Birželio 12 d. 16.30 val. Pilies muziejaus Frydricho poternoje (Priešpilio g. 2, Klaipėda), Mažosios Lietuvos istorijos muziejus kviečia į parodą „Praeities mozaika“ (naujausi archeologų atradimai Klaipėdoje 2020–2025 metais).
Paroda veiks iki spalio 31 d.
2026 m. birželio 12–14 d. Lietuvoje vyks Europos archeologijos dienos. Ta proga Mažosios Lietuvos istorijos muziejus kviečia į naują parodą „Praeities mozaika“ (naujausi archeologų atradimai Klaipėdoje 2020–2025 metais).
Pastaraisiais metais Klaipėdoje buvo vykdoma gana daug didelės apimties archeologinių tyrimų iki šiol mažai tirtose miesto vietose. 2020–2024 m., remiantis leidinyje „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“ paskelbtais duomenimis, ištirtos 198 vietos.
158 vietos buvo mažai išsamios, o 40 – labai išsamios. Daugiausia vietų buvo ištirta 2022 m. – 47, mažiausiai 2021 m. – 28 vietos. Per šį laikotarpį vien 17-os tirtų vietų Klaipėdos mieste ir rajone bendras tyrimų plotas sudarė 24 027,4 m². Tyrimų metu rasta per 18 870 radinių, kurie perduoti Mažosios Lietuvos istorijos muziejui.
Ką pavyko aptikti, su kokiais iššūkiais susiduria archeologai?
Į šiuos visuomenei rūpimus klausimus padės atsakyti Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Archeologijos-restauravimo skyriaus parengta paroda „Praeities mozaika“ (naujausi archeologų atradimai Klaipėdoje 2020–2025 metais).
Parodoje bus rodomi įdomūs archeologiniai artefaktai, kuriuos parodai konservavo MLIM restauratorės Jolanta Mažeikaitė, Liolė Rutkaitienė, Asta Mišeikytė ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus P. Gudyno archeologinių radinių restauratoriai Vytautė Lukšėnienė, Sandra Garšvienė, Milda Mikalauskienė, Arūnas Puškorius.
Parodoje norima supažindinti su reikšmingiausiomis tirtomis vietomis
Kukuliškių piliakalniu su gyvenviete (archeologė dr. Miglė Urbonaitė-Ubė), Aukštkiemių kapinynu (archeologai Vincentas Gubinas, Linas Tamulynas, Rytis Šiaulinskas), Sendvario ir Joniškės dvarais (archeologai Darius Balsas, Rokas Kraniauskas, Marius Petkus), sklypais Naujoji Uosto g. 3 (Memelio miestas) ir Gluosnių g. 1, 11 (Pelenynas) (archeologė Alma Lekniutė), Atgimimo aikšte (Marius Petkus, Darius Balsas, Rokas Kraniauskas, Donatas Zubrickas), Šv. Jono bažnyčios teritorija (archeologė dr. Raimonda Nabažaitė) ir kt.
Parodoje lankytojai pamatys Dauguliuose rastą unikalų XIV a. sidabro lydinių lobį, kurį ištyrė Lietuvos nacionalinio muziejaus numizmatas Eduardas Remecas. Apie šio lobio radimo aplinkybes ir panašių artefaktų patekimo į muziejus kelią papasakos Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio skyriaus vyriausiasis žinovas Laisvūnas Kavaliauskas.
Parodos pristatymo renginyje dalyvaus Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkės: dr. Miglė Urbonaitė-Ubė atskleis intriguojančias bronzos amžiaus Kukuliškių piliakalnio su gyvenviete paslaptis; dr. Raimonda Nabažaitė papasakos apie įdomų radinį, aptiktą 2022 m. tiriant Šv. Jono bažnyčios teritoriją, – XVI a. medinį šulinį, kurį, sumontuotą ir konservuotą, lankytojai galės pamatyti muziejuje.
Rengėjas – Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Archeologijos-restauravimo skyrius.
Dalyvavimas nemokamas.
Ta proga tautos istorijos mylėtojams, manau, būtų malonu susipažinti su Pamario ir Klaipėdos miesto istorija, kuri aprašyta 283 p. knygos “istorija pareinant į Lietuvą” (Klaipėdos universiteto leidykla/2023) e – formato dalies su atlenkiamu USB raktu 72 – 73 puslapių skirsnyje pavadinimu XI. ARNAVA – PAMARIO BALTŲ VALSTYBĖ. Jame 72 – 73 p. rašoma: “Pamario (Vyslos – Nemuno) kultūra yra priskiriama archeologinei akmens amžiaus III tūkstantmečio pr. Kr. pabaigos virvelinės keramikos kultūrai. Ji buvo paplitusi nuo Aistmarių ir toliau į pietvakarius iki Kuršmarių šiaurėje. Kokie žmones kūrė šią kultūrą? Pirmajame rašytiniame šaltinyje (1.210 m. popiežiaus Grigaliaus IX bulė) matosi, kad iš vakarinio Vyslos žemupio kranto į rytinį buvo išspausti pamedėnų genties (baltų – aut.) žmones ir nuo tada dėl išėjimo prie Baltijos jūros virė nuožmi kova tarp nuolat teritoriją puolančių vokiečių, lenkų, švedų, danų kovinių dalinių ir nuo besiginančių nuo jų Pamario baltų tol, kol po Herkaus Manto vadovaujamo 1.260 – 1.274 m. Didžiojo prūsų sukilimo nuo Vyslos iki Nemuno įsigalėjo tarptautinis kryžiuočių ordinas, nepriveikiant, tačiau, dešiniakrančio Nemuno Žemaitijos. Baltai, ankstyvosios Pamario kultūros atstovai, norėjo atgauti senąsias savo žemes, be savo, naudojantis ir kitų tautų jėgomis (1.410 m. Žalgirio mūšis, kuriam vadovavo LDK kunigaikščiai Vytautas, Jogaila), tačiau tuo pasinaudojo daugiausia lenkai. . Knygos 73 p. yra pateiktas žemėlapis pavadinimu “Arnava – prūsijos baltų valstybė 14.270 m. pr. Kr. laiku”, o kn. 74 p. pateikta to meto žvaigždynų situacija danguje. Tekste rašoma: “Senieji baltai atžyma paliko ryškios Liūto priekinės kojos pėdos, vadinamos REGULAS, antspaudą (projekciją) žemėje pavadinimu KLAIPĖDA (semant. -LAIKPĖDA – LAIKO PĖDA): ji, lyginant su dabartine Regulo žvaigždės padėtimi danguje, leidžia nustatyti Arnavos kartu su Klaipėdos miestu įkūrimo 226 laip. x 72 m. = 16. 272 m. laiką atgal (žr. paveikslą 2), kas liudija, – KLAIPĖDĄ žemaičiai įkūrė 14.270 m. pr. Kr. metu. Dėkoju.
