B. Makauskas. Lenkas apie lietuvių Lietuvą

Leidykla „Czarne“ 2024 m. išleido 426 p. publicistinio pobūdžio Dominiko Vilčevskio (Dominik Wilczewski) knygą intriguojančiu pavadinimu „Litwa po litewsku“ (vertimas galėtų skambėti „Lietuva lietuviškai“ ar „Lietuviškai apie Lietuvą“).

Turime galvoje autoriaus siekį pristatyti kai kuriuos pasirinktus Lietuvos istorijos bruožus „pro lietuviškus akinius“. Toks yra autoriaus deklaruojamas siekis, tačiau realijos ne iki galo tokios, t. y. nebūtinai pro „lietuviškus“ akinius.

Suprantama, net gyvenant 6 metus Lietuvoje autoriui iš Lenkijos, kur istoriografija ir bendrai kultūra yra nuo amžių supančiota lenkų poetų ir rašytojų lenkiškos Lietuvos konstruktų, perbristi per „lietuvišką Lietuvą“ nebuvo lengva. Ypač norint tai atlikti solidžiai, žvelgiant į „lietuvišką veidrodį“. Taigi tikslas pagirtinas, o atlikimas nevienareikšmis.

D. Vilčevskis Lietuvos istorijos tyrime naujų dalykų su šia knyga nepristato, tačiau jos naujovė yra skvarbus žvilgsnis į ne vien lietuviuose iškylančius prieštaravimus.

Juoba, kad šalia lengvai dėstomų publicistiniu užmoju dalykų autorius palietė sudėtingas, dažnai dar ne iki galo objektyviai ištirtas temas, lietuviuose dar neturinčias pamatinio įsivertinimo, o svetur jau paplitusias klišes, kurių siūlai veda į Maskvą per, pvz., tokius „dokumentų gamintojus“, kaip Ičakas Aradas (Icchak Arad) ar Slavinas Aleksandras.

Autorius baigė Varšuvos universiteto Politinių mokslų institutą, verčiasi žurnalistika, publicistika. Šiuo metu yra Balstogės universiteto Istorijos ir tarptautinių santykių fakulteto doktorantas.

Darbo tema – „Lietuvos partizaninio karo reikšmė Nepriklausomos Lietuvos politikoje“. Kaip matome, autorius siekia jau neblogai Lietuvoje ištirtos temos ir maga, kokio politologinio padažo pridės į savo ruošiamą „patiekalą“.

Knyga suskirstyta į vienuolika nevienodos apimties publicistinio pobūdžio skyrelių, nevengiant štampinių, prieštaringų Lietuvoje ir Kremliuje sukurtų ir politizuotų klišių. Pvz., „ bėgantysis prezidentas“ ar „baltaraiščiai“.

Reikia pabrėžti, kad Lenkijoje, be menkavertės, turime gausią ir solidžią lituanistinę (plačiąja prasme) literatūrą. Tiesa, absoliuti dauguma užtraukta ant lenkiško kurpalio, vadinamo tautiniu ar valstybiniu interesu. Tačiau su šiomis realijomis teko ir teks mums gyventi iki patys nepabandysime apčiuopti savos valstybės ir tautos intereso.

Tada galėsime lygiomis su lenkais padiskutuoti ir aiškintis istorijos interpretacijos niuansus. Pozityvistinė istorijos metodologija jau baigia išmirti.

Ją pakeičia ideologizuoti pasakojimai, kuriami galingųjų užsakovų. Tačiau ne viską galima įvynioti į universalius pasakojimus, kuo įsitikinome ES nepavykusiu bandymu sukurti „universalią istoriją“, tinkančią visoms Europos tautoms.

Autorius išvengė, atrodo sąmoningai, kertinės Lietuvos ir Lenkijos santykiams temos – nepriklausomybės kovų epochos ir jų vertinimo. Užtat įklimpo lygioje vietoje užgriebdamas lengvai publicistikai tinkamos, betgi nevienareikšmiškai skambančios temos, kaip antai „Kas išgalvojo lietuvius?“. Apie tai vėliau.

Dominiko Vilčevskio naudai reikia pasakyti, kad jisai atliko didžiulį darbą sudarydamas sau, o vėliau ir knygos skaitytojams, platų vaizdą problemų, su kuriomis dorojosi ir dorojasi, sunkiau ar lengviau, lietuvių tauta ir Lietuvos piliečiai naršydami savos istorijos aruodą.

Jame visai nemažai piktžolių, kūkalių, primėtytų vienadienių istorikų ar piktavalių iš šalies, ypač kremlistų ir jų sąjungininkų, siekiant degraduoti lietuvišką naratyvą.

