K. K. Urba. Rinkos chaosas ar tvarus ūkininkavimo reguliavimas?

Pienininkyste užsiimančių ūkininkų kantrybė baigėsi – jie ir vėl surengė  stambią akciją pačiame Vilniaus centre po vyriausybės langais, išdalindami sostinės gyventojams 8 tūkstančius litrų „tikro“ pieno. Nuo 2003 metų karvyčių skaičius Lietuvoje sumažėjo 59 proc. ir nukrito žemiau 200 tūkst. ribos. Per praėjusius metus savo veiklą nutraukė dar apie 1740 pieno  ūkių, o ėmėsi šio sunkaus, bet labai reikalingo verslo tik dešimt jaunų ūkininkų.

Dramatiška situacija akyse nykstančiame Lietuvos pieno sektoriuje  verčia aiškintis ir šio negatyvaus, netgi, demografine prasme, reiškinio priežastis ir ieškoti antikrizinių sprendinių. Juolab valstybė privalėtų pati apsirūpinti kokybiškais maisto produktais. Kalbant paprasčiau, ūkiai ir jų produkcijos perdirbėjai turi neduoti visiems gyventojams, ir ypač  miestelėnams, likti alkanais.

Tad pasvarstykime, kokios ekonominės idėjos vyrauja šio neeilinio uždavinio sprendime ir ką sako bei iki galo nepasako teisės aktai bei kur tas šuo pakastas.

Ideologijos

Lietuvoje žlugus neefektyvios sovietinės planinės ekonomikos, kurioje kolūkiečiai už darbadienius tegaudavo varganas kapeikas,  bet bandydavo atsigriebti turguose, eksperimentui, ją pakeitė laisva liberali rinka su savais svyruojančiais paties gamintojo ar prekybininko nustatomais įkainiais.  Deja, ir ši nėra pakankamai tvari – ją laikas nuo laiko sukrečia, netgi globalios pasaulinės ar lokalesnės vietinės reikšmės krizės, kuriose sutrinka atsiskaitymai ir kyla bankrotų banga.

Politinės ekonomikos mokslas pažiūras, kurios absoliutina rinkos laisves ir atitinka, vaizdžiai kalbant, laukinio kapitalizmo, kuriame nugali ar išlieka tik stiprusis, apsukrusis,   sieja su ortodoksinio liberalizmo arba kitaip vadinamo  rinkos fundamentalizmo ideologija. Jos pagrindinė dogma sako, kad valdžiai jokiu būdu negalima kištis į rinką – ji pati susireguliuoja.

Šios ideologijos išpažintojai Lietuvoje yra Liberalų sąjūdžio narys Viktoras Pranckietis, konservatorius Mindaugas Lingė ir vadovavusi Finansų ministerijai bei Lietuvai Dalia Grybauskaitė  ir, netgi, kažkiek socialdemokratų partijos narė, socialiberali profsąjungų gynėja, premjerė  Inga Ruginienė su kuria teko šia rinkos tema šiek tiek bendrauti ir, atrodo, naujasis finansų ministras Kristupas Vaitiekūnas, kaip ir gausūs jo pirmtakai.

Pagrindinis šių pareigūnų rūpestis yra mokesčių surinkimas, leidžiantis finansuoti švietimo, sveikatos, krašto apsaugos ir kitas vidaus tvarkos bei valstybės  gyvybingumo sistemas. Kraštutinė šių dešiniųjų liberalų ideologija siejama su neoliberalizmu – frydmanizmu, teigiančiu, kad viskas maksimaliai turi būti privatizuojama, kad beveik neliktų biurokratų, o valdžiai paliekamas nebent ordinų ir medalių skyrimas.

Tokie ekstremaliai liberalių pažiūrų politikai, kaip taisyklė, aršokai puola bet kokius savo oponentus, siūlančius vienokias ar kitokias rinkos pareguliavimo priemones, dažnai juos apšaukdami socialistais ar net komunistais. Ši ideologija yra gan patogi biurokratams ir politikams tinginiams bei „besmegeniams“ , juk „rinka  privalo pati susireguliuoti“.

Kita moderni, irgi, amerikietiško liberalizmo, beje, laikomo kairiuoju,  greta dešinio frydmanizmo , apraiška  siejama su Nobelio prizų ekonomikoje savininkais Džozefu Stiglitsu (Joseph Stiglitz)  ir Polu Krugmanu (Paul Krugman). Jie yra principingi smulkaus ir vidutinio verslo gynėjai, konkurencijos saugotojai ir antikrizinių reguliacinių rinkos priemonių, sietinų ir su didesniu turtingiausių apmokesdinimu, puoselėtojai.