> Rimgaudas
Manau, kad, jeigu Klaipėdos pavadinimą sieti su laiko skaičiavimo vieta, tai jos pradinis pavadinimas galėjęs būti *Klaikpėda, kur pradžios ‘k’ laikytinas pridėtiniu, kaip žodžių liet. lokys – prūs. tlokys atveju. Taip, prūsams (kuršiams) tariant pavadinimą šnekamojoje kalboje, antrasis ‘k’ buvo disimliuotas. Ir vietoje pradinio liet. Laikpėda prūsiškoje (kuršiškoje) kalboje atsirado Klaipėdos pavadinimas. Tačiau negalima neįžvelgti ir šiuo atveju tapačių reikšmių žodžių – lokys/tlokys kaip Klaipėdos pavadinimo galimų sandų. Tokiu atveju jos pavadinimas būtų sudarytas ne kaip LAIKO PĖDA, o kaip – LOKIO/TLOKIO PĖDA, lokio pavdinimo žodžius tariant dvigarsiškai , t.y.- LOJKIO/TLOJKIO. Tokiu atveju gal Klaipėdos vietos įkūrimas skaičiuotinas ne pagal Liūto žvagždynų situaciją danguje , o – pagal Lokio. Tai susišauktų ir su kuršių kilmės mitine lokyste, su latvių genries tautosakiniu galiūnu Lačplėsiu ir t.t.
Tai tumpai tokie mano pasamprotavimai būtų dėl tų labai senų mūsų dziegorysčių. .
P. S. Vis tik, gal nebuvo iš Baltijos jūros apačios į šiaurę dar pasišalinę ledai? Pasirodo, kad buvo pasišalinę, palikdami paskui save Biolingo jūros duburį (paveikslas knygos e – formato p. 72) su užrašu apačioje “Baltijos jūros duburys (Biolingo jūra) XII tūkst. m. pr. Kr. pagal Rimutę Rimantienę. Pamario kultūrinės teritorijos centras buvo Arnava, esanti netoli Tvankstės (vėliau Karaliaučius, Kaliningradas). Kalba yra dvasinės kultūros požiūris ir čia, prie ankstyvosios Baltijos, aptinkame daiktinius jos pasireiškimo įrodymus kaimų, miestelių tokių kaip Gadynė (Gdansk), Eilumys (Malbork), Medė (Metė), Gdakovo (Gadakova), dabartinėje Lenkijos teritorijoje, Tvankstė (Kaliningradas), ARNAVA (Marjinsk), Labguva (Polesk) dabartinės Rusijos srityje, Klaipėda (Laikpėda), Juodkrantė, Šilutė, Jurbarkas ir t. t. Pamario kultūrinės teritorijos centras buvoArnava, esanti netoli Tvankstės, išsikoduojantis kaip Ra Nava (Ra, sen. egiptietiškai – Saulė). TOLIAU tame pačiame puslapyje pateikiama visa lietuvišką prasmę turinčių pavadinimų gyvenviečių, miestų ir miestelių puokštė per kurią driekiasi metinis Saulės ekliptikos kelias. Jis danguje eina Liūto, Mergelės, Svarstyklių, Skorpiono, Šaulio ir t. t. žvaigždynų ribomis, o žemiškas jo apskritimas su centru Arnavoje linksta per Palanką – Palangą šiaurinėje pusėje, po to apskritimu eina per Kūlius, Rie(s)tavą, Pykaičius (Pi =3,14 apskritimo funkcija), Lybiškius – Pi’liškius, Palankinę, Lankupėnus, ež. Vijštytį, Ėjlką (dab. Elk), Pi’šą (dab, Piš), Ėjsyną (dab Ciesina – cy Ėjsyna), Pidūną (dab. Pi’dun), Vijkną, Vijrvaldus (Virvady), Metę (dab. Gdakovo), Ėjlumį (dab. Malbork), kol pasiekia Medę (dab. Drevnica), Vijpną (Šwibno – sia Vijpno) pietinėje jūros pusėje. IŠVADA: baltiškos pagal kultūrinius pirminius pavadinimus tai buvo mūsų žemės prieš atvykstant į jas kolonistams. Dėkoju.