XVIII a. pabaigoje išplitusi pilietinės tautos idėja sutapatino dvi skirtingas sąvokas – tautą ir pilietybę. Istorinis ryšys – kaip ir aiškus: tauta kuria valstybę, o valstybė – piliečius. Problema kilo, mėginant sulieti politinę institucinę struktūrą su gyva žmonių bendruomene. Įsiteigta, kad kas kuria, tas ir valdo.
Išties pilietybė galima tik valstybėje. Tad kalbos, kad piliečiai įkuria valstybę, yra absurdiškos. Piliečiai gali tęsti valstybės kūrimo procesą, bet pirminis valstybės kūrimo etapas priklauso arba tautai, arba despotui. Bet kuriuo atveju – kažkam, kas buvo iki valstybės. Žmogui, grupei ar bendruomenei.
Lietuvos Konstitucijos tėvai bandė susieti prancūzišką-amerikietišką tautos modelį su lietuviška patirtimi. Preambulėje kūrėja įvardijama lietuvių tauta, kas toliau, kalbant apie tautą kaip suvereną, kelia dviprasmybę.
Prieš daugelį metų teko dalyvauti diskusijoje, kur Darius Kuolys aiškino, kad Lietuvos totorius yra totorius, Lietuvos karaimas – karaimas, o lietuviai yra visų tautinių bendrijų Lietuvos piliečiai. Bręstantis Tėvynės sąjungos ideologas Mantas Adomėnas taikliai paklausė: o kaip tu pavadinsi etninį lietuvį?
Šiandien liberaliųjų institucionalistų užneštas virusas toliau plauna lietuvių tautos ribas. Nešamas įvaizdis, jog tauta save galutinai išpildo valstybėje ir joje ištirpsta. Nuo tos dienos, kai tauta sukuria valstybę, galima kalbėti tik apie tautines mažumas, bet ne apie titulinę tautą. Ji privalo išskysti pilietinėje tautoje.
Jei žiūrėsime į faktus, sėkmingi pilietinių tautų projektai išsiplėtojo iš etninių bendruomenių, aplink kurias lipdėsi kitų etninių grupių atstovai. Amerikiečių stuburas buvo anglosaksai, šveicarų – vokiečiai švabai. O kur dirbtinai į vieną krūvą sumesti skirtingi etnosai, geriausiu atveju išėjo Belgija ir Kanada, kur šie etnosai iki šiol konfliktuoja, blogiausiu atveju – Irakas, Šri Lanka, Ruanda, kur dar ir kariaujama.
Šiandieniniame pseudotautiniame diskurse dominuoja tema: kurkime valstybę. Etninė tauta – atgyvena. Jei reikės, valstybė pati susikurs tautą. Prisivežkime azijiečių ir afrikiečių, kurie taps lietuviais ir gins mus nuo rusų. Taip ir įsivaizduotina: vaikinas iš Sudano, sėdintis iš karvamėšlio drėbtoje pirkioje, galvoja – ką gi čia prasmingo nuveikus? Važiuokime į Lietuvą ir kariaukime su rusais. Kaimynas klausia: o kas tie rusai? Atsakymas: aš nieko apie juos nežinau, bet su jais reikia kariauti.
Pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona taikliai įvardijo: lietuvių tauta yra Lietuvos valstybės kūrėja, o tautinės mažumos – jos padėjėjos. Neatmestina, kad palaipsniui aplink lietuvių tautą gali lipdytis kitos kilmės žmonės, formuodami pilietinę tautą. Kaip įvyko Amerikoje. Tik va, kas nutiks, kai juodaodis ar siauraakis, laikantis save lietuviu, pasižiūrės į XX a. partizanų nuotraukas, ir supras esąs jiems svetimas?
Natūraliai kyla dar įžūlesnis klausimas: jei lietuvius Lietuvoje keis kitų tautų žmonės, koks skirtumas – kurių? Ar Lietuvą valdys rusai, ar indai, ar afrikiečiai, ar arabai, tai jau bus kita Lietuva. Ir kam tada bus reikalinga Lietuvos valstybė? Šiandien ji reikalinga kaip lietuvių tautos namai. Bet suvažiavėliams bus nusispjauti į tokį administracinį vienetą. Jie lengvai jį prijungs prie stipresnės ar turtingesnės valstybės.