Tiesa, autorius, sekdamas kai kuriais lietuvių „vedančiaisiais“ istorikais, teigiamai vertina lietuvių tautinės savimonės praradimą ir per saldo svetimo Lietuvos valstybės interesui naratyvo skvarbą, žr. p. 70 ir kt.

Ne visi išoriškai matomi reiškiniai, atrodytų autentiški, ne visuomet tokie yra. Pvz., autorių suviliojo baltarusių vėliavų gausa Vilniuje K. Kalinausko palaikų perlaidojimo iškilmėse.

Tačiau jam nekilo mintis, kas gi jų tokią gausą pristatė, juk ne Baltarusijos režimas ir nebevietinis baltarusių establišmentas? Taigi, atrodo persistengė vietiniai renginio rengėjai. Politikoje tokių fokusų pasitaiko.

Lietuvių kalbos gaivinimas po carų 120 metų obrusitelių veiksmų ir 50 metų sovietinio „internacionalizmo su tautas vienijančia rusų kalba“ Sąjūdžiui tapo pirmaeilis reikalas.

Tačiau tai nepatiko sovietikos konservuotojams ir, o kaipgi kitaip, vietos slavams, kuriems atitrūkti nuo maskvinės globos rodėsi pavojinga ir nenaudinga. O pilno lietuvių valstybinės kalbos kurso lenkiškose ir rusiškose klasėse neįgyvendinta iki šiandien.

Netikėtos migracijos banga vietoje valstybinės kalbos „nacionalistų“ Lietuvoje neišsiverčia be rusų kalbos! Dėl viso pikto reikėjo ir toliau tinka už rūpestį dėl jau akivaizdžiai ignoruojamo lietuvių kalbos valstybinio statuso pakaltinti „dešiniuosius“. Taip pamaloninami lingvistinio internacionalo vėliavnešiai.

Kad Lietuvos valdžia užleido valstybinės kalbos lauką piktžolėmis po dvejų ar trejų metų rimtesnio jos vertinimo, aiškiai matyti dabar po trisdešimties vadinamosios valdomos demokratijos metų. Taigi autoriaus pastebėti ir pakartoti buvę ir neišnykę pakaltinimai dėl lietuvių nacionalizmo yra tik nihil novi sub sole ir lenkų publicistikoje.

Kas išgalvojo lietuvius?

Šį skyrelį autorius pavertė lėkščios publicistikos žanru, nors iš tikrųjų tema ne vien lietuvių istoriografijoje yra užėmusi solidesnę, negu autorius mano, poziciją.

Taigi čia D. Vilčevskis pakartojo lenkų istoriografijoje įsitvirtinusią bei kelių „modernių“ lietuvių istorikų reiškiamą panašią, labai supaprastintą, nuomonę apie lietuvių tautinio atgimimo reiškinį, suvestą į kelias asmenybes ir „antilenkiškumą“ – čia, į nemažai nuveikusį Joną Basanavičių.

Problema yra rimtesnė ir gilesnė. Tą lietuvių pabudimo šaltinį turime matyti žymiai anksčiau. Ir jis nėra netikėtas. Naujoviška Lietuva XIX ir XX a. pradžioje mito ne tiek atsiribodama nuo LDK (bendros Respublikos), kiek nurodydama savo genetinį ryšį su senąja valstybe, jos politiniais ir kultūriniais darbų motyvais.

LDK istorinio pasakojimo klodą apie luomus ir lietuvių liaudį, papročius, buitį, kultūrą kur kas plačiau ir vaizdingiau negu J. Basanavičius savo veikaluose pristatė Simonas Daukantas, be abejonės, skynęs takus ir J. Basanavičiui. O lietuvių tautos švietimui, blaivėjimui plačiąja prasme, tvirtus pamatus būsimam valstybės rūmui surentė vyskupas Motiejus Valančius.

Gaila, kad autorius, sekdamas negeriausiais istoriografiniais pavyzdžiais, daug vietos skiria Jono Basanavičiaus net tikrai nenustatytoms sveikatos problemoms bei „antilenkiškumui“ paryškinti.

Įdomu, kaip autorius įsivaizduoja lenkinimo apnašų nuvalymą be prolietuviškumo. Taigi čia turime tipišką lenkiškam posakiui metodologinį atvejį – „punkt widzenia zależy od punktu siedzenia“.

D. Vilčevskis nepraleidžia progos pareklamuoti Nerijos Putinaitės (2004–2008 Lietuvos Respublikos prezidento V. Adamkaus patarėja, 2008–2012 švietimo ir mokslo viceministrė), bandžiusios „nubronzinti“ Joną Basanavičių. Iš tos jos veiklos Lietuvos švietimui gavome daugiau bėdos negu naudos.

Viskas, kas istorijoje, o ir politikoje daroma „greituškomis“, dargi pagal ideologinius rėmus, turint tikslu skubų užsakomąjį rezultatą, nebūtinai pasiseka.

