Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) Kazio Varnelio namuose–muziejuje veikia paroda „Laukžemės Madona. Atskleidžiant 600 metų paslaptis“.
Per 600 metų Laukžemės Madona buvo daugybę kartų „patobulinta“ – perdažyta visa arba dalimis, o skulptūrą dengiantys dažų sluoksniai paslėpė drožybos bruožus ir gotikinę polichromiją. „Negalėjome taikyti jokio įprasto restauravimo būdo, nes viršutiniai dažų sluoksniai buvo kieti, stori, o apatiniai – trapūs“, – pasakoja Vita Blažiūnienė.
Su viena parodos kuratorių – buvusia LNM Restauravimo centro vadove, restauratore Vita Blažiūniene – kalbėjomės apie šios išskirtinės gotikinės vertybės restauravimą bei restauravimo naujienas, kaip technologijos keičia restauravimo galimybes.
Laukžemės Šv. apaštalo Andriejaus bažnyčios prieangyje, sieninio laikrodžio spintoje, 1990 m. dailėtyrininkė Marija Matušakaitė (1924–2016) aptiko gausiai papuoštą Dievo Motinos su kūdikiu skulptūrą.
Skulptūra, pavadinta „Laukžemės Madona“, sukurta Vidurio Europoje ir datuojama apie 1420 m., yra viena ankstyviausių iš Lietuvoje itin retų gotikinių skulptūrų.
– Užtruko net 10 metų pašalinti dažų sluoksnius, kurie atsirado ir pakeitė Madonos išvaizdą. Kokie tai sluoksniai buvo? Kokiomis progomis Marija buvo uždažoma?
– Skulptūrų perdažymas buvo įprasta, nuolat vykusi praktika. Skulptūros buvo svarbios, matomos, mechaniškai pažeidžiamos, perkeliant į kitą vietą, užkliudant, jų dažai apsitrindavo, nukrisdavo dalis polichromijos, todėl jos buvo dažnai atnaujinamos.
Kartais pasitaikydavo, kad prieš atnaujinimą galėjo būti nugramdomas apatinis sluoksnis, o kartais dažai būdavo tepami ant viršaus.
Laukžemės Madona nebuvo paprastai vientisai perdažoma, buvo atnaujinama arba viena jos dalis, arba kelios dalys iš karto. Madonos rūbas ir apsiaustas buvo nugruntuoti ir perdažyti iš naujo XVI–XVII amžiuje, labai profesionaliai atliktas darbas. Būta ir neprofesionalių atnaujinimų. Kuo vėlesnis atnaujinimas, tuo jis mažiau profesionalus.
Paskutinis atnaujinimas buvo atliktas 1979 metais storu sluoksniu grindų dažais. Spalvos nepilnai atitiko bažnyčios kanonus, nebesimatė subtilios drožybos, tai gerokai iškraipė tikrovę.
Vis dėlto šie gausūs sluoksniai išsaugojo gotikinę polichromiją, ją tarsi užkonservavo. Tai, kad išliktų gotikinė polichromija, nėra dažnas atvejis. Tai galima vadinti tam tikra sensacija.
– Ar toks ilgas restauravimo darbas yra įprastas? Kas užtrunka daugiausia laiko?
– Toks ilgas laikas nėra įprastas, tai – net ir prabangos dalykas. Mums netiko joks įprastas restauravimo būdas, nes viršutiniai sluoksniai buvo kieti, stori, o apatiniai – trapūs. Paprastai naudojami skalpelis ir tirpikliai, kurie šįkart būtų sunaikinę apatinį sluoksnį.
Ieva Stanionienė buvo pagrindinė restauratorė. Naudotas mikroskopas, o adatiniu skalpeliu sluoksniai buvo atidenginėjami po mikroną. Tai ir lėmė, kad procesas užtruko ilgai. Dirbo du žmonės pagal metų laikus, kai buvo tinkamas mikroklimatas – nuo pavasario iki rudens.
– Kas yra polichromija? Senieji dažai daug blankesnių spalvų nei naujesni. Ar čia skonio pokyčiai ar prieinamų pigmentų klausimas?
– Nuo Antikos laikų naudotas spalvotas skulptūrų dažymas, pasitelkiant tam tikrą technologiją. Medinei skulptūrai taikomas paruošiamasis sluoksnis, kad prikibtų dažai prie medienos, gruntas naudojamas paviršiaus išlyginimui ir tuomet dažymas.
Patys pigmentai skirdavosi, priklausomai nuo laikmečio. Yra skirtumas tarp XV ir XVII amžiaus polichromijos, pigmentai leidžia ir amžių nustatyti.