Panašu, kad pilietinės tautos fantasmagorija tėra laikinas kompromisas ar paguoda tiems, kurie dar norėtų laikyti save patriotais, bet jau pasidavė kosmopolitizmui. Tai – tarpinė stotelė tarp tautinės valstybės ir pasaulinės pilietybės. Žinoma, pasaulinė pilietybė taip pat yra fantasmagorija. Skirstymasis į tautas glūdi pačioje žmonijos prigimtyje. Tautų pasaulis išliks. Bet vienos tautos išnyks, atsiras kitos. Taip jau yra buvę.
Pati pilietinės tautos sąvoka gal ir būtų svarstytina. Teko sutikti vokiškai kalbantį šveicarą, kuris net įsižeidė pavadintas vokiečiu. Bet faktas, jog pilietinės tautos stuburą visais sėkmingais atvejais sudaro konkretus etnosas ar bent keletas labai giminingų etnosų. Jei šis stuburas sunaikinamas ar pašalinamas, lieka tik fantasmagorija. Apgaulinga ir visiškai beprasmė. Kilmė, kalba, kultūra glūdi giliau nei institucijos.
Vakarų Europos pavyzdžiai rodo, kaip sunku sukurti pilietinės tautos konstruktą be etninių ryšių. Daug problemų kilo Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Skandinavijoje, o ypač – Prancūzijoje. Žmonės, atvykę iš kitų kultūrinių erdvių, gavo prancūziškus pasus ir netgi prabilo prancūziškai. Bet liko svetimi prancūzams.
Įmanoma per kelis šimtus metų integruoti mažas kitataučių grupes. Ir Lietuva čia – sėkmės pavyzdys. Bet kai atsiranda itin gausių kitataučių bendruomenių per itin trumpą laiką, didesnė tikimybė, kad jos išstums vietinius. Vakarų Europoje tai ir vyksta. Užuot atvykus gyventi šalia senbuvių, vykstama gyventi vietoje jų.
Jurgis Zauerveinas, reaguodamas į lietuvininkų asimiliaciją iš vokiečių pusės, rašė: kas buvo prastas lietuvininkas, vargu, ar taps geru vokiečiu. Ar azijiečiai ir afrikiečiai, palikę gimtas šalis, pamils Lietuvą labiau nei savo tėviškę? Ar jie, aplinkoje susidurdami vieni su kitais dažniau nei su lietuviais, priims lietuvišką tapatybę – bent jau kultūriškai? O ir kodėl turėtų priimti?
Šiandien kai kuriuose Vilniaus rajonuose jau kalbama rusiškai. Rusų pasaulis ateina pas mus be jokios karinės invazijos. Šiandien tai – lyg ir žmonės, bėgantys nuo autoritarinių režimų ar karo. Bet kuo taps jų vaikai ir anūkai? Kažkada kartvelai priėmė karo bėglius – osetinus. Mūsų akyse rusų imperialistai pavertė šių bėglių palikuonis penktąja kolona prieš Sakartvelą. O kur dar ekonominiai atbėgėliai – žmonės be vertybių?
Žinoma, humanistiniai idealai reikalauja gerbti ir saugoti savo istorines tautines bendrijas. Kaip ir padėti karo ir politiniams pabėgėliams. Bet Lietuva nėra guminė. Net ir tokiems pabėgėliams būtinos kvotos. Lietuva bus prasminga tol, kol jos pagrindą sudarys lietuvių tauta, įsišaknijusi šioje žemėje savo krauju.
Aurtorius yra istorikas ir politologas
kas nūdienos Lietuvos valstybę ,etninius lietuvius apsaugos nuo liberalmarksistinės – kosmopolitinės ideologijos? Juk šiandien Lietuvos švietimas ,mokslas ,kultūra yra valdoma politikų,kuriems tautinė valstybė yra pažangos stabdys. Nuo minėtų politikų mažai kuo skiriasi ,deja,ir dabartinis Lietuvos Prezidentas. Nūdienos LIetuvos pagrindinė žiniasklaida,ypač LRT, tapo kosmopolitizmo ideologijos ruporiais. Šiandien Lietuvos valstybė ženkliai skiriasi nuo etninės Lenkijos,kuri sugeba jos valdomoje teritorijoje asimiliuoti beveik visas tautines bendrijas.Tad,kurkime etninę Lietuvą ,integruokime savąsias tautines bendrijas,ypač Lietuvos lenkakalbius lietuvius.
