Z. Tamakauskas. Prof. V. Rakučio paskaita „1399 m. Vorsklos mūšis ir Kaunas“

Prieš kurį laiką vienoje televizijos laidoje teko matyti Valdo Rakučio vedamą vaizdinę apybraižą „Vytautas Didysis“, kurioje buvo pasakota apie Vytauto asmenybę, jo nuveiktus darbus Lietuvos labui.

Neseniai – šių metų sausio sekmadienį Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje Lietuvos Respublikos Seimo narys profesorius Valdas Rakutis po vykusių „jaunimo Mišių“ susirinkusiems lyg pratęsė minėtą apybraižą, apžvelgdamas dar vieną Vytauto gyvenimo ir veiklos epizodą – jo vaidmenį 1399 m. vykusio Vorsklos mūšio eigoje, sujungdamas ją su čia esamos minėtos bažnyčios pastatymo istorija.

Aukso ordoje chanas Tochtamyšas, norėdamas atgauti valdžią, kreipėsi į Vytautą pagalbos. Pritarus popiežiui, buvo surinkta kariuomenė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenę, vadovaujamą Vytauto, sudarė ne tik lietuviai, bet ir lenkai, Vokiečių ordino riteriai, Tochtamyšo vadovaujami mongolai – totoriai.

Aukso ordos kariuomenei vadovavo chanas Timūras Kutlukas su pagarsėjusiu karvedžiu Edigėjumi. Mūšis prasidėjo 1399 m. rugpjūčio 12 dieną prie Vorsklos upės (350 km į pietus nuo Kijevo ). LDK kariuomenė mūšį pralaimėjo. Tai nulėmė keletą kartų didesnė Aukso ordos kariuomenė,

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gretose kovojusių mongolų-totorių savavališkas pasitraukimas iš mūšio lauko ir kitos tuomet susidėjusios aplinkybės. Mūšyje Aukso orda neteko daugiau kaip pusę savo kariuomenės karių. Mirtinai buvo sužeistas Timūras Kutlukas.

Tačiau buvo nusiaubtos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės iki Lucko, žuvo diduma LDK kariuomenės karių, sritinių kunigaikščių ir vadų. Vytautui su kariuomenės likučiais pavyko išsigelbėti.

Nors LDK kariuomenė su savo sąjungininkais Vorsklos mūšį pralaimėjo, tačiau jai pavyko išlaikyti savo įtaką pietinėse žemėse, pats puolimas prieš Aukso ordą pakėlė jos politinį įvaizdį Europoje.

Toliau profesorius Valdas Rakutis papasakojo to pralaimėto mūšio sąsajas su vadinama Vytauto Didžiojo bažnyčia, pailiustruodamas pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos autoriaus istoriko Alberto Vijūko-Kojelavičiaus teiginį: Vytautas melsdamasis, prašęs Dievo Motinos Marijos, kad ši padėtų išsigelbėti.

Atsidėkodamas, pažadėjo Mergelei Marijai pastatydinti jos vardu pavadintą bažnyčią ant upės kranto. Vieta parinkta prie Nemuno. Bažnyčia pastatyta apie 1400 m. Ji priklausė Vytauto pakviestiems pranciškonams.

Pirmą kartą Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia paminėta 1439 metais. Praėjusiais metais ji atšventė 585-tąsias savo vardines. Jos bokštas pastatytas XV-XVI amžių sandūroje. Pranešėjas pažymėjo, kad tai esanti seniausia bažnyčia Kauno mieste, vienintelė Lietuvoje gotikos stiliaus bažnyčia, turinti kryžiaus pavidalo planą.

Bažnyčia labai nukentėjo XVIII amžiuje vykusio Šiaurės karo metu, 1812 metais ją niokojo ir prancūzų kariuomenė. Ji ne kartą kapitaliai remontuota.

Rusijos carų valdymo metais, aktyviai vykdant rusinimo ir stačiatikybės įtvirtinimo politiką, buvo panaikintas čia buvęs pranciškonų vienuolynas, pati bažnyčia pertvarkyta į cerkvę. Pastatą niokojo ir 1915 m. į Kauną įsiveržusi vokiečių kariuomenė, pavertusi jį metalo ir bulvių sandėliu. Bažnyčia dažnai nukentėdavo ir nuo pavasarinių Nemuno upės potvynių.

