Prekybininkai ir perdirbėjai konkuruoja Europos Sąjungos rinkoje, jiems nelabai rūpi Lietuvos ūkininkų padėtis. Nepatinka kaina – atsivežu pieno iš Latvijos. Priimtas Pieno įstatymas priminė jiems, kad valstybė dar nelaidoja kaimo ir kovos už pieno sektoriaus išlikimą. Tačiau tam, kad prasidėtų realios derybos, būtina sukurti europinę pieno rinkos atsiskaitymo grandinės reguliavimo sistemą, vien Lietuvos įstatymo nepakaks, reikia, kad prekybininkus ir perdirbėjus sudrausmintų bendri visoms ES valstybėms taikomi griežti teisės aktai. Jokios rekomendacijos ir etikos kodeksai čia nepadės.
Padėtis Lietuvos pieno sektoriuje šiuo metu prilygsta karo stoviui. Ilgametė Lietuvos ūkininkų diskriminacija Europos Sąjungoje, mokant gėdingas ir daug žemesnes nei ES vidurkis išmokas, pieno kvotų sistemos panaikinimas, sutapęs su Rusijos embargo nuostoliais, stipriai paveikė Lietuvos kaimą. Mūsų ūkininkams mokamos žemiausios pieno supirkimo kainos Europoje!
Be to, sunkiai dirbantiems pieno gamintojams nuolat tenka susidurti su nesąžininga verslo praktika iš pieno perdirbėjų bei prekybininkų pusės. Nesilaikoma sutarčių, išrandami vis nauji „lentynų“ mokesčiai. Kooperuotis ir jungtis bandantys Lietuvos pienininkai kenčia nuo itin bjaurios komercinės praktikos, kuomet Lietuvos kooperatyvams siūloma mažesnė pieno supirkimo kaina nei kitiems gamintojams arba apskritai atsisakoma supirkti jų pieną.
Panašu, kad stambieji pieno perdirbėjai daro viską, kad nauji pieno gamintojų kooperatyvai nesusikurtų, o esami – bankrutuotų.
Autorius yra Europos Parlamento narys, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininko pavaduotojas
http://skaidripolitika.org/musu-blogas/481/kestutis-k-urba-pienininkystes-krizes-istakos-ir-eiga
Be reikalo ta pieninkystė taip globojama – pieną gerti, pasirodo, nėra sveika (todėl tai – ūkio šaka daugiau eksportui, o ne vidaus rinkai).
Ypač tiems, kurie serga visokiais augliais, o ir daugumai suaugusių žmonių.
Geriau kefyras.