Na, kaip ir daugeliui Mariaus straipsnių, aš pritariu. Tiesą sakant, tai savaime aišku, visiškai akivaizdu, tai neginčytinai suvokia net ir tie, kurie tam prieštarauja. Svarbiausia – prieštaravimo kilmė, ar prigimtis: pusiau pasąmoninis polinkis neigti save ir saviškį; pasąmoninis įsitikinimas, kad save neigdamas esu „geras“ (altruistas), o save teigdamas – „blogas“ (savanaudis egoistas, nacionalistas ir t.t.). Šiukštu save teigti! Šiukštu gintis, nepasiduoti, neatiduoti! Nes būtina būti geriems, tiksliau, geriems atrodyti, gerais pasirodyti. Lietuviai gyvena pagal pasąmoninį sprendimą: „Kuo greičiau išnyksime, tu būsime buvę geresni!“ Ir tada Tėtukas mūsų pagailės!..
,, Kažkada kartvelai priėmė karo bėglius – osetinus.” Tai, kad ir Lietuvoj užtenka pavyzdžių – rusiškų žemių prisijungimas, masinis žydų priėmimas po Liublino, o dabar – lietuvių vaikų masinis išvežimas į Norvegiją ir Angliją ir vietoj jų – ukrų, gudų ir rusų pabėgėlių masinis įvežimas.
Atsipeikėk. Kokių rusiškų žemių prisijungimas?
wikipedia.org/wiki/Vytautas_Didysis#/media/Vaizdas:Map_of_the_Grand_Duchy_of_Lithuania_(pink)_and_the_Crown_of_the_Kingdom_of_Poland_(red)_in_1386_-_1434.png
Dalis rusų kunigaikštysčių buvo užkariautos, dalis Aukso Ordos susilpnėjimo laikotarpiu prisijungė pačios.
lietuvai.lt/wiki/Lietuvos_Did%c5%beioji_Kunigaik%c5%a1tyst%c4%97
Lietuviai LDK laikais neprimetė savo lietuviškos kalbos svetimtaučiams, galimai tai buvo jų istorinė klaida.
>Nuomonė
Nemanau, kad tai buvo klaida, kadangi lietuvių kalba yra sudėtinga. Tą liudija UNESCO surengti gražiausios kalbos rinkimai, kur buvo konstatuota, jog “lietuvių kalba, nors sudėtingiausia, tačiau yra gražiausia (pagal klausymąsi, – mano pastaba) kalba pasaulyje”. Antroje vietoje liko norvegų, trečioje vietoje – italų kalbos.
Šiaip jau baltų žemės etniškai buvo iki Novgorodo.
Vokietijos Konstitucijoje rašoma Deutsche Volk- Vokiečių tauta, o ne Deutschlands Volk- Vokietijos tauta .
>Tad
Lietuvos lietuvių tauta susideda iš trijų savo teritorijoje gyvenančių genčių: dzūkų, vidurio aukštaičių (suvalkiečių) ir žemaičių, įsišaknijusių toje žemėje krauju, – kartu ir sąmone, kadangi sąmonė per kraują yra sugėrusi savo teritorijų sengires, vandenis, ariamus ir neariamus žemės plotus, pelkes, kalvas, piliakalnius, upes, upelius ir t. t., kas sąlygoja kiekvienos etninės genties tarmę, patarmę, šnektą bei pašnektę. Bendra, skelbiant 1918 m. teritorinę Nepriklausomybę, Lietuvos respublikos valstybine kalba tarpusavio sutarimu buvo paskelbta suvalkiečių tarme kalbančių žmonių gramatiška lietuvių kalba. Kas nūdienos Lietuvos valstybę, etninius lietuvius apsaugos nuo liberalmarksistinės – komunistinės ideologijos?. Atsakymas: “Tad, kurkime etninę Lietuvą, integruokime savąsias tautines bendrijas, ypač Lietuvos lenkakalbius lietuvius į savąją valstybę, nes Lietuva bus prasminga tol, kol jos pagrindą sudarys lietuvių tauta, įsišaknijusi šioje žemėje savo krauju”. Dėkoju.
,,Suvalkiečiai” (kapsai, zanavykai) save laiko atskira nuo aukštaičių gentim. Save laiko sūduvių gimine, gal ir, nadruvių. Pietiniai ,,suvalkiečiai yra dzūkai (dauguma Lenkijos ,,suvalkiečių”). O kalbininkai prie aukštaičių priskiria ne tik kapsus, bet ir dzūkus.