Meistras laikydavosi taisyklių, kanono, pats spalvų nesugalvodavo. XV ir XVI a. tikrai nerasime Berlyno mėlyno pigmento, tuo metu jo tiesiog nebuvo. Naudoti šie pigmentai veido dažymui: švino baltalai, raudoni žemės pigmentai, cinoberis. Plaukai buvo auksuoti, dengtas rudas dažas, karūna auksuota.
Tai nebuvo atsitiktinis dažymas – viskas buvo daroma pagal kanonus ir medžiagomis, kurios tuo metu buvo prieinamos.
– Kada paaiškėjo, kas slepiasi po viršutiniais dažų sluoksniais? Kas, atidenginėjant sluoksnius, buvo didžiausias atradimas, netikėtumas?
– Pamatyti, kas buvo apačioje, buvo pagrindinis restauravimo iššūkis. Nusprendėme pašalinti patį vėlyviausią sluoksnį, jis dengė dar vieną grubų uždažymą, tuomet per suskilinėjusias vietas pamatėme, kad dar yra likučių kito sluoksnio.
Restauravimo centro Tyrimų laboratorijoje darbuotojams tai buvo didžiulis iššūkis – mėginuke buvo matyti daug sluoksnių, bet kiek jų yra, tyrėjai negalėjo atsakyti. Mes neturėjome galutinės išvados, restauravimo metu kelis kartus keitėme restauravimo programą. Viską reikėjo daryti vienu metu – kartoti tyrimus ir atidenginėti sluoksnius.
Vienu žingsniu supratome, kad pasiekėme gotikinį sluoksnį, tai tyrėjus nustebino. Supainioti su kitu laikmečiu tą vaizdą būtų sunku. Toks plonas, subtilus sluoksnis: raudoni skruostukai, smakras, subtili akių polichromija, antakiai, veido spalva, kaklas.
Tarsi jutome, kad matome gotiką, tuomet lyginome su kita gotikine polichromija. Čia buvo didžiausias džiaugsmas ir nuostaba. Tyrėjai prielaidą patvirtino.
– O ką reikėjo atkurti? Ar reikėjo kažką atstatyti, restauruoti? Kiek restauravime priimtinas atkūrimas?
– Visada sprendžiame šį klausimą. Šiuo atveju mūsų tikslas buvo kuo mažiau keisti. Tai yra tokia reta vertybė, norėjome ją išsaugoti. Didžiąja dalimi sluoksnis tik atidengtas.
Buvo vietos, kurios darkė visumą, yra keletas vietų subtilaus restauravimo: užgruntavome nauju gruntu ir pridengėme. Tik tuo tikslu, kad visumos netrukdytų matyti. Kai kurios netektys paliktos – jos net suteikia vertės, parodo kūrinio senumą.
Restauravime yra siekiama, kad restauruota vieta būtų matoma. Jei darbas subtilus, ir retušavimas subtilus. Priėjus arčiau, tos nedidelės išdaužos matomos, iš toli vaizdas vientisas.
– Buvo naudojami du tyrimo būdai: mikrocheminė kokybinė analizė ir Furjė transformacijos infraraudonųjų spindulių spektroskopija. Papasakokite apie juos.
– Tai yra labai tipiški tyrimo būdai. Jie yra beveik visada atliekami, restauruojant vertybę. Furjė papildo pirmąją, ji skirta lakams, rišamosioms medžiagoms nustatyti.
– Lankytojas parodoje gali pamatyti skulptūros dažų sluoksnių pjūvius, per mikroskopą patyrinėti skulptūros polichromiją. Kodėl nuspręsta tai įtraukti į parodą?
– Norėjome, kad lankytojas iš pradžių galėtų pasijusti kaip detektyvas, istorikas, menotyrininkas, o paskutinėje salėje – kaip restauratorius. Parodoje įkūrėme restauratoriaus tyrėjo darbo vietą.
Atsisėdus prie stalo, įsijungus mikroskopą, galima patirti, ką restauratorius veikia darbo vietoje, pamatyti sluoksnius po mikroskopu, pamatyti storį, sluoksnių kiekį, pažeidimo lygį įvertinti.
Ant darbo stalo – mikrocheminių reakcijų nuotraukos. Tokį vaizdą mato chemikas tyrėjas – kaip susidėlioja kristalai. Mums buvo svarbu, kad lankytojas įsivaizduotų, kokia įvairiapusė yra meno tyrimo veikla.
