso iš dalies privačiam „Ignitis“. Jiems svarbiausia – pelnas. O norint didesnio pelno, būtina karpyti išlaidas. Jei gyventojai susiperka generatorius, kam išlaikyti brangias avarijų šalinimo komandas, kam investuoti į tinklų saugumą?
Juk tai kaštai, kurie mažina pelną. Todėl politikai, siūlantys iš dalies kompensuojamus generatorius gyventojams, gelbėja ne Lietuvos elektros ūkį, bet „Ignitis“ pelną.
Dar vienas aspektas – generatorius net ir su kompensacija galės įsigyti tie, kurie turi papildomų lėšų. Neturtingi ir vėl liks prie balanų savaitėm.
Kitas politikų siūlymas – elektros tinklo visuotinis „kabeliavimas“.
Pirma ir svarbiausia: ne politikams nuspręsti už inžinierius, kuriuos tinklus „kabeliuoti“, t.y. kuriuos laidus pakišti po žeme, aplink kuriuos laidus iškirsti medžius ar kurias elektros linijas sustiprinti.
Ne politikams spręsti, kur papildomus stulpus pastatyti ar sukurti papildomą elektros tinklų „užžiedinimą“. Tai kaštų ir naudos (efektyvumo) analizė. Kartu tai ir inžinieriniai sprendimai, kuriuos turi siūlyti ir vertinti specialistai.
Politikų sprendimas užkasti po žeme milijardus, kurie nekurtų jokios ekonominės vertės ateityje – yra elementariausias pinigų švaistymas. Tiesą pasakius, net patys politikų siūlymai visą elektros tinklą užkasti po žeme už porą milijardų biudžeto pinigų skamba lyg iš darželinukų ginčo. Va taip – be jokios analizės, be jokių skaičiavimų ir inžinerinių sprendinių.
Specialistai, atsiliepiantys į politikų direktyvas, planuoja „sukabeliuoti“ apie 6,000 kilometrų 10 Kv elektros linijas. Kilometras kabeliavimo – apie 80,000 Eurų. Didžiąją dalį „kabeliavimo“ sumokės vartotojai per padidintą elektros perdavimo tarifo kainą.
Suprantu, kad mums visiems būtinas saugumas, tame tarpe ir energetinis, bet kiekvieno tikslo reikia siekti kuo mažesniais kaštais, t.y. kuo mažesnėmis išlaidomis. Juk negyvenate bunkeryje, bijodami, kad ant namo užkris medis.
Iš kitos pusės – kas politikams tie pora ar trys milijardas? Politikai žino, kad liaudis milijardų nesuvokia. Paprastam žmogui devyni nuliai po skaičiaus neišmatuojami kaip visata.
Bet politikai turėtų suvokti. Vadinasi, reikia kažkam įtikti. Reikia užtikrinti tam tikros ekonominės grupės finansinius interesus. Primenu, elektros laidų pakasimas po žeme reikštų to paties ESO ir jo motininės kompanijos kaštų taupymą ir tų milijardų panaudojimą per savo dukterines įmones.
Ko gero, per tą pačią ESO. Lietuva iš biudžeto lėšų skirtų milijardus eurų ESO tinkamai neprižiūrėtam elektros tinklui po žeme pakišti, o pastaroji tuos pinigus „įkabeliuotų“. Ar dabar jau aišku, kodėl minėti siūlymai yra lobistiniai, aptarnaujantys konkretų finansinį interesą?
Koks sprendimas? Kaip išreikalauti iš ESO, kad ji vykdytų savo pareigą rūpintis elektros tinklais? Kad ji turėtų pakankamai technikų ir specialistų komandų, kurios skubiai šalintų tinklų gedimus? Atsakymas slypi kompensacijose gyventojams.
Yra dvi kompensacijų rūšys tiems, kuriems ESO laiku neatstatė elektros tiekimo: įstatyme numatyta kompensacija ir ESO savanoriškai pasiūlyta.
Įstatyme numatyta kompensacija. ESO įsipareigoja elektros tinklą vartotojui atstatyti per 12 valandų, jei tai nėra elektros tinklų avarija.
Energetikos ministerija pasidžiaugė, kad VERT (Valstybinė kainų ir energetikos reguliavimo tarnyba) pirmadienį pripažino audros padarinius avarija. Todėl kompensacija nebus mokama, jei elektros neturėjote 12 valandų.