Taip yra ir su J. Basanavičiaus perdėta kritika, ypač unijos su Lenkija pasekmių jo objektyvų kritišką vertinimą. Lenkai, o ir dalis lietuvių, save laikantys intelektualais, nesibodi reikalauti Lietuvos istoriją aiškinti ir suvokti taip, kaip ji suprantama Lenkijos visuomenėje vyraujančiame paveiksle.

Kaip teisingai konstatuoja prof. Darius Kuolys, „…Vargu ar vieną selektyvų istorinį pasakojimą pakeitę kitu selektyviu pasakojimu, atrasime patikimą pamatą įvairiakalbių Lietuvos žmonių pilietiniam sambūviui, bičiuliškam Lietuvos ir Lenkijos sugyvenimui.

Juk kaimynams besilankstantis, savo praeities viešai išsižadantis lietuvis niekada nebus patikimas partneris. Kodėl gi turėtų pasitikėti tautine bendruomene, kuri pati savimi nepasitiki, kuri, stokodama sąmoningos tapatybės bei tvirtesnio dorovinio stuburo, tik stengiasi vaidinti aplinkiniams patinkančius vaidmenis.

Taigi lietuviams išsakytas raginimas dėl draugystės su lenkais atsisakyti dalies savo praeities ir savarankiško istorinio pasakojimo neatrodo teikiantis išeitį.“[1]

Autorius įdomiai pristato Juzefą Pilsudskį (Józef Piłsudski), rašydamas „szykował się do realizacji swojej koncepcji federacyjnej, która przewidywała także udział Litwy“. Tai toks lenkų istoriografijos ir politikos fokusas su ta jo „federacija“ ant durtuvų. Ruošėsi federacinei valstybei, o sukūrė autoritarinę Lenkiją su lageriu Kartūzų Berezoje.

Ko vertas J. Pilsudskio kreipimasis į LDK gyventojus 1919 m. balandžio 22 d., kuriame buvo neva užtikrinamas gyventojų politinės valios paisymas, kai tuo tarpu jau buvo ruošiamas perversmas Kaune ir Seinų užgrobimas. Jau laikas lenkų istorikams šią propagandinę deklaraciją įvertinti, atsižvelgiant į visas ją lydinčias aplinkybes ir užkulisius.

Autorius klišiniu būdu mini Lenkijos ultimatumą Lietuvai 1938 m. kovą. Neva Lenkijos valdžia, pirmiausiai Juzefas Bekas (Józef Beck), „pasinaudojo proga ir užsitikrino savo interesus“. Iš tikrųjų progą Bekui suteikė A. Hitlerio agresyvi politika kaimynų atžvilgiu.

Bekas pirmiausiai parodė, atseit, savo politinę jėgą prieš išaugusią po Pilsudskio mirties vidinę opoziciją. Taipogi buvo tam tikras signalas ir Vokietijos adresu.

Lietuva ultimatumą priėmė tik visų konsultuotų dėl reakcijos valstybių vieningai patariama. Iš tikro Lietuvai atmetus ultimatumą ir Lenkija būtų atsidūrusi labai komplikuotoje padėtyje, ką suprato maršalas Edvardas Rydzas-Smiglas (Edward Rydz-Śmigły), tačiau neturėjo įtakos J. Beko sprendimui.

Autorius, skirtingai nei dauguma lenkų istorikų, objektyviai pristato Maskvos šantažą Lietuvos sostinės grąžinimo metu (1939 m. spalio 10 d. sutartis). Tačiau Vilniaus ir šio krašto inkorporacijos į Lietuvos valstybės organizmą procesą pristato su būdingu lenkų istoriografijai šleifu.

D. Vilčevskis, pavadindamas skyrelį „Białe opaski“ (Baltaraiščiai)[2] ir organiškai jį jungdamas su Holokaustu, animuoja sovietinę terminologiją ir metodologiją, taikomą šiam sukilimui, jo tikslui diskredituoti, kaip Rusijos imperialistinės propagandos instrumentą iki šių dienų.

Autorius šiame skyrelyje atkartoja jau žinomas, šališkas, pirmiausiai su žydų patirta tragedija skelbimų tezes. Kadangi joms antrą gyvenimą padeda kurti politiniai tikslai, objektyvus istorikas privalo naudoti, kaip ir teismas, kiek įmanoma, daugiau neblogai išlikusios dokumentacijos, pvz., apie Lietūkio garaže įvykdytas žudynes.

Taip solidžiau ir su nauda nukentėjusiesiems pristatytų humaniškos civilizacijos krachą ir jos nelaimėlius, laikinai tapusius über Menschen ginklo ir cinizmo galia.