Atsikūrusi mūsų Valstybė 1919 metais gerokai buvusių okupantų nusiaubtą pastatą grąžino katalikų Bažnyčiai. Didelį bažnyčios atkūrimo darbą atliko čia jos rektoriumi paskirtas kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas.

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų atnaujintą bažnyčią 1920 metų rugpjūčio 15 dieną atšventino vėliau kartu su Vaižgantu pagarsėjęs literatūros kritikas ir rašytojas prelatas Aleksandras Jakštas-Dambrauskas.

Vaižgantas nuolat rūpinosi šventovės išorine ir vidine išvaizda. Didžiojo altoriaus centrinė dalis pasipuošė Petro Kalpoko nutapytu paveikslu „Vytauto Didžiojo padėka Švč. Mergelei Marijai po Vorsklos mūšio“, atspindinčio ir pačios bažnyčios atsiradimo esmę. Dabar šis paveikslas, kad geriau būtų matomas, yra šventovės vidaus kairėje navoje prie buvusio šoninio altoriaus.

Bažnyčią puošė to meto žinomi dailininkai – Paulius Galaunė, Alfonsas Janulis, Vytautas Bičiūnas, Petras Rimša ir Juozas Zikaras. Joje dažnai sklisdavo operos solistų Kipro Petrausko, Adelės Galaunienės, Verutės Podėnaitės Antano Sodeikos ir kitų daininkų balsai. Anot Vinco Mykolaičio-Putino, ši bažnyčia tapo „Vaižganto mistinės dvasios iškelta brangenybė“.

Nuo 1930 metų, švenčiant Vyturiaiauto Didžiojo jubiliejinius metus, šventovė vadinama Vytauto vardu, nors jos oficialus vardas yra senesnis.

Bažnyčia labai nukentėjo per 1946 metais kilusį potvynį, kada Nemuno vanduo buvo pakilęs beveik iki trijų metrų aukščio. Vadovaujant architektei Stefanijai Čerškutei, bažnyčia remontuota ir restauruota. 1982 metais atstatyta 27,9 m aukščio bokšto smailė (pagal XVII amžiaus T. Makovskio graviūrą).

Dideli bažnyčios tyrimo, restauravimo darbai atlikti 1979-1989 metais, kai jos rektoriumi dirbo kunigas Liudvikas Čechavičius. Trejus metus čia kunigavo žinomas kolekcionierius ir poetas Ričardas Mikutavičius. Jo rūpesčiu 1991 metais bažnyčios viduje pastatyta skulptoriaus Gedimino Jokūbonio sukurta Vytauto Didžiojo skulptūra.

Profesorius V. Rakutis, baigdamas savo paskaitą priminė, kad dabar Lietuvoje gyvenantys ukrainiečiai, bendraudami su Lietuvos mokslininkų sąjungos institutu, siekia įamžinti 1399 metais vykusio Vorsklos mūšio atminimą pastatant toje vietoje paminklą.

Tokį paminklą pastatyti jau priėmė Poltavos miesto taryba, patvirtinusi paminklo projektą ir jo pastatymo vietą. Jis turėtų būti pastatytas vėliau vykusio Poltavos mūšio lauko teritorijoje, menamoje Vorsklos mūšio vietoje. Tai būtų išreikšta ne tik pagarba žuvusiems, – pastatytas paminklas dar kartą primintų lietuvių ir ukrainiečių tautų bendradarbiavimo istorines šaknis, dar labiau skatintų ukrainiečių tautinės savimonės brandą. Belieka mums šio paminklo statybą paremti savo auka.

Dėkojame Lietuvos karo istorikui, LR Seimo nariui, humanitarinių mokslų daktarui, profesoriui Valdui Rakučiui už patirtą įdomią istorijos pamoką, už patriotinę sklaidą. Dėkojame ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios rektoriui dr. Arvydui Kasčiukaičiui už suteiktą erdvę minėtam pranešimui.