O bus mokama tik tuomet, jei elektros atstatymas užtruko ilgiau nei tris paras, t.y. 72 valandas. Jaučiate skirtumą tarp 12 ir 72 valandų? Valdžia Jums per televizijas ir radijas nesako tiesos. Jie Jūsų kaip vartotojų negina. Greičiau Jums meluoja.
Jei pirmadienį elektros tiekimo sutrikimai nebūtų pripažinti avarija, Jums kompensacija priklausytų išlaukus elektros 12 valandų. Dabar kompensaciją gaus tik tie, kuriems elektros tiekimas buvo nutrauktas daugiau nei 72 valandas.
O ką Jums sakė per televizijas ir radijas? Įtikinėjo, kad valdžia stengėsi dėl Jūsų, kitaip nebūtumėte apskritai gavę kompensacijos. Pasirodo, tas jautrios valdžios rūpestis žmogumi, atėmė dalies gyventojų teisę į kompensaciją.
Pati kompensacija turi „lubas“. Įstatymas nustato, kad ji negali viršyti pusės metinių persiuntimo paslaugų kainos. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad Jums išmokama kompensacija negalės viršyti pusės metų Jūsų pačių sumokėtos elektros persiuntimo paslaugos kainos. Ne trijų metų, ne dviejų, ar metų – o pusmečio. Pusės metų ESO elektros persiuntimo išlaidų, kurias jūs patys ESO sumokėjote.
Kokią tikslią kompensaciją gausite? Reikia skaičiuoti individualiai. Nes kompensacija susideda iš pastoviosios ir kintamosios dalies. Kitaip tariant, tiek pati kompensacija, tiek ir jos „lubos“ priklauso nuo jūsų vartojamos elektros energijos kiekio – kuo daugiau vartojate ir kuo daugiau už persiuntimą sumokate ESO, tuo didesnė ir kompensacija jums priklausys.
Buitiniams vartotojams kompensacijos lubos galėtų svyruoti nuo vieno šimto (kas suvartoja apie 1000 Kwh per metus) iki beveik 300 eurų (kas suvartoja apie 3000 kWh per metus). Atkreipiu dėmesį, kad tai – tik maksimali kompensacijos suma.
Reali kompensacija gali būti mažesnė, ir priklausys nuo konkretaus valandų skaičiaus, kurį buvote palikti be elektros energijos.
Ir dar. Nors įstatyme surašyta kompensacijų formulė iš pirmo žvilgsnio atrodo palankesnė tais atvejais, kai VERT pripažįsta įvykį avariją, iš tiesų yra priešingai. Po pirmadieninio VERT sprendimo, jei elektros neturėjote iki 72 valandų – jokios kompensacijos negausite.
Prie šių įstatyminių kompensacijų ESO savanoriškai pasiūlė papildomą. Tik, kad ta papildoma kompensacija kaip miražas. 220 eurų kompensacija per medijas skamba gražiai, bet pradėjus gilintis į tai, kam ją ESO išmokės, supranti, kad ji kaip vandens lašas dykumoje. ESO galvoja, kad suaugę vartotojai tebetiki pasakomis.
ESO siūlo kompensaciją už sugedusį maistą, generatorių, kurą ar apgyvendinimą. ESO pabrėžia, kad tai – tiesioginių nuostolių kompensavimas, o tuos nuostolius reikės pagrįsti. Norite kompensacijos už šaldiklyje supuvusią mėsą? Rodykite mėsos pirkimo kvitą.
Šaldėte uogas, kurias pirkote iš ūkininko – pateikite važtaraštį. Juk nuostolius reikia pagrįsti. Nepadėsi, juk, ESO vadovui pašvinkusios mėsos ant stalo kaip įrodymo. Kompensacija, kurią gaus tik radę prilipiusią sąskaitą prie atitirpusios mėsos, pieno ar grietinėlės. Pasityčiojimas.
Dar sako, apmokės už nuomą – pasirodo, savame būste porai savaičių pasigedę elektros galėjote nuomotis naują būstą. Lyg susirasti naują nuomojamą būstą taip lengva, kaip užsisakyti picą ar išsikepti kiaušinienės. Ir kodėl Prezidentas sako, kad ESO prasta komunikacija?
Ši kompensacija – pavyzdinis puikios komunikacijos pavyzdys! Gaila, kad tik taip tą savanorišką ESO kompensaciją tegalima apibūdinti. Beje, paklausus ESO, kokius įrodymus turės pateikti gyventojai, ESO pažadėjo nereikalauti kvitų ir sąskaitų, patikinę, kad užteks šaldytuvo nuotraukų.
