Seimo narys Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į Švietimo mokslo ir sporto ministeriją su siūlymu suvienodinti lietuvių kalbos mokymo apimtis lietuviškų ir tautinių mažumų mokyklų pradinėse klasėse. Tai leistų visus Lietuvos piliečius vienodai išmokyti valstybinės kalbos, nepriklausomai nuo jų lankomos mokyklos rūšies.
Bendrųjų ugdymo planų pakeitimo projektas
Šiuo metu ministerija derina Bendrųjų ugdymo planų pakeitimo projektą, siekdama įgyvendinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, kad tautinių mažumų mokyklų pradinėse klasėse lietuvių kalbai būtų skiriama ne mažiau pamokų nei gimtajai kalbai.
Tačiau tame projekte numatomas lietuvių kalbos ir literatūros pamokų skaičius tokių mokyklų pradinio ugdymo programos pirmoje klasėje yra mažesnis lyginant su lietuvių kalbos ir literatūros pamokų skaičiumi lietuviškų mokyklų pradinio ugdymo programos pirmoje klasėje.
Kitaip tariant, nuo rugsėjo 1-osios lietuviškų mokyklų pirmokai, kaip ir dabar, turės 8 savaitines lietuvių kalbos pamokas, antrokai, trečiokai ir ketvirtokai – po 7 savaitines pamokas.
Tuo metu tautinių mažumų mokyklų pradinukai 1–4 klasėse turės po 7 savaitines lietuvių kalbos pamokas. Taigi, tautinių mažumų mokyklų pirmokai lietuvių kalbos pamokų turės viena savaitine pamoka mažiau. Toks skirtumas skirtingos rūšies mokyklose per vienerius mokslo metus sudaro 35 pamokas.
L. Kasčiūnas pastebi, kad pagal iki šiol galiojančią tvarką lietuviškose mokyklose pradinukai turi 8 lietuvių kalbos pamokas per savaitę pirmaisiais mokymosi metais, o antraisiais–ketvirtaisiais – 7 pamokas per savaitę.
Tuo tarpu tautinių mažumų mokyklose pradinukai 1–4 klasėse turi po 5 savaitines pamokas. Per ketverius mokslo metus lietuvių kalbos pamokų skirtumas skirtingos rūšies mokyklose sudaro 315 pamokų. Vertinant aritmetiškai, susidarantis žinių ir gebėjimų skirtumas prilygsta beveik dviem papildomiems mokymosi metams.
Valstybinės kalbos išmokimo sąlygos
„Nors dabar padėtis keičiasi į gerą, tačiau skirtumas, kad ir nedidelis, išlieka. Valstybinės kalbos išmokimo sąlygos ir prielaidos yra plačiai išanalizuotos ir tebeanalizuojamos mokslinėje literatūroje, todėl tai, kad iki šiol nėra sukurtos veiksmingos sistemos, leidžiančios tautinių mažumų mokiniams tinkamai išmokti valstybinę kalbą, tik įrodo tęstinio lygiateisiškumo principo ir konstitucinių tokių asmenų teisių ignoravimo faktą“, – sakė L. Kasčiūnas.
Jo teigimu, tokie lietuvių kalbos pamokų skirtumai apskritai laikytini prieštaraujančiais siekiui visus Lietuvos piliečius išmokyti valstybinės kalbos. Nepriklausomai nuo lankomos mokyklos tipo šis siekis negali būti ribojamas ar kitaip varžomas siejant jį su kitų kalbų (net gimtosios kalbos) pamokų skaičiumi.
Švietimo įstatymas
Švietimo įstatyme yra įtvirtintas vienas pagrindinių švietimo sistemos principų – lygių galimybių principas. Tai reiškia, kad švietimo sistema yra socialiai teisinga, ji užtikrina asmens teisių įgyvendinimą, kiekvienam asmeniui laiduoja švietimo prieinamumą, bendrojo išsilavinimo bei pirmosios kvalifikacijos įgijimą ir sudaro sąlygas gerinti turimą kvalifikaciją ar įgyti naują.
Akivaizdu, kad Lietuvoje besimokantiems tautinių mažumų mokiniams nesukūrus sistemos, leidžiančios tinkamai išmokti lietuvių kalbą, šis principas būtų esmingai pažeistas sumažinant jų galimybes pilna apimtimi naudotis tomis teisėmis, kurias suteikia tinkamas valstybinės kalbos mokėjimas.
Todėl Seimo narys kartu kreipėsi į Vaiko teisų apsaugos kontrolierių įstaigą, prašydamas įvertinti, ar numatomas mažesnis lietuvių kalbos pamokų skaičius tautinių mažumų mokyklų pirmokams, lyginant su lietuviškų mokyklų pirmokais, nepažeidžia vaiko teisių ar jo teisėtų interesų.
„Tikiuosi, kad įstaiga pateiks savo pastabas dėl mokymosi sąlygų netolygumo ir menkesnių galimybių mokytis lietuvių kalbos tautinių mažumų mokyklų mokiniams“, – pridūrė L. Kasčiūnas.
Pasirodo, kad net L.Kasčiūnas nesuvokia, kad Lietuvoje ‘tautinių mažumų’ sąvokos teisine prasme vadintinų gyventojų nėra (‘… mokytis lietuvių kalbos tautinių mažumų mokyklų mokiniams“, – pridūrė L. Kasčiūnas.’). Kai partijos lyderis, dar vis šį terminą vartoja sovietnės socialistinės teisės supratimo prasme, tai rodo žemą partijos politinį lygį. Taigi ir neužtikrintumą, kad partija, būdama valdžioje, gali dirbti ne Lietuvos kryptimi, būti ir toliau istornės kaimynės lyg žioplo padaro vedžiojama už nosies…
Taipogi tas pamokų skaičiaus suvienodinimas toks menkas ir tik formalus dalykas, kad praktiškai nieko nekeis. Dėl valstybinės kalbos mokymo ir puselėjimo reikalingas griežtesnis teisinis reguliavimas, kad jos mokytis taptų tėvų pilietinių galimybių interesais.
teisine prasme nėra reglamentuota skirtis tarp tautinių mažumų ir tautinių bendrijų. O ir tai padarius, teisinė mažumų ir bendrijų padėtis negali skirtis. Taigi, tokios kalbos yra tuščios ir beprasmės.
Ne viskas gali būti reglamentuota. Užtat tam yra galvos. Akivaizdus skirtumas tarp tautinių mažumų ir tautinių bendrijų.
Skirtumas tegul būna akivaizdus. Bet kas gyvenime nuo to skirtųsi? Pvz., kuo skirtųsi lenko ir karaimo padėtis Lietuvoje?
O dėl to, kad ne viskas turi būti reglamentuota. Jei nereglamentuota, tai negali valstybėje veikti, nes valstybėje veikimas turi būti teisiškai paremtas.