Joninės – viena labiausiai su gamta susijusių lietuviškų švenčių. Šią naktį žmonės traukia prie ežerų, upių, į miškus ir atviras pievas, ieško paparčio žiedo, kūrena laužus ir linksminasi iki aušros.
Tačiau aplinkosaugininkai primena nemalonią šios šventės pusę: po šventinės nakties gamtoje neretai lieka ne tik geri prisiminimai, bet ir atliekos, pažeistos poilsiavietės bei išmindžioti augalai.
„Po didesnių švenčių gamtoje dažniausiai matome labai panašų vaizdą: paliktas maisto pakuotes, plastikinius maišelius, vienkartinius indus, butelius, nuorūkas, laužavietes neleistinose vietose, o kartais ir sulaužytus ar išmindžiotus augalus“, – sako Europos klimato pakto ambasadorius, aplinkosaugos organizacijos „Mes Darom“ atstovas Edvardas Baltuška.
Pasak jo, ilgiausiai gamtoje išlieka ir didžiausią žalą daro tos atliekos, kurios suyra lėtai arba skyla į smulkias daleles. „Ilgoje perspektyvoje pavojingiausios atliekos yra plastikas, stiklas ir nuorūkos. Šių atliekų irimo laikas – šimtai metų, be to, jos gali patekti į dirvožemį, vandens telkinius ar būti prarytos gyvūnų“, – pažymi E. Baltuška.
Pavojinga ne vieta, o jos pasirinkimas
Aplinkosaugininkas atkreipia dėmesį, kad Joninės dažniausiai švenčiamos būtent ten, kur gamta jautriausia – prie vandens telkinių ir miškuose. „Vandens telkiniai yra labai jautrios vietos, nes tai, kas paliekama prie ežero ar upelio, ilgainiui gali nukeliauti toliau – į didesnes upes, o galiausiai ir į Baltijos jūrą“, – aiškina jis.
Todėl, E. Baltuškos teigimu, kelias į švaresnę jūrą prasideda visai ne pajūryje, o prie mažo upelio ar poilsiavietės, kur kiekvienas apsisprendžiame, ar po savęs susitvarkysime.
Trys paprasti sprendimai tvaresnėms Joninėms
Žinovas pabrėžia, kad atsakingam šventimui nereikia atsisakyti papročių – pakanka kelių nedidelių pokyčių.
Pirmas sprendimas – į gamtą važiuoti pasiruošus taip, kad po jūsų nieko neliktų: pasiimti kelis šiukšlių maišus, surūšiuoti šiukšles ir iš anksto pagalvoti, kur jas po šventės išmesti ar priduoti.
Antras patarimas – vengti vienkartinių daiktų. „Daugkartiniai indai, gertuvės, dėžutės maistui tikrai nėra sudėtingas sprendimas, bet ženkliai sumažina atliekų kiekį“, – sako E. Baltuška.
Trečias – gerbti vietą, kurioje švenčiama: laužą kurti tik tam skirtose vietose, nepalikti rusenančių žarijų, nelaužyti augalų ir po savęs sutvarkyti aplinką.
„Jeigu jau atsivežėme daiktus į gamtą, turime rasti jėgų juos ir išsivežti“, – priduria jis.
Pokytis prasideda nuo vieno žmogaus
E. Baltuška sako dažnai girdintis įsitikinimą „aš vienas nieko nepakeisiu“, tačiau su juo nesutinka. „Jeigu vienas žmogus po šventės pradeda rinkti šiukšles, kitiems tampa sunkiau apsimesti, kad tai ne jų reikalas. Jeigu vienas atsiveža daugkartinius indus, tikėtina, jog kitą kartą taip padarys ir draugai. Taip keičiasi ne tik aplinka, bet ir bendras požiūris“, – įsitikinęs jis.
Rūpintis gamta nėra sudėtinga, tai neturėtų būti išskirtinai tik aplinkosaugos organizacijoms svarbi problema. Atsakomybė prasideda nuo paprasto sprendimo nepalikti šiukšlės, pakelti rastą pakuotę ar paraginti draugus susitvarkyti kartu.
„Kai tai tampa įpročiu, bendruomenės automatiškai pradeda saugoti savo mėgstamas poilsiavietes, ežerus ar miškus. Tada gamta nebeatrodo kaip „niekieno vieta“ – ji tampa mūsų visų atsakomybe“, – sako E. Baltuška.
Klausiamas, kokią vieną mintį visuomenei norėtų perduoti prieš Jonines, E. Baltuška ragina beieškant paparčio žiedo, nepamiršti atkreipti dėmesį ir į tai, ar gamtoje nėra palikta šiukšlių. „Joninės yra apie gamtą, šviesą ir bendrystę, todėl norėtųsi, kad po šventės gamtoje liktų ne mūsų atliekos, o tik geri prisiminimai“, – sako jis.