Ar tai tiesa, pamatysime netrukus – siųskite šaldytuvų nuotraukas ir dalinkitės įspūdžiais socialiniuose tinkluose.
Kaip spręsti problemą iš esmės? Norint iš tiesų spręsti šias problemas, tereikia sukurti tokias reguliacines sąlygas „Ignitis“ ir ESO, kad šie turėtų finansines paskatas rūpintis Lietuvos elektros tinklais ir skubiu elektros atstatymu.
Paprasčiausias ir veiksmingiausias būdas: nustatyti tokias kompensacijas už laiku nepašalintą elektros tiekimo sutrikimą gyventojams, kad ESO neapsimokėtų taupyti kaštų avarinėms tarnyboms ir tinklų saugumui. Kompensacija gyventojams turi būti skaičiuojama nuo tos akimirkos, kurią įstatymas įpareigoja ESO pašalinti gedimą.
Dabar įstatymas nustato ESO pareigą pašalinti gedimą per 6 ar 12 valandų. Nepašalina – vartotojui kompensacija. Be jokių ten „avarijų“ ir 72 valandų. Dabar net tris paras ESO gali neatkurti elektros tiekimo ir nemokėti jokių kompensacijų.
Kuo rimtesnė kompensacija – tuo ramiau vartotojui ir tuo didesnė finansinė rizika pačiai ESO bei visai „Ignitis“ grupei. Pastarieji lygins būsimos finansinės rizikos kaštus (galimas kompensacijas) su tinklo atnaujinimo bei avarijų šalinimo komandų išlaikymo kaštais.
Kuo didesni kompensacijų rizikos kaštai, tuo didesnis noras išvengti tų kompensacijų mokėjimo, užtikrinant savalaikį elektros tinklo atnaujinimą ir avarijų šalinimą.
Iš čia akivaizdu, kad kompensacijos negali turėti „lubų“, t.y. būtina naikinti ESO ir „Ignitis“ naudingą reguliavimą, kad kompensacija ribojama pusės metų elektros persiuntimo paslaugos kaina. Panaikinus lubas kompensacijoms, jų dydis vartotojui išaugtų kartais!
Kaip minėjau, menka kompensacija neskatina ESO nei išlaikyti techninio personalo, kuris skubiai šalintų gedimus, nei laiku atnaujinti elektros tinklo. Pagal dabartinį kompensacijų „lubų“ reguliavimą, po maždaug 4 paros be elektros kompensacijos dydis pasiekia „lubas“. Vadinasi, neskatina ESO kuo skubiau pašalinti gedimo: ar pašalinsi gedimą per 5 ar septynias paras, kompensacija vartotojui liks ta pati.
Ir pabaigai. Kol kas niekas nekalba apie gaminančius vartotojus. Valstybė jau dešimtmetį meldžiasi žaliajam kursui, kviečia gyventojus įsirengti saulės jėgaines. Nemaža dalis įsirengė. Daliai gyventojų buvo išmokėta juntama žaliojo kurso parama.
O dabar tie gaminantys yra užmiršti. Nes ESO kompensacijos neatsižvelgia į gaminančių vartotojų negautas pajamas.
Paskaičiuokite, kiek per saulėtą savaitę gaminantis vartotojas prarado elektros. Prarado ir visa Lietuva, nes ta elektra būtų patiekta į tinklą. Per ESO aplaidumą jos negavo niekas. Gaminantis vartotojas pagamintos saulės energijos negalėjo net panaudoti – be elektros jo jėgainė tiesiog neveikė.
Paskaitytumėte Igničio metines ataskaitas – jose žaliajam kursui dešimtys puslapių. Investuotojams. O kur Lietuvos gaminantis vartotojas?
Ar politikai išdrįs nustatyti realų nelobistinį Lietuvos elektros ūkio priežiūros mechanizmą? Visa tai priklausys ir nuo jūsų. Dalinkitės šiuo įrašu – didesnė sklaida, didesnis spaudimas valdžiai. Per dvejus metus Seime teikiau dešimtis teisės aktų projektų ir pasiūlymų. Vienas lauke ne karys. Todėl reikia jūsų įsitraukimo.
Ir sekite naujienas. Pranešiu ir geras, ir blogas – ir Igničiui, ir jums.