Šios ekonominės ideologijos pakraipos atstovais Lietuvoje iš dalies yra socialdemokratai Rasa Budbergytė, Algirdas Sysas, Julius Sabatauskas, „stulginskietis“  ekonomikos profesorius Janas Žukovskis,  akademikas Romas Lazutka bei politikos nesibaidantis ūkininkas Jonas Vilionis, kuris tiesiai kritikuoja sudarytą oligopolinę maisto grandinių sistemą – joje perdirbimo bei prekybos rinkų sferose vyrauja ant pirštų suskaičiuojamos įmonės, turinčios didžiąją rinkos dalį ir diktuojančios smaugiančias ūkius kainas.

Tokiose grandinėse, stingant konkurencijos, kaip taisyklė įsigali maksimalios pardavimo bei minimaliausios produkcijos supirkimo iš ūkininkų kainos. Oligopolizuota rinka nėra laisva konkurencinė, ji iškraipyta, o geriausias įrodymas yra dabartinės maisto produktų kainos, neregėtai išaugę paskui energetikos kainų šuolį, tačiau neskubančios grįžti atgal, atpigus naftai, dujoms ir elektrai.

Teisės aktai

Dešiniojo ir kairiojo liberalizmo idėjų pusiausvyrą galima aptikti Lietuvos Konstitucijos 46 straipsnyje, kuris iš vienos pusės teigia, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačia nuosavybe, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, o iš kitos, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą tautos gerovei bei gina vartotojų interesus.

Iš karto pastebėsiu, kad turėtų reguliuoti bei ginti. Dar yra Seime priimtas „kiaurokas“, nes nėra antioligopolinių priemonių, Konkurencijos įstatymas bei Lietuvos Konkurencijos tarybos, Lietuvos banko, Ekonomikos ir inovacijų bei Finansų ministerijų nuostatai. Ir žinoma, visa eilė stipriausių rinkas reguliuojančių priemonių – mokesčių bei investicijų įstatymai.

Nėra gi priimta antikrizinių, ūkinės veiklos tvarumą – jų rentabilumą užtikrinančių įstatymų, o visos kalbos ir intrigos apie sąžiningą prekybą bei geresnį žaliavinio pieno supirkimo įstatymą situacijos nekeičia: pinigai nekvepia, vaikomasi maksimalių pajamų, negalvojant apie pasekmes. Atkreipkite dėmesį – ne  maisto grandines bandyta sureguliuoti, o demonstruoti rūpestį atskira produkcijos rūšimi.

Beliktų ironizuoti – kur rūkytos mėsos – „kindziukų“, ungurių, kopūstų ir į juos panašūs įstatymai? Būtų juokinga, jei ne pikta, juolab yra gi mokslo studijų skirtų ištisinėms maisto grandinėms.

Pagaliau, matydama Europos valstybėse nykstantį kaimą ir apleidžiamus ūkius bei smulkias gyvenvietes bei link katastrofos ribos artėjančią demografinę slinktį ir migrantų antplūdį, susigriebė ir ES vadovybė. Pasigirsta vis daugiau balsų, sakančių, kad ūkininkas negali dirbti į „minusą“.

Po dešimtmečio delsimo jau atsirado ir Europos Parlamento pareiškimas dėl žemės ūkio ateities po 2027 metų, į kurį įtraukti ir bandančio „pagydyti“ žemės ūkį europarlamentaro dr.Aurelijaus Verygos, ginantys smulkių ir vidutinių ūkių interesus, kad ir abstraktoki, bet tinkami pasiūlymai.

Žemės ūkis privalo būti ir yra nuo seno dotuojamas visame pasaulyje, nes ūkio išsilaikymui reikia didokų pajamų, kurių rinka duoti negalėtų dėl neįperkamų miestelėnams produktų dėl labai aukštų  kainų.

Taigi, kol teisės aktai nenurodys ir konkrečių, savalaikių ūkių dotavimo priemonių, kurios turi užtikrinti ūkininkavimo tvarumą svyruojančių ar net krizinių rinkų sąlygomis, tol viskas teliks lozungais.  Garbės ES politikieriams nedaro pažado nesilaikymas  –  diskriminacinės, mažesnės išmokos Lietuvos ūkininkams toliau varo juos į kampą.

Gyvenimiškos realijos

Sveikas protas sako, kad, jei dėl rinkos iškraipymo – konkurencijos supirkime nebuvimo, smulkus ūkininkas už litrą pieno tegauna 7 centus, o prekybos tinkle už tą litrą sumokama ir 1.70 eu, tai čia jau tenka konstatuoti akivaizdų ūkininko sukurtos vertės nusavinimą – plėšikavimą arba žmonių nuvarymo nuo žemės politiką. Sunku ir sudėtinga ne tik smulkiems, bet ir vidutiniokams. Kažkiek panašoka situacija yra ir mėsos sektoriuje, kuriame kainas diktuoja trys stambiausios skerdyklos – mėsos kombinatai.