Po mikroskopu matyti restauratoriaus darbo kasdienybė – pasitelkus mikroskopą buvo atliekamas restauravimas. Todėl 10 metų ir užtruko restauravimo procesas.
– Įdomu dėl restauracijos požiūrio: ar visuomet senesnis yra svarbesnis, vertingesnis? Juk nuimame tam tikrus sluoksnius, juos tarsi sunaikiname, kurie taip pat yra kūrinio istorijos dalis.
– Tai visada yra diskusijų klausimas. Beveik visada yra kažkas, kas turi kitokią nuomonę nei būna priimamas sprendimas. Ne vienas leidinys išleistas šia tema. Šie dalykai yra labai jautrūs.
Šiuo atveju galutinis sprendimas nebuvo sudėtingas, nes gotikinė skulptūra ir polichromija gotikinė. Originali polichromija išlikusi dalinai – figūrų veidai, plaukai, kūdikio kūnas. XVI–XVII a. Madonos rūbas ir apsiaustas, karūna. Kiti sluoksniai daug vėlesni. Naujieji sluoksniai buvo gana grubūs, jie net skyrėsi spalva.
Bet iš esmės tai yra vienas iš sunkiausių klausimų, kurį turi spręsti restauratorius. Kuo senesnis, kūrinys, tuo aukštesnių gebėjimų restauratorius turi su juo dirbti.
Nėra taip, kad visada atidengiame tik apatinį, seniausią sluoksnį. Molbertinėje tapyboje labai norisi pamatyti apatinį sluoksnį. Bet ir vėlesni užtapymai gali būti vertingi, neretai priimame sprendimą, kad tai irgi yra vertybė ir sustojame. Per 30 metų darbo stažo man tai yra patys sunkiausi klausimai.
– Ar bendras požiūris į restauraciją kinta?
– Taip, net yra tam tikros „mados“, tendencijos. XX a. pradžioje buvo labai paplitęs užtapymų sluoksnių valymas, nes atsirado technologijos, leidžiančios tai daryti, tuos sluoksnius atpažinti. Dabar yra stengiamasi kuo jautresnį, subtilesnį priėmimą rasti, pažvelgti iš estetinės, filosofinės prieigos.
XIX a. kūrinio atnaujinimas buvo priimtina praktika. Gavęs užsakymą, meistras arba pilnai pertapydavo, arba detales paryškindavo.
Tai dažnai buvo vadinama „atnaujinimu“. Šitokia mada XXI a. sunkiai įsivaizduojama. Be to, pasikeitus bažnytinės dailės ikonografijai, būdavo duodama komanda meistrams pertapyti meno kūrinių detales. Čia dar vienas toks reiškinys.
Dabar mes skiriame konservavimą – išsaugojimą to, kas yra, ir restauravimą – detalių atkūrimą pagal analogus, tai yra jau toks įsikišimas į kūrinį.
– Kaip technologijos keičia restauravimą?
– Kuo labiau tobulėja technologijos, tuo daugiau galime ištirti ir tuo jautriau prieiti prie kūrinio. Kaip pavyzdys – mikrocheminei analizei reikia paimti kelių milimetrų pavyzdžius iš kūrinio, kurių gali būti ir 20, ir 30 gabaliukų.
Dabartinės technologijos leidžia tyrinėti meno kūrinio nepažeidus, nepaėmus jokių pavyzdžių. Jungiama infraraudonųjų spindulių analizė su rentgeno tyrimu.
Galime per sluoksnius pamatyti molbertinės tapybos piešinį. Rentgeno tyrimas naudojamas jau seniai – jis veikia kaip įprastas medicininis prietaisas.
Dabar tų būdų yra pačių įvairiausių: ir skanavimai, ir dirbtinis protas įsijungia. Reikia pabrėžti, kad technologijos užtikrina vertybės saugumą – naudojami nebeinvaziniai būdai ir jie vis tobulėja.
Ekskursijos su gidu parodoje „Laukžemės Madona. Atskleidžiant 600 metų paslaptis“ vyks lapkričio 9, 16, ir 23 dienomis. Plačiau apie ekskursijas: čia
Mokomoji veikla suaugusiems ir šeimoms „Laukžemės Madonos spindesys“ vyks lapkričio 22 ir 29 dienomis. Plačiau apie švietimo veiklą: čia
Paroda „Laukžemės Madona. Atskleidžiant 600 metų paslaptis“ LNM Kazio Varnelio namuose–muziejuje veiks iki 2026 metų vasario 22 dienos.
Kalbėjosi ir tekstą parengė Austėja Mikuckytė-Mateikienė.
Plačiau apie parodą: čia.