>+++
Visai sutinku su jumis, Trys pliusai, kad jotvingių šakos dzūkai gali būti vadinami rytų aukštaičiais, neaplenkiant kartu minties, jog Vilnių 7.275 m. pr. Kr. laiku yra įkūrę etniniai dzūkai (“Ist. par. į Lietuvą”, p. 28 – 29).
Būtų gerai čia priminti, kad tą 7.275 m. pr Kr. Vilniaus įkūrimo datą patvirtina dzūkų įrengtas astronominis dziegorius po Katedra ir kad tai buvo padaryta dar tik prasidėjus poledynmečio laikotarpiui. Tuo metu dar didelė ledyno dalis nebuvo ištirpusi į vandenį, jo lygis buvo daug žemesnis negu dabar. Tada toje vietoje kur dzūkai įtaisė dziegorių dar buvo sausa. Nuo dabartinio žemės paviršiaus tai yra kelių metrų gylyje. Reikėtų tą dziegorių iškelti į paviršių ir rodyti žmonėms, bet, va, yra lietuviškas daiktas ir dar Vilniuje, tai prolenkiškai valdžiai – dzin… .
Nuo “vokiečių” atsiskyrė dalis frankų ir šiek tiek saksų bei fryzų genčių ir vėliau tapo olandais ir flamandais ( Nederduytsche volk, vėliau Nederlanders, Vlamingen). Kita dalis frankų, fryzų,didžioji dalis saksų, švabai, hesai, tiuringai, dalis alemanų, bavarų tapo Deutsche Volk .
Lietuvą kaip valstybę J. Basanavičius su Lietuvos Taryba atkūrė lietuvių etninių žemių pagrindu, o ne pagal kokią dabar išsigalvojamą “pilietinės tautos idėją”. Nieko tokio, kad “tauta kuria valstybę, o valstybė – piliečius”, Lietuvoje nebuvo. Apskritai pagal teisinius principus tautybė ir pilietybė nebuvo ir nėra bendravardiklės sąvokos. Pilietis yra formalus šalies gyventojo teisinis santykis su tautos sukurta valstybe, jo teisės ir pareigos jai. Tai ir viskas piliečio klausimu. Valstybę kuria tauta savo etninėje žemėje. Taip etniškumas, tautiškumas tampa prigimtine valstybės dalimi. Lietuvos atveju valstybinio statuso tautiškumą valstybės gyvavime turėjo gauti ir gavo tik valstybę sukūrusi tauta – lietuvių. Lietuvos valstybėje tautiškumas vadintinas lietuvybe. Gi kiti tautiškumai jų viešo visuotinio gyvavimo teisių valstybėje neįgavo ir turėti jų negali.
Gyventojai ir piliečiai ne lietuviai gali būti vadinami arba vadintis svetimtaučiai arba lietuvybiai. Jie su lietuviais lygiuotini tik pagal pilietybę, kuri grindžiama ne tautiškumų, o žmogaus teisių reikalavimais. Svetimtaučių tautiškumas yra asmeninis, o ne valstybės reikalas. Taigi, jokių kalbinių išimčių nei lenkybei, nei kitiems į Lietuvą gyventi atvykstantiems svetimtaučiams dėl lietuvių kalbos vartojimo viešumoje ar švietime, negali būti.
Beje, tai, kad A. Smetona “tautines mažumas”, kurių teisiškai kalbant Lietuvoje apskritai nebuvo, laikė lietuvių tautos padėjėjomis kuriant valstybę, rodytų jį turėjus dabarčiai būdingą fantasmagorišką “pilietinės tautos” supratimą.
>Mikabalis
Tą į paviršių iškeltą apvalų dziegorių derėtų atkurti aikštėje priešais paminklą Gediminui. Jo viduryje turėtų būti pasodintas ąžuolas, o plokščiais akmenimis pažymėtu ratu aplink ąžuolą vaidilutės žibinte ugnele žiemą – vasarą turėtų vesti dienų apskaitos metuose eigą. Šį darbą, apsirengusios tautiniais rūbais, turėtų organizuoti Vilniaus romuvietės. Originalus dziegoriaus skersmuo nebūtų didelis: vos keletas metrų. Ir vietos aikštėje jis daug neužimtų. Šiuo dziegoriaus veikimo klausimu romuviečiams derėtų kreiptis į Vilniaus miesto valdžią ir, manau, ji neprieštarautų šiam viešam dziegoriaus iškėlimo į paviršių projektui. Paprašiusi prieš tai, suprantama, pateikti miesto kultūros skyriui architektūrinį projekto sprendimą.