Ūkių, kuriuos valstybė turėtų saugoti  kaip savo „akį“, nes jie yra vienas svarbiausių demografinių resursų, tvarumo – pajamingumo ir pelningumo užtikrinimas, reikalautų įvesti pagrįstus laikinus antikrizinius mokesčius, gražių finansinių „lašinių“ prisiauginusiems perdirbėjams, ir, ypač, prekybininkams, bei tą jų „nusunktą“ pelno dalį grąžinti ūkiams.

Šios idėjos apie ūkininkų, perdirbėjų ir prekybininkų finansinių santykių sureguliavimą sklando jau ne pirmas dešimtmetis, o atitinkamas Maisto grandinių antikrizinio sureguliavimo įstatymo projektas prieš penketą metų galiausiai V.Pranckiečio buvo „nukanalizuotas“ į Žemės ūkio ministerijos stalčių, kur jis sėkmingai „pelyja“ iki šiol.

Reikalas ir tame, kad dabartinės rinkos yra pakankamai dinamiškos, kainų šuoliai, pokyčių tendencijos reiškiasi dienomis, savaitėmis, mėnesiais, o štai Lietuvos  mokesčiai yra kaip nepajudinami stuobriai įstatymu „sukalti“ –  jų pokyčiai vėluoja bent metus. Kur jau čia rastis laikiniems prekybos mokesčiams krizės ketvirčiui ar pusmečiui? O ir mokestinės lygiavos labai jau prastai atrodo.

Kita kliūtis lankstiems antikriziniams mokesčiams yra prognozuota prekybininkų reakcija – dar didesnis maisto produktų kainų išauginimas. Betgi, ir tam yra „saliamoniška“ priemonė – solidus laikinas mokestis prekybai už kainos auginimą kriziniu laikotarpiu.

Ūkininkų problemos bandytos spręsti pienininkų demonstracijomis, traktorių marširavimais Gedimino prospekte Vilniuje, kurių kulminacija – ūkininkų delegacijų  vizitai pas vieną ar kitą premjerą teisybės ieškoti.

Kadangi nacionalinis biudžetas įtemptas, valstybės skola auga, situacijos keičiasi, todėl, jei dr. Algirdas Butkevičius turėjo galimybę pagelbėti pieno ūkiams ankstesnėje krizėje ir dėl principingos pozicijos Briuselyje, kuomet tris kartus išprašinėjamas neišėjo iš ES komisarų tarybos vadovo Žano Klodo Junkero (Jean-Claude Juncker) kabineto, kol nepasiekė savo, tai premjerei Ingridai Šimonytei teko ūkininkams paaiškinti tiesmukai – „aš ant pinigų maišo nesėdžiu“.

O kad pačios ūkininkų organizacijos nesugebėjo išreikalauti ir užtikrinti tolygesnio europinės paramos paskirstymo, tarp smulkesnių ir stambesnių, tai čia jau tenka dalis kaltės ir jiems patiems.

Taigi, ūkininkų, ypač smulkesnių ir vidutiniokų finansinio tvarumo problemos sprendimui yra du keliai: išieškojimas iš prekybos, gerokai aptramdant jų „apetitus“, arba lėšų reikia ieškoti nacionaliniame biudžete.

Antru, dešimtmečius daugumos politikų toleruojamu atveju, naudingu stambiems prekijams, ūkininkus „paremtų“ visi mokesčių mokėtojai, tačiau kyla klausimas – kodėl saujelė vienų plėšia ūkius, o gelbėti juos turime mes visi?

Juk yra antikrizinių, prekybos ir perdirbėjų pelnus „karpančių“ įstatymų išeitis, tačiau tam jau reikia nemenko intelekto, gan sudėtingų kompiuterinių skaičiavimų bei atitinkamos vadybos.

Pirmojo, kaip ir atsakomybės derėtų ieškoti tiek Mokslų akademijos Žemės ūkio skyriaus bendrame darbe su Socialinių mokslų skyriumi, Lietuvos Mokslo taryboje bei buvusiame Agrarinės ekonomikos institute, kuris dabar yra suprastintas ir integruotas į Lietuvos socialinių tyrimų centrą.

