Lietuvos miškai šiandien – tai ir mūsų pasididžiavimas, ir mūsų gėda. Iš vienos pusės – šimtamečiai eglynai, šlapiuosius miškus globojančios klykaujančios gervės, samanomis apaugę akmenys ir saulėtos pušynų aikštelės. Iš kitos – plikos plynės, gilių vėžių išdraskytas dirvožemis, šakų krūvos ir „plantacijos“, kurios su gyvu mišku turi tiek pat bendro, kiek automobilių parkingas su žydinčia pieva.
Dažnas iš mūsų jaučia bejėgiškumą: miškai kertami „pagal taisykles“, įstatymai – sudėtingi, o sprendimai priimami kabinetuose, kuriuose nesigirdi visuomenės balso. Tačiau tai nereiškia, kad esame pasmerkti vien stebėti. Kaip rodo piliečių patirtis kitose šalyse, paprasti žmonės gali tapti labai rimta jėga – ypač ten, kur kalbama apie aplinkosauginį teisingumą.
Šiame tekste kviečiu pažvelgti į Lietuvos miškus kaip į bendrą visų mūsų reikalą – ir pasiūlysiu konkrečius būdus, kaip kiekvienas iš mūsų galime veikti taip, kad nepažeistumėm įstatymų ir nepasitarnautume medienos pramonei.
Miškų krizė – ir socialinė, ir ekologinė
Beatodairiškas kirtimas nėra vien „gamtos problema“. Tai ir socialinis klausimas. Plyni kirtimai reiškia:
- mažesnę biologinę įvairovę,
- prastesnę vandens kokybę ir sausesnius upelius,
- didesnę eroziją ir prastėjantį dirvožemį,
- prarastas grybavimo ir poilsiavimo vietas,
- bendruomenes, kurios apie kirtimus sužino tik tada, kai traktoriai jau stovi sužymėtame kvartale.
Aplinkosauginis neteisingumas čia labai konkretus: dažniausiai nukenčia tiek kaimo, tiek miesto gyventojai, mažesnes pajamas gaunančios šeimos ir bendruomenės, neturinčios resursų samdytis teisininkų.

Piliečių ekologija: kai bendruomenė tampa „mokslininku bendruomene“
Kitose šalyse piliečių mokslas (citizen science) jau seniai tapo įrankiu, kuris:
- rinkdamas duomenis demaskuoja taršą ir niokojimą,
- stiprina bendruomenės balsą derybose su valdžia ir verslu,
- padeda kurti naują santykį su vieta – nuo pasyvaus vartotojo iki atsakingo sergėtojo/globėjo.
Lietuvoje tai galime vadinti pilietine ekologija: kai žmonės patys matuoja, stebi, dokumentuoja ir gina savo miškus. Nelaukdami, kol kažkas „iš viršaus“ susimylės, o patys formuodami kas galima, o kas ne.
Ką galime daryti – labai konkrečiai
Žemiau – pasiūlymai, kuriuos kiekvienas galime pritaikyti pagal savo laiką, jėgas ir galimybes. Nereikia daryti visko. Svarbu pradėti nuo vieno, bet daryti nuosekliai.
1. Tapk savo apylinkės miško „sensoriumi“
Stebėk, fiksuok, sistemingai rink duomenis:
- Fotografuok ir žymėk:
- naujai atsiradusias kirtavietes,
- sunkią techniką ir jos paliktus pažeidimus,
- pažeistas vandens vagas, šaltinius, šlaitus.
- Fiksuok datą, vietą (GPS), plotą, kirtimo tipą (plynas, atrankinis ir pan.).
- Tvarkingai kaupk visa tai (pvz., bendruomenės Google Drive, žemėlapiuose, Excel lentelėse).
Tai paprasta, bet labai svarbu: emocingas skundas „viską iškirto“ dažnai atsimuša į sieną, o nuosekliai kelerių metų duomenys atrodo jau visai kitaip – ir žiniasklaidai, ir institucijoms.
2. Bendruomeninis „miškų auditas“
Suburkite kaimo bendruomenę, seniūnijos gyventojus, draugų ratą:
- Pasiskirstykite, kurio miško „gabaliuką“ kas stebės.
- Kartą ar du, per metus, surenkite „miško būklės apžvalgą“:
- kiek atsirado naujų kirtimų,
- kokių buveinių neliko,
- kur matosi vandens režimo, dirvožemio pažeidimai.
- Šiuos duomenis paverskite žemėlapiu ir viešu dokumentu (pvz., PDF ataskaita su nuotraukomis).
Tokia bendruomeninė apžvalga tampa argumentu:
- rašant savivaldybei, ministerijoms, Seimo nariams,
- kreipiantis į žiniasklaidą,
- dalyvaujant svarstymuose dėl miškotvarkos planų.