Gal tas vaidilučių žaidimas nėra būtinas, dziegoriaus vaidilutėmis įsivaizduotini žvaigždynai. Svarbiausia, kad žiūrint į dziegorių kiekvienam iš jo būtų suprantama pagal žvaigždyno padėtį įrengimo metu ir dabar, jog dziegorius buvo įrengtas Vilniaus vietoje prieš 7.275 m. pr. Kr.
>Mikabalis
Jūs teisus, – užtenka atkurti dziegorių su žyma, kad veikt jis buvo pradėjęs 7.275 m. pr. Kr. laiku. Tam reikalingas architektūrinis sprendimas. Pavyzdžiui, dziegoriaus centre nupaišant ąžuolą ir pastatant ant jo ištraukiamą į viršų nedidelį aukurą. Kasmet, pavyzdžiui, per Kalėdas, Naujų Metų proga, per Kaziuko mugę arba Pirmininkavimo ES proga su apeigomis jį uždegant. Projektą galėtų paruošti VGTU architektai. Dėkoju.
P. S. Žinodamas reikalo esmę, pvz. kodėl apskritimo skersmuo turi būti vienoks, o ne kitoks, ką reiškia ąžuolo buvima, koks turi būti aukuras ir kt., VGTU architektams galėčiau paruošti projektinę užduotį sumanymui.Nemokamai, suprantama. Iki.
Atkuriant tą astranominį dziegorių yra būtina iškelti jį į žemės paviršių nepakeičiant padėties, buvusios jį įrengiant. Taip – iš to matytųsi, kad pagal dabartinius apskaičiavimus tokioje padėtyje žvaigždynas buvo būtent prieš 7.275 m. pr. Kr. Taip pat greta turėtų būti įrengtas toks pats astronominis dziegorius pagal dabar esančią žvaigždyno padėtį, išryškinant tą jų skirtumą vaizduojančią dalį. Tai būtų neišpasakytos kultūrinės ir ekonomnės (turistinės) reikšmės dalykas Lietuvai. Lenkizmui neliktų galimybės nė kukždelt, kad Vilnius…
Na, dėl ąžuolo tai…, gal labiau Vilniui, dzūkams tiktų ratu sutūpę vilkai.
Dziegorius yra skolinys iš lenkų kalbos-zegar, kurį savo ruožtu lenkai pasiskolino iš vokiečių kalbos-Seiger.
Tai yra 19 a. pabaigos 20 a. pirmos pusės žinios. Dziegorius pagal kilmę vestinas iš liet. žodžio žygiuoti (žygis) – “nustatyta tvarka eiti”, kas ir būdinga laikrodžiui,- jis eina. Taigi, akivaizdu, kad vokiečiai žodį bus gavę dar iš baltų prokalbės laikų. Be to, ‘dziegorius’ gretintinas ir su liet. tarminiu žodžiu ‘ziogaras’ – “vilkas”, kuris, beje, legendiniu staugimu ir lėmė Vilniaus įkūrimo laiką. Yra sakoma- “vilką mini vilkas – čia”. Tai taip pat byloja vilko ryšį su laiku, pagaliau, ir patį žodį vilkas galima vesti iš “vilkas > vi-likas/vi-laikas”. Taigi praeitais, lietuvių nelaisvės amžiais svetimųjų skleistos žinios, kad žodis ‘dziegorius’ skolinys, yra tendencingos ir pasenę.
The One Video You and Your Family Need to Watch Today – Revelatory!
youtube.com/watch?v=OVrpRGwKZY0
Atskleidžiamas komunistinio pogrindžio planas sunaikinti tautas, šeimą, tautų ir žmonių laisvę ir sukurti totalitarinę Pasaulio vyriausybę.
>Mikabalis
Vilkų sangrūda apsunkintų gal kompoziciją, tačiau vienas staugiants Vilkas, išpaišytas kur nors, pavyzdžiui, kad ir ant bokšto su laikrodžiu, būtų kompoziciją labai puošiantis elementas. Dėkoju.
Manau, kad laikrodis turėtų būti ant žemės (ant neaukštos pakylėlės), o ant jo pakraščių būtų rateliu sutūpusių staugiančių vilkų skulptūros.
Varlinas tiesiogiai – 2025 09 05 – Baimės akis didelė:
youtube.com/watch?v=ic6YVeIVTH8
Франция готовится к революции. “Макрония” рушится. Елена Кондратьева-Сальгеро:
youtube.com/watch?v=dkviCdQQpNM