Bergždžias reikalas konkrečių receptų reikalauti iš vadinamos Maisto tarybos prie Žemės ūkio ministerijos, nes antikrizinių mokesčių parametrai yra sudėtingo ekonominės kibernetikos uždavinio sprendinyje, kuris ir turėtų užtikrinti, kad visiems maisto grandinės dalyviams būtų neblogai, o ne vieni blogsta, kiti tunka. Dar ir šaką pjauna ant kurios sėdi – pieno importas į Lietuvą tik auga.

Politine prasme, tokios antikrizinės situacijos suvaldymas, esant mokslu grįstiems sprendiniams,  tektų trims Seimo komitetams – Biudžeto ir finansų, Ekonomikos bei Kaimo reikalų bei atitinkamai trims ministrams.

Deja, neatrodo, kad jie rimčiau tarpusavyje dėl kaimo ateities kalbėtųsi. Argumentuotą poziciją jiems rengti turėtų Lietuvos konkurencijos tarybos, Lietuvos banko, Finansų, Žemės ūkio bei Ekonomikos ir inovacijų ministerijų atstovai akademinių sluoksnių parengto sprendinio pagrindu.

Akivaizdu, kad nesutelktos penkios žinybos ir mokslininkai vėluoja jau ne vieną dešimtmetį. Pirmi nežino kokį ir kaip rinkų sureguliavimo uždavinį mokesčiais ir investicijomis  suformuluoti, antrieji, galintys tai spręsti, negauna užsakymo.

Kurgi gaus, juk pagal vyraujančias politines rinkos fundamentalistų dešines ideologines pažiūras rinkos pačios turi susireguliuoti.

O, kad demografinė situacija daugiau nė prasta, taip smagu ir gražu  pabėdavoti. Kas kad retsykiais pieną ant dirvos išpila. Kas šią problemą išjudins iš vietos? Seimo pirmininkas ar net mėgstantis pavažinėti ir pakalbėti apie regionus Gitanas Nausėda? Juk regionai nėra, nelyg „olandiško sūrio skylutės“ – vien rajoniniai miestai ir stambesnės gyvenvietės.

Ūkiai yra ne tik jų gyvybingumo užtikrintojai – maitintojai. Deja, jau išryškėjusi liberali premjerės pozicija – „už stiprius ūkius“ nieko gero nežada, nes pas mus stiprūs tik stambiausi, vadinami „latifundiniais“, kurie ir atsiriekė liūto dalį iš dešimčių milijardų europinės paramos.

Gal ir Ūkininkų sąjungų atstovai nemokėjo su ja kalbėti? Derėjo pradėti taip: „mes esame itin svarbi, pagrindinė, nelyg  ūkininkų profesinė sąjunga“, o premjerės arkliukas ir yra būtent profsąjungiečių interesų gynimas.

Nedidelis receptas

Besikalbant su ministru Andrium Palioniu, kuris sakė, kad nuvažiuoja pats pas ūkininką ir nusiperka pieno, mokėdamas pusę euro už litrą, bet, deja, Lietuvoje visos trumpos maisto grandinės nejuda iš vietos, atėjo tokia mintis.

Nereikia daug kalbėti apie trumpas grandines, nes yra smetoniška išeitis. Tarpukaryje buvo tokia pareigybė – kooperatyvų steigėjas. Derėtų dalį ministerijos ir jai pavaldžių įstaigų darbuotojų apiforminti ir tokiais.

Žinoma, su sąlyga, kad nuo kiekvieno įsteigto kooperatyvo pelno, jiems patiems šiek tiek kapsės. O steigimas turėtų vykti su raginimu: imkite bent penketas ūkininkų nebrangiai furgoną prekybai ir patys važinėkite  į aikšteles prie miestų prekybos centrų ne tik su pienu, bet ir varške, sūriais, jogurtais, pasukomis.

Nukonkuruosite gražiai ir pelno gero turėsite – „užtrumpinsite“ prekybos vilkų apetitus. Pavyzdžių jau yra.

Spaudoje pareikšta, kad ir kooperacija nebegelbsti, nes jiems moka dar mažiau nei atskiriems.

Gudri marketinginė strategija „dusinti“ kooperatyvus yra suprantama: atsiradus didžiuliui kooperuotų ūkininkų skaičiui, panašiai kaip Italijoje ar kitose vakarų valstybėse, perdirbėjai ir prekybos tinklai su jais nepakovotų, o štai atskiras ūkininkas neturi nei reikiamos derybinės galios, nei politinio svorio.

Prieš gerą dešimtmetį „Ūkininko patarėjo“ puslapiuose kalbėjau apie Lietuvos kaimą ištikusią nacionalinę katastrofą  – net radijas skaitė straipsnį.

Dabar ūkių krizė dar labiau išryškėjo.

Kas stos ginti valstybę ir likusius ūkininkus? Juolab tai ir Lietuvos išlikimo reikalas.