3. Teisinis kelias, bet be konfliktų su įstatymu
Galima labai daug, neperžengiant teisės ribų:
Aktyviai rašykite:
- raštus Valstybinei miškų tarnybai,
- skundus dėl galimų pažeidimų (ypač saugomose teritorijose, prie vandens telkinių, šlaituose),
- paklausimus savivaldybėms ir ministerijoms („kas planuojama šiame kvartale?“).
Reikalaukite:
- konsultacijų su bendruomene prieš bet kokius kirtimus,
- skaidrių miškotvarkos planų ir jų viešinimo,
- poveikio aplinkai vertinimo ten, kur jis akivaizdžiai reikalingas.
Svarbu: net jei procedūra „formaliai teisinga“, nuoseklus, viešas bendruomenės pasipriešinimas gali priversti politikus ir valdininkus galvoti kitaip – ypač artėjant rinkimams.
4. Sodinimas – taip, bet ne medienos pramonei
Jei norime prisidėti prie atkūrimo, bet ne maitinti medienos verslo mašinos, verta laikytis kelių principų:
- Rinktis iniciatyvas, kurios sodina ne monokultūrines plantacijas, o mišrius, natūralias buveines atkuriančius miškus:
- įvairių rūšių medžiai,
- krūmai,
- paliekamos negyvos medienos struktūros,
- atsisakoma chemijos ir intensyvaus „formavimo“.
- Prioritetas – saugomų teritorijų, buvusių natūralių miškų, plynų kirtimų vietų atkūrimas taip, kad jie taptų artimesni natūraliems miškams, o ne „medienos plantacijomis“.
- Plantaciniai miškai: jei jau yra plikos plantacijų plynės – svarbu, kad jos neliktų „nuogos“, bet:
- sodinant galima siekti didesnės rūšinės įvairovės,
- skatinti pereiti nuo intensyvių, trumpo ciklo plantacijų prie ilgesnio ciklo, natūralėjančių miškų,
- remti iniciatyvas, kurios aiškiai deklaruoja ne maksimalų medienos išgavimo tikslą, o ekosisteminę vertę.
Jei kyla abejonė, – klauskite organizatorių tiesiai, kam ir kaip bus naudojamas plotas po 20–30 metų.
5. Balsuok savo pinigais – mažiau „medžių vartojimo“
Kasdieniais pasirinkimais mes arba stipriname medienos pramonę, arba verčiame ją keistis:
Rinktis:
- naudotus baldus vietoje naujų,
- tvarkyti ir taisyti, o ne išmesti,
- perdirbtas medžiagas, molį, kalkes, kanapes, šiaudus, liną statybose ir apdailoje.
Klausinėti pardavėjų:
- iš kur mediena,
- kokie sertifikatai,
- ar produktas tikrai pagamintas iš atsakingai tvarkomų miškų, o ne iš „legalizuotų plynių“.
Kai pirkėjas klausia ir atsisako „abejotinos“ kilmės produktų, signalą išgirsta visa tiekimo grandinė.

6. Švietimas ir „miško raštingumas“
Kuo daugiau žmonių supranta, kas yra gyvas miškas, kuo jis skiriasi nuo plantacijos ir kodėl negyva mediena – ne „šiukšlės“, o gyvybė, tuo sunkiau politikams ir verslui viską nuleisti nereikšmingais pasamprotavimais.
Organizuokite:
- pažintinius žygius savo apylinkės miškuose,
- paskaitas bendruomenės namuose,
- diskusijas mokyklose, bibliotekose.
Kvieskite:
- biologus, miškininkystės kritikus, kraštotyrininkus,
- vietos senbuvius, kurie dar prisimena „kitokį“ mišką.
Tai – ir kultūros, ir pasipriešinimo veiksmas: kol miškas mums – tik „resursas“, tol jį labai lengva paaukoti.
7. Piliečių mokslas miške: ne vien „pasibuvimas gamtoje“
Galime kurti savo piliečių mokslo projektus miškuose, pavyzdžiui:
Paukščių ir žinduolių stebėsena:
- kasmet tie patys maršrutai,
- fiksavimas, kas nyksta, kas atsiranda.
Vabzdžiai ir grybai:
- bičių, kamanų, drugių, skruzdėlynų stebėjimas,
- retų grybų paieška.
Miško struktūra:
- kiek senų medžių, kiek jaunų,
- kiek negyvos medienos,
- ar matyti natūralaus atsinaujinimo požymių.
Šiuos duomenis galima:
- viešai skelbti,
- perduoti mokslininkams, NVO, žiniasklaidai,
- naudoti kaip argumentą ginant konkrečius masyvus nuo beatodairiškų kirtimų.
Ir pabaigai
Miškų krizė Lietuvoje nėra vien „specialistų reikalas“. Tai klausimas apie tai, kokioje šalyje norime gyventi ir ką paliksime tiems, kurie ateis po mūsų.
Kiekviena nufotografuota plyna kirtavietė, kiekvienas tvarkingai surinktas duomenų lapas, kiekvienas vietos bendruomenės laiškas, kiekvienas sąmoningai neįsigytas „pigios medienos“ gaminys, kiekvienas pasodintas neplantacinis, mišrus medynas – tai nedidelis, bet realus žingsnis į kitokią Lietuvos miškų ateitį.
Ir būtent čia prasideda tikroji žmonių galia: kai nebelaukiame „stebuklingo sprendimo iš viršaus“, o patys tampame savo miškų balsu, atmintimi ir globėjais.





