LAF tikslas buvo nepriklausomybės atkūrimas, ne antisemitizmo skleidimas p. 214. Kad iš Berlyno per voldemarininkus, pagrindinius gestapo bendradarbius, ėjo antisemitinė propaganda, tai faktas, tačiau jis be pagrindo, o veikiau piktybiškai suplakamas su Sukilimo rengėjais, Laikinąja vyriausybe.

Tai neatsitiktinumas, kad pagrindiniai vokiečių kolaborantai voldemarininkai (juos Augustinas Idzelis vadina lietuvių fašistais) išnyksta šališkoje literatūroje kaip kaltininkai, nes taip tinka Maskvai ir žydams. Iš kaltinamųjų suolo dingsta ir Sovietų Sąjunga, be kurios sandėrio su nacių Vokietija daugelis Europos tautų, o ypač žydai, nebūtų patyrę tragiško likimo.

Nemalonų įspūdį daro tos knygos akimirkos, kur autorius atkartoja žinomus KGB sukurptus (čia ypatingų „nuopelnų“ turi plk. Slavinas Aleksandras) pakaltinimus „žydšaudyste“ prieš lietuvių antisovietinio ginkluoto pasipriešinimo vadovus, net tokius kaip Juozas Lukša ar Adolfas Ramanauskas.

Čia naudojama, klasikine jau tapusi „metodika“ – kaltinimai metami, po to parašoma, neva iki galo neaišku, ar taip buvo, tačiau vis dar tai kartojama, nors jau senai dauguma pakaltintų išteisinti. Kiti „kaltinami“ be teismų – užtenka „kaltinamosios publicistikos“ rašytojų gerai „apmokamo įkvėpimo“, KGB struktūrų veikėjų.

Daug kur nestokojantis detalių autorius pašykštėjo aprašų, kaip pplk. Nachmanas Dušanskis, vadovavęs A. Ramanausko-Vanago suėmimo operacijai ir per 3 mėnesius trukusį tardymą žvėriškai žalojęs Ramanauską, norėdamas išgauti jam tinkamus „prisipažinimus“ (tardant buvo jam 5 kartus išdurta dešinė akis, jis buvo gyvas karpomas žirklėmis, o paskui susiuvamas, jam buvo išplėšti lytiniai organai).

Izraelis atsisakė išduoti Dušanskį Lietuvos teisėsaugai dar ir už daugelį kitų žiaurių nusikaltimų kovojant prieš ginkluotąjį antisovietinį pogrindį. Autorius vien labai teigiamai charakterizuoja Ičaką Aradą (anksčiau Icchak Rudnicki), užsimindamas apie jo didvyrišką, bet nutylėdamas nusikalstamą veiklą Lietuvoje bei neetiškus veiksmus dirbant OSI žinovu.[3]

Išsamiau aptarti D. Vilčevskio skelbime esamus supaprastinimus, klišes, prireiktų žymiai platesnio straipsnio. Ypač daug prieštaravimų Lietuvos ir užsienio autoriams keliančiose temose, kaip 1941 m. Tautos sukilimas ar Holokaustas.

Kurie ir šioje publikacijoje pasilieka šališkų schemų akiratyje, be pagrindo suplakami, taip nolens volens išplaunant vieno iš kaltininkų – Sovietų Sąjungos – vaidmenį, iš dalies ištrinant pagrindinių kaltininkų vokiečių vaidmenį žydų tragedijoje Lietuvoje, sutelkiant naratyvą į atsitiktinius dalyvius, nepaisant esamos plačios dokumentacijos, kuri kažkodėl vis dar naudojama pasirinktinai ir šališkai.

Šiaip autorius pasirinko iš naujausios Lietuvos istorijos šalia vienos kitos svarios temos, taipogi ir dar nesubrandintas rimtesniam apsvarstymui, kaip antai Lukiškių kalėjimas ar „smėlio dėžė“ Lukiškių aikštėje. Matyt, toks buvo „modernios visuomenės“ užsakymas, apie ką liudija knygos pristatymas Karalių ir Valdovų rūmuose Varšuvoje ir Vilniuje.

[1] Darius Kuolys Apie Respubliką. Iš archyvų ir ambonų. Vilnius: „Odilė“, 2022, p. 481.

[2] Baltaraiščiai – sovietinis Birželio sukilimo (1941 m.) Lietuvoje dalyvių pavadinimas. Kilo nuo sukilėlių ant rankovių nešiotų baltų raiščių su užrašu TDA (Tautinė darbo apsauga).

[3] Žr. Vidmantas Valiušaitis, Istorikai nenaudoja dalies šaltinių. Dr. Augustinas Idzelis ir Lietuvos okupacijų interpretavimo drama. Vilnius: „Žara“, 2019, p. 147–154.